Savarankiška kelionė po Kubą (I dalis)

Seniai norėjau nuvažiuoti į Kubą, bet išėjo tik 2018 metais lapkričio mėnesį. Iš pradžių dėliojausi kelionės kryptį į Tailandą, bet širdis linko prie Kubos, todėl įkalbėjusi savo dukrą Miglę, kuri beje puikiai kalba ispaniškai, nusprendėme šiais metais važiuoti į Kubą. Pažiūrėjus ką siūlo agentūros, kažkaip atšoko noras su jomis važiuoti, o ir kainos beprotiškos, vienam žmogui su skrydžiu 3000 Eur. Kadangi iš esmės aš esu savarankiškų kelionių megėja, agentūras iš karto išbraukiau.

Pagooglinusi keliautojų atsiliepimus lietuvių kalba, savaime suprantama, kad daug jų ir neradau, paskutiniai buvo kokių tai 2015 metų ir dar anksčiau. Tai kad, daug informacijos ir nesurinkau. Tik išsirinkau ką vertą Kuboje pamatyti, kitaip sakant Google visagalis padėjo susidėlioti maršrutą. Maršrutas buvo: Havana – Varaderas – Trinidadas - Camaguey – Santjago de Cuba – Havana – Vinales – Havana.

Sunkiausias dalykas buvo susirasti skrydį, pigų skrydį, nes šiaip jei skristi iš Ispanijos miesto tai skrydžiai kaip ir nebrangus, tuo labiau, kad yra tiesioginiai, bet po to prasideda, registruotas bagažas plius sėdimos vietos kaina ir visumoje gaunasi nuo 720 iki 850 Eur vienam žmogui. Todėl, išbandžiusi kiek pasaulyje yra avialinijų, pigiausia mums buvo skristi su Amerikos avialinijomis per Miami, sustojant ten pirmyn 4 h ir atgal 7 h (nors buvo pirmyn 2 h, atgal 4 h už tą pačią kainą, bet aš pavėlavau nusipirkti). Į šią 554 Eur kainą įėjo ir 23 kg registruotas bagažas ir nemokamos sėdimos vietos. Sutaupymas akivaizdus, tuo labiau, kad vilniečiams nuskristi iki Barselonos yra ganėtinai pigu. Aišku turistinės Kubos kortelės, jau Lietuvoje ar kitoje Europos valstybėje nepasidarysi už 65 Eur, nes skrendant AA mus laiko amerikiečiais ir galioja ružavos Kubos turistinės kortelės išduodamos tik amerikiečiams, o jų kainą apie 84 Eur. Manau nėra jau toks didelis kainos skirtumas, tik 20 Eur.

Tad su dukra sėdome į lėktuvą iš Barselonos ir per Atlanto vandenyną. Skridome pirmyn 10 h, labai normaliai. Amerikoje reikia visas patikras pereiti, taip sakant visur atsižymėti, bet perėjome gana greitai, juk Amerika. Nusipirkome kioske tas ružavas Kubos turistines korteles ir į lėktuvą į Havaną. Per 35 min. jau Havanoje. Tai kad, nespėjome pakilti, o jau leidomės.

Nusileidus į Havanos tarptautinį oro uostą, vat ir prasidėjo mūsų nuotykiai. Vėl gi patikros, vėl gi kažkokios deklaracijos, visiškai nereikšmingos ir neaišku ar reikalingos. Viskas būtų puiku, jei visi darbuotojai turėtų prie savęs tušinukus, bet tik atskridusi į Havaną sužinojau, kad jis yra deficitas, net ir oro uoste, pabėgioti per darbuotojus teko kaip reikiant, kad paskolintų užpildyti ko ten prašo. Bagažus irgi atidavė gal po kokių gerų 45 min. Dar kažkokie ten žmonės su baltais chalatais sedėjo, tai aš maniau, kad ten prašys mūsų kelionės sveikatos draudimo, bet pasirodo niekam ten tas draudimas neįdomus. Apie pinigų pasikeitimą tai iš vis nekalbu, eilės prie automatinės keityklos ohoho. Mes nestovėjome, nes dar važiuoti į Varadero, o jau buvo 22 h, dar eilėje prie keityklos.... Nieko pasikeisime vietoje, man viena mintis sukosi, greičiau į Varadero ir į lovą miegoti.

