Atostogos Ispanijoje (1 dalis. Gilyn į šalį)

Šiemetinė vasros kelionė gavosi kaip ir netyčia. Tiesa, po pernykščio Ispanijos kampo aplankymo, kažkur gilumoje kirbėjo mintis pratęsti šios šalies tyrinėjimą. Buvau netgi garsiai išreiškęs minti apie MyTrips‘o meet‘ą kur nors Alicante pakrantėse, bet pasikeitus įvairiom aplinkybėm mintys ir liko mintimis, o kelionė buvo atidėta neribotam laikui.
Ir štai, saulėtą birželio 25 d. popietę besėdint Palangos lauko kavinėje ir gurkšnojant „Švyturio“ ekstra (alum to nepavadinčiau, bet kitko nebuvo), iš pasamonės iškilo mintis,- o gi visdėlto noriu atostogų, net ne noriu, o reikia, juo labiau, kad būtent tokiu metu paskutiniuosius 4-5 metus būdavom kažkur prie šiltos jūros už keletos tūkstančių automobilinių kilometrų. Pasidalinau savo eretiškomis mintimis apie Jamon kumpį ir vyną su Inga ir, gan netikėtai sulaukęs pritarimo, pasinėriau į atostogų planavimo sūkurį.
Ne veltui anksčiau paminėjau automobilinius kilometrus, juk man atostogos visų pirma kelias, pirma bemiegė naktis ir pusrytinis, namų gamybos hamburgeris kažkur Vokietijos ar Čekijos degalinėj, bet... Mūsų „kregždutė“* jau pasiekusi tokį brandų amžių (nors aš jai to ir nesakau), kad leistis su ja į 10 000 km kelionę po Europą darosi nejauku. Manau, kad nuvažiuotų, bet mes važiuojam atostogauti, o ne nuotykių sau ant galvos ieškoti, juk bet koks mažiausias sugedęs elektroninis daviklis gali niekais paversti visus planus, todėl tenka ieškoti alternatyvos. Alternatyva, žinoma, Rynair skrydžiai, bet be pasivažinėjimo nevalia, todėl imame skrydžius Vilnius-Girona ir Alicante-Kaunas. Nors pats atostogų sezono įkarštis, bet mes renkamės antrą rugsėjo pusę, kai jis jau pasibaigęs, ir kainos žymiai mažesnės, ir oro temperatūra turėtų būti priimtinesnė nei liepos-rugpjūčio mėnesiais. Po šiokio tokio dėliojimosi laike ir erdvėje pastebėjau, kad lėktuvų bilietai smarkiai nyksta todėl teko griebti tai, kas dar buvo, nors ir ne pačiomis geriausiomis kainomis. V.ž. bilietai trims pirmyn-atgal su papildomais 20 kg registruojamo bagažo mums kainavo 1400 lt, žinoma, ne visai kapeikos, bet, sakyčiau, proto ribose. Daug negalvojęs užsisakau Hertz‘e mašiniuką. Vėlgi, galima buvo ieškoti, kur pigiau, bet pataikiau ant kažkokios akcijos, kuri baigėsi kitą dieną, o, kadangi sąlygos visai patenkino, tai nelabai buvo ko laukti. Papildomai nusipirkau Linosos minėtą frančizės draudimą. Gavosi taip, kad draudimas 13 d. kainavo daugiau negu 1 metams, todėl ėmiau metinį už 52 GBP. Transportas kaip ir yra, beliko susiplanuoti nakvynes. Šiuo klausimu jau kelinti metai bendrauju su Interhome. Apartamentų pasiūla Ispanijos pakrantėje tikrai įspudinga, bet po ilgos atrankos atmetimo principu liko du kandidatai lyg ir lygiaverčiai kainos ir kokybės santykiu, bet absoliučiai skirtingi: vienas apsuptas laukinių pliažų, kitas šalia augančio dangoraižių kurorto, šeimos tarybos nutarimu pasirinkom pastarąjį. Dar kartą pastudijavęs MyTrips‘o informaciją apie Ispaniją ir pervertęs DK kelionių vadovą susidariau šiokį-tokį maršrutą, per viamichelin.com užsisakiau tarpinius viešbučius, beliko laukti kelionės.
Jau tapo nepavydėtina tradicija visokie negeri netiketumai, bandantys sutrukdyti kelionę. Pernai tai buvo „kregždutės“ bamperio vagystė likus savaitei iki starto, šiemet dar geriau. Išskrendam rugsėjo 13 d. antradienį, o rugsėjo 3 d. šeštadienį, kaip dori lietuviai važiuojam į Labanorą pagrybauti, ten, kaip tyčia, man į ranką įgelia kažkoks paslaptingas gyvis (greičiausiai laukinė bitė), ir sekmadienį ryte aš savo noru ir niekieno neverčiamas (kas yra beveik stebuklas) vežu savo dramblio kojos storumo ranką į ligoninės toksikologijos skyrių, kur už grybingų Labanoro vietų nurodymą mainais gaunu 3 parų intensyvaus gydymo kursą su lašelinėmis ir kitais duriančiais malonumais. Visa laimė, kad kaip ir pernai, viską išgelbėjo ta likusi viena savaitė.

