4000 m virš jūros lygio. Galva svaigsta ne tik dėl išretėjusio oro, bet ir nuo vaizdų aplinkui, kurie tokie nerealūs, kad vis bandau save įtikinti – tai ne miražas, tai – Bolivija.
Kaip išmokti neskubėti
Išlipus iš lėktuvo La Pazo oro uoste iš karto atsidūrėme beveik keturių kilometrų aukštyje. Kaip vėliau supratau, tai buvo tikras išbandymas organizmui.
Bet iš pradžių blogai jaustis tiesiog nebuvo kada – reikėjo susipažinti su didžiuliu miestu, priprasti prie mažaūgių jo gyventojų, atsižiūrėti į spalvingai apsirengusias vietines moteris.
Tik vakarop galva staiga tapo vatinė, kojos švininės, o skrandžio turinys ėmė šokinėti aukštyn-žemyn.
Prieš griūdama į lovą viešbutyje dar spėjau pagalvoti – ir kaip reikės tokiai išgriuvėlei kalnuose keturias dienas ropoti.
Ryte pasaulis jau atrodė šviesesnis, bet vis tiek nuolat turėjau sau priminti – jei nenori, kad svaigtų galva ir trūktų oro – judėk lėtai.
Šią maldelę kartojau ir kalnuose, kol užkopėme į beveik 5 km aukščio perėją. Deja, pasigrožėti vaizdais sutrukdė lietaus debesys ir šaltas vėjas.
Žemyn leidomės stačiai ir slidinėdami ant šlapių akmenų. O paskui staiga papuolėme į džiungles, kur už kaklo, rankų, kojų lyg gyvos kabinosi lianos, stebino milžiniški paparčiai, akis džiugino laukinės orchidėjos. Deja, užsižiūrėjus į nematytus augalus, ne kartą teko paslysti ir savo nuosava sėdyne išbandyti bolivietiškų akmenų minkštumą. Ką padarysi – džiunglės, kaip ir kalnai, už žioplumą baudžia.
Viskas gerai, kas gerai baigiasi
Norėdami kuo daugiau pamatyti, penkias dienas keliavome išsinuomotais visureigiais, kuriuos vairavo tikri vietiniai profesionalai.
Važiuoti teko beveik negyvenamomis vietomis, keturių ar penkių kilometrų aukštyje, ir dar tokiais keliais, kad porą kartų savo galva vos nepramušiau mašinos stogo. Bet visi nepatogumai pasimiršo besidairant aplink – žali, mėlyni, raudoni ežerai ir ugnikalniai, karšti šaltiniai ir geizeriai, balta druskos dykuma, žydintys kaktusai, rausvi flamingai ir pievose besiganančios lamos. Kartais atrodė, kad prieš akis plaukia milžiniškos spalvotos nuotraukos iš fotoalbumo „100 gražiausių pasaulio vietų“. Tik negailestingai plieskianti saulė ar iš kojų verčiantis vėjas grąžindavo į tikrovę.
Kad neprarastume fizinės formos, nusprendėme įkopti į vieną iš jau neveikiančių ugnikalnių. Lipdama vėl gaudžiau orą lyg žuvis, bet pasiekusi tikslą ir pažvelgusi į spalvingą ugnikalnio kraterį supratau, kokia teisinga yra taip dažnai kartojama frazė – „per kančias – į žvaigždes“.
Nusileidus į kaimelį jau laukė sotūs pietūs ir, o stebukle, gaivus, sultingas arbūzas.
Ištvermingieji indėnai
Bolivijoje ne kartą teko pasinaudoti vietinių gyventojų paslaugomis. Kalnuose mums turėjo padėti vienuolika pasamdytų nešikų, o atvažiavo kažkodėl septyni. Tarp jų – dvi merginos, vienas berniukas ir vienas pagyvenęs vyriškis.
Pamatę vienuolika kuprinių mūsų naujieji pagalbininkai nesutriko – suraišiojo jas po dvi ar tris, užsimetė ant pečių ir... sulinko iki žemės. Pasijutau lyg tikra išnaudotoja, bet nelabai galėjau kuo padėti – pirmas dienas dėl aukščio pačiai kojos linko.
Beje, vietinės merginos-nešikės pasiėmė tik po vieną nešulį, kurį kiekviena pasirinko ne pagal svorį, o pagal spalvą. Mėlyna kuprinė atiteko mėlyno sijono savininkei, o violetinė – violetinio. Kad nesuteptų savo ryškių apdarų, užsijuosė švarias prijuostes. Žiūrėjau išpūtusi akis – tokio pasirengimo žygiui dar nebuvau mačiusi.
