Turkija 2019, rugpj8tis
Eilėje į lėktuvą, šešių dešimčių metų šviesiaplaukė nužiūrėjo mane, tarsi rentgenu peršvietė. Paskui dar kartą, skvarbiau. Publika, skrendanti ilsėtis į Turkiją, Graikiją, Egiptą pastaraisiais metais būna labai panaši: daugiau vyresnių, nei jaunų, daugiau pilvotų, nei lieknų, daugiau ligotų, nei sveikų...ir kur kas daugiau iš provincijos...
Aplinkui dudeno garsi kalba, girdėtas sąmojis, ausin lindo sureikšmintos intonacijos apie nieką. „O, kaip man miela, ir kaip malonu, regėti pažįstamus veidus,- deklamavo šviesiaplaukė, trečią kartą įjunkdama savo rentgenus. Gal aš jai ką nors blogo padariau,- galvojau prisimindamas savo negerus metų darbus.
Priešais stovinčios nejaunos damos (varnos juodumo, minėta šviesi, žilai pilka ir kaštoninė) su savimi turėjo du vyrus. Matėsi, kad drabužius jiems buvo parinkusios pačios. Pavyzdingai suderinti. Jokio šiurkštesnio tono. Prilyginti prie žmonų sijonų, džinsų, ir „basanoškių.
Gerai dar, kad miesto gatvėse gali pamatyti vieną kitą jaunesnį, kuris aprangą nusiperka pats, nors ir tų jaunesnių, apsirengusių savarankiškai, randasi vis mažiau. Šiandieną tik iki „metrikacijos“ vyras dar yra vyras. Po vestuvių, jų tualeto reikmėmis ima rūpintis žmonos. Įdomu žiūrėti į prie jų eksterjero priderintus sutuoktinius, praradusius ne tik savo prigimties kampuotumą, bet ir tapatybę. Mėgsta moterys rūpintis vyrais, labai mėgsta...O paskui stebisi, kurgi dingo jų buvęs azartas, drąsa ir stiprybė? Kur ir kada išnyko?
Pusė vyrų savarankiškumą prarado nežinia kur ir kada, kiti - kai į madą atėjo feminisčių sugalvota naujovė, vedžiotis juos už rankelių. Tarsi vaikus ar neįgaliuosius. Vos tik išlipusi iš autobuso, nusileidusi nuo lėktuvo trapo ar išėjusi pro savo buto duris, šių dienų moteris tuojau pat savo antrajai pusei ištiesia pasaitėlį – rankelę... Tvirtai tuo pasaitėliu jį pririša kelionei po krautuves, po gatves, po muziejus, ir kelionei po patį gyvenimą. Iki kapinių vartų...
Kai matai jį tarp Maximos lentynų ant pasaitėlio vedžiojamą, kraunantį bulves, faršą ir žirnelių stiklainius į krautuvės krepšį, ir juokas ima ir graudulys...
Atsisėdau į savo vietą ketvirtojoje eilėje.
- Ale jau langelių mažumas,- tarė smulkutė liesutė moterytė atsisėsdama į krėslą priešais.
- Na, čia langai visai kaip autobuse,- pritarė jai kita, kišdama kuprinę į bagažui skirtą lentyną. Tikriausiai abi jau seniai nemačiusios visuomeninio transporto,- pagalvojau, - ir kokio gi maršruto autobuse jos regėjo iliuminatorius?
Daug skraidau, skrydžių metu mobiliajame raustis nemėgstu, tai lieka malonumas žiūrėti į žmones. Pakritikavusios „langelius“ moterys sumigo. Paskui sumigo visas salono priekis. Tik raudonai apsirengusi lenkė, šukuosena ir makiažu panaši į moterų teisių gynėją Aušrinę Mariją Pavilionienę, vis nesiliovė žvilgčioti į spalvoto žurnalo iliustracijas, tuščią lėktuvo erdvę ir už jos nugaros knapsintį sugyventinį. Tylą sudrumsdavo tiktai stiuardesės. Reklamavo skanų skrydžio krautuvės maistą, gėrimus ir kvapus. Tačiau keleiviai miegojo. Maistą ar suvenyrus gabenančios vežėčios, nestabdomos pradardėdavo ilgu plyšiu tarp salono sėdynių. Taip iki Gazipašos.
-Gal kas turite šiukšlių, - teiravosi palydovė paskutinį kartą ridendama vežėčias. Ne, niekas nepirko nei maisto, nei kvepalų, nes visi žinojo, kad pas turkus ras visko pigiau. Tai nebuvo ir šiukšlių.
RYTAS
Pirmojo ryto įspūdžiai buvo išvirkšti lūkesčiams ne tik man, bet, tikriausiai, ir kiekvienam vakare atskridusiam. Ką veikti Turkijoje rugpjūčio pabaigoje rugsėjo pradžioje, kai saulei pakilus tavo balkone jau +28. Paskui karštis vis auga, apima plaučius ir visą kūną, ir jokios kertelės be alinančios šilumos.
