Filipinai


Matosi, kad mūsų sutikimas buvo įvykis jiems abiems taip pat. Nors seniau pas juos buvo Dainius ir Justina, tačiau mūsų jie taip pat labai laukė. Suorganisavo mums viešbutuką (vos septyni doleriai už kambarį), nusivežė į Juno sesers jūros maisto restoraną ant jūros kranto. Kabake visas maistas laikomas akvariumuose, gyvas ir judantis, tad išsirenki, ką nori, kad tau pagamintų ir po kurio laiko tau patiekia, tą patį kurį katik matei plaukiojantį. Vakarienė buvo, kaip Juno sakė, filipinietiška: daug maisto, pačių įvairiausių rušių patiekalai ir aišku, visko daug daug. Persivalgėme daugiau nei labai ;] Kelių rušių žuvys, krabai, jūros dumbliai, austrės, krevetės, bene trijų skonių ryžiai, mangai su krevečių užtepu, daugybė padažų. Visko neišvardinsiu, nes tikrai net neatsimenu :] Faktas tai, kad jie mus pavaišino pačia sočiausia, pačia įvairiausia per šią kelionę ir su vietiniais, tiktai vietiniais receptais pagaminta vakarienė. Nerealu. Po to nuvažiavome į miesto centrą, prasėdėjome visą vakarą kabake, kalbėdami apie viską, pradedant lietuviška žiema, baigiant amerikiečių armija ar transvestitais, kurių pilni Filipinai. Temų buvo daug, įvairių ir įdomių. Jie labai labai dėmesingi, nori, kad mums būtų čia viskas gerai, vis klausia, ar nieko netrūksta, gal dar kažko reikia, paklausėme ar nėra kur pakaituot tose salose, kur mes būsim, iškart apskambino n žmonių, išsiaiškino viską labai greit;] Atsakymas ne, nes vėjas visur bus nuo kranto, kur mes būsim, tačiau paslaugumas stebina. Net rytoj, Juno pasiemė laisvą dieną (Robert nereikia, nes jis asmens sargybinis ir vistiek kartu su Juno važinėja, nes armijoje būna tik pagal tvarkaraštį kas menesį pamainomis), ir veš mus į Guimaras salą, ten apžiūrėsim visas mangų plantacijas, Juno žuvies veisyklas, dar kažką įdomaus jie prigalvojo. Žodžiu, paslaugumas nerealus.

Miegosim ryt Juno viloje Guimaras saloje, jie ten mus paliks rytojaus nakčiai, o patys grįš atgal į Iloilo, o kitą dieną mus paims jo kitas pažįstamas, kuris mus palydės dar dieną po Negros salą. Kažkas tai tokio, jau maišausi tuose kelionės planuose:] Matysim. Paslaugumo ir draugiškumo esam nerealiai nustebinti. Štai ką reiškia šiltas kontaktas su prieš tai buvusiais Dainium ir Justina ir jų geras užsirekomendavimas Juno bei Roberto akyse ir aišku, didžiulis Rūtos indėlis organizuojant šią kelionės dalį, kaip ir visą kelionę.

Nors iš šios kelionės dalies, to vadinamo trečio etapo, nuoširdžiai pasakysiu, nieko daug nesitikėjau, nes ir taip viskas buvo ok, jaučiausi pailsėjęs, pasikrovęs jėgų ir geros energijos, tad tiesiog maniau, jog bus gerai taip kaip bus, kažką pamatysim, kažkur pabūsim, tačiau jau po šiandien pamačiau ir jaučiu, kad jis bus tikrai nė kiek neprastesnis nei kiti du. O gal net ir geresnis, nes labai įdomiai ir linksmai viskas klostosi. Smaguma, vėl eksplorinam šalį pilnu tempu. Ryt ryte išvarom į Guimaras.


