Bulgarija yra graži, II dalis

Važiuojam toliau, Devin kryptimi. Šiam jaukiam miestuke stojam pavalgyti.







Viešbutukas tame pačiame stiliuje:





Užsisakau paragauti nacionalinį patiekalą, apie kurį žinau tik kad "kažkas iš kukurūzų miltų". Pasirodo, tai - tiršta ir labai soti kukurūzų košė su jų vietiniu baltu sūriu ir keptu kiaušiniu viduryje. Pusryčiams būtų buvę gal ir neblogai..



Apie bulgarų virtuvę. Maistas mums labai tiko ir patiko, beveik visur - šviežia, labai skanu, porcijos didžiulės (pvz., pajūryje kavinukėje man atnešė tokią midijų su ryžiais ir salotom porciją, kad laisvai galėjo pavalgyti trys asmenys. Aš neįveikiau prie pačių geriausių norų..). Nebrangu, net restoranuose "prestižinėse" vietose (pvz., istorinės, gausiai lankomos pilies papėdėje, pajūry kopose ir pan.). Išimtis - Nesebras ir matomai, kiti brangūs pajūrio kurortai, kaip Auksinės kopos. Sriubos burnoje tirpo, aš ypač mėgau žuvienę. Labai dažnai naudojamas jų vietinis, sūrus baltas sūris, kurio tarkuoja ar barsto ant visko - mūsų vaikams jis nepatiko, tai kaskart užsakinėdami primindavome, kad norime porcijos "be sūrio". Dar labai mėgsta citrinos griežinėlius - deda jų ir į sriubas, ir atneša beveik prie bet kokio karšto patiekalo.

Prieš kelionę skaičiau, kad aptarnavimas Bulgarijoje neva labai nekoks, kad jų principas - "ponas yra savininkas ar padavėjas, o tu, turiste - mokėk ir tylėk". Važiavau su tam tikra baime, bet tai visiškai nepasiteisino. Aptarnavimas puikus, stengiasi ir bando įtikti kaip įmanydami; jei nepavykdavo suprasti bulgariško meniu (kaip šiame miestuke) - ieškodavo žmogaus, bent kažkiek kalbančio angliškai ar rusiškai.

Po vėlyvų pietų maršrutas pasisuka kiek sentimentalia kryptimi. Dar namuose, ruošdamasi kelionei, internete užtikau labai gražią nuotrauką su kažkokia Bulgarijos vietove. Štai toji nuotrauka:



Labai sudomino. Pasirodo, tai, neoficialiais terminais - Mini Didysis Kanjonas Rodopų kalnų masyve, kuris yra netoli Kirdžali (Кырджали) miesto, prie upės Arda. Ir kad daugelis turistų apie šią nuostabią vietą ničnieko nežino (dar labiau sudomino ) Pavadintas šis bulgariškas kanjonėlis Amerikos Didžiojo Kanjono garbei, mat teigiama, kad tai - tarsi gerokai sumažintas Didžiojo Kanjono variantas.

Kirdžali aplylinkių klimatas priklauso jau Viduržemio jūros zonai. Nuo čia iki Graikijos sienos - tik apie 60-70 km. Visgi, čia gyvena ne graikai, kaip būtų galima tikėtis, o turkų bendruomenė. Daugelis net nekalba bulgariškai, moterys apsigobusios skaromis ir hidžabom. Žodžiu - netipiška bulgariška vietelė.

Abu su vyru būtinai užsigeidžiam tą kanjoną pamatyti, trūks pliš :D . Nors ir nelabai pakeliui, nors ir prailgina maršrutą - reikia ir taškas. Ta proga iš vakaro užsakomas viešbutukas Kirždali priemiestyje, į kurį atsibeldžiam vėlai vakare.

