Ispanija: Oi, ne, vėl Gran Canaria

Parėjo pirmiausia Carolina. Tada Tomas. Iš paskos Ieva. Tomas su ašarom akyse.

IMG_6345

-Nesibark ant Tomo, barkis ant manęs, – sako Carro, čia aš kalta.

Taip suspaudė širdį… Septynmetė atsiprašo ir prašo nebart brolio, kuris nieko blogo nelinkėjo. Prašo barti ją, jei jau reikia kažką barti. Tikslo barti nėra, ne konclageris. Tikslas atskaityti pamokslą. Ir atskaičiau. Gražiai ir be barnių. Ir priimtas jis buvo teisingai. Ir šeima vėl vieninga ir darni, pakeliui namo, po skanios picos, krevečių, tiramisu, ledų ir dar šio bei to, žiūrėdama į žvaigždes žvaigždynus skaičiavo. Labanakt.

IMG_3822IMG_6357

Liūdnoka, kad atostogos link pabaigos eina. Kita vertus – jos nuo pradžių link pabaigos eina, kaip gyvenimas. Dėl vieno galime visi būti tikri – visi mirsime. Galima atsigult ir graudintis, o galima bandyt kiekvieną dieną gyvent taip, lyg ji būtų paskutinė. Žinoma, taip ne visada išeina, bet gailėtis savęs tikrai nėra kada.

Atsikėliau vėl dievas žino kada. Gal 6 kokią. Nėra labai anksti, ypač namų laiku, bet atostogose būtų galima ir pamiegot. Well well. Šeima neužilgo irgi sukilo. Dar geriau. Trumpa kava su žmona ir rengiamės į tradicinį promenadą. Smagu ryte pasivaikščiot. Smagiau, negu vakare. Padarai dienos normą jau iš ryto ir visa kita, kas ekstra per dieną ateina, krenta, kaip bonusas. Kažkaip laikrodis vasario pirmą dieną išmetė čalenžą – sportuok vasario mėnesį 910 minučių ir gausi virtualų medalį. Žinau, žinau, nieko nereiškia tokie čalenžai, o ir medaliai virtualūs. Vienok motyvuoja kažkaip. Nemaniau, kad galima sportuoti kiek daugiau, nei 15 valandų per trumpą mėnesį. Tai daugiau, nei po pusvalandį kasdien. Šiaip nėra daug, bet jei ten komandiruotės ar ligos ir keletas dienų iškrenta – sunku. Taigi, šiandien ryte paspaudžiau pasižiūrėt, kiek man liko. Laikrodis sako:

-Pasistenk sportuoti po 1 minutę kasdien iki mėnesio galo ir gausi medalį.

Medalį gavau pareidamas atgal į viešbutį. Vasario 12, o 910 minučių challenge completed. Ne kažkoks super pasiekimas, bet pabandykit pakartot.

Parėjus vaikai išsitempė į baseiną. Ryte man šalta. Baisu lįst į vandenį, tačiau tenka.

-Pagalvok tik ir sveikatai gerai, ir kūnui, ir vaikai laimingi.
-Smart ass, – sakau, bet lipu. Pasiima žurnalą ir nuleidžia akis.

Alkani, kaip šunys visi. Ir vėl brunčas. Vaikams – įprastai. Sau ir Ievai šiandien – kepti grybai su paprika ir porais, pagardinta viskas balzamiku. Niam niam.

-Ką šiandien veikiam? – klausia šeima. Mes jau nuveikėm daug visko, bet taip, sutinku, spėjam dar daugiau nuveikt.
-Gal į sostinę?
-O kas ten?
-Sostinė, parduotuvės, daug žmonių.
-O toli važiuot?
-Apie valandą, oj ne, ilgiau. Kažkoks kamštis, plius pusvalandis.
-Tada nevažiuojam.
-O gal važiuojam į kitą pusę?
-O kiek važiuot?
-Apie valandą.
-Toli…

Taip ir sėdim, sulindę į telefonus niekaip negalėdami priimti sprendimo.

-Oj oj ir ką tu čia kalbėjai apie „gyvenk, kaip paskutinę dieną“, jei prie telefonų sėdit.
-Telefonai = dopaminas, o dopaminas = laimė. Laimė turi visokias formas ir kol jos netrukdo kitų privatumui ir nekelia pavojaus sau ir kitiems, jos visai neblogos.
-Kamštis link sostinės per tą laiką išsisklaidė, – sako googlas. Judam beveik nieko nepraradę. Neskubėk ir būsi… kas ten toks?

Planas sostinėje Las Palmas – turgus Mercado Central de Las Palmas. Kam? Šiaip, smagu.

Atrūkom greit. Turgus po stogu, civilizuotas. Kainos – juokingos. Pomidorai, pvz, 2 kg – 1 euras. Parduotuvėj pačioj pigiausioj gerokai brangiau. Apelsinai, žuvis, daržovės – viskas smarkiai pigiau. Mes ne pirkt važiavom. Labiau pasižiūrėt į kitus perkančius.