Keturias dienas keliaujant kalnuose negalėjau atsistebėti mūsų nešikų ištverme. Apsiavę tik suplyšusias basutes jie kažkaip sugebėdavo neslidinėti ant šlapių akmenų, o kylant į viršų, atrodo, nedūsdavo, tik retkarčiais sustodavo pailsėti. Vakare susisupdavo į margaspalves skaras. Nei miegmaišių reikia, nei kilimėlių. Tiesa, vieną naktį bandė septyniese sutilpti į dvivietę palapinę, kurią jiems paskolinome, bet eksperimentas, atrodo, nepasiteisino. Valgyti nieko negamino, nes, matyt, taupė maistui skirtus pinigus. Teko mums savo pusryčių ir vakarienės likučius atiduoti. Bendravome daugiausia ženklais ir gestais, nes mūsų padėjėjai visiškai nemokėjo angliškai. Iš pradžių kaip tikri indėnai atrodė šalti ir uždari, bet po kurio laiko pamatėme, kad ir jie moka šypsotis. Kai reikėjo atsisveikinti, šiltai paspaudėme vieni kitiems rankas. Man net graudu pasidarė – juk keturias dienas vieni kitiems padėjome ir tą pačią košę valgėme.
Dovanėlė kalnams
Per dvi savaites kelionės ne viskas ėjosi lyg sviestu patepta. Kartais trūko miego, kartais karšto dušo, sunkiai sekėsi priprasti prie aukščio, pirmomis dienomis gavome lietaus ir nepamatėme gražiausių vaizdų, važiuojant visureigiais kratė, dulkėjo, kepino saulė. Bet visą laiką neapleido mintis – Bolivija yra ta šalis, kurią norėčiau dar geriau pažinti. Todėl paskutinę dieną kalnuose palikau po akmeniu smulkų pinigėlį. Nežinau, ar tai padės sugrįžti, bet pasvajoti juk galima.
Ina
Bolivija verta tikro keliautojo dėmesio. Kam reikia skirtingų ir išskirtinių vaizdų – tai ta vieta. Dykuma, džiunglės, lagūnos, druskos ežeras, ugnikalniai, kalnai, inkų kultūra, seni miestai ir daug kitų nepakartojamų dalykų.
1 diena -La Paz (3660 m).
Ilga kelionė iki Pietų Amerikos. Užtrukome dvi paras. Aštuonios valandos mikriuku iki Varšuvos, skrydis į Londoną, nakvynė Londone, kitą dieną skrydis į Majamį, Amerikos pasienio kontrolė ir galų gale skrydis į La Paz.
Anksti ryte,oro uoste, mus pasitiko viešbučio darbuotojas, susodino į autobusą ir nuvežė iki viešbučio. Jokio vėlavimo ar nesklandumų, kaip ir likusios kelionės metu. Vėluoti yra įprasta Pietų Amerikoje, tačiau mums viskas vyko ganėtinai sklandžiai.
La Paz. Miestas pasirodė gan tvarkingas, šiukšlių ne per daugiausia, didelis judėjimas, daug žmonių, transporto. Visuotinis turgus ir šurmulys. Aklimatizavomės su vietine kultūra ir aukščiu. Kultūra nepasirodė kažkuo šokiruojanti, ji tapo mums priimtina. Stebino žmonių nesidomėjimas mūsų egzistavimu šalia jų, jokio įkyrumo, jokio spoksojimo, jokio prekių siūlymo.Aukščio aklimatizaciją jautėm įvairiai, bet išvengėm didesnių negalavimų.
Pirmą dieną pasivažinėjom turistiniu autobusu po La Paz, užsukom į Mėnulio slėnį , spalvingą ir gražią vietovę. Čia matėm smėlio stulpus, kuriuos suformavo lietus ir vėjas. Trumpai ten buvom, greitai greitai apibėgom ir toliau važiavom. Manau būtu įdomu ir ilgiau ten pasivaikščioti, aplink La Paz daug tokių vietovių matosi.
