Filipinai


Vėliau priėjome ir olą. Didžiulė ola kalne, į kurią įlindome. Įdomu, viršuj net kažkiek gyvena šikšnosparnių, beveik tiesiai prie įėjimo. Kol buvome toj oloj, buvo smagu, tačiau po to jau lindome į pirmą angą. Pralindus keletą metrų siauresne vieta, tunelis vėl išplatėjo ir urvas pasidarė pakankamai erdvus. Su prožektoriais, sekdami gidą, judėjome tolyn. Jausmas toks keistas, tačiau jokio nerimo ar kažko, tik smalsumas ir aklina tamsa, jei neturi su kuo pasišviest. Urvas nebuvo gilus, kokį 100 metrų, tad neužilgo pasiekiem ir jo pabaigą, o išlindus atgal ir vėl prie įėjimo pamačius dienos šviesą, pasidaro jaukiau ;] Šalia buvo ir kita skylė, į kurią buvome užmežtę akį pačioje pradžioje. Bet labai siaura, tad nesinorėjo net galvos ten kišt. Pats gidas pasakojo, kad Filipinuose landžiot į nežinomus urvus yra gana pavojinga, nes kai buvo karas, urvuose slėpdavosi žmonės, tad nemažai jų yra užminuoti ar šiaip gali būt likę karo rakandų, tad nežinia ant ko gali užlipt. Bet šis urvų tinklas mūsų Maugliui buvo gerai žinomas, vaikinas minėjo, kad yra ir pats ten virš savaitės gyvenęs, kai buvo atslinkęs didžiulis taifūnas. Tad kai po kurio laiko buvome paklausti, ar norime lįst į tą kitą, siaurą skyle, neabejodami sutikom. Šiek tiek ropom ir vėl atsiduriame erdvėje, kur pakankamai vietos ir tam, kad aukštas žmogus tilptų. Judame gilyn, tolyn, vis leidžiamės žemiau. Nerealiai karšta, visas kalnas saulės prikaitintas, tad urvuose jaučiasi tokia didžiulė drėgmė ir velniška kaitra. Marškiniai pasidaro šlapi, kaip škuduras. Einame tolyn, jaučiame susistovėjusį ir suplėkusį orą, tą pačią drėgmę, girdisi šikšnosparnių cypavimas bei mūsų žingsniai. Visa kita – tamsa ir tyla. Be prožektoriaus kelią atgal surast būtų itin sunku, greičiausiai net neįmanoma. Kai kuriose vietuose, pašvietus į žemę matai, kaip bėgioja didžiulė masė penkių centų monetos dydžio vabalų. Panašūs į mūsų šimtakojus, tik apvalūs. Stovėdami vietoje, vis trypiame kojomis, tikėdamiesi, kad nieks ant mūsų neužlips. Stovime ir trypiame. Aplinka ir visa tai, ką mes čia darome, daro didžiulį įspūdį. Viskas labai jau primena vaikystėj skaitytą Tomo Sojerio nuotykių knyga, o mūsų gidas į ten urvuose gyvenusį Indėną. Judam toliau. Praeiname keletą sumažėjimo, urvo kaklų, vienoje vietoje gerus dešimt metrų tipenu susirietęs vorele. Kuo toliau, tuo daugiau skraidančių šikšnosparnių, jie nardo beveik visai palei akis. Ypač smagu ten, kur susiaurėja urvas, nėra vietos ir tie bičiuliai neria visai palei pat pat tave. Štai ir prieiname ir jų vieta, juodos dėmės, šimtai, o gal tūkstančiai šių padarų gyvena čia.Viskas juoda, cypia ir juda. Įdomu ir smalsu, aišku, nejauku. Čia jau gidas pasako stop, toliau nebeisime. Urvas dar tesiasi, reikėtų vėl praeit dar vieną kaklą, tačiau tai jau nėra tiek ištirta, kad norėtusi rizikuot turistais. Tad 680 metrų urvo gylis pasiektas, apsisukam ir kylam atgal. Viskas einasi, bent tai atrodo, daug daug kartų greičiau, nei į priekį. Nerealus jausmas, kai vėl pamatai išlindęs dienos šviesą. Noris šokt ir dainuot ;] Parėjom atgal į namelius kaip ant sparnų, reptilijų taip ir likau nepamatęs. Bus dar tų kartų.

