Abu norim važiuoti, ką reiškia norim, mums reikia važiuoti į dešinį ragą. Artėjam prie sankryžos vienodai, ratas į ratą, metras į metrą, akis už akį, gal akis už akį čia nelabai tinka, bet esmę supratote. Kas ką praleis? Čia neblogai gavosi, kaip kokio gero filmo įtemptas siužetas, reikės Bolivudui pabandyti scenarijų vėliau parašyti. Ir matau, autobuso vairuotojo nervai neišlaiko, jis stabdo, praleisdamas mus. Geriausia, kai tu paskui ką nors važiuoji, ką kitas daro, tą ir tu mėgdžioji, liūdniau, kai esi pirmas, kaip ką tik aprašytoje situacijoje, nes jei stabdysi, gausi į galą, nes čia mūsų pirmumas, negi neaišku. Eismas intensyvus, o apie kelio plotį jau rašiau, manevrui vietos nelabai yra. Saugiai grįžome namo, maudynės ir vakarienė.
Kažkada esu minėjęs, kad Tajų maistas tai kažkas nuostabaus. Neišsižadu savo žodžių, tačiau indiška virtuvė tikrai geresnė. Nežinau, kodėl tailando maistas taip išgirtas, o apie indų maistą beveik nieko negirdėti, nežinau. 
Net užėjus į indų restoraną Vilniuje, ne tai, visiškai ne tai kas čia Indijoje. Taip, aštru. Kitaip ir negali būti karštuose kraštuose. 
Indų virtuvė pasižymi labai didele prieskonių gausa, patiekalai tampa ypatingi. O jau masala tea skanumas. Beje, skaniausia arbata buvo Mumbajaus oro uoste. Į kitą tašką, į Alleppey, vykom traukiniu. Atvykom į geležinkelio stotį, nusipirkom trečios klasės bilietus. Pasitikslinom iš kokio kelio išvyks traukinys, laukiam. Mūsų traukinys turi išvykti iš pirmo kelio 9:55. Tiksliai kaip Šveicarijoje, 9:50 atvažiuoja traukinys. Jau ruošiamės, bet dėl viso pikto klustelim šalia stovinčios mergaitės, ar tai mūsų traukinys. Atsakymą žinote patys. Žinoma, kad ne mūsų. Po gero pusvalandžio atpūškavo ir mūsiškis. Į Alleppey, kaip ne keista atvykome laiku. Matyt dispečeris leido pakilti į didesnį aukštį, ten oras retesnis, pasipriešinimas mažesnis, atitinkamai greitis didesnis. Bent jau taip lėktuvai trumpina skrydžio laiką kai vėluoja.
