Ispanija-Portugalija 2007

Iveikęs labiausiai į Šiaure nutolusį reprezentacinį Europos tašką Nord Kapp, apie kurį rašiau praeitame pasakojime, savyje vis atrandu noro pakeliauti ir aplankyti kitas įsimintinas Pasaulio vietas, todėl šį kartą pasakojimas apie Gibraltarą, Portugaliją ir Ispaniją.

Po to, kai aplankiau visas kontinentines Šiaurės Europos šalis, nutariau vykti į Islandiją. Ruošiausi maždaug metus: susiradau ten žmones, su kuriais sutariau susitikti, apgalvojau kokią kelionės amuniciją susidėti, pasidomėjau visureigių nuoma, kadangi ten nėra geležinkelio, o į centrinę salos dalį patekti galima pesčiomis arba visureigiu. Tačiau pavasariop visi įvykiai apsisuko priešingai.
Netikėti pasikeitimai
Dėl asmeninių čia neminėtinų priežasčių suradau kompaniją ir, prisitaikydamas prie pageidavimų, pasikeičiau kryptį į Ispaniją ir Portugaliją, kurias buvau numatęs tolimesnėms atostogoms. Liko nepakeistas tik kelionės laikas – dvi paskutinės gegužės mėnesio savaitės. Susikroviau mantą kelionei nuomojamu lengvuoju automobiliu, kurį prieš mėnesį susiradau rentspain interneto svetainėje (gana geros kainos, tiems, kam būtų aktualu), nusipirkau pigesnį lėktuvo bilietą.
Likus savaitei iki kelionės sužinojau, kad po tuos kraštus keliausiu vienas. Nauja kompanija – ne pats geriausias variantas kelionėms planuoti. Per savaitę, aišku, susirasti kompaniją neįmanoma, todėl susitaikiau su mintimi, kad keliausiu tikrai vienas, kaip ir praeitą kartą. Nesu didelis pietinių šalių fanas. Ypač po to, kai pusę vasaros teko dalyvauti nuolatinėse muštynėse su brazilais Jungtinėse Amerikos Valstijose, į kurias 2001 m. nuvažiavau pagal programa Work & Travel USA.
Čigonai, karštis ir planai ekspromtu
Ispanija pasitiko nemažu ir kiek neįprastu lietuviui alasu jau Malagos tarptautiniame aerouoste. Aplinkui buvo pilna tamsaus čigoniško gymio žmonių, kas neatrodė esant saugu ir patikima. Nuėjau į čia pat esančią automobilių nuomą. Automobilio išsinuomoti nepavyko, nes jį rezervavau su verslo kortele, kuria negalėjau naudotis atostogų metu. Asmeninė turėta debitinė kortelė netiko, nors pasu, lėktuvo bilietais ir visaip kitaip įrodinėjau, kad esu tas pats asmuo, ir atsitikus draudiminiam įvykiui jie mane galės sėkmingai susirasti. Panašu, kad atsitikus draudiminiam įvykiui, jie nuo debitinės sąskaitos negali nuskaityti didesnės pinigų sumos, negu yra pačioje sąskaitoje.
Patraukiau autobusų stotelės link, ir čia pat gimė idee fixe planas, kad reikia nusigauti iki Lisabonos, kur nusipirksiu INTERRAIL bilietą, kuriuo keliausiu po nedidelę Portugaliją už pusę kainos, o per likusį laiką nemokamai važinėsiu po Ispaniją. Kaip vėliau įsitikinsite, smarkiai suklydau.
