Vėlyva pažintis su Turkija: Stambulas, Side, Pamukale

Na taip, aš iki šiol nebuvau buvus Turkijoje, nežinojau koks yra tas viskas įskaičiuota poilsis. Ir kažkaip nenorėjau. Man visada taip – ten kur visi važiuoja – man nereikia.
Ir kai vasarą sūnus atsiuntė vaizdelį iš atostogų Antalijoje, kuriame grojant muzikai ir krykštaujant vaikams matėsi daugybė baseine besipliuškenančių žmonių, aš jam atrašiau, kad savo noru, tai aš ten niekada…

Ir nepraėjus nė mėnesiui - bilietai jau buvo nupirkti :)

Aišku, aš tą Turkiją šiek tiek ,,adaptavau” pagal savo norus – seniai planavau į Stambulą, norėjau paragauti turkiško maisto, išbandyti išgirtąsias jų oro linijas, o po tokios prastos vasaros, visiems labai reikėjo jūros, todėl teko kreiptis ir į turizmo agentūrą, nes grįžti su persėdimu nesinorėjo, o iš Small Planet perkant vien skrydį – jis kainuoja tik 80-čia eur. pigiau už visą 4 dienų paketą.
Labai norėjau ir Kapadokijos, bet turint tik apie 10 d atostogų, jau nebespėtumėm, todėl liko planuose kitam kartui, jei, aišku, mūsų Turkija nenuvils.
O ji nenuvylė ir po kažkiek laiko, įspūdžiams susigulėjus, supratau, kad jos pasiilgsiu, todėl mielai ten dar sugrįžčiau.


Skrendame į Stambulą, vėlyvo spalio penktadienio vakarą su „Turkish Airlines“, visų taip išliaupsintom oro linijom ir … jokio ,,vau!” nėra. Bilietas už 3 val. skrydį kainavo 140 eur., vadinasi maždaug už 80 eurų gauname gal 3 cm papildomos vietos kojoms ir maisto už kokius 10 eur. Na, vienintelis geras dalykas laiko prastūmimui, tai monitoriai, kur gali žiūrėti filmus ar stebėti lėktuvo buvimo vietą. Jei į Stambulą skristų pigios oro linijos, tai tikrai rinkčiausi jas. Bet gal tokios kainos tik tarptautiniams reisams, nes vidinis skrydis mus maloniai nustebino. Beje, nors lėktuvas buvo pilnas, bet beveik visiems keleiviams tai buvo tik persėdimas į Vietnamą ar kitus tolimus kraštus, nes po ilgos ir varginančios pasų patikros, prie bagažo takelio radome išrikiuotus tik mūsų lagaminus.
Kadangi keliavome didelė – 10 draugų kompanija, tai mums apsimokėjo užsisakyti pervežimus - kainuodavo vos po kelis eur. brangiau už viešajį transportą, bet nei su lagaminais po tramvajus stumdykis, nei viešbučių ieškok, be to jie geriau žino, kada į oro uostą išvažiuoti, nes su jų eismo ypatumais, patiems sunku būtų nuspėti. Kad tai buvo teisingas sprendimas, supratome išėję iš oro uosto – tokio chaoso ir garso signalų kakofonijos dar neteko girdėti, o mes ramiai, per gerą pusvalandį pasiekėme savo laikinus namus - Hotel Cesme, kuriame mums naktis su pusryčiais kainavo po 23 eur.( vėliau kaina pakilo iki 70 eur. , todėl verta pasidairyti nakvynės iš anksto, nes labai dideles nuolaidas taiko net ir iki 80%).

Stambului turėjome tris pilnas dienas ir to, aišku, neužteko – nespėjome susipažinti su azijine miesto dalimi, nepamatėme dar kelių nuostabių mečečių, labai norėjau nuplaukti į Princų salas…

Kadangi Mytripso keliautojai (Andrius Nemeika ir Tigrera) visą esmę apie šį miestą beveik atskleidė, tai gal labai nesikartosiu, jokių istorinių faktų neminėsiu – visi Stambule lankosi tose pačiose žymiausiose vietose, o pirmą kartą lankantis jas juk reikia pamatyti. Tiesiog pasidalinsiu savo kelionės patyrimais.
Apsigyvenome pačioje miesto širdyje – Sultanachmete, todėl šiandien pirmą dieną lankome pagrindines netoliese esančias grožybes – Žydrąją mečetę, Sofijos soborą, Topkapi rūmus ir Bazilikos cisternas.
Žinojome, kad be skaros į jų maldos namus eiti negalima, bet kai ant džinsų dar davė užsidėti sijonus - nustebome, na ką gi – vis įdomiau. Manau nieko naujo nepasakysiu, teigdama, kad Žydroji mečetė labai įspūdinga– tiek viduje, tiek išorėje, fontano ir parko fone.