Pabundam ryte, o vaizdas iš mūsų numerio lango... Mini didžiojo Kanjono sumažinta kopija, t.y. Mini mini kanjonas :D





Ramu, tyku, viešbutukas neįtikėtinai mielas ir jaukus, vaikai supuola į baseiną, aš medituoju terasose ir nusprendžiu, kad niekur iš čia nebevažiuosim kokias tris dienas :)

Jei kas važiuotų pro šalį ir kam patinka nedidukai jaukūs viešbučiai - labai labai rekomenduoju. Nuoroda:

http://www.booking.com/hotel/bg/trifon-zar...-family.en.html

Viešbutuko teritorija:











Ką įvertino vaikai :)





Trijų dienų čia nepraleidom - praleidom maždaug tris valandas, visam viešbutuke vienų vieni - kaip kokie VIP klientai , ir vėl - į kelią, ieškoti Kanjono. Kaip paaiškėjo, niekas iš viešbučio darbutojų apie tokį nėra nė girdėję, internete, apart mįslingo "netoli Kirdžali miesto" - jokių nurodų, ech, užduotėlė ne iš lengvųjų. Vyras prisimena, kad pagal nutorauką googlėje galima gauti koordinates, iš kur ji buvo daryta - valio, čia irgi veikia internetas. Neužilgo koordinatės daugiau mažiau surastos, važiuojam.

Smėlėtais vieškeliais ir kitais neaiškiais keleliais...



Dairausi ir pleškinu per langus. Kaimiška idilė - avytės ir laidai:



Panašu, kad artėjam..



Ir štai jis, tik kiek iš kito kampo. Gražu.











O štai mano svajonių vila ir apylinkės ;)






Na ką, pamatėm, pasigrožėjom - laikas traukti toliau, kiek virš 80 km Bačkovo kryptimi, kur laukia Bačkovo vienuolynas.

Priparkuojam mašiną ir einam grįsta gatvele. Kurios maždaug pusė - turgelis, visai simpatiškas. Žmonių nedaug, pasirinkimas - didelis. Čia už teisingą kainą galima įsigyti suvenyrų.






Vienuolynas buvo įkurtas ХІІ - ХІІІ amžiuje ir šiuo metu yra veikiantis; jį iš visų pusų supa Rodopų kalnai. Viduje yra muziejus (mokamas), fotografuoti, deja, draudžiama tiek visoje vidinio kiemo teritorijoje, tiek cerkvėje.

"Legalūs" kadrai:







Ir pora "nelegalių" - pykštelėjau pasislėpusi iš už kampo, mane stebėjo senučiukas vienuolis, bet nieko nesakė.





O kadangi visas grožis liko už kadro :( , įmetu pora ne mano nuotraukų iš interneto. :





Kaip jau minėjau, važiavimas Bulgarijos gilumos keliais yra gan lėtas procesas. Didžioji dalis jų - serpantininio tipo, t.y. siauri, su ištisiniais staigiais posūkiais įkalnėsna ir nuoakalnėsna. Taip pat - su greičio apribojimais max 40 km/h, su policija pakrūmėse ir dažnai - nuliu šansų kokio lėtaeigio transporto lenkimo kilometrų kilometrus. Namuose per google dėliojant maršrutą atrodė, kas čia tas 100 km šen ar ten - deja, realybė pasirodė kiek kitokia Dėl šio niuanso teko apkarpyti numatytą maršrutą, dėl to išnyko kai kurie norėti aplankyti objektai (apie juos parašysiu reportažo pabaigoje, gal kam pravers), dėl to daug kur teko lėkti lekte, kad suspėti iki nakties rasti kitą viešbutį.


Ką dabar ir darėme. Lėtai nerangiai judėjome link kažkokio mažo kaimuko, kur, pasak booking.com, mūsų turėjo laukti variantas nakvynei. Artėjo vakarinis prieblandos metas, vaikai mašinoej išlūžo, o mes brovėmės per kalnagūbrį.



Vis aukščiau ir aukščiau.



Saulėlydis čia pat..