2 diena – La Paz – Lambate (3420 m.) -Rio Chunga Mayu (2250 m)
Ankstyvas rytas, vykstam mikriuku į kalnų treko pradžią. Atstumas nėra didelis, bet važiavome šešias valandas. Pagal planą, numatytą Lietuvoje,mus turėjo pasitikti varovai su asilais. Pervedus piniginį avansą už asilus, paaiškėjo kad jų nebus, o vietoj jų aštuoni porteriai. Teko su tuo susitaikyti. Atvykus į La Paz mums pasakė, kad bus vienuolika porterių, nes aštuoni krovinio nepaneš. Aišku, kad kaina kita, brangiau. Sutikom. Ryte pajudėjus iš La Paz, porteriai iš paskos turėjo vykti (mes jų nematėm, jie turėjo atvažiuoti su kitu mikriuku į treko pradžią). Dar turėjom ir maistą treko metu jiems parūpinti, bet susitarėm su agentūra, kad jie patys apsipirks, o mes sumokėsim.. Likus penkiems km iki tikslo padangą prakalėm, o atsarginės neturėjom. Ilgai laukėm porterių mikriuko, kur turėjo būti atsarginis ratas. Atvažiavus porteriams, mūsų nuostabai iš mikriuko išlipo du vyrai, vienas senukas, trys paaugliai ir dvi jaunos mergaitės, jų nebuvo vienuolika. Tiesą sakant persigandom. Prasidėjo ispanų kalbos žinojimo subtilybės. Visa laimė, kad Ingrida ją buvo pramokus, bent jau man iš šalies atrodė rišli ir aiški šneka.Jos žvilgsnis tikrai buvo rimtas, kaip mokytojos. Nežinau kiek vietiniai gaudėsi situacijoje, bet prasidėjo derybos, maršruto dėlionės, buitinių problemų sprendimas. Be didelio pykčio suderinom viską. Sunku tik buvo įsivaizduoti porterius su mūsų trylika kuprinių ir jų manta. Pagaliau visi pajudėjom, mes priekyje, jie iš galo. Sprendžiant iš visko, jie norėjo daugiau užsidirbti, nes kaina mokama ne už dieną, o už porterį.
Ėjome iki sutemos, sustojom jau paskutiniems saulės spinduliams besileidžiant. Iki numatyto dienos maršruto galo neištempėm, pritrūko laiko ir mūsų bendradarbiai (Romas juos taip pavadino) pavargo. Pirmą dieną pavadinom – pagauk Šrekus. Mes taku, keliu ėjome, porteriai kampus kirto. Žemiau nusileidus atsiranda daug augmenijos, tada jų nesimatė. Daugiau mažiau bandėme orientuotis pagal garsus. Begaudant Šreką savus pradėjom mėtyti, bet sutemus sėdėjome visi pavargę ir laimingi. Geras vakaras buvo, šiltas ir daug žvaigždžių danguje.
3 diena Rio Chunga Mayu (2250 m) – Quirocoma (2540 m.)-Laguna Kasiri (3950 m.)
Per valandą pasiekėm Quirocoma kaimą. Matėm vieną moteriškę ,nors gyvulių matėsi daug, žmonės turbūt buvo nepastebimi.
Trumpas poilsis ir vėl į kelią, norėjome pasivyti maršruto grafiką. Viena problema, kad porterių visą laiką reikėjo ilgai laukti. Mes juos tai matėm, tai ne, o nešikų pamesti visai noro nebuvo. Takas buvo aiškus, jis kilo aukštyn, už kaimo į kalną, po to perėjo ant keteros, kur prasidėjo krūmai, medžiai ir augmenija, taip sakant džiunglės. Takas aiškus, bet visai nesimato kas yra apačioje, mes nematėm ar porteriai juda iš paskos.
Po eilinės pertraukėlės aš su Ugniumi nuėjau į priekį, iš paskos visi likusieji. Mes dviese nuėjome tiesiai, o chebrytė rado taką į kairę. Nenorėdami prarasti aukščio judėjo tolyn, kol išėjo iš miško zonos. Mes dviese bandėme sulaukti bent kažko einančio mūsų taku, mūsiškių, ar porterių, net snustelėti spėjome, tačiau nieko nesulaukę pasukome atgal. Čia pasirodė porteriai, jie nuėjo mūsų taku. Dar pastebėjome kur mūsiškiai pasuko, tikėjomės, kad Tanios vadovaujama grupė supras ne ten pasukusi, apsisuks ir pasivys mus. Nusprendžiau bent porterių nepamesti, išmovėm paskui juos ir aplenkę nešikus dar pabėgiojom po kalnus. Viršutiniame apleistame kaime, prie ganyklų, daug takų ir sunku orientuotis. Kryptis aiški, bet šlaitai labai statūs ir apaugę sunkiai praeinamomis džiunglėmis. Čia pamatėm savo ,,bendradarbius', reikėjo jau stoti nakvynei, iki Kasiri ežero nelabai tikėtina buvo, kad ištempsim. Pakilome dar šlaitu ir išgirdau Andrių su Romu garsiai šnekant. Susirinkom visi, dabar tvarka, beliko nesileidžiant žemyn vandenį aptikti. Visi buvo smarkiai pavargę, po pusvalandžio pasiekėm vandenį ir lygią aikštelę palapinėms. Debesys rūko pavidalu slinko pro mūsų stovyklą, panašu buvo į lietų, bet nelijo ir buvo šilta.
Kelyje buvome 8,5 val. Buvo karšta ir šilta, trumpai palijo, bendrai diena gera.
