Atostogos Ispanijoje (3 dalis Benidorm)

Jau šiek tiek anksčiau „Įdomybėse“ rašiau, kuo žymus Guadix miestelis, todėl dabar nesikartosiu, o mus čia atvedė paprasčiausias smalsumas, be to ir pakeliui.
Įvažiavus pro atidarytus vartus, mus pasitiko beveik tuščia stovėjimo aikštelė, nors rezervavau paskutinį galimą urvą (kambarį-butą, apartamentus, bet visgi, tiksliausia būtų sakyti urvą)

, todėl iškart pasirūpinom mašiniuku ir pastatėm jį po tentu. Galima būtų viską suversti siestai, nes aplink nė gyvos dvasios nors vienos durys atidarytos, tik pridengtos medžiagine užuolaida. Įeinu į vidų, lyg ir priimamasis, bet lygiai taip pat nieko nėra. Sunku dabar pasakyti, kiek laiko praėjo bevartant reklaminius lankstinukus, galbūt pusvalandis, bet tikriausiai kokios 5 min., ir iš kažkur atsirado maždaug 30 m vyras, matyt šeimininkas, sekamas palaido jauno vokiečių aviganio ir beveik nekalbantis angliškai, bet kaip paprastai būna tokiais atvejai, puikiai susikalbėjome. Aprodė jis mums mūsų „EL TRILLO 5“ urvą, paaiškino kas, kaip ir kur, o be to pasakė, kad greit atvažiuos jo sesuo, kuri kalba angliškai, ir kuri padės mums, jei ko prireiktų.
Reikia pasakyti, kad mūsų naujasis laikinasis būstas darė įspūdį. Pilnai šiuolaikiškai įrengtas 3 kambarių butas su virtuve, dušu ir net židiniu. Tiesa, židinio kūrenimui reikia malkų atskirai pas šeimininką užsisakyti už pakankamai dielį, mūsų akimis, mokestį. Sienos ir lubos visur gražiai nubaltintos, bet labai mažai lygių paviršių, viskas šiek tiek lenkta, norint priminti, kad visdėlto esame urve. Kaikur sienose palikti akmens intarpai, o dušas išvis akmeninis, galima net nugarą į sieną pasitrinti. Kas labai sužavėjo, kad viduje, net ir nesant kondicionieriui, visą laiką pastovi temperatūra apie +20 C, palyginus su krosnies karščiu lauke, labai atgaivina. Dar porą šio būsto privalumų įvertinom naktį, t.y. absoliuti, net spengianti tyla ir visiška tamsa, todėl net ir naktį koridoriuje dega lemputė, įmituojanti deglą, kitaip, atsiradus kokiam reikalui, net savęs tamsoje nerastum ( nors turinčiam problemų dėl klaustrofobijos nerekomenduočiau, mes su Emilija išsimiegojom puikiai, o vat Ingai buvo neramu po žeme). Dar keletas žodžių apie viešbutį. Jį sudaro 9 kambariai, nuo dviviečių iki keturviečių liuksų, bet gretimai kalnas rausiamas toliau, todėl ateityje numerių daugės. Nėra jokių maitinimo paslaugų, bet kaip jau minėjau, pilnai įrengta virtuvė kiekviename numeryje, o lauke ir stacionarus grilis su atvestu šalia vandeniu, didele pavėsine ir stalu gerai kompanijai. Taip pat yra Hammam (turkiška ar arabiška pirtis, labai puiki, pagal lankytojų atsiliepimus, bet mes neapsilankėm dėl laiko trūkumo ir šiaip jau, ištisa pirtis aplinkui visą dieną), atviras lauko baseinas ir, žinoma, vaizdas į Sierra Nevada kalnus.
Truputėlį apsitvarkę ir nuplovę kelionės dulkes parsinešėm iš mašiniuko likusius daiktus, o kartu ir susipažinom su šeimininko seserim, labai miela ir betarpiška mergina, po poros minučių bendravimo atrodė, kad pažįstami jau gana seniai. Bendravimas bendravimu bet ir skrandis savo prašo. Va čia ir pravertė visas, dar vakar Cordoboje įsigytas turtas: bulvės svogūnai, paprikos, dešrelės ir t.t. Stojom virti ir kepti, televizorius nuobodžiai rodė Europos krepšinio čempionato rungtynes į vieną krepšį Ispanija-Kita komanda. Gaminimas buvo įdomesnis už rungtynes, todėl pasijaučiau visiškai suispanėjęs, nes, kiek teko pastebėti, niekas ten krepšinio nežiūri, o vienintelis džiaugsmas, kurį pamatėm aukso medalių proga, buvo maždaug 10 s reportažas kažkokiose eilinėse žiniose per TV. Bet ne apie tai.
Dar kartą pasikartosiu (rašiau apie tai įdomybėse), įėjimo durys sudarytos iš dviejų atskirai atsidarančių dalių ir storos užuolaidos. Tiksliai nebandžiau aiškintis tokių įpatybių, bet manau, kad tai surišta su karščiu ir oro cirkuliacija, kambariai, matyt dėl tos pačios priežasties, durų neturi, tik užuolaidas. Jeigu matėte sena sovietinį multiplikacinį filmuką apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas, suprasit, apie ką aš čia. Taigi, atsisuku aš kažkaip nuo plytos į duris ir matau, tarpdury tupi katinas, gal jį priviliojo mano kepamų dešrelių kvapas, gal šiaip, susipažinti atėjo, jis gi vaikšto kur nori. Katinas katinu, bet iš paskos įslenka mano jau minėtas šuo.
Katinas apsižiūrėjo ir išėjo, kaip katinui ir priklauso, o šuo nutarė, kad jis bus mūsų draugas ir visiškai nesiruošė niekur eiti, ir tik man paaiškinus, kad dabar neturiu laiko jam, nenoromis išėjo, bet ne visam laikui.
Vakare, po maudynių nuostabiame baseine su vaizdu,
prieangyje gurkšnojant pagaliau atšalusį alų, šuo sugrįžo, ir ne vienas, o atsinešė kamuolį, kurį teko ilgai mėtyti. Kai kamuolys nusibodo ir pasidarė visiškai tamsu, nutariau padaryti eksperimentą. Ant žemės susiradau nedidelį akmenuką, parodžiau šuniui ir mečiau į tamsą. Ką jūs manot, po keletos akimirkų šuo buvo šalia su akmenuku dantyse, kurį kaip mat įdėjo man į ištiestą saują. Žaidimas tęsėsi dar gerą pusvalandį, kol prirekė eiti miegoti. Uždarytą apatinę durų dalį šuo suprato kaip atsisveikinimą, ir, vis atsigręždamas, o gal aš persigalvosiu, nubinzeno link šeimininkų gyvenamosios vietos.

