4 diena
Šiandienos pagrindinis tikslas nuvykti ir apsistoti kelioms dienoms Taline. Nepraleidžiame progos aplankyti pakeliui dar kelių puikių objektų. Pirmiausiai sukame link Peipus ežero, labai smalsu pamatyti TOKIO dydžio ežeriuką. Pirmas sustojimas - Alatskivi pilis. 
1885 m. ją pasistatė baronas Arved von Nolcken, pilies architektūros idėją parsivežęs iš Škotijos. Tad neatsitiktinai ši pilis kiek primena Balmoralio pilį, vieną iš Didžiosios Britanijos karališkajai šeimai priklausančių rezidencijų. Baltutėlė pilaitė laikoma vienu gražiausių neogotikinių pastatų Baltijos šalyse. Karo metu pilis buvo apleista, o vėliau skirtingais laikotarpiais čia buvo įsikūrusi mokykla, pasienio punktas, sovietmečiu pilyje buvo įrengtas bendrabutis ir kolektyvinio ūkio administracinės patalpos.
Pasmalsaujame ir mes apsižvalgant po pilies ekspoziciją (kaina apie 7 Eur) (past. šiek tiek nustebina bilieto kaina, bet atostogom įpusėjant pastebėjome, kad visur Estijoje lankomų objektų šiek tiek aukštesnės kainos.)
Kadangi visai čia pat Peipus ežeras, smalsu jį gyvai pamatyti. Žemėlapyje susirandu paplūdimį Kallaste miestelyje. Ežerėlis lengvai banguoja kaip jūra. Prasiėję šiek tiek krantu (nelabai malonus buvo kvapas, nes į krantą išmesta labai daug negyvos žuvies), pastebėjome kad tolumoje raudonuoja kažkokios uolos. 
Nusprendžiame dar iš čia neišvykti, o pasižiūrėti kas gi ten per skardis. Nusimetę mašiniuką šalia gyvenamųjų namų, nupėdiname takeliu link jūros. Pradedant nuo pietinės miestelio pusės ir judant link centrinės aikštės, galima pamatyti 11 atodangų. Čia (58.658102, 27.164986) mus pasitinka Kallaste raudonoji atodanga, kuri yra ilgiausia (apie 930 m.) devono smiltainio atodanga Estijoje bei išsiskiria savo spalva. 
Didžiausias atodangos aukštis – 8 m. Kylant potvyniams, smiltainyje susidaro urvai. Didžiausi iš jų yra daugiau nei 1,5 m aukščio ir iki 6 m gylio. Tad nuklampojame pakrante besižvalgant į urvelius iš apačios (avalynė šiek tiek netinkama, nes šlapia ir klampu einant, bet ką jau :)). 
Atodangos gale užkylame ir grįžtame per viršų besižvalgant į horizontą. Pasigrožėję atodanga įsitaisome paplūdimyje savo kėdutėse (past. labai pasiteisinęs pirkinys, kuris apsigyveno mūsų bagažinėje) ir papiknikaujame. 
Mums už nugarų, tai pat yra keli poilsio nameliai. Kaip supratome, juos galima išsinuomoti ir džiaugtis ramybe.
Palikus Peipus ežerėlį judame toliau į Talino pusę. Neapsieiname be nuotykių. Papasakosiu ir jums :) Važiuojant pro mažą miestelį, pastebime tolumoje bėgančią moteriškę su aukštakulniais, sijonuku link autobuso, kuris jau stovi stotelėje. Deja, autobusas spaudžia gazą ir nepalaukia šios pasidabinusios moterytės. Staigiai su vyru stojame stotelėje. Sakau, pavežam tą vieną stotelę, aplenksim autobusą ir moterytė įšoks į jį. Juk nedažnai čia važinėja autobusai. Bandome rusiškai kalbinti – pavyksta (kokiu mielu jie estišku akcentu kalba – man labai patinka). Įsėda moterytė, pasirodo važiuoja su vyru susitikti į kitą miestelį. Mes iškart pradedame spausti gazą, kad pasivyti autobusą. O jis – dingo! Kaip kokiam Hario Poterio filme, tiesiog išnyko. Važiuojam, važiuojam, kaip nėra taip nėra. Gi nepaliksi vargšelės dabar miškuose. Klausiam moteriškės, kur jai tiksliai reikia. O mums navigacija rodo šiek tiek kitaip važiuoti į mūsų numatytą tikslą. Bet nieko. Greit susižiūriu maršrutą ir matau, kad viskas gausis gerai. :) Mums nedaug iš kelio nuklysti, o moterytę pristatysim į vietą laiku. Ir kas įdomiausia, kad kiek važiavome, taip to autobuso ir nesutikome – mistika kažkokia :D :D
Išleidę pakeleivę ir palinkėję sėkmės, judame toliau.