Guimaras

Na ir dienelė.. Įspūdžių tiek, kad aprašyt ir sunku. Rytas prasidėjo anksti, kai mūsų viešbutuke pasirodė kelionei pasiruošę Junas ir Robert, tad susikrovėme šmutkes ir pajudėme į Guimaras salą. Kadangi kėlėmės su mašina, vaikinai nuvažiavo į kažkokį specialų laivų terminalą, kur kursuoja vien krovininiai keltai ir jie skirti ne privačiam trasnportui, o visokioms krovoms. Įsėdus į keltą viską apžiūrėjome, apvaiksčiojome, o dar vėliau, dėl smalsumo paklaustas apie laivo kilmę, buvau nuvestas į kapitono kajutę, kur ir prabuvau visą plaukimo laiką. Senas keltas, vairuojamas itin primityviomis priemonėmis ir su senovine navigacija man vistiek paliko įspūdį. Tiksliau darbas, kai viskas vyksta. Kapitonas vairuoja žodžiais ir komandomis, o visą darbą, visus jungiklius bei svirtis stumdo du vaikinukai. Jis tik įsakinėja, jei reikia, kalba per racija su krantu, o visą kitą laiką bendrauja su manimi. Ne išimtis aš buvau ir kapitonui – mes, turistai, jiems esame labai įdomus. Per pusę valandos kelionę daug pripasokojau apie Europą, Lietuvą, o kai paminėjau apie šaltį iki minus dvidešimt, vaikinukai net atsisėdo iš nustebimo ;] Sako, tikrai nenori į svečius pas mus;] Žodžiu, buvau itin garbingas svečias laive, net šiek tiek turėjau progos pavairuoti didžiulį krovininį keltą. Nustebino tik tai, kad keltas gamintas japonų, prieš 46 metus ir vis dar tarnauja, nėra nei tobulintas, nei perdarytas, net neturi visiškai jokio vairo stiprintuvo – tik su rankų jėga per daugybę dantračių suki laivo vairą. Tad norėdamas pasukt penkiais laipsniais laivą, turi apsukt bene septynis kartus dantratį. Labai lėtai ten viskas ir sulėtinai vyksta jame:] Šiaip jie patys sako, kad laivas šitas labai senas ir morališkai pasenęs, tad niekur kitur, kaip tik tarp gretimų salų jis ir neplaukioja. Net naktį su esamomis sistemomis jis negali plaukt. Toks didelis vietinės reikšmės gargaras :]

Persikėlę į Guimaras, užsukome iškart apsipirkti į vietinį turgelį vaisių ir daržovių. Guimaras kaip sala yra pakankamai laukinė, nenuturistinta, daugybė džiunglių, miškų,neapgyvendintų vietų, tad mes, pasirodę tame vietiniame ir labai jau kukliai atrodančiame turgelyje, sukėlėm tikrai didžiulę nuostabą visiems prekeiviams. Turistai užsuko :] Žmonės sveikinosi su mumis, kalbėjo angliškai, šypsojosi, kvietė aplankyt salą, vėl grįžt, žodžiu, visi norėjo pabendraut su mumis, nesvarbu apie ką :] Tad, turėdami du palydovus, žinančius kainas, pažįstančius pusę turgaus ir suprantančius kur ką ir pas ką reikia pirkti, apsipirkome taip pigiai, kaip niekad dar šioje kelionėje nebuvo. Už daugybę, tikrai daugybę vaisių ir daržovių sumokėjome vos penkis dolerius :] Krūva maišelių su vaisiais ir daržovis, kiek tai kainuotu Lietuvoj, net nedįsčiau skaičiuot. Taip pat dar prifotkinome visą turgų, žmones, aplinką, vaizdus, visiems buvo labai įdomu, o mums gera proga pasigaudyt įdomių fotkių.