Tai kaip gi pirmąją dieną čia poilsiauja lietuviai ir ne tik jie?
Ogi niekaip nepoilsiauja. Ir nieko neveikia. Arba labai daug ką veikia. Atsikelia, žinoma, labai anksti pamiršę, kad jiems tikrai nereikia lėkti į darbą. Išėję į gatvę skuba atgal į viešbutį, peržengę balkono slenkstį atbuli traukiasi į kondencionierių atvėsintą kambarį. Visi atgal į savo keturias penkias žvaigždes. Mes - į dviejų miegamųjų apartamentus. Su plačiu koridoriumi, kuriame stovėjo virtuvinis komplektas ir maisto gaminimui reikalinga įranga.
Ir visi šaukia, kad baisingai karšta, kad niekada nesitikėjo šitokios kaulus laužančios šilumos, kad geriau būtų namuose sėdėję ir malonioje vėsoje lepinęsi. Ir teisingai šaukia, nes šaukiu ir aš. Koks velnias mane sukurstė nežinia kelintą kartą vėl kakti į šitą Turkiją, ar jau visai su atmintimi prastai pasidarė, kad pamiršau šitos šalies orą ir saulės piktumą? Juk kiekvieną dieną beveik iki 40. Taip bus ir rytoj, ir poryt, ir užporyt, ir visą dešimtį dienų...
Pilni viešbučių baseinai fuksų - pirmosios dienos turistų, nelaimingi ištįsę veidai, vakarop visi vienas kitam demonstruoja savo įdegius, nors nė vienas jų specialiai saulėje nedrybsojo.
O tie įdegiai juokingi: pilvas violetiniai raudonas, nugara tokia pati, kakta tarsi tarka šiurkšti, nosis išpampusi, šonai balti, pažastys dar baltesnės, o po krūtine ir pilvo apačioje – niekada saulės neregėję plotai. Žodžiu, iš grožio nieko nelikę, tarsi zebrų oda, tik ne banguotomis linijomis, o bele kaip išvagota. Moterys vis bėgioja prie veidrodžių, o tie rodo vien negražius paveikslus.
Pirmąją dieną iki jūros nueina tik vienas kitas, neiškenčia šitos pirties tvankumo, o dar gidė porino, kad Turkijos pajūriai malonūs, drėgni ir labai tinkantys astmatikams. Kur jūs čia regėjote nors vieną astmatiką? Nebent tik mane...
Šiaip ne taip nuprakaituojame iki Kleopatros paplūdimio. Jau buvome visuose Alanijos paplūdimiuose, tačiau šitame, pačiame svarbiausiame – niekada. Ir ką gero šitoje plikoje vietoje surado garsi valdovė Kleopatra, - galvoju, - nei krūmelio, nei medelio, nei vandens šaltinėlio. Kažkokia pasibaisėtina jos klaida. Nors rašytiniais šaltiniais remiantis, visos moterys susideda vien tik iš klaidų...Paskui prisimenu, kad ponia Kleopatra šituose paplūdimiuose niekada ir nesikepino. Tai tik gražios jos proprovaikių ir turistinių vadybininkų fantazijos...Arba mažos patrauklios suktybės, specialiai sumanytos atvykėliams...
Taigi, logiška, kad pirmosios dienos vakare daug kam iškyla filosofinis klausimas, netgi tiems kurie čia "ilsisi" trečiąjį ar septintąjį kartą: koks gi velnias juos atnešė į šitą galerą? Palanga, palyginus su šituo pragaru, rojus žemėje, jos pušynėliai – rojus Lietuvoje, o gyventojai – mieliausi žmonės pasaulyje, netgi plėšdami nuo tavęs marškinius ir paskutines kelnes. Netgi tuomet, kai ant tavęs šaukia taksistas, ar supykus turgelninkė sviedžia į nugarą pundu ridikų. ROJUS,- sakau jums,- ROJUS.
Palanga rojus. O čia pragaras. O to pragaro pečius kūrena besišypsantys turkai. Nors šiomis dienomis jie kaip ir lietuviai, rusai ar lenkai, skundėsi karščiu. Ir lygiai taip pat prakaitavo, o jų kraujas buvo taip įkaitintas, jog net burbuliavo. Tai kaipgi atlaikyti nabagui lietuviui, rusui , lenkui tokią pasiutusią karščiavą, kai jos neatlaiko net šičia užgimę: ekskursijų pardavėjai skundžiasi, kukurūzų skrudintojai skundžiasi, žolynų laistytojai skundžiasi, ir skundžiasi visi paplūdimių darbuotojai, pradedant arbatos išnešiotojais, baigiant masažistais.