Nuvykau į Malagos autobusų stotį ir ten sužinojau, kad traukiniai kursuoja į Portugaliją tik iš Kadizo (Cadiz), o iki jo dar bemaž 150 km. Nutariau, kad prieš tai mirk gyvenk privalau pamatyti Gibraltarą, priklausantį Didžiajai Britanijai. Iki popietės nukakau į Lalinea miestelį, esantį visai šalia Gibraltaro. Autobusų stotyje esančioje interneto svetainėje pasiklausinėjęs susiradau nebrangų viešbutuką už 30 eurų. Nūdieną tai jau įprasta kaina Ispanijoje. Daugelis keliautojų iš vakarų šalių pastebi, kad įsivedus eurą Ispanija ir Portugalija smarkiai pabrango. Palikau savo mantą kambaryje ir nutariau eiti truputį pasivaikščioti Viduržemio jūros įlankos pakrante su fotoaparatu ir tik grįžęs pajutau, kad jau pradedu gyventi ne darbo, o kelionės nuotaikomis, stresu ir malonumais.
Gibraltaras / Gibraltar
Išsimiegojęs susidėjau visą mantą ir patraukiau į Gibraltarą. Praėjęs postą už 1,5 euro nusipirkau autobuso bilietą į Gibraltaro stotį ir pradėjau žmonių klausinėti kaip patekti į visai šalia stūksančią uolą. Buvo labai keista kavinėse, parduotuvėse ir degalinėse girdėti neigiamą atsakymą. Žmonės tiesiog nežinojo kur yra keltuvai, kokiu autobusu iki jų nusigauti, todėl iki patekdamas iki keltuvų beveik apėjau visą centrą nuo Gibraltaro didžiosios autobusų stoties iki pat priešingos pusės. Nusikalęs šiaip ne taip išsiaiškinau kokį maršrutą pasirinkti, ir tuoj pat nukakau iki keltuvų. Vos išlipus iš autobuso buvo primygtinai siūloma užvažiuoti į kalną nuomojamais automobiliais, kurie veža į viršų už dvigubai didesnę kainą, nes, neva, važiuojant jais galima pamatyti daugiau. Galiu tik pasakyti, kad tai yra pats baisiausias melas. Viską tą patį ir gal net daugiau galite pamatyti nusipirkę keltuvo bilietą už 15 eurų. Apatinėje keltuvų stotelėje buvo pilna pranešimų apie kalne gyvenančias beždžiones, kurių jokiu būdu negalima maitinti ir patariama saugoti visą mantą saugiai laikyti su savim.
Vos pakilus į kalną pasitiko žaidžiantys beždžionių jaunikliai. Nepaisant draudimų pastebėjau, kad žmonės vistiek joms numeta kasnelį kitą duonos, vaisių ar riešutų. Labai nustebino beždžionių vikrumas. Turėjau progą įsitikinti, kad fotografuoti čia reikia itin apdairiai, nes jei jos jau pastveria kokį daiktą, tai sudiev…Laimei mano sunki Canon EOS 30D fotokamera jų nesudomino, todėl parvežiau Jūsų dėmesiui ir keletą neblogų kelioninių nuotraukų.
Pafotografavęs uolos viršūnėje esančias tvirtovės liekanas, Viduržemio jūrą, kažkur sulig horizontu matomus Afrikos krantus ir beždžiones, nusileidau žemyn į Gibraltaro centrą ir nedelsdamas patraukiau atgalios į Lalinea. Ten sulaukęs autobuso pajudėjau Sevilla (Sevilijos) kryptimi. Būtent tada pamačiau tikrąjį Pietinį Europos geografinį tašką (bent jau ten stovėjo toks pat postamentas su gaubliu kaip ir Nord Kapp‘e), kuris yra už kokių 15 km nuo Gibraltaro ir nėra toks patrauklus turizmo atžvilgiu. Kalnų viršūnėse sukosi šimtai vėjo jėgainių. Ta vieta turėjo tam tikro technologinio šarmo. Pravažiavau Kadizą, Tarifą su jos nuostabiais auksiniais paplūdimiais, kuri yra laikoma Viduržemio jūros banglentininkų ir kaitininkų (plaukiojančių su jėgos aitvarais) rojumi.
Sevilija / Sevilla
Vakare pasiekiau Seviliją. Sevilijoje nuskubėjau centrinės autobusų stoties link, kur nusipirkau naktinio autobuso bilietą į Lisaboną. Sevilija sužavėjo savo katedra, Calatrava suprojektuoto tilto didingumu ir neįprasta pietų šalims nebūdinga tvarka, bet buvau per trumpai, kad daugiau apie ją papasakočiau.
