Jamaika. Akompongas, Kingstonas arba prisiskinkite žolės lauktuvėms

Kovo 11d.

tęsinys. pirma dalis

Vakarop einam palydėti saulės. Sėdim ant smėliuko, žiūrim kaip leidžiasi saulutė. Prie mūsų prieina stambaus sudėjimo 40m. jamaikietis. Sveiki, kaip sekasi ,iš kur, ar pirmą kartą ? Pasiūlo įvairius turus po šalį. Mes šiek tiek kreivokai žiūrime į jį, nes aklai pasitikėti nepažystamu žmogumi nesinori. Matydamas, kad mes šiek tiek vengiame bendrauti ištraukia ir paduoda savo vizitinę kortelę (ant žalio popieriaus wordu atspausdinti telefonai ir adresas). Čia mano firma, neišmeskit kortelės,- ištaria juodukas. Aš tikrai rimtas komersantas ir ne sukčius, netikit? Iš treningų kišenės ištraukia pinigų krūvą. Jūs tikrai ne pirmi, aš jau organizavau turus ir ispanams ir italams, ir austrams. Mes patys nepastebim kaip įsitraukiam į pokalbį, nepasitikėjimas išnyksta (tikrai ne dėl parodytų pinigų). Jamaikietis pasakoja, kad gyvena gretimuose kalnuose, kas rytą važinėja prie jūros ir vadovauja vietiniam vandens pramogų verslui, vakare gryžta namo. Pokalbio pabaigoje sumušam kumsčiais ir nueinam kas sau. Gryžę valgom ne tik skirtingų formų bet ir skonių mangus.

Kovo 12d.
Su dviračiais važiuojam iki molo. Kol fotografuoju pelikaną ir kelis kirus prie žmonos prieina benamė: “I don’t harass you, but give me one dolla” (Duok dolerį ir aš atstosiu), - paprašo ši. Išsusukam, aiškindami, kad neimam pinigų eidami prie jūros. Vėliau vienoje iš Negrilio centro parduotuvių nusiperkam atsigerti, įsitaisom čia pat prie žemos tvorelės ir stebim miestelėnų gyvenimą. Prie gretimo banko patruliuoja policija, išsiskirianti savo uniforma papuošta raudonomis juostelėmis ant kelnių, dėl ko patruliai liaudyje dar vadinami Red Stripe (taip pat kaip ir vienintelis jamaikietiškas alus). Prie mūsų prieina senukas ir paprašo įdėti į telefoną kortelę. Išardau jo Nokia , o ten jokios jungties kur galima būtų įstatyti SIM kortelę. Paprašau, kad senukas duotų kortelę. Pasirodo, tai ne SIM, tai tik paprastas sąskaitos papildymo plastmasės gabalėlis su kodu. Matau išpūstas senuko akis – telefonas išardytas. Greit sudedu ir atsiprašau, kad negalėsiu padėti, bet staiga iš kažkur išnyra vietinis “gezakas” ir pareiškia, kad tuoj viską sutvarkys, paskambina trumpuoju numeriu norėdamas papildyti sąskaitą. Pasirodo kortelės kodas jau panaudotas, nors senukas aiškina, jog katik nusipirko kortelę...

Stebim kaip netoli parduotuvės jaunuolis kalbasi su senuku apie muziką. Užsideda ausines, mosikuoja rankom, paskui duoda paklausyt senajai kartai. Abu linksmai linksi pagal ritmą. Senukas gan paprastai apsirėdęs: užsimaukšlinęs beretę, asivilkęs nutrintais dryžiuotais marškinėliais, juodomis kelnėmis. Viskas kaip ir pridera senukui, tačiau nauji spindintys adidas sportbačiai suteikia jam žavesio. Kiek vėliau važiuojam link “namų” – metas gražinti dviračius. Pakeliui sutinkam kitą senučiuką, kuris savo ilgus dredus sukišęs į didelę kepurę, Nenuostabu ir tas jamaikietis turi mums stebuklingą pasiūlymą. Kas šį kartą , vėl žolė ? Ne! O tai kas? Aaaa magick mushrooms (stebuklingi grybai).

