Italija: Pavasaris po Toskanos saule. II dalis

Nors keliamės anksti, nes vyksime į Florenciją, tačiau padangą vėl randame tuščią, todėl studijuojame draudimo polisą, nes šį kartą kažkas su juo ne taip, o jei draudimo ratams nėra, tai kainuos mums 200 eurų. Niekam neskambiname, o važiuojame į artimiausią kolonėlę, kur vaikinas sutvarko mums ratą už 10 eurų ir padovanoja ištrauktą vinį. Tada valandėlė greitkeliu ir mes jau vietoje.

O dabar atsiprašau visų Florencijos fanų, bet šis miestas mus nuvylė. Nesakau, kad nepatiko, bet tiek liaupsių gal nė apie vieną miestą nesu girdėjusi kiek apie Florenciją, o jis mums kažkoks be dvasios pasirodė, neužkabino, nesužavėjo visai.
Pirmiausia, tai virš valandos prasikankinom, kol pasistatėme mašiną, tada pavalgėme pačius neskaniausius pietus kokius tik esu valgiusi Italijoje, žmonių visur daug, chaosas, nors nemanau, kad mažesnis Romoje ar Neapolyje buvo, bet kai nelimpa miestas, tai viskas kliūva.
Taip, Duomo nuostabi, galbūt gražiausia Italijoje, Vecchio tiltas taip pat nepakartojamas, bet... tai ir viskas.


Signoria aikštė kažkokia nesimetriška, nejauki, kažkaip be ryšio tos skulptūros sustatytos - sukištos į tą Loggia de Lange, lyg lauktų savo eilės būti eksponuojamos deramoje vietoje.

Ir Neptūno fontanas prie Vechio rūmų atrodo tik laikinai pastumtas, kad nemaišytų aikštėje vykstantiems renginiams, o po to bus padėtas į vietą. Kažkaip nedera man ten viskas, o juk Italijos miestų aikštės man kaip architektūros šedevrai – neatsigrožėsi, bet ne ši, čia nesinori užsibūti.

Einame toliau, pakeliui pralinksmina ,,stilizuoti“ kelio ženklai

Aptinkame Florencijos, o galbūt ir visos Toskanos simbolį šerną su iki blizgesio nučiupinėtu snukiu.

Neskubėdamos apeiname žemėlapyje pažymėtas pagrindines lankytinas vietas, bet be didelio polėkio – ne mūsų miestas.

Gal jei būtumėm atskridę čia kelioms dienoms, tai būtumėm susidarę kitokią nuomonę, o dabar, po matytų grožybių, ji tiesiog nublanko ir Florencijos apylinkės, lyg prabangūs paveikslo rėmai, užgožė patį meno kūrinį.
Planavome dar Palazzo Pitti rūmus aplankyti, bet pirmadienį jie nedirbo, o ir išorė jų ne į rūmus, o labiau į kareivines panaši.

Tikiu, kad Florencija slepia neįkainojamus meno lobius, matyt juos ir reikia čia žiūrėti, bet tai, ką mes pamatėm bevaikščiodamos, mūsų nesužavėjo. Tačiau prie Duomo sugrįžome dar kartą - atsisveikinimui pasigrožėti.


Kadangi vakar šventėm kelionės ,,mediumą“ ir užsivakarojom iki paryčių, ryte sunkiai keliamės. Montepulciano vynas nuostabus, bet jo buvo per daug :)
Reikia poilsio dienos, todėl važiuojame prie šalia esančio Trasimeno ežero. Tai ketvirtas pagal dydį ežeras Italijoje, bet visai nepanašus į prabangius Garda ar Komo. Šis tyvuliuoja supamas žemų kalvų, bei dirbamų laukų, pakrantės apaugusios nendrėmis, o aplinka alsuoja ramybe.

Pradžiai pavaikštinėjame po labai jaukų ir simpatišką Castiglione del Lago miestelį, kurio lankyti neplanavom, tačiau jis mums visai patiko. Jame buvome vienintelės turistės, todėl smagu buvo stebėti tingų vietinių gyvenimą, atsisėdus ant saulės prie fontano.
Prekeiviai pasiilgę lankytojų siūlo ragauti visokių skanėstų, daugiausia šernienos dešros, bet mus domina tik gaivieji gėrimai :)

Tada nusileidžiame iki ežero ir porą valandų tiesiog braidome, deginamės ir tinginiaujame, viena netgi išsimaudo, nors vanduo šaltas, gal kokių 15C.
Šiek tiek pailsėję, visgi nutariame važiuoti į Arezzo. Graži aikštė, kažkiek panašu į kitus Toskanos miestus, todėl poros valandų pilnai užtenka.

