Brazilija: Ilgi braziliški kruizai po Amazonę

Po brangaus gyvenimo Prancūzijos Gvianoje visu greičiu išskubam į Braziliją. Gal iš šono, atrodytų, kad per parą įveikti kokie 800 km nėra daug, tačiau vietiniais greičiais tai tikrai nemažai. Nuo prancūzų, stebuklų ir derybų pagalba pabėgam stebėtinai pigiai, vairuotojas mus ir dar vieną nepažįstamą beveik 200 km iki sienos nuveža už 30 EUR, kai pradinė kaina buvo 70.. Tada valtis per upę, kelios valandos laukimo ir lėtas-naktinis-kratantis autobusas į Macapą.

Atvykstame anksti ir žinome tik tiek, kad toliau norime keliauti laivu. Vietovardžių bei rankų mostų pagalba gauname išsamų paaiškinimą, kad reikia vykti į gretimą miestelį iš kur visi keleiviniai laivai ir išplaukia. Matyt, girdėdamas mūsų beviltiškas pastangas bendrauti su brazilais, vairuotojas, atvežęs mus į Macapą, darkart užveda savo autobusą ir pametėja mus kelis šimtus metrų iki reikiamos autobuso stotelės. Po valandos jau stovime uoste ir perkame bilietus į Belem, miestą kitapus Amazonės žiočių. Sumokame 240 realų (1 USD = 1,65 realo) ir gauname gerą pusdienį palaukti. Pradėjus rinktis kitiems keleiviams, pasiklausinėjam, kiek šie mokėjo už bilietą ir po trumpo ginčo atgauname 40 realų, kuriuos permokėjom. Aišku, mums sakoma, kad už šiuos pinigus būtume gavę maitinimą. Ir gerai, kad jo atsisakėm, nes patys maistui laive išleidom kone puse tiek.

Keliavimas laivu yra visai kas kito nei esame patyrę iki šiol. Braziliški kruizai, kaip mes juos pavadinome, labai smagūs ir juos būtina išbandyti tik pasitaikius galimybei. Vietoje gražių, kaip viešbučio kambarys kajučių, kiekvienas keleivis atsineša savo hamaką ir gali šį pasikabinti, kur yra vietos. Nuo to smagumas ir prasideda, nes yra geresnės ir blogesnės vietos. Atėję anksčiau, iš pat ryto, hamakus kabinasi antrame aukšte/denyje, kuo arčiau priekio. Kiek pavėlavę gauna vietas tam pačiam antrame aukšte, tik laivo gale, arčiau aromatingų tualetų. O vėliausiai atėjusiems lieka prabangios vietos pirmame aukšte, su kroviniais ir garsiais varikliais. Kartais pasitaiko, kad laivas nestovi uoste nuo ryto, o atplaukia ir paima ant krantinės laukiančius keleivius. Tada, kas pirmesnis tas gudresnis – visi bėga, lekia, kabina hamakus vieni ant kitų ir po keleto minučių laivas atrodo kaip čigonų taboras, tik ant vandens.



Kaip ir tikruose kruizuose, braziliškame yra maistas. Dažniausiai mokamas ir žmogui kainuoja apie 5 USD, arba maždaug tiek, kiek Lietuvoj kompleksiniai pietūs kokioj mandresnėj kiniškoj vietoj. Laive patiekiamas kasdien tas pats “jovalas”, kai į vieną lėkštę drebia ryžių, tada makaronų, dar pupelių, paskui salotų su majonezu ir kartais pasiūlo pasirinkti “jovalo” puošmeną – jautiena arba vištiena. Aišku, rinktis gali tik didesniuose laivuose, mažesniuose tiesiog užsisakai ir lauki ką gausi. Taip tas pats maistas diena iš dienos, pietums ir vakarienei, diena iš dienos, pietums ir vakarienei.. Pusryčiai paprastesni – kava ir sumuštinis arba puodelis manų košės.

Toks keliavimas upe nėra kažkokia turistų pramoga. Iš tikrųjų, keliautoją galima sutikti vos vieną-kitą. Daugiausiai keliauja vidutinio ir žemesnio sluoksnio žmonės, mainstream’as. Jų moto galėtų būti “kuo daugiau – tuo geriau”. Tai gali būti pritaikoma viskam– kuo daugiau “Puma” ženklų ant padirbtų maikių (kokių 15 jau gerai), kuo daugiau ryškių spalvų aprangoje, kuo daugiau aptempti moterų džinsai, kuo daugiau kvėpintis, kuo daugiau prastos muzikos per telefoną, kuo daugiau maisto ir t.t. Eglę labai nustebino brazilai vyrai, kurie lakuojasi ne tik rankų bet ir kojų nagus. Be to jie labai daug kvepinasi. Labai daug! Jei 10 kart purkštuko nepaspaudė, vadinasi dar nekvepia.



Kaip ir pridera tikram kruiziniam laivui, braziliškieji turi pramogoms dedikuotą trečiajį laivo denį. Ten visą dieną dirba bariukas ir pardavinėja alų, o gražūs, kvepiantys, rimti ir tikri vyrai ten pramogauja. Pramogos tokios kaip visur – kortos ir domino. 4 žaidžia ir dar bent 8 žiūri. O visą blogą nuotaiką ir bet kokias mintis išvaiko visu garsu leidžiama muzika.

