Lietuva: ŽIEMGALA – stebina netikėtais atradimais (dviračių žygis)

Sinoptikų gąsdinimai, kad gali palyti, o gali ir ne... dvigubai praretino keliauti pasiryžusiu dviratininkų gretas. Į starto vietą Šiaulių geležinkelio stotyje susirinko drąsiausiųjų dešimtukas. Papuošę dviračius LKA (Lietuvos Kariškių Asociacijos) keliautojų klubo vėliavėlėmis, o vedlio dviratį didžiule Vyčio vėliava, išdidžiai pravažiavome pustuščiu vis dar apsnūdusiu Šiaulių bulvaru ir pasukome link Gruzdžių.

Kelias suartina keliautojus, stengiuosi pakalbinti kiekviena. Nebestebina keliautojai iš Vilniaus, Kauno, tačiau nuoširdžiai džiugina atvykėliai iš Ignalinos, Molėtų. Molėtiškiai garbaus amžiaus Giedrė ir Virgilijus sužavi savo charizma, intriguojančiai įdomiais pasakojimais apie jų įkurta Šironijos rojų kaime, kuriame sau vietą randa ir tėvai ir vaikai ir anūkai ir net užklystantis keliautojai. Tačiau žavesys, kartais baugina... Abejoju ar jų amžius ir ne per geriausiai atrodanti techniką atlaikys mūsų lietumi bauginanti ir pusę kelio žvyrkeliais numatoma žygelį.

Gruzdžiai – dvaras, šv. Rokas ir juodoji keramiką traukia į miestelį

Gruzdžiai iš tolo pasitinka į dangų kylančiais XIX – XX amžių sandūroje statytos Švč. Trejybės bažnyčios bokštais. Du neogotikiniai į dangų kylantys bokštai, vartai, akmens mūro klebonija, altorius priverčia aikčioti iš susižavėjimo. Sutiktas klebonėlis su šelmiškais juokeliais palinki gero kelio su dievo pagalba. Turbūt numanydamas, kad keliausime į pinčiuko buveinę – Mūšos tyrelio pelkelę, tačiau kiek vėliau... O kadaise, nuo raganų ir pinčiuku saugoti kraštą, skleisti dieviškąją šviesą senų senovėje toks Kristupas Gruzdys šioje vietoje pastatė evangelikų reformatų bažnyčią. Manoma nuo jo fundacijos miesteliui prigijęs Gruzdžių vardas.



Miestelio aikštėje nusprendžiame atsikvėpti gurkšnodami vėlyvo rytmečio kavutės. Aikštė stebina gražumu... Te ne pyksta Lietuvos širdis – Kaunas, šio mažo provincijos miestelio viešasis tualetas ir dailesnis ir tvarkingesnis nei garsusis Kauno auksinis ‚pasididžiavimas‘... Ir kainavo tik 600 tūkst. eurų visos aikštės su naujomis trinkelėmis, supančių gatvių, suolelių, želdinių, WC, apšvietimo įrengimu. Rezultatas džiuginantis. Aikštėje tyku, ramu, o štai per miestelio ir visų pasiligojusių globėjo šv. Roko atlaidus (savaitė po žolinių) čia šurmuliuoja maldininkai, jormarkos prekeiviai ir pirkėjai, miestelėnai ir atvykėliai iš įvairiausių kraštų.


Su gurmanišku smalsumu keliaujame link dvaro likučių. Apleisti pastatai, užkalti langai, kai kuriuose vietinių pijokėlių buveinės. Reikia pripažinti, valstybei priklausantis dvaro kompleksas – nyksta akyse... O kadaise jį statė ir puoselėjo garsiausios Lietuvos didikų Valavičių, Chodkevičių, Radvilų, Sapiegų giminės, valdė lenkų didikai Sobieskiai, vėliau iš Peterburgo į kraštą atkeliavusios rusų didikų Zubovų, Naryškinų giminės.


Dvaro lankytojus džiugina buvusios pieninės ir ūkio pastate įsikūrę juodosios keramikos meistrai Regina ir Vytautas Mataičiai. Nors ir buvo nusprendę šį savaitgalį nepriimti lankytojų, pailsėti su šeima, visgi netikėtai užklydusių dviratininkų neišvijo. Svetingai pakvietė į dirbtuves, parodė ir papasakojo kaip kantraus darbo eigoje kuriami juodosios keramikos šedevrai priverčiantys aikčioti tautiečius, vokiečius, prancūzus ir net japonus. Žmogiška, kad žavi tai kas sunkiai pasiekiama. Tautiečių kišenei gaminiai iš tiesų nepigus, puodeliai kainuoja 7 – 15 eurų. Nepigu.!? Kaina subtilus dalykas... Tačiau, tikra tiesa, kad šukės neša laimę, ypač puodžiams, tai patvirtina ir gaspadorius.