Vakare trinamės prie jūros. Paplūdymyje vaikštinėja policija, juk žolė nelegalu ir būtina išgaudyti visus nedorėlius. Tą kartą lėtai ir iš nuodobulio žiovaudami vaikštinėjo pora policininkų su neperšaunamomis liemenėmis apsiginklavusių pistoletais. Kovai su narkotiku platinimu į šalį atvyksta anglų tarnybos, kurios mažai kuo gali padėti, nes patys vietiniai policininai, po darbo gryžę namo ir nusivilkę uniformas irgi mėgsta parūkyti.



Paplūdymyje vestuvės – tai dažnas ir “madingas” reiškinys Jamaikoje, kai tuokiasi turistai. Aplinkui laksto fotografas, patogesnės vietos ieško filmuotojas. Kunigas labiau panašus į 25m. plevėsą jamaikietį, nei į rimtą šventiką.

Kovo 13d.
Žmona atsikelia kiek anksčiau ir įsitaiso lauko terasoje. Kol miegu prie jos prieina trys jamaikiečiai. Pati kiek išsigasta, bet vienas nuramina parodydamas savo tapatybės kortelę, neva jei bijai gali užsirašyti jo asmens kodą. Pokalbis tradicinis: iš kur, pirmą kartą ? Paskui vyrukai prisistato kaip filmų kūrėjai. Giriasi, kad filmuos šiandien vakare vyksiantį koncertą. Iš automobilio kuriame sudėtos kameros vienas iš pašnekovų atneša porno DVD ir paklausia, kiek pinigų negaila už jį? Žmona atsisako, nes jos tai nedomina. Tuomet vienas iš vyrukų padovanoja DVD, sakydamas, kad galėsim parodyti draugams Lietuvoje.

Man prabudus pėdinam iki miestelio. Perkam alaus, sėdam į taxi ir važiuojam iki Ricks Cafe, kur netoliese pavėsinėje kasdien šnekučiuojasi Davidas, Thomas ir Ijakasha. Jų neradę nutariam dar kartą nueiti iki švyturio, gal šį kartą vartai bus atrakinti. I can’t believe you are here once again (Negaliu patikėt, Jūs ir vėl čia), - nustebusi ištaria vaisių prekeivė. Deja vartai ir vėl užrakinti, tad moteriškė pasiūlo atsisėsti šalia jos staliuko. Pasirodo jos vyras su vaikais. Vyriškis pastato porą butelių alaus ant saulės. Po keliolikos minučių, kai alus visiškai sušilęs, jamaikietis paiima butelį, nupila šiek tiek alaus ant žemės, jei jis putoja galima gerti. Tuo tarpu šešerių metų berniukas įsiverti diržą į kelnes. Pusė kilpų praleidžia, tad mes visi kvatojam. Šie jamaikiečiai matę pasaulio. Moteriškė prieš kelis metus buvo pas draugus Italijoje, o vyras neseniai gryžo iš Kanados. Deja kelionę į bebrų šalį nesėkminga – deportacija dėl nelegalaus darbo. Vėliau aiškinam apie Lietuvą ir jos geografinę padėtį. Išgirdęs, kad ši turi sieną su Lenkija, vyriškis labiau suklūsta, mat Kanadoje dirbo su lenkais ir jam labai patiko aukštos lieknos lenkaitės. Jamaikietis prisidega suktinę, aiškina, kad nebijo mentų. Po valandžiukės pašnekesio moteriškė pasiūlo lipti per švyturio tvorą, nes prižiūrėtojo vistiek greitai nesulauksime.

Ropščiamės per tvorą, pavaikštom po kiemelį, paskui kopėčiomis nusileidžiame prie jūros.



