Įspūdžiai iš Jordanijos

Kelionė kurios nebus įmanoma pamiršti. Tai ne tik vaizdai, kurie mus lydėjo visos kelionės metu, bet ir dar kai kas daugiau. Tai netikėti siurprizai, sėkmė ir nesėkmė, gamtos stichija, visi padariniai jos metu ir po jos. Laukiau vieno, o gavom visai kitą. Metai metams nelygus.Tai patirtis, kuria mes patyrėm ant savo kailio. Svetimas klaidas ir pastebėjimus mes dažnai praleidžiam pro šalį. Kaip ir žinom, kas gali būti ir ko tikėtis, bet tai svetima patirtis. Visa tai išbandžius ant savo kailio – tai jau pamoka, kuri vadinama patirtimi.

Pirmas siurprizas prasidėjo jau ankstyvą kovo 14 dienos rytą. Bevažiuojant į oro uostą sulaukiau skambučio. Pradžioje pamaniau, kad kažkas juokauja. Mano dideliai nuostabai skrydžio laikas buvo pakeistas. Vietoj 07.00 lėktuvas turėjo išskristi 05.30. Iki oro uosto kelias buvo dar ilgas. Tiesa sakant nežinau kaip, bet visi mes išskridome. Skrydis vėlavo dėka mūsų ir Tez tour pakeitimų. Lėktuvas išskrido 06.10. Tai buvo tik pirma pamoka, kad skrydžio laiką reikia pasitikrinti prieš parą.

Egiptas. Sharm el Sheik. Mes visi ir tai buvo keista. Niekaip negalėjau atsigauti po rytinio šoko. Transportą iki Taba susižvejojome oro uoste. Nepasakyčiau, kad labai brangiai. Už 100 baksų. Atstumas kurį turėjome įveikti 214 km. Kelto klausimo iš Nuvaybia nesprendėm, sprendimas buvo važiuoti per Izraelį Sklandžiai pasiekėme Tabą. Pasienio postas. Čia savotiška nesėkmė. Eilė. Buvo jau gerokai po pietų, masinis turistų srautas kirto sieną. Kaip įtariu keletas autobusų prieš mus atvažiavo, o čia jau žydų saugumas ir nieko nepadarysi. Tik kantrybės belieka pasisemti. Keturias valandas prasistumdėme eilėje. Viskas kaip ir gerai, tik čekai nedavė ramybės, atvyko vėliau, o lindo visiem prieš nosis. Net ukrainiečiu popas grėsmingu ir pamokančiu balsu bandė juos tvarkyti. Padėt nepadėjo, bet ramybės vidinei pusiausvirai pridėjo. Visi praėjome pasienio kontrole, tik Jovitą sustabdė. Nepatiko Alžyro štampas pase. Žydams tai sukėlė įtarimą, ar tiesiog reikėjo kažkam parodyti, kad gerai dirba. Vis gi ir ji kirto siena, bet dėl sulaikymo mes pavėlavome kirsti Izraelio – Jordanijos pasienį. Skirtingai nuo šio pasienio, kuris dirba visą parą, anas dirba iki 19.30 ir atidaromas nuo 06.30. Norint nepatekti ant masinio turistų srauto patartina pasienyje būti prieš jį atidarant arba taikyti link pietų meto. Nes visom kryptimis turistai juda anksti ryte ir vakare. Taip mes atsidūrėme Šventojoje Žemėje. Pervažiavimas nuo pasienio iki pasienio kainuoja 20 baksų už taksi. Išsekę ir pavargę sugriuvome netoli pasienio. Tiesa sakant vieta nebuvo pati geriausia. Kažkiek džiugino palmės, bet pagrindas ant kurio miegojome – skalda. Vieta vilčių teikė, kad sieną kirsime pirmi ir nereiks stumdytis ilgoje eilėje. Siurprizas – visą naktį mus saugojo ginkluoti žydeliai. Jų toks darbas, o mums ramybė.