5 diena

Rytas. Kol šeimyna dar neprabudus, išėjau pasižvalgyti po apylinkes ir kokį vieną kitą „kadrą pagauti“
. Be to labai knietėjo užlipti ant „stogo“ ir pasižvalgyti. Mano vakarykštis draugas kaip čia buves, jau laukia. Palydėjo mane ant stogo pažiūrėti kaminėlių, kurie, pasirodo visai ne kaminėliai, o ventiliaciniai kanalai, aprūpinantys būstus grynu oru, aprodė šalimais naujai kasamus urvus, ir, žinoma, atnešė ir padėjo prie kojų naują akmenuką. Ko ne sprogau iš juoko, pamatęs.
Kadangi šiandien prasideda mūsų „pliažinė“ atostogų dalis, o mes tolokai nuo jūros ir nuo savo apartamentų, tai ilgai nelaukdami pusryčiaujam, kraunamės daiktus, atsisveikinam su šeiminikais ir į kelią. (Keturių vietų apartamentai kainavo 100 eurų, brangiausiai šioje kelionėje. Ir nors aš užsisakiau paskutinę laisvą vietą, o teritorija visiškai nedidukė, daugiau žmonių beveik nematėm išskyrus porą britų iš gretimo urvo, kurie maudėsi su mumis baseine ir pagyvenusios damos, ryte ant suoliuko skaičiusios knygą. Apie kitų žmonių egzistavimą galima buvo spręsti tik pagal didžiulę krūvą tuščių picų dėžių prie atliekų rūšiavimo konteinerių - netilpo.) Iki tikslo tiesiausiu keliu apie 350 km, bet dar yra ir reikalų pakeliui reikia pamatyti La Calahorra pilį, pervažiuoti Ragua perėją ir apsilankyti Alpujarras slėnyje. Taigi, apie viską iš eilės. Iš savo Cuevas išvažiuojam į pagrindinį kelią A92 link Almeria, bet pavažiavę apie 17 km sukam dešinėn į A337 ir važiuojam į La Calahorrą. Pilaitė nedidelė, bet labai keista, mauriško stiliaus, šalia miestelio ant nedidelės kalvos, apsilankėm pro mašinos langą. Toliau kelias pradėjo vingiuoti ir kilti į kalną, įvažiavom į mišką. Va tada ir prasidėjo. Šiaip jau aš esu važiavęs serpantinais, nelabai bijau, bet čia buvo kažkas tokio. Kaip ir priklauso, vienoj pusėj kalnas, kitoj skardis (mes, žinoma, važiuojam skardžio pusėje) ir, nors asfaltas visiškai šviežias, nėra jokių atitvarų ar kelkraščio žymėjimo (o gal būtent dėl to, dar nespėjo padaryti), be to dar ir miškas matomumą riboja. Vaizdeliai nerealūs, kai pro pušų viršūnes išlenda slėnio panoramos, bet nelabai pasigrožėsi būdamas už vairo, todėl prašau Ingos pafilmuoti važiuojant. Filmas gavosi neilgas, nes vienam iš begalės 180 laipsnių posukių susitikom su priešpriešiais atvažiuojančia mašina, sumečiau, kad neprasilenksim, kaliau ant stabdžių, kamera su siaubo šūksniu lėkė ant grindų ir daugiau tą dieną nebebuvo pakelta. Sustoję šiaip taip prasilenkėm, bet labai gailėjausi, kad nematau savo priekinio dešinio rato, ar jis dar ant kelio ar jau ore buvo. Visgi oru dar nevažiavom. Viršuje buvo ir stovėjimo aikštelė, ir apžvalgos aikštelė su vaizdais, o aplinka labiau priminė Austrijos Alpes, pušynas, žalios pievelės, visai nepanašu į Ispanijos pietus, bet kažkaip automatu viską pravažiavom ir pradėjom leistis į Alpujarras slėnį. Kelias tebebuvo siauras, bet jau su atitvarais skardžio pusėje, todėl adrenalino smarkiai sumažėjo. Jau sugrįžęs skaičiau, kad žiemą Ragua perėja (2000 m.) būna uždaryta. Buvau sumąstęs slėniu važiuoti iki pat Almerijos, bet Džein piktybiškai nenorėjo programuotis to kelio, o be to ir serpantinų dozė šiai dienai šeimynai pasirodė kiek per didelė, todėl dideliam visų džiaugsmui pasukau link pajūrio Per Cherin ir Berja miestelius A348, A347, A358 keliais, pakankamai vaizdingais, kol neišlindom iš kalnų. Toliau prasidėjo vaizdeliai tikrai nepuošiantys kraštovaizdžio. (Jeigu pasižiūrėti į tą vietą per google map ar kitą panašų žemėlapį, matysis tokie keisti balti plėmai) Tik nusileidus nuo kalnų talumoje pradėjo kažkas mirgėti ir raibuliuoti. Pirma mintis buvo, kad matosi jūra, bet kuo arčiau privažiavom, tuo mažiau į jūrą panašu darėsi, galiausia pasimatė, kad tai yra šiltnamiai, kiekvienas laisvas žemės plotelis aptrauktas plėvele ir tai be paliovos tęsiasi dešimtis kilometrų, be to tie šiltamiai kokių 2-3 m aukščio, įvairiausių atspalvių, purvini ir nudriskę, visur mėtosi baisiausia galybė celofano ir visokiausių skudurų, kai kur likę tik karkasai, tai matėsi, kad derlius jau nuimtas. Manau, kad būtent iš ten ir atvažiuoja pas mus pavasarį tie beskoniai pomidorai.