Sofijos soboras jau daug metų yra muziejus, todėl skarų nebereikia - reikia pirkti bilietą. Dar nespėjus susigaudyti kur čia tos kasos, išgirstame klausimą, aišku rusiškai: ,, iš kur jūs”? Mes dar tik pusdienis Turkijoj, o jau tas klausimas nervina. Be reikalo – dar išgirsime jį daugybę kartų. Nenoriai atsakome, kad iš Lietuvos, tada klausia iš kokio miesto, siūlo gidą po Sofijos soborą ir bilietus be eilės, sakom – iš Vilniaus, bet mums nieko nereikia, nusipirksim mes patys. Tada išgirstam: ,,Vingio parkas, Vokiečių gatvė…” Dabar jau visi nustebę į jį atsisukam – pasirodo mokėsi Vilniaus universitete rusų kalbos, kad galėtų dirbti gidu. Tie keli žodžiai mus papirko – parodė jis mums tiek visokių įdomybių, kad patys bevaikštinėdami tikrai nebūtumėm pastebėję ir šiaip labai įdomus ir protingas vaikinas.
Tik gaila, kad dalis soboro viduje po pastoliais, bet vistiek labai gražu.


Kadangi gidas mums patiko, pasiėmėm jį ir į Topkapi rūmus. Labai neišsiplėsdamas pasakoja įdomiausius dalykus, parodo paslėptas detales, pafotografuoja mus gražiausiose vietose.Ten mums vėl šiek tiek nepasiseka, nes restauruojami haremo pastatai, o kaip supratau, jie ten didžiausią įspūdį ir palieka, nors tai, ką pamatėm, taip pat įdomu, graži panorama į Bosforo sąsiaurį.


Čia mūsų keliai su gidu išsiskiria, bet jis mums labai rekomenduoja užsisakyti vakarinį Bosforo turą pasirinktai dienai su nuvežimu, maistu ir programa: dervišo pasirodymu, pilvo šokiais ir pan. Kaina po 37 eur., todėl ilgai dvejojam, bet įtikina, kad tikrai labai geras turas ir užsako, bet susitariam susiskambinti, jei apsigalvotumėm.
Kadangi mes jau alkani, einame ieškoti valgyti. Tie, kas buvo Turkijoj, turbūt nusišypsojo, nes ieškoti kur papietauti ten nė nereikia – jie patys tave įkalbės pavalgyti, net jei tu ir nenori - išalkti ten tiesiog nespėji, nes ant kiekvieno kampo visokios skanios pagundos, kurių norisi paragauti. Ir nepastebėjom jokių siestų vidurdieniais.
Nors labai patinka ragauti vietinį maistą, tačiau su avies ir ožkos patiekalais man dar nepavyksta susidraugauti ir nepaisant to, jog dalis mūsų pietų buvo iš šios mėsos, pavalgėme skaniai. Supratau, kad man Turkų virtuvė patiks, nes jie valgo labai daug įvairiai paruoštų daržovių, ko man labai trūksta kokioj Italijoj ar Ispanijoj.



Atnešę sąskaitą pradeda jie gudrauti, nes mokame eurais, o kursas ten toks visur skirtingas. Bandom derėtis, tai vietoj nuolaidos vaišina arbata ir labai įdomiu desertu – kiunefe, kurį po to dar ne kartą valgėme.
Na, tiek to, už skanaus deserto atradimą, dovanojame jų mažas apgavystes.

Dabar, kai sotūs ir laimingi, galime aplankyti dar vieną labai įdomią vietą – Bazilikos cisternas.Už įėjimą reikėjo mokėti tik liromis – gerai, kad dar šiek tiek jų turėjome, bet tai buvo vienintelė vieta, kur negalėjome atsiskaityti eurais arba kortele.


Grįžtame į viešbutį atsipūsti, persirengti, nes dieną šilta, o vakarai gana vėsūs. Po valandėlės susirenkame ant viešbučio stogo, kur įrengta poilsio vieta - pasišnekučiuojame, pasigrožime panorama ir einame dar į vakarinį miestą


Galima būtų viešbučio terasoje ir rytais pusryčiauti, bet nors saulėta ir šilta, tačiau ne vasara, todėl vienu aukštu žemiau esančioje įstiklintoj verandoje buvo kur kas jaukiau pradėti dieną besigrožint jūra ir miesto stogais.