Mūšos tyrelis – mistiškai įtraukianti pelkės galia

Žvyro keliuku minant link Mūšos tyrelio lenktyniaujame su lietumi, panaudojus taktinius manevrus sėkmingai jo išvengiame. O gaspadinė laukianti su garuojančiu kugeliu, džiaugiasi šalia pažintinio tako įrengta pavėsine, kurioje slėpėsi nuo lietaus. Dalindamiesi įspūdžiais skanaujame kugeliuką, kuris tirpsta burnoje, tad kartojame po du tris kartus, o sočiai prisikirtę kaip meškutės krypuojame apžiūrėti pažintinio tako.


Pelkė supa vienintelį Joniškio rajone natūralų Minkaičių ežerą, joje išteka Mūšos upelė, Bauskėje susibėganti su Nemunėliu ir tampanti Lielupe kuri per Jielgava ir Jūrmalą įteka į Baltiją. Atlikę žvalgybą iš bokšto dviračiais smagiai riedame mediniu lenteliu takeliu, kuris yra rekordininkas Lietuvoje – 3,6km ilgio.

Stotelėse prie informacinių stendų susipažįstame su pelkės augalija, gyvūnija, miško gėrybėmis. Grožėdamiesi užburiančiais ir masinančiais mėlynojais, dar žaliais spanguolynais, raibuliuojančiu gražuoliu ežeru, žemaūgėmis bonsai pušaitėmis, svaigdami nuo pelkės, o gal nuo gailių kvapo stabtelime prie koplytėlės. Pasakojama jog syki jauna daili mergelė išėjusi į pelkę uogauti ir niekad negrįžusi. Ilgai visi jos ieškoje, taip ir neradę... Tik po kurio laiko atrado kaulelius, o jųjų vietoje josios atminimui čia viešėdamas tėvas Stanislovas ant pušies pakabino koplytėlę.


Sunkiai prieinamos pelkės negandų metais tarnavo kaip puiki slėptuvė partizanams, kurie čia buvo įsirengę buveinę. Matyt mėgęs čia paklampoti ir pinčiukas, akmenų tiltą statęs, net Tyrelio akmenėlį atvilkęs. Šis mažulėlis – 1,5m aukščio ir 3m skersmens, intriguoja mistiškais raižiniais. Tyrinėtojai mano, o keliautojai pritaria, kad kadaise čia galėjusi būti pagonių žiemgalių šventvietė, kriviai garbino dievus, vaidilutės kūreno amžiną ugnį.

Nežinia ar išsikvėpę ar įkvėpti, tačiau tylesni ir brandesni keliaujame toliau. Riedant pasakiškai puikiais žvyrkeliais, greitai tirpsta kilometrai iki Žagarės.

Žagarė – garbinga senovė, atgimstantis dvaras, Barbora Žagarietė, vyšnių saldumas

Žagarė – vienas seniausių lietuviškų vietovardžių minimas istoriniose šaltiniuose. Negaliu nepasidžiaugti iš šiandien gyvuojančių miestų ir miestelių pirmieji paminėti Šiauliai – 1236 metais, kiek vėliau Memelė (Klaipėda) – 1252 metais. 1253 metais pirmą kartą minima Žagarė, Viekšniai, Rietavas, Palanga, Kretinga, Skuodas, Gargždai, Raseiniai, Ariogala. Te ne pyksta didmiesčiai, Vilnius pirmą kartą minimas – 1323 metais, o Kaunas – 1361 metais. Žagarės pavadinimas manoma kilęs nuo iš žagarų suręsto tilto per Švėtės upę, tad ir vietovė ilgainiui pavadinta Žagare. Įdomu, kad senovėje nuo Žagarės link kitos gyvenvietės ėjęs kelias per pelkes, vis būdavo primetamas šakų, kad juo galima būtų pravažiuoti. Tad aną kitą miestelį pavadino Šakyna.

Švėtės upelė amžiais dalijo miestelį, viduramžiais vienoje pusėje stovėjusi žiemgalių Raktės pilis, kitapus upės ant Žvelgaičio kryžiuočiai pasistatė savo pilį. Nurimus kovoms vienoje upės pusėje klestėjo senoji Žagarė, kitoje kūrėsi naujoji Žagarė. Miestelis augo, vyko turgūs, įkurta muitinė, apsigyveno amatininkavo ir prekiavo žydai.


Dvaras priklausęs Šiaulių ekonomijai buvo vadinamas karališkuoju (priklausė karaliaus valdoms). Imperatorienė Jekaterina II užvaldžiusi kraštą dvarą dovanojo savo favoritui Platonui Zubovui, vėliau jis atiteko Dmitrijui Naryškinui, tačiau prisiminimuose ir pasakojimuose ši šeimininkų keitimosi istorija lygi šiolei išlieka miglota... Vieni pasakoja, kad dvaras buvo praloštas kortomis. Kiti, kad Naryškinas sutaręs su ūkvedžiu dvarą pirko ūkyje buvusiais Zubovo pinigais, kurių užteko ir dvarą nupirkti ir dar liko smagiai puotai...

