Neapsakomas džiaugsmas, kai iš vėl bandančios sugrįžti žiemos pavyksta patekti į pavasarį ir beveik porą mėnesių pagreitinti jo pradžią. Maloniai prisimerkęs po šiltos saulės spinduliais tarsi vaikas džiaugiesi kiekviena gėle, žalia žole, kamanėmis ir drugeliais, mėgaujiesi paukščių čiulbėjimu. Graikija pavasarį nepakartojama - visur ryškios spalvos. Tarsi matuodamasi naują suknelę, pasidengia įvairiaspalviu gėlių kilimu. Išdegintą žolę keičia ryški sultinga žaluma, o kalvos pasipuošia puriomis žaliomis kepuraitėmis.
Lyg kvietimas pasigrožėti žydinčia Rodo sala rainių puslapyje viliojamai sukrito nebrangūs bilietai. Stvėrėm ilgai nemąstydami. Paskutinius porą metų kelionės vyksta ganėtinai spontaniškai – keičiantis situacijai iš anksto labai nesuplanuosi. Todėl ir suktis užsisakant automobilį, gyvenamas vietas bei dėliojantis maršrutą tenka greitai. Gerai, kad Rodo sala nedidelė )) Gerai, kad Heliosas nebuvo gobšus ir jam užteko nedidelės salos, kai dievų tėvas Dzeusas dalijo pasaulį.
Nors Rodas ir nedidelis, vis tik gyvenimui užsakiau dvi skirtingas vietas Koskinau ir Stegna. Mašinos nuoma iš “Kalithea Rent” (be depozitų ir panašių dalykų).
1 diena - šeštadienis
Skrydis iš Kauno po pietų. Užtenka laiko neskubant susiruošti ir dar ramiai papietauti Karmėlavos “Briedžių medžioklėje” (labai skanus elnienos troškinys). Vieta savaitgaly populiari (tačiau nereiškia, kad visada ten skaniai pavalgysit), tad turėkit minty, jei sugalvosit užsukti per pietus prieš skrydį. Lėktuvas leidžiasi jau sutemus. Mašina laukia prie pat durų – nepatikrina nei ar turi teises, ar tikrai tas žmogus (praeitų ir Vasia s vodokački)) ), sumoki (grynais ar kortele) ir jau gali lėkt. Planuose nužiūrėta didesnė parduotuvė maistuko pusryčiams, bet laiko iki uždarymo visai nedaug. O dar kaip tyčia telefonai negaudo jokio ryšio. Visiškai. Į kurią pusę mūsų laikinieji namai??? Mano vyras įjungia intuiciją ir pajuda teisinga kryptimi. Ryšis atsiranda, bet mobilus internetas ne. Dabar jau nesvarbu ta didelė parduotuvė, svarbu kur nors pasijungt prie Wifi. Kaip tik pakeliui nedidelė maisto parduotuvė, kur gali prigriebti kai ką pusryčiams ir pagaliau pasijungi prie žemėlapio. O dar už kelių šimtų metrų ir didžioji parduotuvė, bet jau nebereik)).
Pirmoji vieta trims naktims – Koskinau mieste “La Casa Di Tsabika”.
Šalia didelio gyvenamo namo svečiams skirtas nedidelis namukas su kiemeliu. Raktas duryse, kondicionierius pučia šiltą orą (kaip gerai vėsesniais vakarais) – svetainė su virtuvės kampeliu, miegamasis, vonia. Ant stalo visokie skanėstai, kava, cukrus, šaldytuve vanduo, grietinėlė. Atskuba šeimininkė Tsambika su krūva užsiklojimo, kad tik nesušaltumėm.
Nors laikas ir vėlyvas, tačiau Graikijoje kaip tik vakarienės metas. Iki centro į kalniuką apie 20 min. pėsčiomis ir netrukus įsitaisai lauke prie nedidelio staliuko autentiškoje “Tasos” tavernoje (dirba nuo 18 val.). Nakčiai nesinori prisivalgyti, tad užtenka kepintos dešrelės, graikiškų salotų ir vyno. Bet kaip skanu). Puikūs maži kaimo restoranėliai tikrai egzistuoja. Mėgstama vietinių vieta.
Prie gretimo stalo sėdintis diedukas vis bando pabendrauti su riebuliu katinu. Jau visai vėlu, bet nuo kalno ridentis lengviau ir greičiau, tad neužilgo panyri į sapnų karalystę.
2 diena - sekmadienis
Niekaip nepavyksta prisijugti prie Wifi. Atėjusi šeimininkės dukra Lina nulekia atgal namo pažiūrėti maršrutizatoriaus. Ir valio, pagaliau. Rode prastas mobilaus interneto ryšis, stringa ir Wifi arba vietomis iš viso dingsta bet koks ryšis. Pasikrovus žemėlapį pagaliau gali leistis į kelią. Filerimos vienuolynas puikus pavyzdys, kaip Rode organiškai dera žmogaus rankų kūriniai ir gamtos šedevrai. Kalvos viršūnėje, kur šiandien šaižiai klykaudami laisvai klajoja povai, išlikę senovės graikų šventyklų pamatai iš Jaliso akropolio, Bizantijos tvirtovė ir XIV a., valdant Šv. Jono riteriams, pastatytas vienuolynas.