Turgus užsidaro 2 val., o mes dar namo neskubam. Traukiam link Playa de Las Canteras – vienas iš geriausių miesto paplūdimių pasaulyje, pasak žinovų. Gražus paplūdimys. Must see, jei esate Las Palmas. Mes praeitą kartą praleidome ir dabar matau, kad be reikalo. BTW, jei vakar prisižiūrėjau surūdijusių pimpalų, tai čia – papų rojus. Jaunų, stangrių ir traukiančių vyriškus bei moteriškus žvilgsnius. Visi linksmi ir laimingi. Na gerai, viena kita pora ir nelabai jaunų ir stangrių, bet tas lengviau atžiūrėt atgal, jei netyčia pavyksta pažiūrėt.

DSCF0206DSCF0207DSCF0208DSCF0209DSCF0210DSCF0211DSCF0212

Susėdome starbucks kavos ir šio bei to ir niekur nesinori eiti. Sėdi, gurkšnoji espresso, o šalia pusnuogiai homo sapiens.

-You little pervert, – sakysit.
-Nei velnio, – atsakysiu, nuogi kūnai – gražu, o tarybų sąjunga pasibaigė jau seniai. Jei kažkas rodo, tai kažkas žiūri. Toks fizikos dėsnis.

Balandžiai išprotėję. Beveik lipa į lėkštę. Užtat vaikams džiaugsmo, ypač Carolinai. Dalinasi su jais savo bandelės trupiniais, o juoko tiek, kad net jauni ir seni papai džiaugiasi.

Aš savo espresso prarijau greičiau, nei šeima savo kavas su fokusais – frappes ten visokias ir lates su zefyrais. Šokau apibėgt ratuką su fotiku ir tuoj pat grįžau. O tie maži sąmokslininkai ir sako:

-Žiūrėk, tėti. Ant tavo puodelio ji (starbucks pardavėja) nupiešė širdelę, o ant mamos – šypsenelę su iškištu liežuviu. Ji tave myli!
-Nu, kokia žiurkė, – sako Ieva.

Jaučiuosi dvigubai laimingas – papai akis bado ir visokios jaunos barmenės mano žilai barzdai širdeles piešia.

DSCF0213DSCF0215DSCF0216DSCF0218DSCF0219DSCF0225

Po truputį sukam link auto, palikto prie turgaus. Dar norisi spėti į baseiną. Ir spėjom. Ir vėl trise užėmėm pusę jo. Fiziškai gal ir ne, bet triukšmu, tai tikrai. Carro mokėsi daryti 360 flipus. Kas tai, manęs neklauskit, tingiu aiškint. Tomas gal paaiškintų geriau, bet šį kartą liks nepaaiškinta. Išmoko ir labai savim didžiavosi. Brolis taip pat.

O vakarienė šiandien „namie“. Vaikams tas, ką jie valgo, o mums salotos su arklinėm krevetėm, kiaušiniais, balzamiku ir pan. 15 eurų porcija, jei ką. Bet pas mane už savikainą. Nors grįžęs aš jums taip negaminsiu, nelaukit.

Ai, dar prieš miegą sugalvojom su Tomu išeit pokemonų gaudyt ir porą lobių surast. Porą suradom. Pokemonų pagavom. Kažin ar būna smarkiai geresnių dienų. Labanakt.

Paskutinė pilna diena. Jėėė, rytoj namo. Į savo lovytę. Į šaltį ir vėją. Bet ten ateis pavasaris tuoj, o čia bus per karšta. O ir sekanti kelionė jau užsakyta – yra ko laukti.

 

Lazy day. Vos ritamės. Net maudytis nebuvo noro iš ryto, mat kažkiek apsiniaukę. Nors savo ratuką ryte su Ieva apėjom. Didesnį tokį ir į kalną labiau, nei visada.

 

Planavom daug ką aplankyt šioj kelionėj, bet kaip jau darosi įprasta, prisidedu taškų, o toliau – kasdien pagal kažkokius subjektyvius ar objektyvius kriterijus pasirenkama kryptis ir tiesiog judama ja (ta kryptim). Taip ir šiandien. Gal Teror, gal kalne gyvenantys Guančių palikuonys, gal dar kas nors. Nusprendėm, kad važiuosim kur nors skaniai papietaut, bet prieš tai užsuksim į vakarinėj pakrantėj esantį Mirador del Balcon. Kelias netolimas, bet užtrunka apie valandą. Greičiau lėkt negaliu, nes reikės mokėt už auto salono plovimą. Balkonas – nerealus. Smagu tai, kad čia tiesiamas naujas kelias GC-2. Nebeliks gražaus GC-200. Jau dabar dalis uždaryta, mat stovi ženklai, kad toliau – akligatvis. Skubėkit, nes GC-200 yra nerealus. Pasifotografavom, paskraidėm – laikas pietaut. Pasirinkimas kaip ir aiškus buvo iš anksto – Puerto de la Aldea nusileidus kiek atgal nuo balkono.

Booking.coms
storyLazyload();