Dmitrijus Naryškinas pastatydino gražius rūmus, įspūdingas arklides, puoselėjo parką. Parkas džiugina miestelėnus ir svečius. Restauruotas dvaras kviečia pažinti kraštą naujai ir moderniai įrengta ekspozicija. Iš ragų suręsti foteliai, egzotiškai žavi o kartu ir bauginanti medžioklės trofėjų iškamšų kolekcija: viena vilioja pasimatuoti ragus, kita prisiglausti prie meškutės, trečia žavėtis zebru, briedžiais ar raganosiais... Interaktyvi ekspozicija vilioji pasimatuoti garderobą, sudėlioti rūmus iš kaladėlių, įveikti galvosūkį, ne tik akimis ir ausimis, o pojūčiais ir potyriais pažinti krašto istoriją. Trūko tik dviejų smulkmenų... vyšnių uogienės ir Žagarės trauktinės, juos teks išdegustuoti šaltais žiemos vakarais gaivinant saldžius prisiminimus apie Žagarę.


Pažįstu daug žmonių greitų žodžiais, deja ne darbais... Bohemiškai žavi bendrakeleivė Ievutė prisigyrė esanti profesionali muzikantė, grojanti fortepijonu ir iš to valganti duoną. Kokių tik žmonių nepažinsi keliaudamas dviračiais!? Bet ar tikrai ji moka groti, gerai groti, graužė kirmeliukas? Vienoje rūmų salėje radome fortepijoną. Ir išbandėme. Pasigirdus pirmiems akordams nurimo šurmulys, trumpa minutėlė orą virpinančių garsų ekstazėje... tyla, trumpa akimirka ir aplodismentų gausmas. Likome sužavėti ne tik Ievutės, o ir neatrasto talento Džordžo muzikiniais gebėjimais. Jūs šaunuoliai.


Kaip smagu bebūtų visgi diena turi pabaigą, tad paskubomis atsisveikinę su dvaru ir žavinga gide, keliaujame geriau pažinti Žagarė. Vyšnių sodas, ilgai važiuojančių nelaukia, vyšnių jau nelikę. Simboliškai nukeliaujame įsiamžinti prie muitinės/pasienio su Latvija, žengiame žingsni ir mūsų žygis jau tarpvalstybinis. Stabtelime prie rekonstruojamo ir likusio be puodų puodnamio. Kas važiuoti, kas kiek pasistumdami įveikiame Žvelgaitį, nuo kurio pasigrožime ozu, tvenkiniais, rekreacinėmis poilsiavietėmis. Bet tik pasigrožime, išbandyti nebeturime laiko, nes saulelė jau ritinasi už begalinių horizonto lygumų.


Stabtelime prie simbolinės Barboros Žagarietės palaikų vietos senosios Žagarės bažnyčios kriptoje. Tiesa, palaikų nebėra, jie sovietmečiu neaišku kur išvežti, siekiant palaužti tautos dvasią. Šiuo metu stovi simbolinis karstelis. Tačiau nuo XIX amžiaus vidurio jau daugiau kaip 350 metų vykstantys globėjiški, gelbstintys, žmonėms padedantys stebuklai nei kiek nesumažino nei vietinių krikščionių, nei piligrimų, nei dvasininkų tikėjimo jos šventumu. Šiuo metu vyksta jos paskelbimo šventąją procesas, tad ateityje gali būti turėsime ne tik šv. karalaitį Kazimierą – Lietuvos globėją, tačiau ir šv. Barborą Žagarietę...


Vakaro linksmybės ir paryčių smagybės

Saulalei ritinantis už horizonto, atsisveikiname su Žagare. Temstant artėjame link bazinės stovyklos – Reibinių bendruomenės namų, kur tikimės laukia gardi vakarienė, šilta ir jauki nakvynė. Tačiau, kad ir kaip alkani ir kaip bepavargę jaučiamės visgi pirmiausiai užsukome į Skaisgirio karjerus nusiplauti kelio dulkeles, atgaivinti kojytes ir rankytes. Kas greitai ir ryžtingai niurkteli į gaivinantį vandenėlį, kas palengva ir pamažu mėgaujasi atgaiva. Ievutė basutė, su bikiniu gražučiu, laksto po pliažą sau po mažiukais. O štai ir gražuolė juodaplaukė Kristutė, balta kaip sūrelis, spindi žaviai mėnesienos šviesoje, kai maudosi spindi tarsi žuvelė... Nežinau ar gerai, kai vyras dar blaivas, o jau kalba vos ne eilėm...