Vėliau užsukome ir į specializuotą mangų turgų, kur nusipirkome mangų, šiame turguje, gana didžiuliame yra prekiaujama tik šiais vaisiais, nieko kito, ten nėra. Daugybė kioskių, parduotuvėlių, prekiaujančių vien mangais. Paskui, kai juos valgėme, supratau kodėl Guimaras taip garsėja mangais – skanesnių iki šiol nebuvau valgęs. Ir tikrai tai ne saviapgaulė – visur, kur valgėme kitur, buvo ne tokie geri, net tokie saldūs, ne tokie :] Sužinojome, kad Guimaras sala turi specifinį dirvožemį ir tinkamai mažą kiekį lietaus, kad patiektų, kaip jie sako, geriausius mangus pasaulyje. Jie saugosi nuo visų kitų salų taip, kad į salą aplamai mangai negali būt atvežami – nes gali atvažiuoti kažkokios bakterijos ir jų kokybė suprastės. Tad visur laivų uostuose stovi ženklai, „No mangos“. Mūsų netikrino, bet tokie patikrinimai vyksta. Iš šios salos jie vaisius eksportuoja į daug pasaulio valstybių, turi sertifikatus, etc. Bet tai galioja tik šiai salai. Skamba įdomiai, bet taip yra. Tad vakare, prilesęs mangų, kad tai bene pats skaniausias vaisius, nors iki šiol nebuvau nei jo mėgėjas, nei aplamai žinojau, kas tas vaisius per viens :]



Po kurio laiko, praleistoje pikapo kabinoje kedenant vėjui plaukus ir šviečiant karštai saulei, atvykome į Juno vilą. Nors ir žinojom, kad tai graži vila, kad didelė, tačiau pamačius pastatą, pavadinimu „Bella Cove“ atšoko fantazija :] Negaliu niekaip kitaip pabadint, kaip rūmai. Iš meksikietiško filmo, su tarnais ir tarnaitėm :] Pastatytas ant jūros kranto, iš kitos namo pusės tankios džiunglės, pilnos gyvūnijos, namas su vidiniu kiemu, kuriame gyvena papūgos, lauko baras, terasos, hamaikai, poilsio zona prie vandens, miegojimo kambariai, didžiulis valgomasis (dvylikos vietų) – viskas tikrai kaip per serialus. Dar reiktų dadėt tai, kad už namo, įspaustas į džiungles randasi mini zoologijos sodas, su elniais, daugybę pauksčių, bezdžionėmis, fazanais, papūgomis, net ir retasis Filipinų erelis čia gyvena. Kaip Andrius pastebėjo, raudonosios knygos kolekcija, suspausta į pusę hektaro. Juno pasakojo, kad šis pauksčių sodas yra atminimas jo mamai, kuri labai mėgo pauksčius, todėl jie, visa giminė, ir laiko šį brangių ir retų pauksčių sodą ir juo rupinasi.

Atvykę į vilą iškart buvo sutikti tarnų, kurie atbėgo, atidarė mašinos duris, sunešė daiktus, viskas tikrai kaip per ispanų serialus. Neveltui Filipinai buvo ilgą laiką jų koolonija, o Juno kraujas ispaniškas;] Tad kai įsikūrėme, apžiūrėjome sodą, pasivaiksčiojome, sėdome pietų. Moteriškės patiekė daugybę skirtingų patiekalų, desertų, stalas lūžo nuo valgių :] Jau po vakar pasimokėme, tad mažiau valgėm šį kart :] Tarnaitės, arba nannys, kaip jie sako, taip išdresiruotos, kad pastoviai šokinėja apie stalą, nešioja indus, nurinkinėja patiekalus, viskuo pasirūpinta;] Užkandus nieko neveikdami dieną ir leidome. Papludimyje, terasoje, gėrėm gėrimus, sėdėjom, čilinom, nieko neveikėm. Nerealiai čia mes. Netgi šaudėme šiek tiek iš rimtų ginklų. Į dangų ir į vandenį. Pasirodo, Filipinuose turėt ginklą yra beveik mados reikalas ir kiekvienas pasiturintis filipinietis kažką pas save šaunančio laiko. Kai kas ir visai galingus. Tad kai Juno ištraukė savo žaislus, šiek tiek papyškinome ;] Vis dar stebimės, kaip žmogus, faktiškai mūsų nepažinodamas, taip mums skiria savo laiką, dėmesį. Spėjame, kad jis savo gyvenime yra pakankamai apsirūpinęs, daug pasiekęs, todėl jam šis bendravimas su mumis, europiečiais yra taip pat pramoga, naujas atradimas, jis net švyti, kalbėdamas su mumis, juokaudamas, bendraudamas. Smagu jam kaip ir mums.