Rodui tapus stačiatikių Graikijos dalimi, katalikų vienuoliai buvo priversti palikti savo vienuolyną, todėl dabar šis vienuolynas neveikia. Lankymas nesezono metu 3 eur. Vienoje vietoje atsiveria padūmavęs vaizdas į Rodą. Bažnyčios viduje buvo Mergelės Marijos ikona, kurią riteriai tikriausiai atvežė į Rodą iš Jeruzalės. Pasakojama, kad ją atvežė tas pats vienuolis, kurio vardu vėliau buvo pavadinta kalva. Kai osmanai užkariavo salą, riteriai išvyko ir pasiėmė ikoną su savimi. Ši ikona šiandien yra saugoma Juodkalnijos nacionaliniame muziejuje, o bažnyčioje tik kopija.
Nuo vienuolyno į kitą pusę veda nuostabi kiparisų alėja “Kelias į Golgotą” su įrengtomis Kryžiaus kelio stotelėmis. Alėjos gale apžvalgos aikštelė su didžiuliu kryžiumi. Viduje kopėtėlės, bet užrakinta - anksčiau tikrai buvo galima pasikelti į kryžiaus viršų. Panoramos padūmavę, nes, kad ir toli, siaučiančios smėlio audros paskleidė dulkes ir sugebėjo sudrumsti horizontą.
Netoli Kremasti stabtelime prie “Pane di capo”, siūlančios įvairius kepinius, duoną, užkandžius ir kavą. Šviežutėliai nedideli kepinukai su sūriu ir kvapni kava verti dėmesio.
Kelias vingiuoja palei jūrą. Laikas pasisveikinti su Egėjo jūra. Theologos pliažą skalauja lengvos bangelės. Pliažas praktiškai tuščias išskyrus žveją ir kelis besiruošiančius sezono atidarymui jėgos aitvarų ir banglenčių stotyje.
Riedame iki Salakos kaimo. 600 gyventojų kaimo centre nedidelė akmenimis grįsta, pavėsinga aikštė su tekančiu vandeniu ir figmedžiais. Ir viskas. Betgi negali būti, kad tik dėl mažutės aikštės jis įtrauktas į kelionės planą.
Ir staiga nušviečia mintis – šalia juk kažkoks parkas. Kelias kaimo gale šakojasi ir kur navigacija veda į kairę - “Plyta”. Tačiau pasukus į dešinę, kitu keliuku, ratuku, patenki į stovėjimo aikštelę. Nymphaeum laukinės gamtos ir poilsio parkas. Iš čia galima kopti į kalną ir pasiekti dar vieną neturistinę drugelių mėgstamą vietą. Aikštelėje tik dvi mašinos – matyt keleiviai nudrožė takais į kalnus. Parkas supa nimfos fontaną. Vieta įdomi ir žiemą paverčiama Kalėdų kaimu. Pavasarį apklota gėlėtomis pievomis veda grįstais takeliais iki žavingų tekančių vandens telkinukų.
Takelis šone nuveda iki dar vieno vandens telkinio. Prie uolų vietos piknikui, o laiptukai kyla į grotą (Kalėdų metu ten įrengiama prakartėlė).
Gėlėtos pievos vilioja tolyn, tačiau reikia kartais ir po kojomis pažiūrėti.)) Grįžtam į kaimą keliuku su plytos ženklu iš kaimo pusės. Siaurutėlis, vos vienam automobiliui, tad ženklas net labai vietoje.
Pakeliui papietauti puiki vieta Kalavardas kaime “Τo Στεκι του Νεοφυτου”. Praalkus atrodo kad tilps ir meze, ir karštas. Tačiau kai ant stalo pradeda keliauti meze lėkštelės, supranti, kad stalą apspitę katinai bus taip pat sotūs)). 
Įdomus mažulytis spalvų ir piešinių kaimelis Fanes. Idėja papuošti kaimo gyventojų namus priklauso vietos graikų dizaineriui Loukui Nikoličiui, kurią palaikė vietos gyventojai. Per kelias savaites Fanes kaimas virto spalvinga ir labai individualia vieta. Įvairiaspalviais piešiniais nuspalvinti 72 namai. Netgi seniai apleisti namai (o jų kaime nemažai) nebuvo nugriauti. Vietoj to, griuvėsiai buvo nudažyti ir dabar įneša nepaprastai romantišką atspalvį. Tholos (Theologos) kaimas snudūriuoja visiškoje tyloje. Apsnūdusi užrakintomis durimis žavinga cerkvė, prisiglaudusi prie senojo medžio. Siauros gatvelės vingiuoja tarp aukštų namų su užvertomis langinėmis. Tyliai žvilgsniais nulydi vietiniai stebėtojai.