24.00 atvyko autobusas, kuriame susipažinau su kanadiečiu, vykstančiu iš mėnesį trukusios kelionės po Maroką. Jis buvo pakeliui namo į Kanadą ir turėjo dar porą dienų Lisabonoje, kur buvo susiradęs pigų viešbutį centrinėje miesto dalyje.
Lisabona / Lisboa
Atvykome švintant – apie 6.00 ryte, todėl nelabai turėdami su kuo pasitarti, kaip nusigauti iki nakvynės, nukakome į šalia esančią Lisabonos zoologijos sodo metro stotį. Ten sutikome vaikiną, kuris paaiškino kaip nusigauti iki tikslo. Išlipome Arroios metro stotelėje. Kaip vėliau išsiaiškinome, viena stotele per toli nuo mūsų tikslo. Rajonas nepasirodė itin svetingas. Priminė blogesnius NYC rajonus be dangoraižių, esančius atokiau nuo Manheteno, o mano pakeleiviui Braziliją, kuo vėliau pats turėjau progos įsitikinti. Ant kiekvieno kampo buvo pilna miegančių benamių, šiukšlių, itartinų žvilgsnių, portugalų kalba truputį atgaivino nemalonius vasaros nuotykius.
Nukakome į rezervuotą internetu viešbutį, o jis… sugriautas rekonstrukcijai! Negalėdamas tuo patikėti mano kolega nutarė sukelti tikrą audrą už tai, kad sumokėjo internetu už negarantuotą dalyką, ir tuoj pat pradėjo triukšmingai grąžinti jam pinigus už rezervaciją, o šeštą ryto pakirdęs viešbutuko šeimininkas ne itin susigaudydamas situacijoje, ir dorai nesuprasdamas ką jam nori pasakyti angliškai, mostagavo ranka į kitoje gatvės pusėje esantį viešbutį. Ten mes sutikome taipogi ne itin suprantančią angliškai administratorę, kuri pasakė, kad jie sudarę su anuo viešbučiu bendradarbiavimo sutartį, todėl rezervuotas kambarys pas juos atsirasiąs, o dėl kambario man teks palūkėti iki vidurdienio, nes, esą visi kambariai užimti. Nutarėm, kad aš bent jau paliksiu savo daiktus pas Denisą, ir eisime pavalgyti pusryčių, o paskui grįšime pamiegoti siestos, nes naktis praleista autobuse vis dėlto išvargino. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Netoliese užėjome jaukią vietinės reikšmės kavinukę, kur už 5 eurus gavome puikiausius pusryčius: omletą su kava ir bandelėmis. Po to, dar nukakome pabraidyti po centrą. Pakeliui buvau sustabdytas policininkų. Patarė savo fotoaparatą slėpti kuo giliau, nes rajonas, neva, yra tikrai nesvetingas, lyginant su Vilniumi panašus į Naujininkus arba Naujamiestį. Nieko baisaus ten mums nenutiko, nors aplinkui knibždėte knibždėjo juodukų ir brazilų. Vėliau, jau įdienojus grįžome į viešbutuką ir mano džiaugsmui gavau gana vėsų kambarį su balkonu, kuriame tuoj pat laukė dar vienas neįprastas siurprizas – kambarinė siaubingai subjaurotu veidu ir dėl to pakitusia artikuliacija. Pasirodo, mergina kilusi iš Prancūzijos Gvinėjos, kur jai buvo šauta į veidą, bet stebuklingomis aplinkybėmis ji sugebėjo išgyventi ir Portugalijoje įsidarbinti kambarine.
