SAVAITĖ ŽEMUTINĖJE SAKSONIJOJE

Vokietija, 2018 kovas

APIE SKRYDĮ

Palangos oro uostą pravažiavom. Buvo rūkas, užsiplepėjom, gerai dar kad pastebėjau, o tai ko gero būtume pavėlavę, nes su laiku jau buvo striuka.

Laukiamajame sėdėjo vieni tik vyrai. Įdėmiai apžiūrėjau – nė vienos moters. Gal būčiau pasidžiaugęs, nes paskutiniu laiku apie mūsų šalies damas, pilkas, kabinetines, pasiryžusias visur ir visus valdyti, esu ne kokios nuomonės. Bet kai įdėmiau peržiūrėjau susirinkusiųjų veidus, pasidžiaugti taip pat neradau kuo: pusamžiai, žili, pliki, suvargę ir dėl niekų besiskeryčiojantys. Akiai šiek tiek malonesni atrodė nebent jų skudurai. O šiaip, anot vieno žydiško komedijos personažo – aplink kiurksojo „vieni tik kiaušiniai ir smirdančios kojinės“...

Už lango buvo rūškanas rytas, taigi, nuotaika ne per geriausia.

Po nepilnos valandos atsiradome Kopenhagoje. Savijauta šiek tiek pasitaisė. Ir dėl malonesnių veidų, ir dėl šiltesnio oro. Čia pat persėdome į kitą lėktuvą. Hanoveryje išlipom dešimtą valandą. Lygiai. Pasitiko pagyvenusi rusiškai šnekanti moteris. Nuvežė į viešbutį, pakeliui šiek tiek pašnekėjo apie miestą ir papasakojo linksmą istoriją pro „tris įžymias miesto bobas“. Apie tas „bobas“ papasakosiu ir aš, tiktai vėliau. Viešbučio hole ji mums atidavė dienpinigius, pasiėmėme raktus ir pasukom link lifto. Ir viešbutis ir kambarys pasirodė esą tikrai neblogi, gyventi galima.

APIE HANOVERĮ

Hanoveris – miestas šiaurės vakarų Vokietijoje, prie Leinės upės; Žemutinės Saksonijos žemių sostinė, didelis kultūros ir prekybinis centras, geležinkelių mazgas. Čia gaminami automobiliai, mašinos, gumos ir spaudos reikmenys, išvystyta maisto pramonė. Žmonės atvažiavę traukiniu, pirmiausia išgirsta ne stoties skelbimus, o tekstą garsiakalbiuose: „ Sveikiname jus atvykusius į parodų miestą – Hanoverį“. Miestas taip vadinamas jau seniai, nes žymus kasmetinėmis parodomis, pašvęstomis informacijai ir telekomunikacijai. 2000 metais Hanoveryje vyko didžiausias pasaulio susibėgimas – EXPO 2000, kuris pagarsėjo dėmesingu senamiesčio atjauninimu ir labai neprofesionaliu renginio suplanavimu, atnešusiu organizatoriams milijardinius nuostolius. Tačiau šiandien, 2000 - ųjų parodai pastatytuose paviljonuose vyksta įvairiausi, žmonių mėgstami ir lankomi renginiai..

Nors kai kas tikina, jog šitas miestas neskirtas turistams, tačiau tai ne visai tiesa. Hanoveryje yra įdomus dalykėlis - „raudonoji linija“, prieštaraujanti teiginiams, jog turistai čia gali drybsoti viešbučiuose. Ji prasideda prie geležinkelio stoties įkurto turistų informavimo centro, o nupiešta tiesiai ant asfalto ir šaligatvių. Linijos ilgis – 4200 metrų. Jos vedamas galite praeiti pro visus įdomiausius šio miesto pastatus. Istorinius ir pasilinksminimo. Priklausomai nuo kasmet atsirandančių naujų traukos objektų, linija dažnai keičiasi ir vokiečiai yra bejėgiai švariai nugramdyti kokybiškus neaktualių atkarpų dažus. Dėl to, raudonų „punktyrų“ galima atrasti ir ten, kur jau nebėra jokių turistinių įdomybių. Taigi, turistų centre pasiimate įvairiomis kalbomis atspausdintų lankstinukų, ir be ekskursijų vadovo pagalbos, prabėgate atvykėliui rekomenduojamas vietas. Tik reikia įdėti šiek tiek pastangų, kad nepasukti jau „pasenusio“ raudono brūkšnio likučiais.

“Senamiestyje daug viduramžių pastatų, siauros gatvelės, namai stačiais stogais, keturiolikto amžiaus Markt Kirche bažnyčia. Seniausias kulto pastatas Hanoveryje yra Kryžiaus šventovė, pradėta apie 1300 metus. Kiti žymūs namai: buvusioji rotušė (gotikinis stilius, statyta 1439–1455 m.), karaliaus rūmai (pabaigti 1640 metais; dabar – meno galerija). Miesto muziejai: Žemutinės Saksonijos muziejus (daug dailės ir etnografinių eksponatų), Šprengelio muziejus su šiuolaikinio meno kūriniais, Kestnerio muziejus su senovės Egipto retenybėmis, rašytojo Vilhelmo Bušo (Wilhelm Busch) muziejus. Hanoveryje taip pat yra Vilhelmo Leibnico universitetas. Herenhauzų sodai - buvusioji Hanoverio karališkos šeimos vasaros rezidencija. Jie plyti vakarinėje miesto dalyje ir aprėpia penkiasdešimties hektarų plotą”.