1 vakaras

Galų gale atėjo skrydžio diena. Kadangi lėktuvas tik vakare, tai pasiruošimui turim visą dieną. Pirmą kartą skrendam su limituotu bagažo kiekiu, o pripratę atostogoms prisikrauti pilną „kregždutės“ bagažinę ir dar su kaupu, todėl imamės drastiškų veiksmų vežamų daiktų atžvilgiu, ir viskas baigiasi tuo, kad vaakuminių maišų pagalba beveik visa manta sutelpa į registruojamą lagaminą ir tesveria 15 kg, vietoj galimų 20 kg, o rankinis bagažas apsiriboja pustuštėm kuprinėm. Kaip vėliau paaiškėjo, dar trečdalio drabužių galėjom nesivežti, nes net neišsitraukėm. Besipakuojant paaiškėjo, kad ketvirtojo ekipažo nario, o būtent taRaskos, jau geras pusmetis niekas nematė. Pavyko surasti tik tvirtinimo rankenėlę. Va čia tai nesėkmė, taRaskos nėra, savo 10 kg sveriančio kelių atlaso lėktuvu nesiboginsi, o Ispanijos žemėlapio neturim. Gerai, kad pasaulis ne be gerų žmonių. Visiškai atsitiktinai paskambinau broliu, o jis, pasirodo neseniai nusipirko savo GPS ir nieko prieš mums paskolinti. TaRaskos nebėra, bet turime Džeinę, kartu ir anglų kalbos žinias pasikartosime, nes, šiuo atveju, lietuviško įgarsinimo gali klausytis tik visiškas idiotas. Paskutis akcentas prieš skrydį, vos nesibaigęs mums gėdingu grįžimu namo buvo metalo detektorius. Emilija, kaip pavyzdinga moksleivė, jau rugsėjo mėnesį 2 savaites sėdėjimo mokyklos suole iškeitusi į Viduržemio jūros bangas, nutarė su savimi prigriebti ir šiek tiek mokinio reikmenų, tame tarpe ir plunksninę su joje esančiomis žirklėmis. Žirklės žirklėmis. Kol Emiliją vaikė pro metalo detektorių dėl jos cypiančių kaustytų batų, muitininkas žirkles konfiskavo, bet mus labai prajuokino Emilijos vaikščiojimas pirmyn atgal, ir Inga ją juokais pavadino „mažaja teroriste“. Tie žodžiai tikrai sukėlė sprogusios bombos reakciją, ir tik po didelių atsiprašinėjimų ir atgailavimų pavyko itikinti pareigūną, kad mes daugiau taip nedarysim, ir, gal jau mes skriskim.
Po maždaug 3 valandų skrydžio išlipam Gironos aerouoste. Palieku kompanjones pasiimti bagažo, o pats tiesiai prie Hertz langelio, kol žmonių nėra. Automobilių nuomos kompanijos išsirikiavusios į eilę, bet didelio pasisekimo nesulaukia. Mano užsakytos Opel Astra nėra, bet gaunu naujutėlaitę Renault Megane su 6000 km rida ir pažymėtu keleivio durelių įlenkimu, kurio, tiesa sakant, aš nesugebėjau surasti nei iškart, nei vėliau. Užpildom popieriukus, išsiaiškinam, kad pilno draudimo nereikia, kad bakas „full“ (daug kas piktinasi, kai gauna pilną, o grąžinti reikia su tuščiu, bet man tai patiko, kadangi daug važiavau, o ir kaina jų dizelio buvo geresnė, negu daugumoje degalinių), gaunu du pakabukus, ir susirinkę daiktus, traukiam į aikštelę. Šiek tiek paklaidžioję po neproporcingai didelę tokiam mažam aerouostui stovėjimo aikštelę susirandam savo mėlyną Megane. Po mano senos „kregždutės“ patenku kaip į kosminį laivą su krūva įvairiausių mygtukų ir svirtelių, ir kas blogiausia, raktelio tai nėra. Gerai, kad radau mygtuką „start“, tada sumintijau, kad vieną iš tų pakabukų reikia kažkur įkišti, o tada jau „start“. (Kažkada, gūdžiais sovietiniais 1986 m. tokiu būdu užvedinėjau karinį „KRAZ“ benzovežį). Pasirodo naują mašiną kaip ir laukinį mustangą reikia prisijaukinti ir prajodyti. Pasijaučiau, kaip pirmą kartą už vairo, mašina tai rauna iš vietos, tai gęsta, nesusipratimas kažkoks. Kol išvažiavau iš garažo suprakaitavau ir prasikeikiau, bet toliau jau kaip ir nieko, priprasiu. Daiktadėžėj guli instrukcija ispanų ir portugalų kalbomis, esant reikalui paskaitysiu, o dabar traukiam į viešbutį. Pirminis variantas buvo traukt iškart naktį pasibastyt po Barseloną, o po to link Zaragozos, bet po ilgų svarstymų priėmėm poilsinį variantą: Barseloną atidedam kitai kelionei, pernakvojam kažkur netoliese aerouosto, o jau ryte važiuojam į trasą. Taigi, užsisakiau viešbutį mažame miestelyje Caldes de Malavella vos 5 km nuo aerouosto, bet su Džeinės pagalba nuvažiavom visus 30 km, kadangi ji, kaip ir mūsų taRaska, visiškai nesiorientavo naujuose keliuose ir nematė kelio remontų, tiksliau, nepataikėm į vienintelį posūkį, o apsisukimas tik už 15 km., bet tai irgi nieko blogo, bus proga truputį priprasti prie auto nors ir tamsu, nors ir judėjimas pakankamai intensyvus. Po geros valandos nuo išsilaipinimo, nukakę tuos varganus 5 km atsiradom prie savo viešbučio. Pirmiausia pasimatė kažkokia gana didelė gamykla, po to nemažas parkas,