Pasienio postas Izraelis – Jordanija. Pasienį kirtom kaip ir numatėm – anksti. Jokių turistų. Ramu ir greitai. Nei vienai pusei įtarimų nesukėlėm. Tik mokesčius reikėjo susimokėti. Išvykimas iš Izraelio kainavo 19 eurų kiekvienam. Kertant pasienį šiame poste Jordanija nereikalauja jokių mokesčių. Akaba laisvos ekonomikos zonoje randasi. Tai mus gelbėjo nuo mokesčių. Įvažiuojant į Jordaniją kitose pasieniuose reikia susimokėti už vizą. Akabą pasiekėm su taksi ( 6 JD). Su taksi atvažiavom iki autobusų stoties. Čia tęsėm tolimesnę transporto paiešką iki Wadi Rum. Pasiūla didelė, reikalas tik vienas - padorią kainą susirasti. Suradau jau pažystamą transporto priemonę ir jos vairuotoją. Senukas iš Rum kaimo. Suderėjom kainą ( 50 JD už autobusą ), susitarėm dėl užsukimo į kokią didesnę parduotuvę ir pajudėjom link pirmojo mūsų kelionės tikslo. Apsipirkti ilgesniam laikui maisto produktais visai apsimoka Akaboje. Nes maistas kitur gerokai brangesnis. Kainų kaip įprasta pas arabus ant maisto produktų nerasi. Kaip ir gali tau sakyti kokia nori kaina. O čia kainos surašytos.

Wadi Rum. Įvažiavimas į parką kainuoja 2 JD žmogui. Čia jau pasitiko mus arabiško verslo ypatumai. Ilgokai reikėjo aiškinti mūsų vizito tikslą. Gelbėjo nuo pernai vizitinė kortelė (Salem Abu Msalam +962777225447 ). Prisistatymas vieno iš trijų brolių mus išgelbėjo iš įkyrių arabų pinklių. Jis mane pažino, nes tokių kaip mes čia užklysta ne tiek daug. Baigėsi reikalavimas lipti iš nusamdyto autobuso, samdyti džipus ( nes tik jie gali mus vežti toliau ), gido paslaugų samdymas ( be jo mes pasiklysim). Pasiekėm mes Rum kaimą. Apsistojome pas Saleimaną. Dauguma kaimo gyventojų pas save įkūrę vadinamus viešbutukus. Tai atskira patalpa turistam miegoti, bendras dušas ir virtuvė su šeimininku.

Išėjom trim dienom į dykumą. Užmetimas su džipais į dykumą kainavo po 35 JD už mašiną. Judėjom iš anksto numatytu maršrutu. Iš Sun Sity traukėm link Um Fruth tilto. Vaizdai lepino mūsų vaizduotę. Skirtumas nuo pernai metų – dykumoje oras pasirodė daug vėsesnis. Pūtė šaltokas vėjas. Išsirengti didelio noro nebuvo, bet vieną privalumą įžvelgiau – geriamo vandens poreikis sumažėjo. Nešėmės trijų dienų vandens atsargas numatytam maršrutui. O kai jį gali pataupyti, tai tikrai gerai. Pirmos dienos vakare pasiekėm Burdah uolų masyvą. Čia apsistojome nakvynei. Vėjas į vakarą aprimo. Atsirado viltis, kad nebus labai šalta miegoti. Visi įsitaisė kas kur. Miegojom be palapinių, tiesiog po atviru dangum miegmaišiuose. Žvaigždėtas dangus – romantikos mėgėjams. Bet mano akys pastebėjo urvą kalno šlaite. Įlindęs į jį pajutau šilumos dvelksmą. Iš jo gilumos pūtė švelni, šilta oro srovė. Tai tikrai geras atradimas. Beliko tik įsitaisyti ir labos nakties kitiems palinkėti.