Bevažiuojant pakeliui pamatome ant kalno stūksančią didžiulę viduramžių laikų pilį. Vyrelis op op suką vairą atgal ir judam pažiūrėti. O čia – Rakverės pilis. 
Kadangi daug laiko neturėjome, apėjome ją tik iš išorės. Bet užėjus į vidų jūs atsidurtumėte teminiame parke, reprezentuojančiame XVI a. kasdienybę. Čia tiek maži, tiek dideli gali praleisti įdomią dieną, persirengdami riteriais ir kariais, pasimėgauti įvairiomis pramogomis ir sužinoti daugiau apie viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų žmonių gyvenimą.
Visai netoli Talino, nužiūrėjau dar vieną gamtos stebuklą – Jagalos krioklį! 
Vadovaujantis navigacija, nuklaidino į kitą pusę per kažkokį žvyrkelį. Privažiavę pamatėme, kad kitoje krioklio pusėje yra normali stovėjimo aikštelė. Pasigrožėję iš vienos pusės, grįžome atgal ir jau tik ženklais besivadovaujant atvykome į tą tašką, kurį reikėjo. Jagalos krioklys yra didžiausias natūralus krioklys Estijoje. 
Jo plotis yra didesnis nei 50 metrų, o aukštis – apie 8 m. Krioklys labai žavingas ir malonu ten tiesiog pabūti. Kas ateina išsimaudyti, o kas atvyksta vestuvių fotosesijoms. Įdomu būtų pamatyti, kai upė patvinsta :O 
Pradėjus krapsėti pirmiems lašams, suskubame į mašiniuką ir Taliną pasiekėme su vasariška liūtimi.
Apsistojome šalia prieplaukos viešbutyje Hestia Hotel Europa (past. užsakinėjau tiesiogiai per viešbučio kontaktus, gavosi pigiau nei per bookingą. Kaina 59 Eur/2 žm naktis). Šį sykį leidome sau šiek tiek geresnį kambarį, na gal ne kambarį, bet vaizdą pro langą. :) Laaaabas, Olafai :)
Nusimetę daiktus keliaujame į miestą, nes dar turime visą nuostabiai šiltą vasarišką vakarą, o ir pilvukai groja maršus. Iki centro reikia šiek tiek paėjėti (15 min.) ir įžengiame pro Viru vartus :) Uhhh, mes jau čia :) Turbūt dar ne sykį rašysiu, kaip gražu, bet tikrai koks nuostabiai gražus Talino senamiestis. Nukulniuojame tiesiai iki Rotušės aikštės, 
kur buvau nusižiūrėjus Drakono III kavinę. Įlendame į mažą, tamsią kamarėlę. 
Stovi rankomis į klubus įsirėmusi plataus stoto moteriškė apsirėdijusi viduramžių laikų rūbeliais. Jautiesi lyg pas ją į namų virtuvę būtum įsiveržęs. Užsimezga dialogas, kurio pradžia parodo – būtent atėjau ten kur reikia :D
Klausiu:
- Gal turite meniu?
- Ne, meniu neturime. Pas mus tik valgomi dalykai, - rimtu veidu atsako moteriškė
- O kokių valgomų dalykų turite?...Ir mano šypsena kyla iki ausų :)
Išvardina: sriuba (2,50 Eur), dešrelės, šonkauliukai, pyragėliai su įvairias įdarais. Puiku, mums tinka. Papila mums sriubikės į apdužusį molinį indą, įkrauna dešrelių pasmeigtų ant medinių pagaliukų. 
Jei nori šalia dešrelių raugintų agurkų, imi žeberklą ir žvejoji juos statinėje :D Pasiimam naminio juodųjų serbentų kompoto ir porą pyragėlių (kaina 1,50 Eur).
Sukomanduoja, kad kai pavalgysim indus atneštume į tam tikrą krepšį :D Sėdame lauke prie medinių stalų. Ir sriuobiam savo maistą. Tik nedidelis pastebėjimas :D Čia niekas neduos jokių šaukštų, šakučių ar peilių :D Tad ne visiems gali būti tas priimtina, bet man tokios vietelės labai palieka daug smagių atsiminimų. Vat taip ir valgai :D
