Toliau vykstu prie Raudonojo Forto miesto centre. Daugybė žmonių. Aukštos sienos. Įspūdingi aukšti vartai ir praėjimas į vidų. Tačiau viduje didelės neužpildytos erdvės. Nemažai britų statinių. Viename iš jų puikus muziejus apie Indijos istoriją. Gaslima sakyti, britai pritaikė Raudonajį savo poreikiams. Skirtingai nei Agros fortas, kurį galima pavadinti rūmais, čia labiau panašu į fortą aukštomis sienomis su keliais mogolų laikų nedideliais rūmeliais ir britų statiniais viduje. Būtent Raudonajame forte suprantu, kad priėmiau teisingą sprendimą nelankyti Humajano mauzoliejaus, kuris taip pat neprilygtų Agros Tadž Mahalui.
Vos pora gatvių nuo forto, ant kalvos įsikūrusi pagrindinė Delio mečetė Jama Masjid. Čia mogolai pastatė vieną gražiausių islamiškojo paveldo šventovių. Ji tapo musulmoniškojo pasaulio simboliu Delyje ir visoje Indijoje. Turi ji savo nuotaiką ir dvasią, nors akivaizdžiai prašosi renovacijos. Daug lankytojų, jų tarpe net šeimos su vaikučiais. Šurmulinga, bet savitai gražu.
Pasigaunu velo rikšą ir pagaliau po ilgesnės pertraukos vėl gaunu progą pasiderėti. Važiuojame į Čandni Čouk Chandni Chowk turgų. Tai musulmoniškojo kvartalo viduryje esantis chaotiškas prekybos centras siaurose senamiesčio gatvelėse. Gyvenimas čia tiesiog kunkuliuoja ir bėga per kraštus. Žmonių upė sraunia srove bėga tarp aptriušusių dviaukščių ir triaukščių pastatėlių. Pardavinėjama viskas nuo papuošalų iki tesktilės gaminių ir prieskonių. Rikšos vairuotojas sunkiai iriasi šiomis gatvėmis, jaučiuosiu nejaukiai jį išnaudodamas esant kenksmingoms darbo sąlygoms. Prieskonių turguje mano vairuotojas sustoja ir palydi ant vieno pastato stogo. Atsiveria graži senamiesčio panorama. Temsta, dangus vėl nusidažo violetine-rožine spalvomis.
Grįžtu į tą patį Bistro 55 . Paskutinė vakarienė Indijoje, paskutinė indiškoji tikka masala. Tikrai ne iš karto suvoksiu, kad kelionė viršijo lūkesčius. Tik tada, kai po 4 metų pertraukos apie Indiją parašysiu net 5-ąjį straipsnį, suprasiu, kad čia tikrai noriu sugrįžti.