Suvalgome po Picos gabalą ir prisiperkame maisto supermarkete, nes po vakarykščių pietų Florencijoje nutariame valgį gamintis namuose. Produktai labai kokybiški – fantastiški sūriai, kumpiai, daržovės, jūros gėrybės, daugybė rūšių makaronų padažų – ko daugiau reikia? Labai patiko toskanietiškas Pekorinas iš avių pieno, taip pat toks sūrio ,,tortas“ Dueto iš maskarponės ir garganzolos. O šiandien gaminamės graikiškas salotas, nes jau tų miltinių patiekalų gana - pasiilgome daržovių.

Šiai dienai buvome iš anksto užsisakę ekskursiją į La Skarzuola – parašėme laišką kad norėtumėme apsilankyti ir kuriomis dienomis būsime. Kadangi ekskursija organizuojama ne mažiau, kaip 8 žmonėms, tai mus prijungė prie mišrios vokiečių ir čekų grupės balandžio 1 d. 15 val. Todėl iki pietų turime nemažai laiko ir važiuojame į Asyžių (Asissi). Šis jau yra Umbrijos regione. Ir tai tapo dar vienu netikėtai sužavėjusiu miesteliu, kuriame patiko absoliučiai viskas, galėjome būti ten nors ir visą dieną.

Miestui populiarumą atnešė šv.Pranciškus, kuris palaidotas San Francesco bazilikoje, o ši laikoma viena didingiausių krikščioniškų šventovių, į kurią ištisus metus plūsta minios maldininkų.
Pakeliui sutinkame ir tikrą piligrimą, kuris basomis keliaują į šventą miestą.

O bazilika labai graži - įeini į viršutinę bažnyčią, tada patenki į lauke esantį tokį kaip vienuolyno kiemelį, o iš jo į apatinę bažnyčią – abi labai įspūdingos, keista, kad nemokamos. Rūsyje yra kripta, kurioje Šv. Pranciškaus kapas.

O ir pats miestelis labai gražus iš tokio šviesaus akmens, tiesa 1997 m. smarkiai nukentėjo nuo žemės drebėjimo, bet per porą metų buvo restauruotas.


Nors laiko turime ne tiek jau daug, bet tikimės dar apžiūrėti netoliese esantį ,,gėlių miesteliu“ vadinamą Spello. Vasarą jis atrodo taip, bet dar ne gėlių sezonas, todėl dabar mums pasirodė tik eilinis miestelis, kokių Toskanoje daugybė ir visi jie simpatiški.

Todėl neužsibūname ir jau skubame į Skarzuolą. Ne taip lengva ją rasti – nuorodos tai atsiranda, tai dingsta, paskutinius 2 km važiuojame tokia bekele, kad suabejojame ar ką nors rasime. Tačiau nors vėluojame gal 7 minutes, o itališkais mastais reiškia, kad atvykome stipriai per anksti, tačiau grupė tai ne italų, o vokiečių, todėl mūsų visi laukia :)


Na, net nežinau ar mums ten patiko, sakyčiau tikėjomės daugiau. Atrodo teritorija pilna keistų sprendimų, įdomių minčių bei statinių, o juk panašiomis idėjomis ,,žongliravusiu“ S.Dali Ispanijoje mes visos buvome sužavėtos, bet čia kažko trūko. Šiaip gidas, labai įdomiai ir artistiškai viską pasakojo, įterpdamas įvairių juokingų istorijų tiek iš šio parko kūrimo istorijos, tiek iš lankytojų nutikimų. Pati ekskursija mums kainavo po 10 eurų ir truko apie 1,5 val. Tačiau pats architektas Tommaso Buzzi, čia beveik nebūdavo, darbus dirbo niekieno neprižiūrimi statybininkai, pagal jo paliktus brėžinius, todėl nekeista, kad gidas visus vedžiojo kaip žąsiukus, neleisdamas prie nieko liestis, nes daug kas jau griūna, restauruojama, o juk statiniams tėra tik apie 60 metų. Sako ,,viena turistė pozavo atsirėmus į koloną ir ši nuvirto“. Tai ko vertas toks menas? Nesigailim, kad ėjom, dabar, praėjus po kelionės kažkiek laiko, visai gražūs atsiminimai iš ten likę, bet nedaug prarasite, jei nespėsite ten apsilankyti.


Ryte išsiverdame raviolių su grietinėlės, bei sūrio padažu ir važiuojame į Chianti regioną garsiuoju vyno keliu. Saulė vėl šviečia, šilta, peizažai nuostabūs.

Pasivaikštome po vartais į Chianti regioną vadinamą Greve di Chianti miestelį, kuriame graži ir nepanaši į jau matytų miestelių turgaus aikštė su maisto, bei suvenyrų parduotuvėlėmis, kavinėmis, vyno degustacijomis.