Miesto simbolis – naujoji rotušė. Ji iš tiesų labai graži ir yra viena įspūdingiausių Vokietijoje. Į šitą pastatą žiūrėjau kaip į vaikystėje regėtą svajonių pilį, žadinančią smalsumą, fantaziją ir vaizduotę. Tačiau šiek tiek nusivyliau, kai su Vytu vieną saulėtą dieną nusprendėme užeiti į vidų.

Tokio keisto, labai didelio tačiau „nenaudingo“ ploto, man dar niekur neteko regėt. Milžiniška erdvė, milžiniški pilkojo marmuro laiptai ir daugiau – beveik nieko. (Na, logiška, kad koridoriuose yra daugybė durų, mat už jų plūkiasi miesto gerovei dirbti prisiekę tarybos nariai).

Iš pačių įdomiausių dalykų, kuriuos čia išvydome - hole stovintys keturi maketai, juose – 1689, 1939, 1945 ir 2000 metų Hanoveris. Įveikus 43 metrus nuožulniai kylančiu liftu, galima patekti į apžvalgos aikštelę. Mes nekilome. Tiesiog nesinorėjo. Jeigu jau būtų žali medžiai, ar bent žydėtų Hanoverio „klombos“, tikriausiai, keltuvu būtume pasinaudoję.

Anot gido pasakojimų, Hanoveris yra ideali visų keliauninkų vieta, nes nuo šito miesto per keturias valandas galima nusigauti į bet kurį Vokietijos kampą.

Miestas apsuptais lygumomis ir miškais, jo apylinkėse daug unikalių gamtos darinių. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Hanoveris paminėtas 1150 metais. Čia buvo svarbi laikmečio vieta, nes ją kirto ne vienas prekybinis kelias.


Nors šiandien miestas stambus pramonės centras, atklydėlius čia vilioja ne technikos pasiekimai, o senieji miesto kvartalai, vingiuotos gatvės, aikštės ir daugiametę istoriją skaičiuojančios vietos. Karas šitą žemės tašką buvo pavertęs beveik vien griuvėsių krūva. Buvo abejojama, ar verta jį atstatinėti.

Dėl savo antrojo atgimimo, šiandieninis Hanoveris turi būti dėkingas senojo miesto vandens ir kanalizacijos sistemoms. Mat jos buvo tokios savotiškos, unikalios ir modernios, kad atstatyti namus buvo imtasi vien dėl jų. Taigi, kaip nebūtų keista, antrą kartą Hanoveris atgimė tik dėl kokybiškų buvusio Hanoverio kanalizacijų.



APIE MIESTO GYVENTOJUS ŠOKIRAVUSIAS STOVYLAS.



Stovylomis jas pavadinau todėl, jog manyje vis dar kirba šiek tiek mandagumo. Oro uoste mus pasitikusi moteris, pasakė labai tiesiai – „trys bobos“. Tas „tris bobas“ 1974 metais „nulipdė“ Nikė de Saint Phalle - prancūzų kilmės amerikietė, dramatiškai praleidusi savo vaikystę bei jaunystę ir, viena iš nedaugelio to laiko moterų menininkių, kuriai ateityje buvo lemta išgarsėti ne tik Vokietijoje. Taigi, Nikė de Saint Phale po pernelyg ankstyvų dramatiškų meilių ir dviejų subyrėjusių santuokų – pradėjo kurti menus. Ji pirmoji pasaulyje atkreipė dėmesį į nusikalstamą žmonijos verslą - ginklų prekybą, o taip pat ir į smurtą. Gal dėl tų ankstyvų išgyvenimų ir sukrėtimų, jaunos moters jausmai išsivystė į NANĄ, švelnius, keistai gracingus, didelių išmatavimų gyvūnų lipdinius, sentimentalokus monstrus ir moterų figūras.

Hanoverio centre, Leinės upės krantinėje, ji sumeistravo tris spalvingas kompozicijas, kurias moterimis vadinti yra tikrai per drąsu. Tai keistos būtybės, dvi iš jų netgi turinčios kažką panašaus į galvas, labai ryškios, su daugybe galūnių ar rankų, bei visokių kitokių suapvalintų atsikišimų. Šitas stovylas autorė pavadino trijų Hanoverio miestui nusipelniusių moterų vardais: Šarlota, Sofija ir Karolina. Apie Šarlotės, Sofijos ir Karolinos nuopelnus nekalbėsiu. Ne apie tai čia šneka. Pasakysiu tik tiek, jog šitos garsenybėms dedikuotos būtybės, mieste sukėlė skandalą. Ne susidomėjimą, ne pasipiktinimą, o audrą emocijų, kumščių kilojimo ir net grumtynių.

storyLazyload();