Antra naktis Nuts Huts turėjo būt trumpą – pas mus atvažiuoja autobusas, paimsiantis mus 5:30, tad keltis ir žygiuot kilometrą link kelio reikėjo apie penkias. Iš vakaro susitikome su kitais lietuviais tašiorais, atvykusiais taip pat eksplorinti Aziją. Šiek tiek išgąsdinome savo kalbomis apie čia esančią gyvybę ;] Daug ir nereikėjo, nes tą vakarą kaip tyčia atsirado daug dešros dydžio driežų, tiek terasoje, tiek vokiečių kabakėlyje, tiek tualete. Užsukes vakare, net porą tokių gražuolių kambary ant lubų mačiau. Arba persilaužiau, arba jie tikrai nešlykštus ;] Vakare dar kažkiek pabloginau terasoje ir kritau miegot. Miegojau gana kietai, tad nelabai jutau, kas aplink vyko. Kelis kartus girdėjau krintant šikšnosparnių nulestus kokosus (o jie leidžias žemyn su triukšmu), kažkas stambus vaiksčiojo apie namelį (nes labai jau stipriai šnarėjo visa lapija, ko gero, koks didokas varanas), kažkuriuo metu ant stogo bėgiojo žingsniai, kieno nežinau. Ir toks kikilis palei pat namelio sieną labai jau garsiai čirškė. Nieko daugiau, arba nieko daugiau negirdėjau. Iki pat budilniko, žadinančio mus į kelia link Boracay.

Staigiai atsikėlus penktą ryto, užsimestt ant savęs didžiules kuprines ir judėt yra labai keista. Kūnas dar miega, tačiau vos po pusės minutės pasiekėm žymiuosius Nuts Huts laiptelius – laiko turim nedaug, tad lipam vienodu greičiu ir nekalbėdami. Nėr lengva. Ir nėr kada žaist – mūsų laukia. Užsikorus į kalną, dar keliolika sunkių minučių plačiu takeliu per džiungles ir mes jau krauname daiktus į autobusą. Šį rytini prasiėjimą atsiminsiu ilgai ;]

Dar pabaigai šiek tiek minčių apie patį Nuts Huts. Tašiorams skirtas viešbutukas džiunglėse man paliko didelį įspūdį. Jis atrinktai auditorijai, ne plačiajai masei. Nes matėme ir tokių žmonių, kurie visą naktį negalėjo miegot ir iš baimės teko prasėdėt su šviesa, tačiau aš ne apie tai. Vokiečiai, sukūrę šį rezortą, įvedė ir savo stiliaus kultūrą ir aplinką. Viskas sustyguota, laiku, viskas planuojama iš anksto. Paslaugos siūlomos dažnai, tačiau tikrai subtiliai ir net, sakyčiau paslėptai. Pačios kainos nebrangios, lyginat su tuo, ką matėmė kitose vietose. Aišku, gan greit pajutome, kad vokiečiai verslą daro gerai ir papildomus pinigus paima tiesiog per kitas paslaugas, tokias kaip pirtys, masažai, dviračiai, haikingas ir taip toliau. Bet kuriuo atveju, mums labai patiko. Taip, mes vietą radome gal kiek kitokią, nei tikėjomės, nes visgi čia yra daugiau civilizacijos, nei buvome susidarę įspūdį ir mažiau laukinių džiunglių. Tai itin prisimeni tais momentais, kai upe praplaukia laivas, pilnas karaoke dainuojančių filipiniečių ;] Beje apie upę – maudėmės joje, tikroje mangrovių ir džiunglių upėje, kur vanduo kaip kakava. Ir nieko - patiko, viskas vietoje, nieks nieko nenukando ;] Reziumuojant, Nuts Huts labai labai rekomenduotina vieta. Susiliesit su laukine gamta, bet dar šalia civilizacijos, prisižiūrėst driežų, pasiklausysit įdomiausių garsų naktį bei susipažinsit su visada idomiais tašiorais (backpacker'iais) iš viso pasaulio.