Kėlėmės anksti ryte. Gyvenimas su šviesa. Temsta – eini miegoti, švinta – keliesi. Tolimesnis maršruto taškas – Burdah uolinis tiltas. Čia gerokai reikia palypėti, kad pasiekti jį. Techniniu požiūriu lipimas nėra sudėtingas. Turų pagalba nesunku atsekti maršrutą, viena smulkmena atrasti pradžią. Pats tiltas, kaip tiltas. Didesnį įspūdį palieka aplinkiniai vaizdai lipant link jo. Gražiai atsiveria dykumos peizažas. Spalvų ir formų įvairovė. Nusileidę patraukėme link Anfashieh uolų masyvo. Čia išryškėja raudoni smėlynai. Didesnių smėlio barkanų rasti sunkoka, bet akiai vis vien neįprasta ir teikia malonumą. Dar vienas įžvelgiamas malonumas – džipuotų turistų nėra.

Trečią dieną patraukėme link Khazali uolų masyvo. Čia mus domino tarpeklis. Tikrai įspūdinga vieta. Abejingas tam likti negali. Ant sienų yra išlikusių senovinių piešinių. Jų amžių įtarti sunku, bet meniškumu tikrai pasižymi. Po viso šio matyto vaizdelio tiesiu taikiniu pasukome link Rum kaimo.
Apsistojome pas Saleimaną. Dušas ir visi kiti civilizacijos malonumai. Tiesa sakant tualetą popierium užkimšom. Čia nėra įprasta jį naudoti, o mes be jo gyventi neįpratę. Gavom pastaba ir pakabinom šiukšlių maišelį.

Jebel Rum viršūnė ( 1754 m ). Su džipais anksti ryte mus užmetė į priešingą kalno šlaitą ( 35 JD už mašiną ). Maršruto pavadinimas kuriuo mes planavome kilti Sabbahs 3+. Pradžia nuobiryno šlaitu gan aiškiu taku prisižiūrint turų. Pats maršrutas viso pakilimo metu gerai nužymėtas turais. Kartais juos sunkoka pastebėti, bet neskubant vis gi jie matosi. Pametus juos, kaip ir reiškia maršruto pametimą. Vis gi noriu pastebėti, skirtingai nei pernai maršrutas atrodė sudėtingesnis vien dėl to, kad vedžiau visai nepatyrusią uolų laipiojime grupę. Kabinamų virvių poreikis išaugo kelis karus tose vietose kur mes pernai lengvai praėjome. Kaip ir priėjau išvados, kad negalima statyti tikslo – kalno viršūnė. Tai tiesiog turėtu būti bandymas į ją užlipti. Nes dėl saugumo reikia daug kabinti virvių ir tai užima laiko. Nors patyrusiems tai tikrai nėra sunkus maršrutas.

Pats mūsų kopimas į kalno viršūnę vyko prisilaikant turų. Atsiradus didesniam pavojui nusiversti kabinau virves. Vis gi nelaimės neišvengiau. Priėjus vieną uolinį maršrutą ir pradėjus lipti supratau, kad reikalinga sauga. Buvo pasakyta niekam nelipti ir laukti virvės. Gal šitoj vietoj trūko griežtesnės komandos. Pats lipdamas nemačiau, kad iš paskos dar lipa mūsų trys bendražygiai. Jiems tikrai puikiai gavosi ir pagauti azarto ropštėsi aukštyn paskui mane. Patirties stoka ir nežinojimas kaip patikimai apkrauti kibius, kad jie nenulūžtu privedė prie nelaimės. Viena mergina iš kokių 7 metru nukrito. Visa laimė, kad ant savos kuprinės ir šalia stovėjusi Tatjana ją dar sulaikė nuo tolimesnio kritimo. Rezultate atsipirko tik stipriu sumušimu kojos. Nesėkmė, kad nukrito, bet didelė sėkmė, kad tik taip baigėsi. Čia tikrai galėjo baigtis tragedija. Tai uolos ir minkšto čiužinio po kojomis nėra kaip laipiojimo salėje. Po viso šio įvykio patraukėme žemyn. Nusileidimui panaudojom daug daugiau virvių nei kilimui į viršų. Čia buvo jau padidintas saugumas ir reikalavimas iš susidariusios padėties. Džiugu dėl Jovitos stipraus charakterio ir nepasimetimo, kad ji su skaudančia koja leidosi žemyn. Nakvynei apsistojome išėję į saugią vietą, kur maršrutas daugiau nereikalavo virvių.