Išsimiegojęs foje susitikau su Denisu ir patraukėme vakarėjančio centro link. Sukirtome po kebabą pas vieną pakistanietį, kuris puikiai kalbėjo angliškai ir gerai išmanė Europos geografiją, ir dėl to atrodė kelis kartus intelektualesnis už daugelį draugiškų, bet kvailokų portugalų. Vaikinas į Portugaliją atkako per Baltarusiją ir Lietuvą kaip nelegalus migrantas. Girdėti tai buvo taip neįtikėtina, kaip išvysti sniegą kur nors vidury Afrikos. Vėliau patraukėme traukinių stoties link, kur nusipirkau INTERRAIL bilietą nes kitą dieną nenorėjau veltui gaišti laiko ir nedelsdamas vykti į Porto, kadangi manęs dar laukė ilga dešimties dienų kelionė aplink visą plačiąją Ispaniją. Tiesa, kadangi jau buvau 26 metų amžiaus, lengvatinio bilieto nebegavau, ir mokėjau visą kainą, todėl 10 dienų bilietas atsiėjo nei daug, nei mažai – 1200 Lt. Dabar pagalvoju, kad 10 dienų kelionei traukiniu šio bilieto pirkti neapsimoka, arba turi nuolat judėti vien tik traukiniais: juose gyventi, nes perkant paprastus bilietus tikriausiai galima netgi sutaupyti, juolab, kad už traukinių rezervaciją didžiuosiuose miestuose tenka nemažai sumokėti, o be jos gali tiesiog būti lengvai išspirtas iš traukinio, kas vos nenutiko vėliau važiuojant iš Vigo.
Grįždami iš traukinių stoties patraukėme per Lisabonos dalį, kuri nenukentėjo per 1755 m. lapkričio 1-ąją įvykusį Didijį Lisabonos žemės drebėjimą su cunamiu. Ten dar galima rasti nemažai siaurų gatvelių, jaukių mažų restoranėlių, kofšopų ir parduotuvėlių. Tikra braziliška atmosfera, su skalbiniais ant palangių, markizėmis, 4-5 aukštų senoviniais aptrupėjusiais namais. Tas miestas turi charakterį, ir jei norite Lisabonoje jį rasti, patraukite ne didingų statinių, esančių Vasko da Gamos aikštėje link, bet būtent į priešingą pusę, netoli Šv. Jurgio pilies. Netoli namų nutarėme nusipirkti gero vyno atšvęsti naujai pažinčiai ir pasidalinti dienos įspūdžiais. Atidarytuvo viešbutyje nebuvo kaip ir karšto vandens. Už tai butelį mums pasiūlė atsikimšti greta esančioje kinų krautuvėlėje. Ten dar nusipirkome pagrindinių maisto produktų: duonos, daržovių ir vaisių, kurie, beje, yra pigesni ir tikresni negu sintetinis iš Olandijos gabenamas maistas supermarketuose.
Kitą dieną nukakome pasibastyti į kitą miesto dalį, arčiau Vasko da Gamos aikštės. Vienoje iš centro aikščių, knibždėte knibždėjusių butaforinių akinių pardavėjų, nuolat ėjusiu ratu aplink aikštę ir siūliusių tokia eilės tvarka sunglasses-hashish-coca-weed-grass-sunglasses sukirtome prabangius pietus ir sukirtome rankomis. Lisaboną privalu pamatyti ne todėl, kad yra sostinė, bet tam, kad tai bene vienintelė vieta Portugalijoje, o gal net visoje Europoje, kur gali pasijusti esąs P.Amerikos kontinente. Itin charakteringas miestas. Pajudėjęs iš traukinių stoties, turėjau progą pravažiuoti garsaus ispanų architekto Calatravos Valls (suprojektavusio 2004 m. Atėnų olimpinį kompleksą, Barselonoje esantį komunikacijos bokštą, besisukantį torsą Malmėje (Švedija), tilrą mano jau aplankytoje Sevilijoje ir nepaprastai įspūdingą statinių kompleksą gimtojoje Valencijoje, kurią aplankiau jau kelionės pabaigoje) suprojektuotą Gare do Oriente traukinių stotį. Statinys tiesiog spinduliuoja neįprastu gelžbetoniui lengvumu ir trapumu.