Įdomus tas pasaulis :] Net rytoj jis paėmė laisvą dieną ir mums suorganizavo tripą per salas – nuo ryto leisimės laivu per salas, apžiūrėm šias apylinkes ir šiek tiek snorklinsim, pasigrožėsim povandeniniu pasauliu.

Vakare dar labai ilgai sėdėjom terasoj, klausėmės genčių būgnų muzikos, gėrėm alų, supomės „hamake“, juokėmės ir kvailiojome. Gyvunijos čia netrūksta, neveltui džiunglių krašte esam – į svečius vakare atšokavo milžiniško dydžio varlė (lietuviška padaugint iš keturių reik), o ant sienų visą vakarą bėgiojo daugybė driežiukų. Dauguma maži, vienas kitas ir didesnis. Tiek daug dar niekur nebuvo, jie gyvena visur, kambariuose ant sienos, lauke, vienam kvadratiniame metre po kelis ;] Bet miegojau daugiau nei gerai, net savo sietkos nebetraukiam. Viskas čia švaru, gražu, tvarkinga, o driežų nelabai bijau. Nors ir už namo tikros džiunglės ir tai, kaip vaikšto gyvybė, gali girdėti. Paryčiais, visa gamta, visas paukštynas, įskaitant ir tą, kuris čia po langais zoologijos sode, taip uždainavo ir pradėjo leist garsus, kad vos miegot buvo galima. Kaip prie šio choro prisijungė dar ožys, tai tikrai galvojau, kad eisiu jį perkelt kur toliau, nes mekeno taip, ir dar be pauzių, kad apie miegą, brolau, pamiršk :] Bandžiau tartis, ožiukai eik iš čia, bet nepadėjo :]

Neblogiau leidome ir kitą dieną. Vėl fazendos tipo pusryčiai, paskui ir pietus, vakare ir vakarienė :] Laiku ir būtinai visko daug. Prie stalo sėdam tik tada, kai šeiminkės pasako, jog paruošta, kai visi susirenka ir Junas, sėdėmas stalo gale, atidaro vakarienę. Viskas labai daug turi įspaniško palikimo, aplamai, šie kolonizatoriai Filipinų kultūrai paliko labai daug ką, pradedant pastatais, baigiant tradicijomis ir kultūros elementais. Mūsų vaišėse visada patiekalų daug, tad valgom ir storėjam, o desertui lesam mangus. Jei iki šio kelionės etapo, nuo tampymų, bagažo nešiojimo, intensyvaus kaitavimo Boracay saloje tikrai jutau, kad mano svoris mažėja, tai šiuo metu esu tikras, kad jis vėl auga atgal :] Nes valgom daug;] Ypač mangų ;] Šiandie buvo tokia lengva diena, nes daug laiko plaukėm kateriu, snorklinom, aplankėm salas, laukinius paplūdimius, žuvies veisykla, o vakare ilgai sėdėjom terasoje. Visgi paskutinis vakaras, tad ir stalas tuščias būt negali, ir sausa kalba nekalba.

Ryt jau pajudėsim Bocoloid link, tad su Junu, jo apsauginiu Robertu, deja, bet teks atsisveikinti.. Nerealus žmonės, nerealus laikas su jais ir patys šilčiausi prisiminimai. Buvo super.