Vakare mūsų ,,bendradarbiai“ pasiguodė, kad neturi naktį kur nuo lietaus pasislėpt, nors turėjo pasirūpinti pagal susitarimą. Mes miegojom prabangiai,beveik visose palapinėse po du. Nutarėm vieną perleisti. Tiesa sakant sunku buvo įsivaizduoti juos miegančius septyniese trivietėje palapinėje, bet taip jau atsitiko. Naktį palijo. Ryte ėjau pažiūrėti kaip jie ten įsikūrė. Vaizdas buvo suspaustas, bet tilpo, gerai, kad jie maži ir mažai valgo. Tiesa sakant kelionės metu stebino jų maitinimosi programa. Maisto jie turėjo nusipirkti, mačiau, kad turi puodus, bet, kad gamintų valgyti, nemačiau. Mes patys prastokai valgėm, nelindo maistas, tai jiems atiduodavom kas liko.
4 diena Laguna Kasiri – Solaka (3470 m.)
Naktį trumpai palijo, rytas apniūkęs. Išėjome ankščiau lyg ežiukai rūke. Kažkaip reikėjo prisivyti maršruto grafiką. Po valandos ėjimo pasiekėm Kasiri ežerus. Kaip nebūtų keista, būtent tuo momentu rūkas prasisklaidė ir mums gerą valandą davė pasidžiaugti ežerų grožiu ir rūke paskendusiais kalnais. Peizažas gražus, gal giedrą dieną ir gražiau būtu, bet ką davė, tą davė. Ežerų grožis spindėjo aplinkine augmenija ir aštriomis kalnų viršūnėmis apsupusiomis juos, tai akiai buvo kažkas naujo. Pakilus beveik į keturių kilometrų aukštį pasidarė vėsoka. Buvo ankstyvas rytas, dangus apniūkęs, ilgai grožėtis peizažais neteko. Reikėjo judėti link perėjos 4180 m.
Pakilimas link perėjos nestatus, šią dieną mes su porteriais judėjome beveik kartu. Kažkaip vieni kitų nemėtėm. Ant perėjos neužsibuvome, buvo šaltoka, purškė lietus, temperatūra +5C . Pastatėm turą ir žemyn. Po valandos patekome ant seno Inkų tako. Takas tikrai grįstas akmenimis, vietomis tiltai ir laiptukai padaryt, jis lydėjo mus kol neprasidėjo džiunglės. Šią dieną ėjome aukštikalnėmis, kartais prasiverdavo gylūs slėniai, snieguotų viršūnių nebuvo matyti, gal dėl to, kad mes vaikščiojome rūke. Gaila, kad būtent šią dieną, kai galėjome pamatyti kalnus iš arčiau – jų nematėm. Tik epizodiškai ir tik trumpam kartais atsiverdavo niekur kitur nematyti vaizdai.
Nakvynei sustojome prasidėjus miško zonai. Į vakarą išlindo saulė, kurią dažnokai uždengdavo debesys, kildavę iš apačios. Nebuvo šalta. Paklausėm šį vakarą savo nešikų ar naudosis viena iš mūsų palapinių, tačiau jiems turbūt nelabai patiko buvusi naktis ir jie atsisakė, o šią naktį bent tris valandas kaip iš kibiro pylė! Tekėjo po mūsų palapinėmis upeliai, bet jie išlaikė, nesibeldė naktį į mūsų namus, nors kai kam ir vaidenosi ateinantys šlapi indėnai. Miegojo po tentu, kuris dar ir ne iš tos pusės buvo įtemptas, turėjo tiesiai lietus varyti.
Pagaliau prisivijome maršruto grafiką, miegojom ten kur ir buvo numatyta. Maršrute užtrukome 8.30 val.
5 diena Solaka ( 3470 m ) – Cerro Duraznuni ( 2610 m ) - Chulumani ( 1740 m)
Džiunglių diena. Pieva baigėsi ir prasidėjo vešlus miškas. Labiausiai stebino - viskas kas žalia apaugę samanomis, nuo bambuko iki didžiausių medžių. Rytas buvo vėl apniūkęs, bet tai teikė dar daugiau žavesio ir mistikos. Takas buvo puikus, tiesą sakant sunkiai įsivaizduojamas karavanui su asilais, jie sunkiai įveiktų siaurą takelį. Dažnokai tekdavo ir pritūpus įveikti kliūtis, jau nekalbant, kad pastoviai jausdavai tave braukiančius medžius, šlapias reikalas ir slidus. Vienai dienai tai tikrai puiki atrakcija, ilgėliau manau pabostų. Visada traukia į viršų, kuo aukščiau tuo daugiau vaizdų, o čia esi uždarytas tankmėje. Graži augmenija ir įdomi, bet reikia saulės. Judėjom praktiškai visą dieną.