Po uolomis kur bangos išdaužusios nemažą angą padarytas mažas baseinėlis, Smagu ten atsigaivinti karštą vidurdienį. Iš jūros sugryžta žvejas – be valties, tik akvalangas, lastai, povandeninės žūklės šautuvas. Vienoje rankoje laiko virvę ant kurios suvertas visas tntas žuvų: raudonos, baltos, ilgos, storos. Tiesa, vieną pažinau - tai buvo žmogaus dydžio barakuda. Šis žvejas - pirmasis Jamaikoje sutiktas žmogus nepanoręs fotografuotis, tikriausiai dėl nelegalios žūklės.



Po valandos lipam per tvorą atgal. Miestelio kavinėje pietaujam ir gryžtam viešbutin. Vakare einam ieškoti Rodger’io (vandens pramogų biznieriaus), nes nusprendžiame susirasti transportą iki Cockpit County. Sutikę jį pasiteiraujam kiek kainuotų kelionė į miškingą kalnuotą vietovę? Pradinė kaina nuteikia nesmagiai -$180. Po penkiolikos minučių kaina nukrinta iki $120 dviems. Rodžeris paprašo dar šiek tiek palaukti paplūdymyje. Po pusvalandžio gryžta su vyruku Johny – tai mūsų rytdienos kelionės į Cockpit County vairuotojas. Kelionę nutariam pradėti 9 ryte, jis užsirašo mūsų vardus, viešbučio kambario numerį ir pasišalina. Rodger’is pasiteirauja ar eisime šiandien į koncertą už kelių kilometrų nuo paplūdymio? Mus tai sudomina , nes renginys didelis ir jame pasirodys daug dabartinių Jamaikos žvaigždžių. Rodger’is perspėja nesinešti į koncertą piniginės, nes iš Kingstono ir kitų miestelių atvažiuos ne tik muzikos fanai , bet ir kišenvagiai. Atsisveikinam ir pėdinam numigti porą valandų prieš koncertą.

Apie 9 val. vakaro mes jau renginio vietoje. Pakelėse nusidriekusios automobilių eilės. Bilieto kaina J$ 1000. Ant rankos dedama apyrankė ir mes jau viduje. Žmonių kokie 4 tūkstančiai ir beveik visi juodaodžiai, tik kai kur kyšo baltos varnos. Pirmasis vaizdas: dauguma rūko žolę. Policijos čia nėra, tik apsauga, todėl prekyba svaigalais “leistina”. Pardavėjai nešiojasi celofaninius maišelius pilnus suktinių. Nenori susuktos – pirk džiovintą ir susisuk pats. Nors koncertas lauke, bet virš galvų kabo žolės dūmų debesys. Kiti prekeiviai nešioja cigraretes ,alų, riešutus, pardavinėja trispalves: žalia , geltona, raudona - Etiopijos vėlavos spalvos. Jamaikiečių protėviai - juodukai vergai iš Etiopijos. Muzikantų dar nematyt, ant scenos vienas po kito lipa vietiniai MC. Dainos grojamos gan chaotiškai, kiekvienos dainos grojama vos ne 15 sekundžių, paskui miksuojama kita ir t.t. Truputi erzina, kai daina keičia dainą, nors vietiniai su kiekvienu nauju žinomu kūriniu vis labiau siautėja. Staiga dingsta elektra, o žiebtuvėlių pardavėjas vaikšto tarp žmonių ir rėkauja: “Uuuuuuuu , lighter..” Tipo tamsu baisu, pirk žiebtuvėlį.