Antrą dieną tramvajumi važiuojame į Dolmabahce rūmus.

Kadangi fotografuoti viduje negalima, tai nuotraukų ir nėra. Jūs jų ir neieškokite – tiesiog juos aplankykite. Tik būtinai pasiimkite audiogidą. Kadangi aš iš anksto namie tais vaizdais nepasidomėjau, tai kai kuriose salėse tiesiog netekau žado – nublanko visi Vatikanai ir Versaliai. Ten į haremus yra atskiras bilietas, tai po rūmų jie jau nebestebino, o nesuskaičiuojamas kambarių kiekis pakankamai nuvargino.
Čia paskutines savo gyvenimo dienas praleido ir Turkijos tėvas - Mustafa Kemalis Atatiurkas. Lova, kurioje jis mirė uždengta valstybine vėliava, o per didžiulius langus matosi nuostabūs vaizdai.


Pasivaikščioję dar šiek tiek po rūmų parką, išgeriame turkiškos kavos ir sukame link Taksim aikštės, nuo kurios garsiąją Istiklal gatve, tuos beveik 6 kilometrus iki namų žadame grįžti pėsčiomis, nes pakeliui reikia daug ką aplankyti.

Na, nei aikštė, nei žymioji pėsčiųjų gatvė mums jokio įspūdžio nepaliko, juo labiau, kad ji remontuojama, yra labai ilga ir be nesibaigiančių parduotuvių, bei masės žmonių ten nėra į ką žiūrėti. Tiesa, užsukome į gražią katalikišką bažnyčią, išgėrėme šviežiai spaustų granatų sulčių – jas gėrėme kasdien - ir prie Galatos bokšto atsistojome į gan ilgą eilę, tiksliau eilė ilga nebuvo, bet ji labai lėtai trumpėja, nes pasikėlimas liftais. Tačiau laukti buvo verta, nes apžvalga labai graži, yra ir 2 restoranai – vienas prabangus, su staltiesėmis ir nuostabiais vaizdais, o kitas - kavinė, kur už langų grūdasi vaizdų ištroškę turistai :) Bet arbatos išgerti ir sušilti vėjuotą dieną buvo gerai. Dar planavome eiti į netoliese esantį dervišų muziejų, kuriame sekmadieniais 17 val vyksta jų pasirodymai, bet kadangi dervišus žiūrėsime Bosforo ture, tai nebeiname.


Toliau judame link Galatos tilto, kur norime paragauti žuvies garsioje krantinėje, bet iki jos mes nedaėjome, nes mus labai gražiai ir viliojančiai ,,supakavo” vieno žuvies restoranėlio savininkas. Sakom: ,,bet pas jus nėra alaus”, o jis parodo į mečetę ir gražiai mus nukreipia link staliukų. Labai emocingai vyko užsakymas, įkalbėjo paragaut daugiau nei planavom, bet buvo skanu.

Galatos tiltas - dar viena atrakcija – tiek žvejų vienoje vietoje dar neteko matyti – visas kelių šimtų metrų tiltas, abiejose pusėse tiesiog apgultas meškeriotojais. Ir visi jie kažką pagauna, kai kurie tas žuvytes sudėlioję į vienkartinius puodelius - paruošę pardavimui. O abi tilto gatvės pirmos juostos pristatytos žvejų automobilių, nors kas keli metrai stovi draudžiantys stovėti ženklai. Bet kelių taisyklės, matyt, čia rekomendacinio pobūdžio :)

Praeiname dar pro Egipto turgaus kampą, bet jau esame pavargę – sugrįšime čia rytoj. Pakeliui dar suvalgome po kiunefe ir namo.

Ryte ilgai relaksuojame savo pusryčių verandoje, nors meniu negausus ir kasdien tas pats: kiaušiniai, sūris, keistos spalvos dešra, kurios neparagavau, alyvuogės, daržovės, dribsniai, sultys, kava, bandelės – ko daugiau ryte reikia?
Šiandien keliaujame į Suleymaniyje mečetę, tiksliau visą kompleksą su mauzoaliejais, kapinėmis ir kitais statiniais, kurie užima didžiulį plotą. Nuo čia atsiveria dar viena nuostabi panorama, tik šita jau nemokama. Gerą valandą tiesiog pasivaikštome, paniurkome kapinėse bebėgiojančius katinukus, fotografuojame…





Tada mūsų kompanija pasidalina, nes lankysimės turguose, tai visiems kartu jau niekaip. Be to, ten kur ,,šopingas” – tai jau be manęs.
Pirmiausia Egipto turguje sudalyvaujame emocingame saldėsių ragavimo ir pirkimo šou, o po to prisėdame kavos, su kuria visada gauni siurprizą, dažniausiai lukumo gabalėlį – šį kartą saldainį.