aptvertas kaltine 3 m aukščio tvora su didžiuliais arkiniais vartais ir užrašas „Balneari Vichy Catalan“. Mačiau jo nuotraukas internete, skaičiau atsiliepimus booking.com, tame tarpe ir lietuvių, bet turiu paskyti, viešbutis daro įspūdį ir savo dydžiu ir prabanga ir architektūra.
Dvi didelės stovėjimo aikštelės beveik pilnos, bet žmonių visiškai nesimato,
matyt ilsisi po dienos procedūrų, nes jau iš pavadinimo galima spręsti, kad tai kartu ir gydykla su mineraliniais vandenimis, kuriuos ir pilsto toje,
pirmiausiai pastebėtoje gamykloje už viešbučio nugaros. Registratūroje mus pasitikusi panelė nustebo, kad mes tryse, jos kompas mat rodo rezervaciją 2 žmonėms. Rodau jai savo rezervacijos patvrtinimą, o mintyse iš savęs juokiuosiu, ten juk viskas lietuviškai (bookink.com, norėdamas padaryti patogiau savo klientams, kaikuriais atvejais gali padaryti tik bėdos). Bet viskas suverčiama ant nesusipratimo ir mes gaunam 2 gretimus dviviečius kambarius už tą pačią kainą – 59 EUR su pusryčiais. Viešbučio interjeras,
koridoriai, kuriuose galima žaisti futbolą, ar bent jau dviračiais važinėtis, kambarių dydžiai dar sustiprino jau iš išorės susidarytą vaizdą.
Įsikūrėm ir išėjom paklaidžioti po viešbutį, deja ir restoranas, ir baras jau nebedirbo, teks apseiti be alaus. Nesamonė kažkokia, pirmą atostogų dieną, vairuoti nereikia ir be alaus. Miegučio. Rytoj jau į kelią.