Atsiradus elektrai, ant scenos madų show iš Kingstono. Kol merginos pasipuošusios bikini vaikštinėja ant scenos publika visiškai įsisiautėja. Vyrukai pradeda rėkti kaip laukiniai. Dauguma atėjusių i koncertą turi ir lazeriukus, kuriais šviečia tiesiai merginoms į krutinę. Staiga madų demonstracija virsta striptizu, o publika klykia kaip pašėlusi. Paskui ant scenos sugryžta didžėjai. Dar po pusvalandžio merginos atlieka šokį, kurio pagrindinė esmė – kuos sudėtingesnėje padėtyje krutinti užpakalį (jeigu kam įdomu kaip tai atrodo internete galima pažiūrėti vaizdelių paieškoje suvedus “Dance Hall Queen” ). Dvi merginos užlipa ant konstrukcijų laikančių prožektorius ir laikydamosis tik rankomis , kai kojos gan plačiai išskėstos, sugeba judinti sėdynę. Vėliau klaunų pasirodymas apie policininkus ir rūkančius žolę. Spėkit kas kvailelio vietoje? Vėl dingsta elektra. Muzikos žvaigždžių vis dar nėra. Publika po truputi pradeda nerimauti. Vienas MC per savo pasirodymą užmėtomas buteliais, nes prastokai atrodė ant scenos. Visa laimė buteliai plastmasiniai. Renginio organizatoriai iš “nevykėlio” atima mikrafoną ir nuveja nuo scenos. Staiga nežinia dėl ko publika ima virsti nuo scenos pusės. Vos spėjam nuo griūties išnešti kudašių. Likusią koncerto dalį nebestovim viduryje, bet pasitraukiam šiek dar šiek tiek nuo scenos. Darosi visai nejauku, nes baltųjų lygiai keturi: mes ir dar 2 nuo persirūkimo i zombius panašūs amerikiečiai. Pusę trijų nakties, po šešių valandų stovėjimo kojos patys žinot kur sulindo. Nusprendžiam važiuoti namo, nes ryt laukia kelionė. Tamsoje įsėdam į pirmą pasitaikiusį automobilį, pro kurią langą išgirstame rėkiant “taxi”. Tiesa pasakius tai ne taxi, vietiniai nusprendė pasipelnyti iš turistų važiuodami ta pačia kryptim. Vairuotojas pasakoja draugeliui, kaip Kinstone dirbo policininku, bet vieną dieną atsibodo šaudyti žmones ir jis atidavė ženklelį. Tikriausiai norėjo pasirodyti kietas prieš turistus. Tada jo draugelis, pamatęs mergina su mini sijonėliu, praveria langą garsiai rėkdamas kviečia ją mašinon. Dar to betrūko, pagalvojau. “Taksistas” dar iškaulina porą dolerių viršaus neva mokėk arbatpinigius, mes nesiginčijam, nes kuo greičiau norisi į lovą.

Kovo 14d.
Kelionė į Cockpit County. Devintą ryte susitinkam Johny. Sėdam į šešiavietį autobusiuką ir važiuojam iki gretimo viešbučio, kur “paimam” dvi pakeleivingas angles. Johny perspėja, kad jos kartu su mumis važiuos tik iki netoliese esančio WhiteHouse - Jamaikos miestelio, kuriam pirmajame šalyje buvo įvesta elektra. Po pusantros valandos išsiskiriam su pakeleivėmis, kurias mūsų vairuotojas aprūpina žolyte. Kelionę tęsiame tryse, vingiuodami siauru duobėtu keliuku kirsdami šalies apygardas. Pravažiuojam pro bambukų alėją, kuri prieš šalį nusiaubiant uraganui Ivanui, buvo gerokai daugiau išsikerojusi ir tapusi saulės nepraleidžiančiu turiniu. Šone paliekam cukranendrių plantacijas. Čia auginamos cukranendrės iš kurių gaminamas White Appleton romas. Kelias po truputi pradeda vingiuoti į kalnus. Johny prisipažysta, kad į Akompongą važiuoja pirmą kartą, tad kartais tenka vietinių klausinėti kelio. Po trijų valandų kelionės pasiekiam kaimelį. Jokios kelionių agentūros ir vietiniai gidai neužsimena apie Akompongą, tad esame vieninteliai užsieniečiai Jamaikos kaime. Kaimelyje yra vietinės istorijos muziejus. Čia sutinkam seneliuką, kurio pasiteirajaume, ar toli iki Peace Cave (uola, kur buvo pasirašyta taika tarp Anglijos ir vergų sukilėlių). Senolis atšauna, kad iki uolos apie 2 val. kelio džiunglėmis ir pasiūlo vedlius už $100 kiekvienam. Po kelių minučių derybų kaina krinta kelis kartus ir mums pristatomi vedliai.

