Oro uoste nugirdau:
-Nežinau, kaip čia taip atsitiko, bet aš turėjau išlipti Berlyne, – sako senolis Geteborgo oro uoste personalui, – neturėjo taip atsitikt.
– Tai jau tikrai neturėjo, – atsako jam personalas ir kraipo galvą.
– Tai ką man dabar daryt?
– Eik, sėsk ir lauk, diena tau vis tiek sugadinta, man lėktuvą reikia sulaipint.
Vataitau, galvoju sau tyliai. Kokiu būdu senolis sugebėjo įlipti ne į savo lėktuvą, kažkaip susirasti „savo“ vietą ir sėkmingai nuskristi. Negirdėjo senolis nei kabinos personalo, nei kapitono, kurie turėjo bent keletą kartų pakartoti, kur link skrenda lėktuvas. Mistika kažkokia. Reikėjo galų gale boarding pass‘a skenuot prieš lipant į lėktuvą.
Prisiminiau va tokią trumpą istoriją, kurios pabaigos nesulaukiau, nes mane kaip tik sulaipino į minėtą lėktuvą į Briuselį. Bet šiandien ne į Briuselį. Šiandien atostogos. Spontaniškos, vėl.
– Matai, kokie pigūs bilietai į Pizą? – aną dieną sako žmona
– Jau matau, – sakau ir spaudžiu book.
Italijoj taprušvenčiu gera. Beveik vasara mūsų supratimu. Tokia ne pati geriausia, apie plius penkiolika, bet vasara. Šiandien ryte plikledis, problemos su eismu, nuo kelių nuvažiavę sunkvežimiai ir autobusai. Žodžiu, tikras gruodis. Pats šlykščiausias, kai dieną lyja, o nakčia šąla. Ateini ryte prie auto ir reikia kirtiklio ledui, kad duris kažkaip atsilupt ir visai nemylint gamtos burzginti variklį, kol šūdas nutirps, nes su kirtikliu bėgiot aplink nėra jokio noro. Nesakau, kad gamta ir jos tarša nereikia rūpintis. Atvirkščiai, labai reikia, nes, va, sniego šiaurėje nėra, tai nuo praeitos žiemos per vasarą po pjuvenom saugotą atsikasė ir paklojo, kad būtų slidininkams (trū story). Bet visa Europinė žalia politika pasirodo buvo tik gražus politinis burbulas. Putleris puikiai žinojo, kad niekur mes nuo jo nepabėgsim – energetika visai ne jokia ne žalia. Nebent rusišką naftą ir dujas prilyginti žaliai energijai. Tikiuosi, kad dabar kažkas pradės keistis.
Pizoj buvom. Keletą kartų. Bet ar gali Pizos būti per daug? Juolab, kad Pizai paskirta vos viena diena. Butą išsinuomojom Livorno. Tyčia taip. Labai patrauklių vietelių Toskanoje pilna bet kur nors už miesto nelabai norėjosi. Temsta anksti. Parsiradus trobon vakare nebūtų ką veikti, o laiko gaila. Galima važiuoti, bet tada visiems atostogos, o man vairuot. Livorno centre radom. Pačiam. Galima bus vakarais paslampinėt palei uostą, frykų paieškot. Ar užkąst ką nors skaniai. O jei ne, vyno paragaut.
Skrendam ryanair‘u. Įdomi kompanija ir puikus biznio modelis. Galima ką nori sakyt, bet net visi arogantiški SAS‘ai ir panašiai kopijuoja, nes nekopijuodami daryt biznio nesugeba. Pvz. Briuselio oro linijos net kavos nebeduoda. Nori, nusipirk. SAS‘as irgi nebeduoda trumpesniuose skrydžiuose. Ir gerai, nes duodavo ne kažką. Praėjo tie laikai, kai lėktuviniu maistu galėjai kažką nustebinti.
Kita vertus – labai gerai mes gyvenam. Lėktuvo maistu nenustebinsi. Influencerių kava už 15 eurų gal dar nustebintum ką nors. Bet ne lėktuvo bizalu. O visai neseniai skrisdami suvalgydavom viską ir giminėms pasakojom, kaip mus gerai maitino. Lauktuvių parveždavome šokoladuką. O dar anksčiau, pamenat, rinkdavom tuščias skardines ir ant sekcijos piramidę statydavom, kad visi svečiai matytų, kokie mes kosmopolitai ir kiek visko esam daug matę.
Turim tendenciją pamiršti. Pamiršti, kaip „gerai“ tada gyvenom ir kaip „blogai“ gyvenam dabar – valdžia bloga, Sorošas blogas, pindosai ir žydai viską valdo, elektra brangsta, vakcina jobana. Nors vakciną irgi jau pamiršom.
– Sakiau, kad nereikia skiepytis. Paprastas gripas. Va, prasirgo visi ir nereikėjo jokios vakcinos.