Bohol sala

Boholio sąloje daug planų neturėjome, neskaitant miego Nuts Nuts džiunglėse. Na beveik neturėjome:] Neskaitant mažosios bezdžionėlės - tarsyro bei šokaldinių kalvų, vieno iš pasaulio gamtos stebuklų. Kadangi nenorėjome pilną dieną bastytis, biški perkeitėme planą ir nusprendėme, kad pas tarsyra į kitą salos pusę nevažiuosim, du šimtai kilometrų, o ir pats objektas, ne toks, kad reikėtų taip toli dardėt. Kompromisą radom visai šalia esančiame miestelyje Loboc – yra kažkoks zoologijos sodas, kur gyvena ir ši bezdžionka ;] Tad nuvykom po tripo džiunglėse tiesiai ten. Ir pažiūrėjęs į tą mažą padarėlį nelaisvėj tikrai supratau, kad gerai padarėm, jog ten toli nesibeldėm. Nesu gamtininkas, zoologas, Kazlauskas ar dar kas, kad man būtų taip labai įdomu. Mažas mielas padarėlis ir tiek. Tad sugaišę kažkiek minučių apžiūrėjimui, susistabdėm autobusą ir kartu su daugybe ryžių maišų, gulinčių ant autobuso grindų, vietinių filipiniečių, moksleivių, traukiančių iš mokyklos, pajudėm Boholo Šokoladinių Kalvų link. Šios kalvos tai vienas iš septynių pasaulio gamtos stebuklų (ten tų reitingų yra daugybė, pagal kažkurį ir ta Sabangos upė prie tų septynių skaitosi), atsiradusios labai seniai, kai koralinis dugnas dėl kažkokių darinių iškilo iš vandens ir patapo didžiule sala. Tad kai ateina sausasis periodas, šios kalvos nudžiūna ir įgauna tamsaus šokolado spalvą, dėl to taip ir vadinamos. Mes, esam kaip tuo sausuoju periodu (lapkritis - balandis), tad kalvos turėjo būt juodos:] Turėjo.. Atvykę iškart radom turistinį tašką. Viskas nuturistinta, parduotuvės, suvenyrai, įkyrus siūlytojai, vežėjai, na kaip ir visur, kur aplinka gyvena iš atvykėlių. Užlipęs į kalną, apžvalgos aikštelę, nuo kurios matosi visos pusės ir kalvos, šiek tiek nusivyliau. Tikėjaus kažko daugiau. Nei tos kalvos man padarė įspūdį, nei juos juodos. Laukai su įdomios formos kalniukais ir tiek:] Aišku, labai įdomu, labai gražu, tai net nediskutuotina ir pamatyt verta, tačiau man tiesiog nebuvo kažkio milžiniško wov.

Šiek tiek pasigrožėję, sukome atgal, vėl vietinis autobusas (bilietas mažiau nei doleris), šį kartą pilnas dar labiau, tie patys ryžiai, kiti žmonės, kiti moksleiviai, dar daugybė bačkų žuvies ir jos kvapas visur. Sėdėjom, dardėjom, kratėmės, kalbėjomis su žmonėmis. Tai bene pats įdomiausias kelionės būdas. Tada, kai gali bendraut tiesiai su paprastais žmonėmis, vaikais, suprasti ir išgirsti kaip jie gyvena, tai yra tikrasis šalies pažinimas. Ne iš nuotraukų, ne pro viešbučio langą ir ne iš gido pasakojimo. Filipinuose tai daryt itin paprasta, nes visi žmonės puikiai kalba angliškai. Bet kas kaime, bet koks diedulis, senukas – su visais galima labai lengvai bendrauti. Ne veltui šalis daugybę metų Amerikos įtakoje.

Pati Bohol sala paliko dar kitokį įspudį apie Filipinus. Čia žmonės gyvena tikrai geriau ir prabangiau. Pradėjau pastebėti, kad visgi Filipinų negalima vertinti pagal gyvenimo lygį pagal vieną kurpalių – salos skiriasi, ir gana ženkliai. Tad tai, ką rašiau anksčiau šiame bloge yra apie Palawan‘o salą, ten kur skurdas daug didesnis nei Bohole. Čia, visų pirma, kur kas labiau jaučiasi istorija ir senovė. Daug didesni namai, daug įvairesnė architektūra, nemažai ispaniškos kolonijinės statybos pastatų, menančių ilgokus metus. Reiks pasidomėt istorija, koks buvo Bohol salos vaidmuo viso to kolonijinio periodu metu, tačiau tikrai matosi, kad kažkas čia vyko;] Ir dabar liko. Geresni namai, didesni pastatai, tvarka kitokia, švara. Kiataip nei Palawane, kuriame buvome iki šiol ir kontrastai tarp skurdžiūjų ir turtingųjų labai stebino. Darosi jau įdomu, kaip atrodo žmonių gyvenimas kitose salose, aišku, Boracay čia nesiskaito.



Šiandien jau judame Boracay link. Turime skeptišką požiūrį į šią salą ir didelį norą pakaituot. Sala tikrai turistinė ir ten jų srautas didelis – tai žinojome planuodami kelionę, pirkdami bilietus ir tai bus. Su kuo kalbame – visi šią nuomonę tik patvirtina. Aišku, dabar, pažiūrėjus, kokį puikų laiką turėjome Ragana Beach ir kaip ten gerai plaukt, į Boracay turbūt net nevažiuotumėm, bet suplanuota tad laikomės plano. Jei bus labai blogai, dingsim iš ten anksčiau. Tad šįryt iš Nuts Huts važiavome valandą autobusu (rašiau aname poste apie kėlimąsi penkta ryto ir puikią mankštą laipteliais per džiungles), iš Bohol salos persikėlėm keltu į Cebu miestą, dabar laukiam lėktuvo, skrisiančio į Caticlan. Tada ieškosim kelto ir taip atsidursime Boracay.