Porto
Jau vakare išlipau antrame pagal dydį Portugalijos mieste Porto, esančiame už bemaž 200 km nuo Lisabonos. Nuvykus centran oras kiek atvėso ir pasitiko malonus trumpalaikis šilto pavasario lietus. Nedelsdamas susiradau viešbutuką-rezidenciją beveik pačiame centre už tuos pačius 30 eurų, bet pasikalbėjęs su šeimininku gavau kambarį po 20 eurų, ir nutariau pasilikti porą dienų, nes kaip tik rytojaus dieną buvo mano gimtadienis. Pasidėjau daiktus ir nutariau susisiekti internetu su draugais ir giminėmis, kurie iki šiol sulaukdavo vienos kitos mano sms žinutės. Tuo pačiu apsipirkau čia pat esančioje pigioje indo krautuvėlėje. Portveinas, kurį pirkau pasirodė itin stiprus. Šeimininkas patarė jo gerti ne daugiau kaip 100 g, bet pasakiau, kad šiauriečiai atsparesni alkoholiui, todėl leisiu sau išgerti stiklinę, kad geriau miegočiau.
Kitą dieną nutariau panaršyti miestą su fotoaparatu. Pirmiausia nuėjau iki pilies. Ten laiptais ir siauromis tamsiomis gatvelėmis nusileidau į senąjį miestą ir istorinę Duoro krantinę, apie kurią rašoma kone kiekviename turistų ir vyno mėgėjų gide. Perėjęs įžymiojo Eifelio tilto apačia pakilau į Porto naujamiestį. Iš ten viršumi grįžau į senamiestį ir nudrožiau iki kito modernaus tilto, kur praktiką atliko dailės studentai. Oras tą dieną pasitaikė ypač gražus, todėl pasidariau nemažai nuotraukų. Porto labiau jaučiasi Prancūzų ir Ispanų įtaka, todėl šis miestas yra tvarkingesnis: gražiau sutvarkyti pastatai, mažiau šiukšlių nei Lisabonoje. Pats miestas atrodo europietiškai. Ir apskritai portugalai atrodo sunkiau gyvenantys, mažiau intelektualūs ir gal dėl tos pačios priežasties draugiškensi už ispanus.
Vigo
Pernakvojęs patraukiau į Santiago, bet jau Vigo mieste susiklosčius netikėtoms aplinkybėms apsigręžiau atgalios ir patraukiau Madrido link. Dabar plačiau apie jas.
Atvažiavau į šį, iš pažiūros mielą Ispanijos pasienio miestą maždaug vidurdienį, ir nedelsdamas nutariau patraukti pasivaikščioti po centrą, nes turėjau gražaus laiko – maždaug dvi valandas iki Santiagan vykstančio traukinio. Vos išėjus iš traukinių stoties labai nustebino gausios policijos pajėgos ties kiekviena sankryža. Pastarajį kartą tokią situaciją mačiau Miami (JAV), kur nuolat kyla įvairūs neramumai. Ką gi, patraukiau į miesto centrą pakeliui užsukdamas tai į vieną, tai į kitą kavinę pasidomėti meniu ir kainomis. Mano kryptimi judėjo netikėtai pasirodžiusi didelė vienodai apsirengusi šaukianti kelių šimtų vyrų minia. Pamaniau, vyksta ar baigėsi kokios nors futbolo varžybos, todėl fanai siaučia. Tuo metu kaip tik vyko Europos futbolo klubų čempionato pusfinaliai. Minia artėjo ir kvietė prisijungti prie jų, o pakeliui vartė pasitaikiusius šiukšlių konteinerius. Laikas nuo laiko pasigirsdavo gana stiprūs sprogimai. Prasilenkus spėjau nueiti gal dar penketą minučių centro link, kai staiga visur ėmė kaukti gaisrinių sirenos, nestabdomai liepsnoti konteineriai, o policininkai juos stengėsi patraukti nuo degių objektų: kavinių terasų, medžių, automobilių ir namų.

Booking.coms
storyLazyload();