Italija: AFI

– Eik čia, radom, sako moteriškas balsas.

Nulėkiau. Klausinėju pas personalą – arba nekalba angliškai, arba nieko nežino. Viena mergaitė labai stengėsi padėt, bet nerado. Skambinu aš, niekas nekelia. Galvoju vsio, dar viena proga atsinaujint savo tlf. Juokauju, žinoma. Galiu užblokuot ir paverst jį šiltnamio durų ramsčiu, bet tada kelio atgal nebus, o iš savo matau, kad kažkur čia. Skambinu. Skambinu. Atsiliepė:

– Mes čia sėdim dar, dont worry.
– Aš ne worry (biškį worry, tiesą sakant), bet irgi sėdžiu čia.
– Kur?
– Čia.

Pamatom vienas kitą ir grįžta į namus laimė. Telefonas grįžo pas savininką gyvas ir sveikas.

Nupėdinom iki jūros. Puiku viskas, bet vėliava raudona ir raudoni gelbėtojai kreivai žiūri į vaikus. Gal ir didokos bangos. Ateisim kitą kartą. Grįžom traukinuku, kuris nemokamai vežioja nuo viešbučio. Netoli, bet AI chebra nesiruošia deginti kalorijų vaikščiojimams. Nuveža italai. Oj, siciliečiai.

Vėliau dar kartą nuėjom su Tomu po uolas palaipiot ir driežų pabaidyt. Nuostabi sala, sakau aš jums. Nors ir lazy day šiandien, bet reikia ir tokių.

 

Labas rytas vėl

Copy – paste. Kaip ir viskas. Nieko naujo. Prasirgau. Šeima prabuvo prie vandens. Maistas gal kiek skirtingas, bet tai ir viskas.

Tiesa. Vienas esminis įvykis (reliatyvus) įvyko. Važiavau pirkt rūkyt. Žinau, nepopuliaru, viską ten. Visi dabar žaliavalgiai, smūčiai ten su proteinais, riešutai ir dietos, bet man px. Aš gyvenu šiandien. Jo, nevalgau mėsos, bet ne dėl to, kad man žvėriukų gaila ar dar ko. Tiesiog. Bet ne apie tai dabar. Tai va, Italijoj cigarečių šiaip sau nenusipirksit. Reikia ieškot specialių tabako parduotuvių. Yra automatai, veikiantys 24 val, bet ten reikia kišti kažkokią vietinę kortelę, kurios, žinoma, aš neturiu. Todėl tenka ieškoti artimiausios veikiančios tobačerijos. Vieną rodo kažkokiam kaime kaip open. Nieko ji ne open. Automatas open. Man netinka. Sekanti artimiausia tik Sirakūzuose, kad jį devynios. Pakeliui matau „bar ir tobačeria“.

– Pall Mall turi?
– Pall Mall in Italia is Rothmans.
– OK, I‘ll take 3.

 

Labas rytas vėl ir vėl

Atsibudau sveikas, kaip į darbą. Pasimatavau temperatūrą. All good, sako termomemtras. Tikiu juo ir atgulu vėl. Nors maga keltis ir ką nors veikti. Bet miegas nugalėjo. Matyt trūksta po temperatūrų. Bet tuoj vėl pramerkiau bluostą ir miegoti jau nesiruošiu. Jei anksčiau dar buvo tamsu, tai dabar kaip tik teka saulė. Kuprinė su dronu ant peties ir pirmyn link jūros.

Nieko labai įspūdingo. Tikėjausi išskraidyt visas tris baterijas, bet užteko vienos. Parpėdinau atgalios ir puoliau pusiau miegančią šeimyną ragint keliauti pusryčių.

IMG_0555IMG_0558IMG_0552

– Eik tu šikt, anksti dar.

Einu kur sunčia ir vėl raginu. Nerangiai, bet ruošiasi ir eina.

Po pusryčių skubam link savo pamiršto fordo ir važiuojam į piečiausią Sicilijos, o reiškia ir Italijos, tašką – Isola delle Correnti. Ne šiaip sau taškas, o sala prie salos (Sicilijos, kokios gi dar kitos), o ten – švyturys. Privažiavome pirmiausia asfaltu, bet iš ten pasirodė tolokai pėdinti. Paprašėme googlą surasti arčiau. Surado, per žvyrą. Bet ten sėdi bičas ir lygioj vietoj lupa tris eurus už parkingą. Negi su vietiniais kariausi. Atidaviau porą monetų ir prisiparkavom beveik prie pat vandens.

Jei esate pratę prie Baltijos šalto vandens, vos vos sūraus vandens ir švaraus kranto (ba niekas ten neauga), tai gal ir nevažiuokit čia. Čia vanduo šiltas, ant kranto priversta žolių (nors izoliuotai) ir atmosfera dvelkia pūvančiais kiaušiniais. Durniams sutrukdys,  mums ne. Pūva ten kažkas, na ir kas. Mes pasitraukiam šonan, kur dvelkia mažiau, dedamės akinius, triūbas ir traukiam link Isola delle Corrente. Brangioji netraukia. Man tenka vienoje rankoje iškėlus nešti telefoną, kitoje gaudyti vaikus, kad jūron link Maltos nenuneštų. Perplaukėme sąsiaurį tvarkingai. Į švyturį lipom tik mes su Tomu. Principessa noro nepareiškė, tai mes ir labai neįkalbinėjom. Italai (turistų iš užu jūrų marių nesutikom), pamatę, kad vaikai įveikia čalendžą ir dar į švyturį įlipa, miniomis patraukė mūsų pusėn. Jie pasiekė salelę, kai mes jau sukom atgalios. Atgal lengviau, mat kelias jau pažįstamas.