Aiškina viena vakcinų specialistė, nesuprantanti, kad ji dar gyva tik dėl to, kad likę pasiskiepijo. Nors vakciną jau pamiršom, sakiau.
Plius visų dvidešimt gal. Metėm megztinius į Fiat‘o bagažinę. Fiat‘as iš Sixt, didelis. Burbulas toks. Nesakykit man, kad modelio nežinau. Žinau. Tingiu rašyt. Didelis. Ir juodas. Ieva taip sako.
– Mašina didelė, tai pimpalas mažas? – klausia šeima.
– Nei mažas, nei ką. Normalus. Netgi didokas, – sakau.
– Mažas, mažas, – žvengia visi.
– Nebūtumėt visi tilpę į mažą. Tyliai, stresas man vairuot, – sakau sukdamas iš autonuomos.
– Čia tėtukui blogiau už Stokholmą, – nerimsta komentuotojai.
– Blogiau, – atsakau ir kaupiuosi į kelią.
– Kas ant kito sako, ant savęs pasisako. Kam kas skauda, – aidi komentarai iš galo. Nekreipiu dėmesio ir vairuoju toliau į link Piazza dei Miracoli.
Stebuklų aikštė yra viena iš svarbiausių turistinių vietų Italijoje. Aikštė yra žinoma dėl savo bazilikos ir kitų architektūros paminklų, tokių kaip Pizos bokštas ir katedra. Ši vieta yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir yra itin populiari tarp turistų. Be bazilikos ir bokšto, Piazza dei Miracoli taip pat turi keletą kitų svarbių architektūros paminklų, tokių kaip Baptistery ir Campo Santo. Be to, ši vieta yra puiki vieta pasiplaukti ir pasigrožėti Pizos miesto vaizdais.
Pizos bokštas yra vienas iš svarbiausių architektūros paminklų Pietų Italijoje. Jis yra žinomas dėl savo neįprasto nukrypimo nuo vertikalės. Bokštas buvo pastatytas kaip Romėnų koloninė bazilika 1173 m., tačiau dėl žemės drebėjimų ir nekokybiškai parinktos vietos, jis pradėjo svirti. Bokštas tapo pasaulinė įžymybe po to, kai buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ir dabar yra viena iš Italijos turistinių vietų.
Ten ir važiuojam. Viešbutis vis vien tik 18 val vakare. Bilietai nepigūs. Ieva nori į katedrą. Vaikai į bokštą. Pirkau tris bilietus į bokštą po 20 eurų, katedra įeina į kainą. Todėl pirmiausia mes trys iš penkių einame į katedrą, palikę mažuosius laukti, o į bokštą kiek vėliau. Beveik už dviejų valandų. Spėsim ką nors suvalgyt.
Pirma vieta netinka. Antroje neparašytos kainos. Trečia vėl netinka, nes siūlo picas, o kai kam norisi ko nors kitko. Kažkur belenkokioje vietoje susėdom, su baltom staltiesėm, todėl, turbūt, nepigiai. Nei meniu surašytas, nei kainos, bet jau nerūpi.
– Visada su jumis taip.
Kas spagetti, kas picą, kas tortellini, kas lazaniją – labai gardu. Ypač mano – makaronai su kriauklelėmis. Nei per daug, nei per mažai. Iki kažkokios vakarienės išgyvensim.
Katedra labai didinga, paskaitykit istoriją. Tikras suvalkietis papasakotų, kad patekti galima ir nemokamai. Ten yra toks kampelis pasimelsti. Nebandžiau, ar angliškai galima pasiprašyti vidun pasimelst. Itališkai, mačiau, įleidžia. Tik iš kampo nelabai kas matosi.
Bokštan lipau su vaikais. Jei esate Pizoje, must visit. Bet daugiau, negu vieną kartą, nėra jokios prasmės nei reikalo. Smagus lipimas per šimtmečius nutrintais laiptais, puikus vaizdas į Stebuklų slėnį bei miestą. Bet penkių minučių užtenka. Nebent norite viršuje atsisėsti ir mėgautis. Kaip azijiečiai, su pieštukais ir piešimo albumais. Eskizų pasipaišyt. Iš viršaus niekas nevaro. Galit susimokėt 20 eurų ir būt, kiek širdis geidžia. Mes dar turim ką veikt, todėl skubam žemyn.
Paspaudžiau GPS bet kur link jūros, nes laiko dar turim. Link Pisa Marina. Miestelis, esantis Pizos provincijoje. Žinomas dėl savo gražios jūros pakrantės. Populiari vieta tarp turistų, kurie mėgsta plaukioti, maudytis ir pasigrožėti gražiais vaizdais. Pisa Marina taip pat turi keletą aukštos klasės viešbučių, restoranų ir barų, kurie yra populiarūs tarp vietinių ir turistų.