VARADERO. Į Varadero važiavome apie 2.30 h., dar sakyčiau normaliai kai 193 km. Tai, kad jame buvome beveik 24 h nakties. Ačiū dievui mūsų registratorė buvo dokumentus paruošusi, sutaupėme laiko juos pildyti, nes ten įprasta valstybinėse įstaigose daug ir belenkiek kažką pildyti. Jau gerokai po vidurnakčio buvome savo kambaryje, aišku kambarys nebuvo, kaip įprasta Varadero viešbučiuose (žiūrint į kainas pvz. per booking.com) super duper, bet aš žiūrėjau iš esmės į mažesnę kainą, tuo labiau 3 dienoms. Ir pasitaikė taip, kad mūsų fligelyje, kambaryje nebuvo vandens ir dar naktį, o siaubas. Vat tada susidūriau pirmą kartą, ką reiškia pataupyti. Teko vos ne kilometrą topinti atgal pas registratorę, kad praneštumėme problemą, ji pažadėjo viską sutvarkyti, nors darbininko mes taip ir nesulaukėme, nulūžome miegoti, visgi 3 h nakties buvo. Ryte atsikėlusios už lango pamatėme visai kitą vaizdą ir kažkaip nuotaika pasitaisė, nors praustis aš bijojau eiti, bet pasirodo vanduo atsirado, kažkaip stebuklingu nuotoliniu būdu pataisė. Valio. Išėjome pasivaikščioti ryte po viešbučio teritoriją, kurią sudarė vos ne 1 ha. Iš karto mano dukra buvo vienos vietinės baseino rankšluoščių padavėjos perspėta, kad ji čia bus vadinama „mano meilė“ arba „mano brangioji“. Net nesupratau kodėl, matyt dėl to, kad šneka ispaniškai. Na kaip ji pasakė, praktiškai taip ir buvo. Mūsų fligelyje ačiū dievui baseinas neveikė, žmonių nebuvo, bet užtat veikė bariukas, tai po pasideginimo prie nuostabios jūros ir nuostabaus pliažo, ėjome pasedėti į bariuką. Kadangi mokėjome ispaniškai aišku apsauginiai ir barmenai nuo mūsų taip ir neatlipo. Vienas iš vis kokių 27 metų, kaip iš kokio kaimo, mūsų 2 h klausinėjo apie pasaulinę padėtį. Jis nesuprato, kodėl skraido Amerikos lėktuvai, jei paskelbtas embargas, kaip galima gyventi vienoje Europos valstybėje ir be problemų atsirasti po 3 h kitoje Europos valstybėje. Briedų briedas, jaunas, bet tamsybė, be komentarų. Kitas barmenas iš vis dar vis galvoja, kad egzistuoja Čekoslovakija, apie tokią Europos sąjunga ir ką jį daro ten niekas nežino. Įsitikinau viena, kad į tuos viešbučius atvaro turistai ir jie tik juos prižiūri, daugiau jiems niekas neįdomu, nors kas žino, gal ir įdomu. Kaip ir visame Varadere liaudis ten kanadiečiai, vokiečiai, lotynų amerikiečiai, daugiausia iš Argentinos ar Panamos, rusai ir dar keletas iš kitų Europos sąjungos šalių, tokių, kaip Čekija, Lenkija. Apie Lietuvą gali pasakyti tik kokių 70 metų amžiaus pagyvenę barmenai, bet ir tai Lietuva, tai jų manymu sovietų sąjunga. Kadangi dukra dirba ir gyvena Ispanijoje, tai jau Ispaniją žino, kaip atskirą vienetą. Susidariau įspūdį, kad nuvažiavus į paprastesnį viešbutį, mokėdamas ispaniškai, būsi pagarbus svečias ir aišku bus daug kalbos bei daug romo. Taip, kad jau kaip atsisėdome savo barelyje, tai iš jo ir neišėjome 3 dienas, nors kituose baruose taip pat mūsų laukė, bet sveikatos jau nebuvo kalbėtis. Matyt prastesniame viešbutyje, prasčiau visi kalba angliškai, todėl jiems malonumas buvo neapsakytas kalbėtis savo gimtąją kalba, kai nereikia laužyti liežuvio. Bendravimas vyko iki pažaliavimo ir aišku buvo padarytos išleistuvės mums tipo ale ispanėms-lietuvėms. Muzika grojo mūsų fligelyje 2 h nakties, net nebuvo svarbu, kad žmonės miega. Na juk taip linksminasi kubiečiai. Ačiū dievui, kad buvome 3 dienas, nes jau pakvietimų į visokias diskotekas ir ekskursijas gavome turbūt tūkstantį. Aš jau tik galvojau, greičiau į Trinidadą, nors kažką pamatytį, nes jūra, kambarys, baras, valgymas ir vėl jūra, kambarys, baras, valgymas pradėjo atsibosti. Net neįsivaizduoju, kaip ten žmonės 12 dienų išbūna.