Ryte patraukėme savo kojomis aplink kalną į Rum kaimą. Kelias nėra ilgas, kai turi laiko ir niekas neskauda. Atsiradus ryšiui Jovita išsikvietė Saleimaną. Kuris su džipu ją nuvežė iki kaimo. Didžioji dalis grupės nuėjo savo kojomis iki kaimo. Tai buvo paskutinė diena Wadi Rum parke. Po pietų mes išvažiavome kultūrintis į Petrą.

Petroje nieko naujo. Nieks nesugriuvo, niekas nieko neišskaptavo. Kaip stovėjo, taip ir stovi. Gal turistu mažiau nei pernai.

Hidan tarpeklis. Privažiavimo subtilybės. Transportą užsisakėm Peros viešbutyje ( 120 JD ). Prašė daugiau, bet nusiderėjom, žinojau, kad reikės primokėti. Vietiniam kelias nežinomas, turisto kraštas nelankomas. Vairuotojas vežė teisinga kryptim, bet nežinodamas kur ir ką mes ten veiksim. Žemėlapių jie neskaito ir nesupranta. Jiems reikalingas pavadinimas kaimo, o geriau miesto. Tik išgirdęs Diban pavadinimą jis kažkiek apsiramino ir traukė tolyn. Privažiavus šį miestelį atsirado nesusipratimų virtinė. Klausyti manęs jis nenorėjo, kad aš rodyčiau kelia, labiau pasikliovė vietiniais jų klausinėdamas. Bet tai nepadėjo. Galu galia mes atsidūrėme kažkokiuose laukuose ant kalno šlaito. Pareiškimas iš jo lūpų buvo griežtas – viskas, atvažiavom. Bet iš tikro ne. Prasidėjo derybos. Vis gi už papildomą mokestį sutiko vežti jau mano nupasakojamu keliu. Toliau viskas ėjosi sklandžiai. Ir mes išlipom ten kur norėjom.

Hidan tarpeklis randasi draustinio zonoje ir jame vaikščioti neleidžiama be papildomo leidimo. Bauda jai nepasikeitusi nuo pernai 50 JD, bent tiek mokėjom pernai. Maršrutas gražus ir tikrai nežinau ar dar kur nors galima pamatyti kažką panašaus. Kaip ir pernai bridome. Priėjus krioklį kabinom virves, kad jį apeiti. Apėjimo darbai užtruko 4 val. Nusileidom anot Vytenio į rojų ar skaistyklą. Čia viena gražiausiu tarpeklio vietų. Stačios uolos, krioklys, karšti šaltiniai iš viršaus ir apačios, aplinkui laukinės palmės. Jau nekalbant apie vaizdą prie krioklio. Didžiulis plotas išplautas per šimtmečius, kurio gale krentantis krioklys. Tai tikrai nepamirštama ir laiko neištrinama vieta.

