BANGLADEŠAS Daka - ką veikti kur nėra turistų
Buvo dilema, kokią šalį užkabinti prieš keliaujant po Indiją. Aeroflot galima stopoverį pasidaryti Maskvoje. Turkish Airlines galima atskristi į Katmandu ir į Daką, bet Nepalas atkrenta, nes tikrai reikalauja daugiau laiko. Todėl sudomino Daka. Bangladešas turėtų būti įdomu, nes net į kaimyninį Butaną atvyksta daugiau turistų. Galima buvo tiesiog atskristi į Delį ir iš jo išskristi, bet banalu, kaip kad banalu Turkish Airlines, nes tie patys B737, A321 lėktuvai. O norisi kažko didingesnio. Ir čia pasipainiojo Qatar Airways. Kaina kiek didesnė ir du persėdimai (vienas Europoje, kitas Katare). Bet už tai galimybė paskraidyti su geriausiomis pasaulio avialinijomis ir naujais B777, B787, A350 aparatais. Imu, užtikrintai.
Kopenhaga, Doha persėdimai be vėlavimų. Jokios reklamos, bet Qatar Airways kol kas geriausios avialinijos kokiomis skridau, nors ir nebandžiau jų pagrindinių konkurentų Singapore Airlines. Taigi, skaniai pamaitintas, pagirdytas, pleduku užklotas, filmų apsižiūrėjęs, naujausiais tualetais pasinaudojęs, patogiausiose sėdynėse atsigulėjęs, leidžiuosi į Daką.
Lėktuve pastebėjau, kad esu vienintelis europietiškos išvaizdos keleivis tarp bangladešiečių (arba dar vadinamų bengalais). Dar kažkiek arabų ir kinų. Puiku, reiškia čia mano šalis. O šalis mums žinoma dėl kelių dalykų: 1. Ko nepasiūna Kinija tą pasiūna Bangladešas (antras pasaulyje pagal tekstilės ir drabužių eksporto apimtis); 2. Tankiausiai gyvenama ne nykštukinė valstybė pasaulyje > 1,105 gyventojų į 1 km2. Antroje vietoje esantis Taivanas gyvena beveik dvigubai erdviau 657/km2. 3. Sostinė Daka yra viena iš top 5 blogiausio eismo ir ilgiausių kamščių miestų. Kokia sėkmė - Kalkuta ir Delis taip pat šiame sąraše, o aš ten greitai būsiu.
Nusileidžiu į Dakos oro uostą labai anksti. Pasidarau vizą.
Viza daroma atvykus oro uoste už 51 USD mokestį . Būtina turėti USD ir tik grynais, kortelės nepriima. Formalumai man ir dar vienam užsieniečiui užtrunka 15min.
Atsilaisvinu apie 03:30. Už durų tamsu. Todėl slampinėju po terminalą neskubėdamas, keičiu pinigus. Oro uoste kursas stebėtinai geras, galima keisti, nes 1 EUR = 90 vietinių takų. Kiek tikrinausi mieste galima tikėtis nebent 1/93. Oro uostas primena Graikijos kurortinius oro uostus - kaip didelė autobusų stotis. Prisiperku riešutų, vandens ir kažko užkasti. Palaukiu iki 5val. dar kartą pasiskaitau, pasiklausinėju ir suprantu, kad viešuoju transportu remtis šiame mieste neverta. Todėl išėjęs iš oro uosto praleidžiu taksi šauklius ir žygiuoju į aikštelę priešais. Ten galiu tartis tiesiogiai su vairuotojais. Iš pradžių man užlaužia 50EUR. Deramės kaip mėgstu apie 20 min. su pajuokavimais, atsisveikinimais, nuėjimais ir t.t. Apie 10 vairuotojų neapsisprendžia ar kam nors įdomu mane vežioti už 25 EUR iki pat vėlyvo vakaro. Nenusileidžiu. Jų daug, turistų nesimato, reiškia visos kortos mano rankose. Galų gale man jau nueinant vienas vairuotojas privažiuoja ir sako ok už 25 EUR (~2,200 takų). Susipažindiname, sutrumpintas vardas Mado. Sako turi 1 vaiką. Klausiu ar planuoja daugiau. Planuotų, bet Bangladeše vaikus tapo taip pat brangu auginti. Bangladeše yra 167mln. gyventojų įsikūrusių kiek daugiau nei dvigubai didesnėje nei Lietuvos teritorijoje. Kad jaustumėmės kaip bangladešiečiai, mes turėtume Lietuvoje išsitekti ne 2,8mln., o 72mln. gyventojų!!! Tačiau nepaisant didelio gyventojų skaičiaus šalyje, , gimstamumas šiuo metu tesiekia 2,1 vaiko - tik tiek kiek reikia natūraliam gyventojų skaičiaus palaikymui. Taigi didžiulis populiacijos augimas greitai stabilizuosis. Bet didesnė problema yra transportas, kurio kiekis dar ne greitai stabilizuosis.