Kaimo parduotuvėje nusiperkam vandens, vedliai - romo. Išėjus iš gyvenvietės siauras keliukas dar labiau susiaurėja, einam vorele vienas paskui kitą.



Staiga vedliai sustoja, išgeria šiek tiek romo, pradeda rėkauti ir mosuoti mačetėmis, taip perspėdami senolių dvasias, jog ateina į jiems šventą žemę. Mes supažindinami su visokiausiais augalais, kurių pavadinimų nebepamenu, nes išpūtęs akis dauriausi aplinkui. Štai iš šitų plonų vytelių apsiraizgiusių aplink palmes pinamos kėdės, krepšiai. Štai laukiniai maži mangai. O čia - valgomos uogos, o iš šitų moterys daro karolius, o šitos kvapams. Sustojam ties įdomiu krūmu, vienas iš vedlių nuskina uogas ir rodydamas mums aiškina, jog gretimose salose jos naudojamos voodoo magijos apeigose, o mes jas valgom, todėl anie mūsų bijo kaip velnio. Pakeliui dar parodo kurios nendrės tinkamos strėlių gamybai. Nuolatos pralenkiam laukinius ananasus, seilė tai bėga, bet deja visi maži arba dar neprinokę.

Kartu keliauja ir mus kaip mažus vaikus prižiūrintis variruotojas Johny. Tik šį kartą mes apsikeitėme su juo vaidmenimis: tenka nuolatos atsigręžti ir įsitikinti ar apkūnusis jamaikietis vis dar puškuoja paskui. Po poros valandų pasiekiame olą. Keliolika poilsio minučių. Vedliai skiedžia romą vandemiu, išgeria, visi išsitrinam rankas romu, o likusį šlakstom ant uolų - toks ritualas. Lendam į urvą. Pradžia gan ankštoka, tad tenka gerokai pritūpus paėėti, kol vėl galima atsistoti, nors galvą vistiek tenka saugoti. Uola nedidulė - 20 žmonių kaip nors sutilptų. Viduje pilna buteliukų su šiek tiek palikto romo. Vergijos laikais čia slėpdavosi juodukai. Pagal uolos viduje sklindantį garsą jie skaičiuodavo gretimais praeinančius anglų kareivius, kurie batais kaukšėdavo į akmenis.



Paskui “pėdsekiai” pranešdavo saviems kiek kareivių atėjo į džiungles. Tiesa, nedrysčiau to miško vadinti džiunglėmis, nes augmenija skurdesnė ir jos ne tiek daug kiek Pietų Amerikos ar Azijos džiunglėse. Urvas apžiūrėtas, poilsis, parūkom, kas nieko, kas tabako, kas žolės ir keliaujam atgal. Dėl vairuotojo šiek tiek sutrumpinam kelią. Johny jau vos gyvas, rodos , kad juda tik kojos, todėl dažnai stojam poilsio. Karšta, vedliai kaskart sustojus slepiasi pavėsyje ir stebisi kaip mes iškenčiam stovėdami saulėje (kremas ponai, kremas). Man jau vienodai - gali slėptis nesislėpęs prakaitas bėga upeliais nuo karščio. Johny prieš tai galvojęs, kad mes dirbame sėdimą darbą ofise ima manyti, kad mes fizinio lavinimo mokytojai :) Mes bandom įtikinti, kad mūsų kasdienis darbas sėdimas, bet Johny vistiek nenori patikėti ir prisiekinėja, kad jeigu ką nors dar veš į Akompongą - tai niekada neis į džiungles. Galų gale randam prinokusį ananasą, gardumas.

storyLazyload();