2 diena

Atsikėliau pakankamai anksti, bet, kadangi niekas nepalaikė tokios mano įdėjos, apsiginklavau fotoaparatu ir išėjau paklaidžioti po viešbutį ir jo apylinkes. Atradau nuosavą viešbučio koplyčią,
Gourmet restoraną, įvairiausias terasas pasisėdėjimui,
bilijardo, kortų ir žaidimų kambarius, o išėjęs pro užpakalines duris, apsilankiau vidiniame gamyklos kieme. Visos viešbučio koridorių sienos nukabinėtos diplomais, ir ne bet kokiais, o su karalių parašais, pradedant nuo XIX a. pabaigos.
Vienu žodžiu, vietelė įspūdinga, ir esant reikalui pernakvoti šalia Gironos aerouosto, ypač atskridus vakare, tikrai rekomenduočiau apsistoti.
Koks viešbutis tokie ir pusryčiai. Prisikirtom visokių skanėstų, kad net per viršų lipo, susitvarkėm formalumus ir į kelionę. Šiandien mūsų laukia apie 800 km ir nakvynė Tolede, bet prieš tai dar Belchite (iš MyTrips įdomybių skyrelio), na ir dar ką pakeliui rasim. Su mašiniuku jau baigiu visiškai susidraugauti, tik radija kažkodėl neįsijungia, perdaug navarotų. Emilija bando studijuoti Ispaniškai-Portugališką instrukciją, bet irgi nelabai yra naudos, kol galiausiai visiškai netyčia po vairu užčiuopiu kažkokį mygtuką, kuris, pasirodo, ir buvo ta rišančioji grandis tarp mūsų ir ispaniško radijo. Viskas tvarkoj, Džein nustatyta į pirmą lankomą objektą, muzika groja, o mes lekiam C-25 keliu pro Vic, Manresa iki Lleida, kur reikės pakeisti kryptį, ir stebim apylinkes.
Iškart padarysiu lyrinį nukrypimą, kad po to nebereiktų, ir tepavydi visi, šiemet važiavę per Lenkiją. Dabar tiksliai nepasakysiu, bet pirmus 100-150 km tęsėsi ištisinis kelio remontas, kelias, sprendžiant pagal numeraciją, irgi ne tarptautinės reikšmės, daugiau niekur platesnis nei 2 juostos nebuvo, bet reikia atiduoti pagarbą ispanų kelininkams, kurių, tiesa, buvo labai daug, beveik niekur nereikėjo numesti mažiau 90 km/h, neskaitant, žinoma, keletos šviesoforais reguliuojamų vietų.
Reikia pasakyti, kad peizažai už mašinos lango tikrai grožiu napasižymėjo. Pirmiausiai, tai po vasaros karščių viskas labai išdegę, jokios dirbamos žemės, tik rudos su rausvu atspalviu kalvos, nes kalnais to jau nebepavadinsi ir daug , daug dulkių. Be to vos ne kas keletas kilometrų veikiantys karjerai, ar šiaip nukasinėjami kalniukai, iš kurių didžiuliai sunkvežimiai tą raudoną uolieną (man ji panašesnė į sukietėjusį molį, o gal taip ir buvo) gabena į netoliese įsikurusias gamyklėles arba didžiules gamyklas. Tada ir supranti, kad Ispanija – keramikos šalis, ir iš kur tos plytelės statybinių medžiagų parduotuvėse. Pravažiavus Lleidą buvau numatęs išsukti į mažesnį keliuką N211 ir palei Rio Ebro upę, pasiekti tarpinį finišą. Būtent taip ir buvo nurodyta Džein, kartu su reikalavimu vengti mokamų kelių. Antrą reikalavimo dalį ji išlaikė 10-ukui, per visą kelionę nė karto neįlindom, bet kitur aiškiai susivadovavo savo iškreipta logika, pirmiausiai nuvedė mus beveik iki Zaragozos, o po to metėsi į tokį mikro keliuką, kad dabar rašant reikėjo labai atydžiai pravažiuoti Googlemap‘u nusileidus ant žemės, kad jį surasčiau, nes jis net be numerio. Už Lleidos prasidėjo Aragono provincija, gamtovaizdis kuo toliau, tuo nykesnis, atsirado daugiau baltos ir šviesiai pilkos spalvos, o žalia apskritai dingo iš paletės. Džein pageidavimu išsukę iš kelio dėl takelio ties Pina miestuku pervažiavom Rio Ebro. Žiūrint į žemėlapį, turėtų būti didelė upė, bet faktiškai vandens nerasta visai, tik didelis tiltas per sausą griovį. Tačiau, matyt, nevisada taip būna, nes slėnyje atsirado kažkokios gyvybės požymių ir laistomų žalių plotų. Visiškai kaip dykumoje, kur vanduo, ten gyvybė. N232 pasiekėme Quinto, o ten staigus posūkis į dešinę, per kažkokį senais traktoriais apstatytą kiemą. Net suabejojau, ar gerai pasukau, bet ir Džein ir net atsiradusi nuoroda tvirtino, kad esam teisingam kelyje. Keliukas CP-09. Turbūt pirmasis ir vienintelis sutiktas Ispanijoje tokio blogumo, panašus į Palanga-Liepoja braliukų pusėj, lopas ant lopo, o ir tas sulopytas. Na dabar tai pasikratysim kokį 20 km, kad tik Meganė nesubyrėtų, bet nieko, pasibaigė miestukas, pasibaigė ir lopai, kelias, žinoma, nepaplatėjo, bet važiuoti visai galima, tiesa, peizažas visiškai pradėjo Mėnulį, o gal Marsą, priminti, kažkokios pilkai rausvos lygumos, tolumoje sudūlėjusių kalnų grandinė ir nuo karščio raibuliuojantis oras,
ir, kaip ne keista, apžvalgos aikštelės ant atsiradusių kalvelių. Vienoje sustojom pafotkinti,
tai pasirodo, kad čia kažkoks draustinis, su daugybe rūšių paukščių, apie ką bylojo informaciniai stendai.

Booking.coms
storyLazyload();