Ispanija: Oi, ne, vėl Gran Canaria

DSCF0230

Parkingas puikus ir nemokamas, ir vietų yra.

 

– Einam į grilį, aš noriu mėsos, – sako šeimos kaklas.
– Einam, – sakau.
– Bet tu neturėsi ką valgyt.
– Aš rasiu.
– Atžalos neturės.
– Tai einam čia, žiū, bulvės nupieštos blogiausiu atveju.

Atsisėdom pas Esther ant tokių betoninių suolų prie betoninių stalų. Atėjo Esther (arba jos samdinė, nesigilinau) ir atnešė mums meniu. Angliškai nelabai kalba, kaip ir daug kur čia, bet turi panšetę, kur užtenka numeriukus iš meniu suspaudyt ir virtuvė jau turi užsakymą. Esther net korteles ima. Gėrimai, bulvės, hamburgeris, kepti sparneliai, mėsa, tunas – viskas buvo tiekiama greitai ir buvo skanu. Ir nebrangiai. Kažkur apie 45 eurus už daug maisto ir gėrimų.

 

Pats miestelis visiškai lazy, kaip ir mūsų diena. Kažkas lyg bando surfinti, kažkas užuovėjoje maudytis. Mes po pietų sukritom ant tokių medinių gultų/platformų, mat krantas akmenuotas, rankšluosčio nepasitiesi. Atlantas ošia, paukščiukai čiulba, saulė šviečia, vasario mėnesį. Rojus. Niekur nesinori eiti, niekur nesinori važiuoti, nieko nesinori daryti. Tik gulėti čia ir žiūrėti į praplaukiančius visokių formų debesėlius. Nerealiai magiška vieta. Rekomenduoju aplankyti. Ne, restoraną pasirinktis patys. Balkoną aplankyti ir miestelyje, prie uosto, pasėdėti. Pamatysit, jei tik oras ne visai prastas, nesinorės išvažiuoti.

IMG_6575IMG_7349

Tačiau kaip baigiasi bet kokios atostogos, taip baigiasi ir bet kuri atostogų diena. Traukiam link namų. Benzinas į pabaigą, reiks piltis ir būtinai šiandien. Savaitę ant ratų, nors ir ne po daug kilometrų – bakas benzino. O kai matai kainas, kad jis kainuoja vos virš euro – labai norisi čia emigruot. Bet pirmiausia į parduotuvę. Į lidlę važiuot tingisi, sukam pas mus į kaimą, tačiau kaime, kaip visada, šikna su parkingu, todėl važiuojam į kitą pusę. Galiausiai prisiparkavome kažkokio molo Puerto Rico parkinge. Užtai krautuvė – kaip maxima. Visko, ko mums reikėjo, radom. Dar pakeliui namo benzino ir viskas – vakarieniaut ir maudytis. Tiksliau – pirmiausiai maudytis, o tada vakarieniaut. Ir daiktus pradėt pakuotis. Taip jau išėjo, kad po vakarienės su Tomu vėl išėjom pokemonų ir apėjom visą mūsų miestelį. Kai kurias bazes nukariavom po keletą kartų, mat kažkam dar nesimiega ir maga iš mūsų atimt trofėjus. Žinau, kad daugelis į pokemonų medžiotojus žiūri, kaip į durnius. Žiūrėkit, negaila.

 

– These two have son‘s and dad‘s time – looking at something on the phone, and we are going around caching pokemons. We are having much greater time, – sako Tomas, mums praeinant kažkokį parkelį su tėvais ir jų atžalom.

Įsiskaitykit ir suprasti, apie ką pokemonai.

– Labai gera diena, – sako Ieva, viena iš geriausių.

Ir aš su ja tikrai sutinku. Nežinau ar rytoj parašysiu. Jei bus apie ką. Bet kokiu atveju šiandien – Labanakt.

 

Ne, nerašysiu nieko. Nieko neišsiskirianti diena ir kol kas be nuotykių (tfiu tfiu). Ryte be streso susipakavom, išsimaudėm, suvalgėm likučius, nuvažiavom į oro uostą, palikom auto, palaukėm čekino, pridavėm bagažą, pasėdėjom Starbucks ir sulipom į lėktuvą. Skandinavai žmonės ramūs, visur ieškantys eilės ir gerbiantys kitus eilėje. Niekas nesigrūda, niekas nerėkia ir rankom nemojuoja. Vietas šį kartą gavome kartu, kuo labai džiaugiamės. Vienintelis nuotykis – lėktuve neveikia USB lizdai, taigi devaisų pasikraut nepavyks, nors vakar kelionių organizatorius specialiai sms atsiuntė, kad skrisim naujai suremontuotu lėktuvu, kur nebus tų senų televizorių, nereaguojančių į paspaudimus, bet bus USB – woohoo. Na ir bala tą USB. Turiu powerbanką. Mažoką tokį, pirktą oro uoste pakeliui čia, mat savo pamiršau namie, bet apdairiai pasikroviau. Išgyvent penkias valandas gal užteks. Užtai gera naujiena – tail wind. Parlėksim su vėjeliu bukvaliai, jei vėl kokie prancūzai nesustreikuos. Tfiu tfiu.

 

Kelionė buvo nuostabi.

IMG_6366IMG_6369

– Atrodo tik vakar čia buvom, – sako Carolina, lipdama į lėktyvą.

 

Ir tikrai, greit pralėkė savaitė. Lazy tokia, be streso ir 10 taškų per dieną. Bet su maisto pasigaminimu, vynu, baseinu, must sees ir t.t. Turbūt čia vėl atvažiuosim negreitai. Nebent labai nebūtų kur važiuot, o norėtųsi pagulėt ant saulės.

 

– Sveiki, čia jūsų kapitonas. Sveriam 135 tonas, aukštis – 36000 ft. Skrisim pro Madeirą, Porto, tada virš Prancūzijos, kirsim pietinę Angliją, tada virš Gioteborgo ir tiesiai į tikslą – oras maršrute geras, nėra ką pasakot. Nulis laipsnių namie, šlapdriba.

Taigi, pagulėt ant saulės gal ir atvažiuočiau, bet gulinčio savęs bent artimiausius keletą metų nematau, todėl mažai tikėtina. Gal dar prisijungsiu.

Kelionė baigėsi be nuotykių, nors ir vėlai. Bluostą sudėjau tik po vidurnakčio ir gana pavargęs. Vaikai sumigo tik galvas ant pagalvių sudėję. Nieko, pailsėsim. Nuosavos lovos pagydo bet kokį nuovargį.

P.S. minėjau dietas ir tai, kad negaliu progreso papasakot, mat svarstyklės liko namie. Užlipau šiandien ryte. 85,8 kg. Minus beveik 10 kg per paskutinį mėnesį. Tiek nesvėriau…. hm… nepamenu net. Gal nuo kokios vienuoliktos klasės. Iki kitų kelionių. Tikėtina gegužį. O duos dievas, gal ir anskčiau.

Booking.coms
storyLazyload();