Bet mes judame toliau į taip vadinamą svogūnų miestą Certaldo.
Kažkur skaičiau, kad ūkininkai čia augina ypatingų veislių svogūnus ir šiame mieste galima net deserto gauti iš svogūnų. Nežinau, gal mes ne ten ieškojome, bet ne tik, kad kavinių meniu nematėme patiekalų iš svogūnų, bet net jokio suvenyro ta tema nė su žiburiu nerasi. Net suabejojau ar tikrai tam miestui tuos svogūnus priklijavau :) Bet dėl to nenusimename, nes senamiestis vėl maloniai nustebino ir labai patiko. Senas miestas aukštai ant kalno į kurį už 1,5 euro galima pasikelti ir nusileisti funikulieriumi. Labai apsidžiaugiame, nes kojos jau tų kalnų nebegali pakęsti. Ir nors funikulierius nedirba, bet kas pusvalandį už tą pačią kainą veža autobusiukas. Karšta, todėl belaukdamos suvalgome ledų, o užkilusios gerą valandą pravaikštinėjame nuostabiomis mažyčio senamiesčio gatvelėmis.




Tada važiuojame į ,,mano svajonių miestą“ – San Gimignano. Seniai svajojau tuos bokštus gyvai pamatyti, o dar ant DK kelionių vadovo viršelio jis vis mane erzino. ,,Viduramžių Manhatenas, kuriame nėra nė vieno naujo pastato“ – taip viliojančiai skamba. Bet masinis turizmas bet ką gali sugadinti - jau įėjus pro vartus, patenkame kaip į peklą – tiek žmonių net Florencijoj nebuvo. Nė bokštų nesimato :)

Pavaikštinėjame valandėlę, vis tikėdamos gauti pavalgyti, bet be picos gabalėlio greito maisto užkandinėje nieko negauname, tada sėdame nuošalesnėje vietoje ir klausome gatvės muzikantų. Grįždamos atgal vėl kertame pagrindinę aikštę, kuri jau šiek tiek ištuštėjo, matyt ,,autobusinius“ turistus jau išvežė, nes net prie garsiosios ledainės - pasaulio ledų čempionato nugalėtojos, nebebuvo eilės. O ir ledai tikrai nekainuoja, kaip kažkas čia rašė 7 eurų, už didelį kaušelį sumokame 2.20 eur. Kadangi neapgalvotai ledų jau valgėme Certalde, tai imame tik porą tokių keistų rūšių paragauti : rikotos – j. alyvuogių ir serbentų-levandų. Labai skanu, būtų skanu, net jei tektų ir po tuos 7 eurus mokėti. Tie ledai labai pataisė to svajonių miesto reputaciją :)

Paskutinis vakaras namuose, perkame šviežių krevečių uodegėlių ir karališkai pavakarieniaujame tik už 20 eurų, prie kurių labai tinka Chianti vynas.

Ryte susikrauname daiktus ir šį tą aplankydamos, sukame link Romos, nes skrydis namo labai ankstyvas, todėl paskutinė nakvynė taip pat kaip ir pirma - prie oro uosto.
Pravažiuojame vėl matytus vaizdus, bet negalime nesustoti :)

Tada stabtelime prie Sorano.
Gražus, mistiškas, senas, ant uolos kabantis, taip vadinamas tufo miestelis, bet mes jau ne vieną panašų matėm, todėl pasigrožime iš tolo ir važiuojame į Pitigliano, kuriame su malonumu šiek tiek pasivaikštome.

Tada ilgėliau apsistojame Saturnijoj.
Nors žmonių nemažai, nes labai tinkamas tokioms procedūroms oras, tačiau smagiai šiek tiek pasipliuškename tose terasose ir sėdame lauko kavinukėje užkąsti. Suvalgome pusėtino skonio šildytą lazaniją, bet džiaugiamės, kad nors kažko pavyko dienos metu gauti.

Paskutinis šios kelionės taškas – Monte Argentario pusiasalis prie Orbetello miesto. Nors trumpam norėjome pabūti prie jūros, todėl pasivaikštome po simpatišką Porto Ercole miestelį.
Šis jau visai kitoks, negu Toskanos kaimeliai, todėl savotiškai įdomu atsidurti visai kitokioje Italijoje. Aplink visą pusiasalį eina kelias su vaizdais į jūrą, bet mes tam jau nebeturėjome laiko.
Ir gaila, kad jau visai vakaras, oras atvėso, nes jūra įlankoje atrodo tokia šilta, kad nebūtumėm atsispyrę pagundai išsimaudyti.

Nors atostogos baigėsi, bet visai neliūdna, nes visko užteko, viskas patiko, šauniai pailsėjome ir tiesiog laikas namo, juolab kad rytoj laukė Velykų sekmadienis, tam, kad galėtumėme jau su savo šeimomis susėsti prie šventinio stalo. Be to žinome, kad ne už ilgo, galbūt netgi rudenį mūsų visų laukia sekanti, ne mažiau įspūdinga kelionė.

I dalis

Booking.coms
storyLazyload();