Savotiško skonio ta jų kava, Lietuvoj tokios negerčiau, bet ten kažkaip tinka.
Tada nutariame saikingai papietauti, nes vakare, Bosforo ture maisto bus daug. Todėl einame tradicinio žuvies patiekalo – keptos skumbres bandelėje. Kepa ją besisūpuojančiuose laiveliuose, o valgymas irgi įspūdingas – susigrūdus prie mažyčių staliukų ant taburečių, tarp daugybės žmonių, šaukiant darbuotojams, viliojantiems klientus – na reikia pamatyt, o dar geriau pabandyt.

Toliau – Grand bazaras, o ten siurprizas – sutinkame Lietuvos prezidentę su apsaugą vaikštinėjančią, pasirodo atidarinėjo Stambule konsulatą, ale susitik tu man taip, 15-kos milijonų mieste.
Net jei nieko nesiruošiate pirkti, šį turgų būtina pamatyti. Po poros valandų klajonių ir draugių šen bei ten ,,užkliuvimų”, grįžtame į viešbutį.


Paskutinės dienos vakarą , gido pasiūlytas Bosforo turas, tiesiog vainikavo mūsų viešnagę Stambule – labai visiems patiko - rekomenduoju ir prie nuotraukų įdėsiu jo vizitinę.
Atvykus į laivą, ant mūsų stalelio padėjo Lietuvos vėliavėlę, prasidėjus programai, labai gražiai, trumpai pristatė kiekvieną šalį – Lietuvą, kaip gero krepšinio :) Įspūdį padarė ir dalyvių geografija: Kataras, Australija, Indija, Pakistanas, Iranas… Iš Europiečių, be mūsų - tik Serbai, Prancūzai ir Ispanai, o keisčiausia, kad nebuvo rusų :) Viskas labai patiko - programa, maistas, vaizdai už lango, netgi šokiai – jie išplėtę akis žiūrėjo kaip šokame mes, o mes stebėjomės pakistaniečių vyriškos kompanijos ritmais, nes muzikos buvo visokios. Labai geras vakaro vedėjas, kuris mūsų šį nuostabų 3 valandų renginį užbaigė tokia gražia kalba apie taiką, M. Jacksono ,,Earth Song” muzikos fone, kad likome ne tik sužavėti, bet ir sugraudinti. Namo grįžome pilni įspūdžių ir gerų emocijų.

Ryte paskutiniai pusryčiai ir paskutinis daiktų pakavimas. Kaip ir gaila išvažiuoti. Vykstame į kitą, tolimesnį oro uostą, nes skrydis vidinis, bilietus Stambulas-Antalija su „Turkish Airlines“ pirkome po 17 eur. Ir kai pradėjo per valandos skrydį dalinti karštus sumuštinius su pasirinktais gėrimais – tikrai nustebome. Ragaujame airano, nes Stambule kažkaip pamiršom mes jį, kaip nespėjome paragauti populiaraus gatvės užkandžio Kumpir ir dar daug ko...Be to, šokančius dervišus dar norėčiau normaliai pamatyti, vykstančius kokioj mečetėj, kaip mačiau reklamoj – taip kad su Stambulu dar neatsisveikinu :)


O toliau – 4 paros daugeliui pažįstamo poilsio, Horus Paradis viešbutyje prie pat Sidės miestelio, tik su geru ,,lietuviškos” vasaros oru, labai šilta ,,lietuviška” jūra ir visiškai tuščiais paplūdimiais, baseinais, jokių animatorių, jokių vaikų, net ledų nėra, nors ir ultra viskas įskaičiuota – tiesiog paskutinė poilsinių kelionių savaitė. Kasdien sumažedavo po vieną gultų eilę pliaže ir po maisto padėklų eilę restorane, bet mes dėl to tik džiaugėmės. Va taip, tai galėčiau atostogauti dar ne kartą.