Monumentas (tik liko neaišku, kieno) viršūnėje :



Kiek nejauku buvo tokiu metu kilt į kalnus, bet vaizdai buvo verti to..













Na, ir aš, aišku, svaigau nuo to, kad stovint viršuje girdisi, kaip už -n kilometrų apačioje suskimbo karvės varpelis ar sumekeno paskutinė tvartan vedama avis; kaip kažkur miške suošė medžiai ar kaip kvepia žiedai, kurie "kažkur ten" ir jų net negaliu matyti...

Prisigrožėję ir prisifotografavę, mūsų kaimelį su numatyta nakvyne pasiekėm apie 21 val. Deja, viešbučio gatvelės GPS'as negalėjo rasti. O kaimukas ilgas, gatvės nutįsę ir į tą pusę, ir į kitą, ir išsišakoję kaip tik joms patinka. Skambinom nurodytu viešbučio telefonu - niekas nekelia.. Bandėm dar aklai pavažiuoti viena, kita gatve, kol supratom, kad tamsoje nieko nebus. Nuvairavom į "centrą", vyras nubėgo į bene vienintelį visam kaime veikusį barą ieškotis vietinių pagalbos. Žmogelis, nė žodžio nemokėdamas angliškai, sugebėjo ne tik suprantamai išaiškinti vyrui, kaip važiuoti, bet ir kelis kartus iš savo mobilaus skambino į viešbutį, ir jam pavyko - susiskambino su šeimininku, painformavo jį, kad mes atvažiuojame.
Važiuojame nurodytu keliuku..T.y., kraupiomis duobėmis išmaltu, dideliais akmenimis bandytu "lyginti" vieškeliu. Važiuojam apie 5 km/val greičiu, bo jei greičiau - liksim be ratų ir mašinos dugno, aš jau beveik meldžiuosi, kad tik nieko mašinai nenutiktų. Kilomteras, du, trys, penki - aplinkui tik apleisti namai užkaltais langais, kairėje - status upės skardis, dešinėje miškas. Iš jo netikėtai išlenda didelis šernas, pasitrina šonu į mašinos dureles ir išnyksta tamsoje. Viršuje pamėkliškai šviečia mėnulis. Pravažiuojam kažkokią apleistą apvalią šventyklą - nejučiom kūnas pagaugais nueina, prisimenu visus matytu siaubiakus , sūnus cypia, kad baisu, aš pagalvoju - o ką, jei anas tipelis iš baro susiskambino visai ne su viešbučio savininku? O gal mūsų jau laukia ne tokia draugiška kompanija, miškuose, kur veda vienintelis baisiai lėtas kelias, o aplinkui laksto šernai?..

Vis dėl to, apie 23 val pamatom švieseles ir pasiekiam savo Vilą Verbeną (viešb.pavadinimas). Lauke ant laiptukų susirinkusi delegacija - mus pasitinka visi jo tuometiniai svečiai ir savininkas (lietuviai šiuose kraštuose - tam tikra sensacija). Papasakoja, kad esame draustinyje, kad kelią karts nuo karto užtvindo upė (aha, tai neveltui ji vadinasi Zlaja reka - liet.Pikta upė ) ir todėl jis nepasižymi itin gera kokybe. Ufff, dabar tik į lovytę ir miegoti..

Užtai šešiametei dukrai šis viešbutis paliko patį geriausią įspūdį visoje Bulgarijoje! Dar ilgai paskui ji klausinėjo, o kada vėl važiuosime į Vilą Verbeną. Ekstremalė, nu...:)

Skoningai įrengtas apartamentas.






Iš ryto viskas atrodė nebebaisiai :)





Kol šeimininkas ruošė puryčius, išėjome pasižvalgyti kieman. Mini koplytėlė pasirodė įdomi ne tik man, bet ir šeimininko šuneliui.







Tęsinys - čia :
https://www.mytrips.lt/Pasakojimas/Bulgarija-yra-grazi-III-dalis/882

Booking.coms
storyLazyload();