Toliau važiavimas A7 keliu pro Almeria, Lorca, Murcia, Elx, Alicante, kelias geras, tokia pusiau autostrada, nemokamas, vaizdeliai už lango apie nieką, todėl ganėtinai nuobodu. Į Benidorm, kur gyvensim ateinančias 8 dienas, atvažiavom apie pietus. Kadangi raktus išduoda tik nuo 15,30, o be to rytoj sekmadienis ir niekas nedirbs, pirmiausiai važiuojam į mūsų jau 3 metai labai mylimą supermarketą „Carefour“ , kuris kaip tik visiškai šalia miesto, jei neskaičiuosi, kad reikia kirsti kokius 6 žiedus ir 3 viadukus, norint į jį įvažiuoti, bet tam reikalui turim Džein, kuri mus sėkmingai ir atveda į vietą. Šventė akims ir būsima šventė skrandžiui, gausiai apsirūpinam šviežiomis ir atvėsintomis jūros gėrybėmis, daržovėmis, Jamon kumpiu ir įvairiausiais skystais patiekalais, kitus kartus reikės tik pasipildyti trūkstamas atsargas.
Benidorm. Apie 45 km į šiaurės rytus nuo Alicante nutolęs mietas. Iki 1960 m. buvęs mažas žvejų kaimelis šiuo metu pavirto
į vieną didžiausių kurortų ne tik Ispanijoje, bet ir visoje Europoje (5 000 000 turistų per metus), dar laikomas aukštingiausiu miestu Europoje ir vadinamas „Viduržemio Manhatanu“ arba „Beniyork‘u“. Siauras pakrantės ruožas apsuptas 1,5 km akščio kalnų. Benidorm‘as turi 3 mėlynos vėliavos pliažus iš kurių vienas Platja de Ponent patenka į geriausių pasaulio pliažų dešimtuką (šis teiginys yra iš reklaminio bukleto, ir juo galima labai suabejoti, bet pliažas tikrai fantastinis). Norintiems pasivaikščioti miestas gali pasiūlyti 6 km ilgio promenadą, o išalkusiems virš 1000 restoranų (vėl gi, teiginys labai abejotinas, neskaičiavau, nors daug), 30 diskotekų, teminį atrakcionų parką „Terra Mitica“, vandens atrakcionų parką ir t.t ir pan. Dabar turėtų iškilti teisėtas klausimas: kas gi mus, paprastai vengiančius didelių miestų, atostogoms pasirenkančius nedidukus, ramius kurortus, atnešė į šitokį kurortinį monstrą? O visas įdomumas tame, kad gyvensim mes ne pačiame mieste, o priemiestyje už kalniuko, su savo nuosavu mažu pliažiuku ir vaizdu į jūrą, bet apie viską iš eilės.
Taigi, apsirūpinę atsargomis atvykome į Interhome biurą pasiimti raktų. Kartu gavome ir miesto planą ir maršrutą, kaip nuvažiuoti iki vietos, ir dar 5 nuotraukas, ką reikia pravažiuoti, kad patektume į vietą. Pradžioje tai pasirodė truputį juokinga, mes juk turim Džein, bet apartamentai vėl neturi adreso, o tik pavadinimą Gamelos XVIII, be to namas yra kalno šlaite, praktiškai ant skardžio, gatvelės vienpusio eismo ir mašinos pločio, statumo vėl gi atitinkamo, o kalnas yra pusiasalis jūroje. Padarę porą nesėkmingų ratukų-bandymų (Džein neberodė nieko), visgi pradėjome stebėti aplinką ir lyginti su gautomis nuotraukomis, pasirodo, jos duotos ne veltui, atvažiavom.
Apartamentai puikūs. Gyvensim tryse, nors keturviečiai, bet dar yra dvi sofos svetainėje, todėl galima būtų visai normaliai ir šešiems pernakvoti. Kaip visada, visi reikalingi prietaisai ir įrengimai yra, bet dabar jau ir patalynės nebereikia vežtis, įtraukta į kainą, skrendant patogu, bet iš tiesų, tai manau, kad taip paprasčiausiai po truputį didinama kaina, nes atsiranda papildomų paslaugų, kurių gal ir nepirktum, o dabar jos privalomos (nuo 2012 m. atsirado privalomas kelionės nutraukimo draudimas – 29 eur, 2011 m. jis buvo tik rekomenduojamas, todėl nepirkom). Kadangi jau ne sezonas, kaina kritusi, dabar 8 nakvynės -600 eurų, sezono metu savaitė -850 eur. Bet viską vainikuoja didžiulė įstiklinta lodžija su vaizdu į jūrą, joje faktiškai ir vyko gyvenimas,
kai būdavom namie. Tik buvo problemėlių, kol pašalinom nuo langų visas apsaugine uždangas ir stogelius, jokios instrukcijos tai nėra, sukis kaip nori. Tiesa pro visus kitus langus irgi matėsi jūra ir miestas prie jūros.
Dar vienas privalumas, tai personalinis namo baseinėlis su pievute ir palmėmis.
Grįždami nuo jūros visada jame apsilankydavom nusiplauti druskos, o iš žalumos mus stebėdavo vietinis katinas Piratas.