Reibiniuose mūsų laukė garuojanti beežerio krašto šefo virėjo Vyto žuvienė. Ne kaži kas manote… O paragautumėte… niam, niam, niam… pirštelius aplaižytumėte ir eitumėte kartoti, skanumėlis neišpasakytas. Sočiai prisiskanavę žuvienės, keptos duonos, varškės sūrių, medaus su agurkais, linksmųjų velnio lašų… kiekvienas ieškomės šilčiausios ir patogiausios vietos nakvynei. Erdvioje palėpėje visi sau randa vietos, tik užsisipyręs pinčiukas nusprendžia išbandyti naujai įsigyta kompaktišką palapinę už 10€. Vieni sako pinigai vėjais, kiti pusę velnio, tačiau kaip bebūtų ir palapinė ir pinčiukas naktį atlaikė.

Basomis per ryto rasą – vaikštant gerą dieną žada.. Ir mankštelė padaryta, raumenukai pratampyti. Kai kavytė išgerta, kylą pusručių visa tauta. Išsibudine žygeiviai kas arbatos, kas kavos. O per naktį grybus rinkus, gaspadinė mus vaišina, štai bandelės su grybukais, o štai šičia kibinukai… Patikėsite ar ne, vėl gurmanams staigmena. Visi valgydami giria, mūs nuostabia gaspadinę. Prisikirtę iki soties vėl į kelią išsiruošiam.

Joniškio siurprizai – Audruvio zoosodas, krepšinio muziejus, sinagogos

Audruvio kompleksas garsėja prabangiu restoranu, kuriame galima paragauti elnienos, fazano ir kitų gurmaniškų patiekalų kurių paskanauti užsuka keliautojai iš tolimiausių Lietuvos ir Latvijos kampelių net turistų grupės iš Pranzūzijos, Vokietijos, Japonijos. Ačiū mūsų gaspadinesi mes sotūs ir laimingi, nes restorano vaišės dviratininkams gerokai per brangios.



Pravažiuojančius keliu žavi aptvaruose besiganantis elniai, kuriems dviratininkai atrodė kiek bauginantis, tad jie nuo mūsų pasislėpė. O vaikštant su darbuotoja po mini zoo sodą apžiūrime žirgyną su dušais ir soliariumais žirgams, balandines, fazanų plantacijas, elnių ganyklas, nutriju urvus, lūšių su jaunikliais aptvarūs. O koks komplekso gražumas, akmens mūro statiniai, tvenkinys, tiltas… Jautiesi kaip pakliuvęs į kitą pasaulį.


Sėdus ant dviračio grįžtame į realybę, tačiau krepšinio muziejuje vėl pasineriame į užburianti šou. Charizmatiškasis muziejaus įkūrėjas, vienu metu ir pasakoja, ir rodo, ir fotografuoja, tik nešoka ir nedainuoja. Būsiu sąžiningas, prisipažinsiu, tik prašau nesumalkyte į miltus… nesu krepšinio fanas, tačiau negalėjau atsidžiaugti muziejininko entuziastingu ūpu ir net nepastebėjau kaip pralėkė valandėlė, o gal ir kelios.


Pravažiave pro Joniškio bažnyčia stabtelime prie dviejų sinagogų. XIX –XX amžių sandūroje Joniškyje gyveno virš 2270 žydų, tarpukariu apie 900 žydų, veikė net 3 sinagogos, hebrajų mokykla, vaikų darželis, biblioteka, pirtis, žinoma ir žydų liaudies bankas. Mažai kur Lietuvoje likusios sinagogos, o po dvi miestelyje yra tik Kėdainiuose, Kalvarijoje ir Joniškyje. Baltoji kiek senesnė, asmeniškai man ir gražesnė, skirta iškilmingesnėms progoms, statyta klasicizmo stiliumi, vietinių žydų buvo vadinama vasarine. Raudonaja, kompaktiškesne vadine žiemine, šioji statyta negotikiniu stiliumi. Raudonoji jau restauruota, baltoje vyksta restauracija. Sekmadienio popiete abi užrakintos nebyliai stūksojo, nenorėdamos smalsiems dviratininkams turistams atverti praeities žydų paslapčių.



Mes Joniškį paliekame užnugaryje, horizonte tolsta bažnyčios ir milžiniški grūdų malūnų, elevatorių bokštai. Tai derlingiausias Lietuvos žemės ūkio kraštas. O kadaise buvo dievo užmirštas, sunkiai praklampojamas užkampis. 1536m. Vilniaus vyskupas Jonas, lankydamas kraštą šiose vietose rado garbinant pagoniu dievus, o krikšto lyg nebūta... Liepė pastatyti bažnyčia, įsteigti parapiją, aplink kurią ir išaugo Joniškio miestas.

storyLazyload();