Boracay


Atkeliavom ir čia, tad trumpos pirmos mintys. Čia viskas kitaip nei ten, kur buvome visą šią kelionę. Naturalu - apie turistus ir jų įtaką jau kalbėjau n kartų, tad nebesikartosiu :) Bet kuriuo atveju, tikėjausi dar daugiau tos pop kulturos ir turizmo čia, tačiau taip nėra. Yra tarsi zonos - ten kur vietiniai ir toliau gyvena kaip gyveno ir ten, kur zuja turistai ir kur groja muzika visą parą. Pats baltasis papludimys, taip gausiai visur išpromotintas ir reklamuotas, visai nujotas - visas nuklotas barais, juda masė žmonių ir jokio paplūdimio ten beveik ir neliko. Nesitikėjau, kad paplūdimys, kuris toks garsus (pagal reitingus) ir kurį norėjome pamatyt (nors pagrnidinis tikslas čia buvo tik kaitavimas) yra patapęs kabakų grindimis;]



Bet kuriuo atveju, sugrįžt į triukšmingą gyvenimą po tokios kelionės po laukinę aplinką ir matyt tiek daug žmonių, pasėdėt paplūdimio kabake, girdėt muzika, matyt visą judesį, irgi gerai. Buvom to pasiilgę truputį. Varom plaukt, tad įspūdžius tęsiu vėliau. Vėjo, čia pirmas įspūdis tikrai daug ir daugiau, nei visur kitur, kur buvom.


Boracay po pirmos dienos

Gerai. Daug geriau, nei manėme, kad bus. Taip, čia daug visko, čia primena Palangą ir čia groja garsi muzika, tau siūlo pirt rolex laikrodžius ir prada akinius (uz porą baksų), bet nekreipiant į tai dėmesio, galima sakyt, yra gerai. Bet apie viską iš eilės. Pirmas dalykas, kas yra keista, tai po kelionės paplūdimiais, miškais ir dar visur kitur, gali miegoti švarioje patalynėje, vėdinti kambarį kondicionieriumi, negalvoti apie tarakonus ir tinklus nuo jų bei maudytis švariame erdviame duše. Apie amžinai tašėje gyvenančius ir nuo drėgmės neišsivaduojančius rūbus, tokius su kvapeliu, jau nebeatsimenu;] Paprasti dalykai, bet kai jų nėr, tada labai gerai įvertini. Tad įsikurėme, kaip ir buvo planas, Boracay saloje penkioms dienelėms, per kurias kaituosim ir ilsėsimės prieš sekantį pažinimo po Filipinus etapą.

Šiandien labai puikiai atplaukėme. Kaitus pakėlėme vos šiek tiek po devynių ryte, norėjome išvengt didelio apkrovimo, kai susirinks visi gerai išmiegoję. Vėjas buvo geras, jo buvo daug ir ilgą laiką – devyniukei kaitui buvo pats tas, kartais net depower‘indavau iki maksimumo, nes per daug jėgos. Atbružinome už visas prieš tai buvusias dienas, todėl dabar net akys merkias nuo nuovargio, sūraus vandens ir skanaus maisto per vakarienę. Pats spotas man patiko. Labai daug erdvės, geras lygus vėjas, kai pilnai ateina potvynis, vandens įlankoje daug ir gylis pats tas kaitavimui. Kažkur iki krutinės. Nors ir labai daug čainykų, tačiau jie malasi pagal krantą, tad šiek tiek padirbėjus, nusipjauni į vėją ir ramiai sau varinėji vienas. Na, beveik vienas:] Blogai šioje lagūnoje su dugnu – ežiukų miškas. Faktiškai visi plaukianys čia seniau (bent iš lietuvių) nešiojasi kilnuose ir paduose šiek tiek ežių, Andrius taip pat pirmą spyglį jau rado. Pagaus ežys ir mane ;] Dar kas spote napatiko – labai jau siauras krantas pasikėlimui ir nuleidimui – kaitų palmės savo šakose mato dažnai, vieną raudoną matė ir šiandie. Naturalu – trūksta vietos pasikelt, visi ir mojuoja kaitais pagal palmes. Daugiau nebesiplečiant į spoto detales, įdomesnis punktas iš šiandien kaitavimo – Ruta matė vandens gyvatę, balta, stora kaip dešra – dribti noris dar mažiau, tad mokytis šokinėt reiks kažkaip atsargiai:] Sako tikrai neapsiriko, tad pas mane plaukime bus daugiau atidumo ir mažiau dribimų.

Booking.coms
storyLazyload();