Guimaras "Island hoping"

Šiandien turėjom pusdienio plaukimą per salas, laukinius paplūdimius ir šiaip gražias apylinkių vietas. Vietos tikrai puikios, nerealus salynas, gamta, olos. Net nežinau, bet man pasirodė, kad čia dar gražiau už El Nido, kur buvome prieš kelias savaites. Gal ir klystu, nes anas yra labai garsus. Bet kuriuo atveju, daug nesigilinant, šiandie buvo gražu ir labai gerai – šilta, o vaizdai kaip iš atviruko ;] Prasukome daug salų, paplūdimių, olų. Šiek tiek bandėme snorklinti, tačiau nieko įdomaus taip ir neradome – panašu, kad čia vietos, kai reik grožėtis tuo, kas virš vandens, o ne tuo, kad ten apačioje :] Tačiau aplankėm tikrai nerealių paplūdimių – laukiniai, baltas smėlis. Buvo įplaukę ir į keletą urvų, tačiau po Sabangos tokiais mūsų nebelabai jau ir nustebinsi;] Laukiniai apleisti paplūdimiai daug geriau. Matosi, kad kai kur gyvena koks žvejas, kai kur visai viskas apleista ir namelis jau beveik griūna, nors vieta beveik rojus. Viename iš jų, panašu, kad dar gyvenamame, bet be šeiminko, nes tas gal žvejoja, šiek tiek išsilaipinom lauk. Viskas kaip iš Tomo Hankso vaidmens Prarastasis filme. Net ir irankiai tokie primityvus, daiktai kaip iš akmens amžiaus, net luota pats iš palmės kamieno skuobia ;] Nereikia net į gentis važiuot, kad pamatyt senuosius čiabuvius, laiveliu gali atplaukt, tik reik žinot kur, ir tada, kai žvejo nėr namie, nes kitaip gal ir su kokia kuoka išvytu. Taip bežiūrinėdami namelį, kitus daiktus, gan gilokai ir į džiungles nuvarėme. Kelionės pradžioje tikrai nebūčiau pagalvojęs, kad drasiai, su šortais ir basomis kojomis eisiu per džiungles ir visai nepanikuosiu ;] Taip, žiūrėt po kojom reik, bet viskas ten ok. Buvo smagiai. Ypač nerealus bambukų garsas, kai jie sausi ir juos vėjas judina. Rodos, visas miškas traška. Kai eini, viskas cypia, čirškia, o dar tie bambukai skleidžia savo stiprius garsus – viskas gyva aplink – eini įsitempęs tarsi katinas. Bet įdomu.



Guimaras žuvies veisykla

Plaukiodami buvo užsukę į labai įdomią žuvies veisyklą. Fabrikas atvirame ore, gamtoje, pastatytas ant vandens. Lagūnose tarp salų, pastatyta pontoninė infrastruktūra, kur veisiamos, auginamos žuvys. Visokiausios, nuo mažučių iki tikrų milžinų, sveriančių virš aštuoniasdešimt kilogramų. Jie viską padarę ir sujungę iš pontonų tiesiai ant atviro vandens, o savo žuvis laiko tinkliniuose baseinuose. Labai patogu, nes vanduo visada šviežias, iš jūros, nieko keist ar rūpintis nereik, nieko nereikia kast ar statyt. Primetė bačkų, sutvirtino viską lentomis, tai patapo milžiniško dydžio neplaukiančiu plaustu ir va tau veisykla. Veisiam - auginam - parduodam. Net kepykla vietoje yra, gali pagamint ką nors ištraukę tiesiai iš tinklionio baseino. Mane nustebino šis fabrikėlis, nes aš maniau, jog ta didžioji masė žuvies, taip populiari Filipinuose, ateina tiesiai iš tinklų, tačiau pasirodo, kad visgi didžiausias tiekėjas yra veisyklos, o ne žvejai iš jūros. Tad ir tas maistas nėra toks tyras kaip atrodo, nes žuvis jau šeriama kombikormomis, auga uždaroje erdvėje, žodžiu, ne laisvai užaugęs padaras. Bet vistiek gerai ir labai skanu :]

Booking.coms
storyLazyload();