Nors buvom nusiteikę keliauti, bet tam Sidė nėra geras pasirinkimas, nes viskas nuo jos labai toli. Tam, kas mane sudomino geriausiai tiktų Marmaris, o Sidę mums įsiūlė dėl neva gražiausių Turkijos smėlėtų paplūdimių, nors man tas smėlis toks purvinas pasirodė, bet neturiu su kuo palyginti, gal kitur dar blogesnis, be to, Marmaryje sezonas pasibaigė savaite anksčiau.
Kadangi iš anksto buvome suplanavę, kad norime pamatyti Pamukalę, tai nutarėm, kad tuo ir apsiribosime. Nors vyrai buvo pradėję abejoti – čia juk smagiau būtų likt su alučiu be žmonų, o ne kratytis 4 val pirmyn ir tiek pat atgal, nuo 6 ryto. Bet mes juos įkalbėjome. Kadangi mūsų daug, gavom labai gerą kainą iš paplūdimy turistus ,,medžiojančio” siūlytojo – po 37 eur. su bilietais, pietumis ir vakariene. Kai sužinojom, kad Tez ture už tą pačią kelionę, be bilietų į Pamukale , kartu namo skridę lietuviai, mokėjo po 60 eur. ir išvyko 3 val ryto, dideliu autobusu, supratome, kad mums pasisekė, nes gavome pigiai ir važiavome mažoje 16 žmonių kompanijoje, mikroautobusu.
Į priekį visai greitai atvykstame, grožimės Tauro kalnų vaizdais, užsukame į ,,privalomus” bet neįkyrius ir trumpus produkcijos pristatymus tekstilės ir Onikso apdirbimo fabrikuose, tada papietaujame ir stojame prie gražuolės baltos uolos.
Tik gidė mus įkalba užsukti prie dar vieno terminio stebuklo - Karahayıt terminių šaltinių. Nors nuotraukoje jis įspūdingai atrodo, bet 10 eur. bilietas yra smarkiai per brangus – tikrai neverta – ten skirtingos temperatūros keli kontrastiniai baseinukai, įrengti tiesiog kažkieno kieme – viskas kažkaip įtartinai netikra – ir tas molis, kuriuo reikia išsitrinti toks kaip nuo žvyrkelio pakastas :)) Neįtikino manęs, tik tiek, kad maloniai pasišildėm. Nežinau kaip ten vasarą, nes terminis vanduo iš vis neaktualu per karščius, o ir vietos ten labai mažai – nerekomenduoju, nebent esate visokių termų fanas.

Lipimas Pamukalėj ta balta uola lapkričio pradžioj taip pat turi staigmeną – nors oras apie 20C, ji tokia šalta, jog atrodo, kad eini per sniegą, o su jokia avalyne ant jos lipti negalima. Taip sušalus kojas kaip tik buvo maudynės terminiame Kleopatros baseine. Patiko ir Hierapolio griuvėsiai, bei nuostabus amfiteatras. Visko apeiti net nespėjome.

Grįžtant užsukame į desertinio vyno iš granatų, šilkmedžių bei gervuogių daryklą su neregėtai plėšikiškomis kainomis – po 15 eur už butelį - panašius vėliau parduotuvėje nusipirkom po 4 eurus. Klausaisi tų reklaminių tauškalų ir galvoji – negi jie mano, kad mes tuo patikėsime? Ir norisi greičiau dingti iš ten. Nusipirko latvis 2 butelius pasiderėjęs ir tik todėl, kad vieną norėjo parvežti viešbutyje likusiai žmonai su vaikais, o kitą atidarė visiems pavaišinti už linksmą pažintį ir smagią kelionę :)
Šiaip išvyka likome patenkinti, vyrai nesigailėjo, kad važiavo, tik kelionė atgal prailgo, miegot nepatogu, o laikas tamsoje taip lėtai slenka.
Pats Sidės miestelis simpatiškas, su labai tapybiškais griuvėsiais, ėjom iki jo pakrante apie 3 km ne kartą, tam, kad kalorijas sudegint :)


Nors nepuolėm mes ten persivalgyti - dvi dienas net nepietavom, nes nespėdavom išalkti. Aš valgydavau tik daržoves su kepta mėsa ar žuvimi, tik kad ant tų saldumynų vis ,,paslysdavom” – prie pliažo kepdavo labai skanias spurgas su cinamonu – tai ir būdavo mūsų pietūs.

Tai štai toks tas pirmas turkiškas blynas – ir jis neprisvilo :)
Skaityti komentarus