6-12 dienos

Turbūt nėra prasmės smulkiai aprašinėti visų dienų atskirai todėl pabandysiu apibendrinti ir išskirti man pasirodžiusius dėmesio vertus įvykius ar objektus.
Šiais metais poilsiui turėjom pilnas septynias dienas, diena daugiau negu paprastai, bet tai priklausė nuo skrydžių. Standartinis paketas susideda iš poros išvažiuojamųjų ekskursijų, keletos pėsčiųjų pažintinių pasivaikščiojimų po apylinkes ir keletos dienų pasyvaus skaitymo ant smėliuko ir maudynių.
Išvažiuojamosios ekskursijos.
Porą dienų psilsėję nutarėm pasižvalgyti po apylinkes. „Namie“ radom pilną stalčių visokių reklaminių lankstinukų, buvo iš ko rinktis. Išsirinkom Guadalest -mažyti miesteliuką kalnuose pilną prifarširuotą įvairiausių muziejų. Kdangi apie Guadalest gana plačiai rašiau įdomybėse, dabar nesikartosiu,
gal tik pridursiu, kad kelias iki jo labai vaizdingas, o pats miestukas laikomas viena iš daugiausiai turistų pritraukiančių Ispanijos vietų (tikrai ne pats sugalvojau, ir vėl gi, galima būtų ginčytis, nes pvz. aš apie jį sužinojau tik išsitraukęs lankstinuką iš stalčiaus, bet, jeigu jau taip kažkur sakoma, reiškia objektas tikrai vertas dėmesio). Norint viską apžiūrėti, reikėtų skirti gerą pusdienį, o turint laiko, ir visa diena neprailgtų.

Booking.coms
storyLazyload();