Sekančią dieną ėjome visai kitokiu tarpekliu nei pernai metais. Džiunglių nei kvapo. Viskas išplauta su šaknimis, net jokios žymės nėra apie buvusius sunkumus. Čia tikrai reikėjo pavargti, kol prasibrovėm iki paskutinio tarpeklio susiaurėjimo. Priėjom paskutinę dalį tarpeklio prieš santaka su Mujib. O čia jau staigmena! Prisiminimais iš pernai: lengvas, gražus, turintis daug gerų atrakcijų ( tai kriokliukai, lengvi praplaukimai nuo vieno kranto iki kito ). Jis išliko gražus, bet tikrai nebuvo lengva ir paprasta. Per pasiplaukiojimus to ir grožio sunku buvo pastebėti. Po praėjusio potvynio, kuris tikrai turėjo būti labai galingas atsirado daug duobių. Jai pasidalinti prisiminimais, tai toks jausmas, kad aš visą jį praplaukiau. Momentais maniau, kad jau skęstu. Viskas gal būtu ir nieko. Bet visai nebuvau pasiruošęs saugoti savo foto technikos. Kuri buvo pririšta ant kuprinės viršaus, kuri ir taip nedavė gyventi, o čia dar papildomi 6 kg. Va jie mane ir norėjo paskandinti. Pasiduoti nesinorėjo ir sušlapinti, tai ir nardžiau nuo vieno kybio ant uolos iki kito. Prisipažinsiu. Ne visada pakako jėgų praplaukti nuo vieno kranto iki kito. Atstumai nuo 3 m iki 8 m. Bet vis gi virvių pagalba ir plaukimo įgūdžių mes įveikėm šį ruožą. Nors prieš lendant į tarpeklį kai kas sakė, kad plaukti nemoka. Kai reikia – moka! Šio tarpeklio nuostoliai du permirkę fotikai, visa kita sušlapinta išėję išsidžiovinom. Dar keletą smulkmenų pametėm.

Teko pažvejoti. Žuvys kimba gerai. Ir ganėtinai skanus kąsnis pasilgusiam skanėstų.
Išeidinėjom labai anksti ryte, kad niekas nepagautu. Išvada – tai reikia daryti naktį. Tik kažkokių jėgų pagalba neužsirovėme ant apsaugos. Kažkiek paėjus aptikome apsaugos mašiną. Mūsų dideliai nuostabai mašinos viduje nieko nebuvo. Taip tyliai, tyliai ir prasliūkinom link Negyvosios jūros.

Negyvoji jūra. 400m. žemiau jūros lygio. Tai kaip ir išeitu žemiau visų jurų. Mus pasitiko apsiniaukęs dangus. Jūra vietoj, o maudytis kai suvoki, kad nėra kur apsiplauti po maudynių didelio noro nėra. Kažkiek pasidžiaugę patraukėme link kaimo, tikėdamiesi surasti gėlo vandens. Čia tikrai sunkus momentas, visas vanduo iš upių suteka į vamzdžius ir jį aptikti natūraliai begalo sunku. Beieškant vietos maudynėms užsirovėm ant parko apsauginio. Įkirus ir viską įtariantis apsauginis prie mūsų gerokai prisikabino su klausimais ir provokacijomis. Jo reikalas tą daryti, mūsų neišsiduoti. Aišku, kad ir durnius supranta iš kur mes išėjos. Su šalmais ir apraišais ant kuprinių ir kelnės su batais šlapi. Visi purvini. Bandė jis išprovokuoti mūsų paslaptį. Jis viena, o mes apie jūrą ir kur galima išsimaudyti. Teorija gal ir kvaila išplaukė, kad mes iš Amman atvažiavom. Bet nesvarbu. Nepagautas – ne vagis. Galu gale suorganizavo transportą iki maudynių pakeliui ir nuvežimą iki Hasa tarpeklio. Su maudynėmis nepasisekė, išlindę iš jūros neturėjom kur išsimaudyti. Buvusios šalia balos pasirodė sūrios ir mes nutarėm sūrumą nusiplauti Hasa tarpeklyje. Maistu Hasa tarpekliui apsipirkome Safi kaime. Čia kainos gerokai mažesnės nei kitur. Turistai čia retai užsuka.

Booking.coms
storyLazyload();