Tuo tarpu keli laive esantys keliautojai susiranda ramesnes vietas laivo priekyje, iš kur matosi Amazonės platumas, miškai ir saulėlydžiai. Laivas yra ta vieta, kur negali pabėgti nuo poilsio ir prisigalvoti reikalų, yra hamakas, knyga, gražūs vaizdai už borto ir daugybė visad norinčių bendrauti brazilų. Čia žmogaus produktyvumo lygis gali nukristi iki neregėtų žemumų. Prisimenam, kai per dieną perskaitydavom ir atsakydavom po keliasdešimt laiškų, paruošdavom kokią prezentaciją, sudalyvaudavom keliuose meet‘uose, o po to dar parduotuvė, vakarienė, filmas ar kas kito. Po dviejų dienų laive, tai atrodo sunkiai įmanoma, nes vien išsiropšti iš hamako ir nueiti keletą metrų į laivo priekį atrodo žygdarbis.




Paskutinė, bet ne mažiausiai svarbi kelionės laivu dalis yra stotelės. Taigi čia iškarto prisistato apsukrūs pardavinėtojai, ropščiasi į laivą ir jau 7.00 ryto rėkauja „sūris, sūris, sūris, pirkit sūrio“. Šūksniai keičiasi priklausomai nuo paros laiko, kuriuo laivas stabteli. Kol pardavėjai pardavinėja, laivo pirmame denyje vyksta iškrovimo-pakrovimo darbai, visi mėto dėžes, o išlipantys keleiviai savo mantą meta tiesiai iš antro denio.



Pirmasis kruizas nuplukdo mus į jau minėta Belem‘ą. Apšilimui 24 valandos laive pasirodo pats tas. Iš viso po 48 valandų kelio visomis įmanomomis transporto priemonėmis, skelbiame rekreacinę dieną. Išsimiegoti, padoriai išsimaudyti, išsiskalbti, pažiūrėti filmą, paskaityti kas naujo Lietuvoj ir pasauly, patikrinti ką naujo draugai prilaikino feisbuke. Per kitas dvi dienas visai neskubėdami apžiūrime Belem’o turgų, kuris palieka didį įspūdį ir tiesiog priverčia išsinešti kokosą, sultingo arbūzo, šviežių daržovių bei vietinių bobučių gaminto natūralaus šampūno. Prekeiviai visai priešingi lietuviškoms piktoms-apgavikėms-turgaus-boboms – vieni kiek kuklinasi, stengiasi nepakliūti į kadrą, kiti tik šypsosi, tačiau visi iki vieno spindi nuoširdumu. Štai vienas net pradeda lupti savo parduodamus ličius bei dar kažkokius vaisius, kurių pavadinimo nežinome, ir duoda juos ragauti. Be turgaus, Belem’as palieka įspūdį dideliais parkais, smirdančiu žvejų uostu ir plačiais šaligatviais, nuo kurių jau buvome atpratę.






Trys paros mieste, tada dar trys laive ir atplaukiam iki Santarem. Laive susipažįstame su argentiniečiu, kuris nudžiugina, kad Argentinos peso kursas vs USD dar nukrito, vokiete, kuri keliavo per Brazilijos pakrantę, kita vokiete, kuri gyvena kaimelyje netoli Santarem ir dirba gide bei pardavinėja papuošalus, bei prancūze, kuri metė gerą chemikės darbą farmacijos kompanijoje ir keliauja po Pietų Ameriką bandydama fotografuoti savo pirmai parodai. Santarem’as mums tik tarpinė stotelė, po valandos autobusas mus išleidžia Alter do Chao. Pasakiškas kurortas su paplūdimiu, kurio vieną krantą skalauja skaidraus vandens ežeras, o kitą rusva upė, kuri už keleto kilometrų įteka į Amazonę. Atvykome čia žiemą, kas reiškia jog kasdien šiek tiek palyja ir didžioji paplūdimio dalis apsemta. Bet kokiu atveju dvi dienas puikiai chill‘inam. Negana to, Jesus, nakvynės namų darbuotojas išmoko pagaminti Capirinha. Pasirodo tai labai paprasta, o kai litras kačiasos (braziliškos cukranendrių degtinės) kainuoja 8 litus. Patys paragaujame, pavaišiname Jesus ir dar lieka šiek tiek į kitą kelionę laivu.




Jau antrą dieną plaukiame dar vienu laivu, kompiuterio baterija baigia išsikrauti dėl to kompiuteris ant valgomojo stalo laivo gale, kur yra rozetė. Jaučiu bent 8 į mane įsmeigtas braziliškas akis ir dar keletas vaikiškas už nugaros, spoksančias į ekraną. Puikusis laivas plukdina mus į Manaus. Didijį Brazilijos miestą vidury džiunglių, kur pagaliau prisijungsime prie interneto ir įkelsim šį įrašą.

Daugiau - http://greitgrisim.lt

Booking.coms
storyLazyload();