IMG_5365IMG_5369IMG_5370IMG_5371

Pakeliui namo užsukome ledų į Noto miestelį. Rekomenduoju. Velniškai senas miestelis su pasakiška architektūra. Pasak legendų, Dedalas (Ikaro tėvas (ne rusiško, smirdinčio autobuso), kurio sūnus pasijuto laisvas, pakilo per arti saulės ir baigė savo karjerą neplanuotai anksti) čia lankėsi po savo skrydžio per Jonijos jūrą, o taip pat Heraklis, po savo septintojo žygdarbio. Ledai gal ir nebuvo geriausi pasaulyje (Florencijoje buvo arti to), bet tikrai ir ne blogiausi.

IMG_0478IMG_0479IMG_0484IMG_5379IMG_0483IMG_0485IMG_0482

– Gal antroj vietoj, – nustatė reitingą kompetentingasis smaguris Tomas.

Toliau maudynės baseine, jūroje, AI ir visa kita. Nevarginsiu.

 

Šeštadienis

Turgaus ir pirties diena. Pirties gal dar teks palaukti, o turgaus niekaip praleisti neišeina. Ne, ne pirkti žmonės eina į turgų, o pasižmonėti. Sirakūzuose šiandien turgus.

Kelias netolimas. Įvažiuojant į Ortigia esu priverstas stabtelti. Kas ta Ortigia? „Sala saloje“, kaip išsireiškė kažkokie jūtiūberiai blogeriai. Sala saloje būna, bet čia ne tas variantas. Ortigia – sala prie salos, t.y. Sicilijos ir joje – Sirakūzų senamiestis. Ir turgus ten. Įvažiuoti galima ne visada, bet šiandien galima. Ženklai sako (itališkai), kad zona neaktyvi. Prisiparkavom kažkur šalia už visus turėtus grynus porai valandų. Mažoka, bet daugiau grynų neturim – geriau negu nieko. Turgus geras – su diedais, žuvimi, daržovėmis ir pan. Plastmasiniai šūdai irgi yra, bet kiek atokiau. Carro užsigeidė apyrankės, kurią pati išsirinko ir dar teta užrišo už eurą – good deal. Pasiklyskite čia. Jei turistai eina tiesiai, eikite kur nors kitur. Labai smagus miestelis, tiksliau – sala.

IMG_0487IMG_0488IMG_0490IMG_0491IMG_0492IMG_0493IMG_0494IMG_0495IMG_0496IMG_0497IMG_0519

Katedra – viena gražiausių Italijoje ir aš tikrai tikiu, kad tai tiesa. Susimokėjom po du eurus už suaugusį (vaikams nemokamai) ir žengiam vidun. Brangiosios kojos pasirodė per nuogos, tai gavo kažkokį balta chalatą, kurį aš jai parekomendavau apsivyniot apie dubenį.

– Gal tu durnas, taigi rankovės čia yra.

Paklausė pas tetą, kuri patvirtino, kad aš durnas. Reikia rengtis, kaip chalatą. Apsirengė ji, dėl mados, ba nieko jis ten nedengia, nei kojų, nei ko kitko.

Katedroje ruošiamasi vestuvėms. Suolai išpuošti, gėlės, kaspinai. Geroji pusė prisiminė, kad gal visai nieko prieš išsiskirti, kad vėl susituokti, su kaspinais ir viską ten. Priminiau, kad mums nelabai gresia, nes „kol mirtis mus išskirs“ ir pan galioja dar. Nuleido nosį ir nuėjo mozaikomis gėrėtis.

IMG_0498IMG_5425

Po katedros chebrą palikau valgyt ledų, o pats nubėgau mokėti už parkingą (mat turiu jau monetų, po ledų).

Dar kartą sakau – čia reikia pasiklysti. Galima tai daryti drąsiai, mat pasiklysti neįmanoma – sala gi. Kokios čia gatvelės, vietiniai. Va, sūnus išvedė motiną į balkoną pasigėrėti jūra. Va, katinas snaudžia prie durų, saugodamas skalbinius. Va, sicilietis ruošiasi savo restorano atidarymui.

IMG_0520IMG_0516IMG_0517IMG_0518IMG_0515IMG_0514IMG_0500

Bėgdamas atgal matau (telefone, find my friends – labai praktiška, jei norite sutuoktinį ar vaikus matyt dėl vienokių ar kitokių priežaščių, mes slėptis vieni nuo kitų neturim ko – viskas aktyvuota), kad chebra nesėdi, o juda. Judu iš paskos. Susitikom:

Booking.coms
storyLazyload();