TRINIDADAS. Po 3 dienų pasivartymo pliaže, prisikalbėjimo iki soties bei pagėrimo cuba libre, mojito, pagaliau atsiradome Viazul autobusų stotyje, skirtam tik turistams ir išvažiavome toliau mėgautis vietinę fauna į Trinidadą. Aišku ir čia be nuotykių neapseita. Išvažiavome laiku 14.30 h, turėjome būti 20.20 h, bet buvome 23 h. Pasirodo šitie ale labai geri Viazul turistams skirti autobusai dažnai gęsta. Na mums tą žodžio prasme pasisekė. Likus 66 km iki Trinidado, autobusas sugedo. O sugedo matyt dėl to, kad kuro bakai užsikemša, nes ten dyzelis, tai net nemoku apsakyti kokio nešvarumo. Sustojome mes kažkur ale prie autoserviso, kažkur prie kažkokių dievo užmirštų bendrabučių, kitoje gatvės pusėje kažkokia užkarda, kurioje sėdi kareiviai, kažką saugo, ką iki šiandienos nesupratau, bet saugo. Uždarė mus visus turistus autobuse, o vairuotojai išėjo su kareivais pabendrauti, tipo suprask problemą spręsti. Ačiū dievui kad turistas iš prancūzijos pradėjo su žibintuvėliu per langą šviesti SOS signalus, tai po kokių 20 min. vairuotojai pamatė ir išleido iš autobuso, kitaip būtumėme uždusę, nes be kondicionieriaus ten važinėti neįmanoma. Išleist tai išleido, bet sustatė visus 30 žmonių prie šalikelės kaip manekenus ir toliau nei krust, eiti negalima. Turistai nori į tualetą, negalima. Vietiniai pro mus važiuoja žiūri, kaip į kokius marsiečius sėdinčius arba stovinčius ant šalikėlės. Trumpiau sakant, pagaliau vairuotojai nusileido ir pradėjo mus vedžioti į tualetą. Vieną moteriškę už rankos paėmė, nuvedė pas kareivį, tada tas paėmė už rankytės ir nuvedė į tualetą. Kai jau kokius 3 turistus taip pavedžiojo, matyt atsibodo, jau leido ir be už rankyčių eiti. Turbūt kareiviai visgi susiprato, kad nieko ten tokio saugomo nėra. Autobusas mūsų vis dar buvo į tą jų ale vadinamą autoservisą nepriimamas, matyt laukė „meistro“. Kada jau tas meistras atvažiavo, mūsų tas pats turistas iš prancūzijos prisiprašė į pagalbą, kad padėtų taisyti autobusą. Jaučiu, jei ne jis, jei ne jo pagalba, dar jis būtų taisomas ir taisomas. Juk ten niekas neskuba. Jau žinau, kad ispanai yra tipiški manana, bet kubiečiai šimtą kartų didesni manana. 21.30 h pagaliau buvo sutaisytas ir likus 66 km iki Trinidado pajudėjome. Aišku tuos 66 km mes važiavome kažkur apie 1,5 h. Na niekis svarbu atvažiavome.

storyLazyload();