Transportas. Nors ankstyvas rytas, bet mes jau judame lėtai. Seni dviejų aukštų autobusai lekia kaip pašėlę ir panašu kad jie čia turi daugiausiai teisių. Nors raudoni kaip Londone, tačiau savo pusbrolių nei kiek neprimena - apdaužyti, surūdiję, suvirinti. Mes su lengvuoju automobiliu taip pat nepaskutiniai mitybos grandinėje - nepraleidžiame tuk tukų, dviračių ir motociklų, kurių čia spiečius. Yra šviesoforų, tačiau mažai kas kreipia dėmesį, vairuotojai tiesiog vienas kitam trukdo manydami, kad jie patys yra svarbesni už kitus. Problema ta, kad virš 17mln. gyventojų turintis miestas vis dar neturi metro, įdomu, ką į tai pasakytų 140 tūkst. gyventoju turinti Lozana su viena mažiausių ir efektyviausių metro linijų. Metro liniją ruošiama atidaryti, bet kol kas progresas lėtas.
Važiuojame link pirmojo tikslo - Bangladešo parlamento. Tai unikalus architektūrinis statinys sukurtas vieno geriausių XXa. architektų Louis Kahn. Mintis buvo iš gelžbetonio konstrukcijų pastatyti masyvų pastatą ir kaip įmanoma labiau pabrėžti masyvumą. Pastatytas 1982m. kažkiek primena mūsų sovietinius šedevrus. Manau pernelyg nepribloškė, nes Rytų Europoje tokių masyvų netrūksta, bet vienareikšmiškai labai unikalus parlamentas, grandiozinis. Šalia yra parkas, kurio centre mauzoliejus antrajam šalies prezidentui Ziaur Rahman. Parkas ir mauzoliejus pavargę, tačiau čia pakankamai tylu. Apskritai, aplink parlamentą netrūksta žalumos, o eismas ne toks intensyvus. Žmonės čia sportuoja, bėgioja, daro grupinius užsiėmimus. Ramybę kartais sudrumsčia tik iš visiškai šalia esančio karinio oro uosto kylantys sraigtasparniai. Prie oro uosto dar yra aviacijos muziejus po atviru dangumi, tačiau iš anksto pasidomėjus kiek nusivyliau eksponuojamų lėktuvų sarašu. Todėl šį kartą praleidžiam.
Sekantis sustojimas Lalbagh Fort. Žinojau, kad šiandien jis nedirba, bet pro vartus viskas gerai matosi. Stoviu prie vartų su fotoaparatų ir pavydžiu į vidų prasmukusiam šunėkui. Fortas iš tikrųjų niekada neatliko savo funkcijos, nes buvo pabaigtas neseniai, praėjus šimtmečiams nuo statybų pradžios valdant mogolams. Centre remontuotinas mauzoliejus mogolų princesei, kurį iš visų pusių supa forto sienos. O už tų sienų daugiaaukščiai gyvenamieji kvartalai, kurie pateks į bet kurį kadrą. Taigi fortą pabaigė tam, kad atlaikytų urbanistikos apgultį ir išsaugotų nedidelį parkelį miesto centre.
Man labai smalsu, kas liko iš britų palikimo. Todėl atsiduriame prie Curzon Hall. Kažkada šį pastatą britai surentė kaip miesto rotušę. O vėliau buvo perduota universitetui. Norėdamas pamatyti vidų, patenku į paskaitą. Netrukdau studentams. Iš išorės fotografuojamės su jaunimu ir praeiviais. Aplinka ir pastatas gražiai sutvarkyta. Galima pamanyti, kad anglai dar neišėję iš čia.
Toliau su vairuotoju braunamės į senamiestį. Čia lengvajam automobiliui jau sunkiau prasisprausti. Mado vis ieško galimybės išlaipinti mane anksčiau, bet po to turbūt supranta, kad galime vienas kito neberasti. Prisiiriam iki pat
