Numatomas saulėtas savaitgalis (o vasara tikrai lepino orais), eilinį kartą kvietė lėkti laukais. Susidėliojus šeštadienio maršrutą, pasiėmę porą kelionių draugių, išlėkėme ryte, kol saulė dar neįšildė miesto asfalto. Pasukome į senąjį Molėtų kelią iki Paberžės.
Nuo Paberžės į šoną veda žvyrkelis. Tą dieną dulkes kelti teko ne kartą. Keliukas nuvingiuoja per pievas, palei ežero kampą ir staiga asfaltas. Siaurutėlis keliukas vedantis link dvaro asfaltuotas. Ir autobuso sustojimas šalia. Tik grafiko nematyti, bet šalia gyvenantys matyt žino jį mintinai. Įeiname pro byrančius, kažkokius tarsi butaforinius vartus. Vyžulionių dvarą radau dar vadinamą ir Vyžulėnų dvaru. Gal nenuostabu, nes šalia telkšo Vyžulėnų ežeras, o pats dvaras randasi prie Vyžulionių kaimo. Dvaras anksčiau priklausė Korvinams-Vrublevskiams, kurie aplink įkūrė mišraus plano parką. Kad mišraus tai tikrai, tik iš to parko likęs vien pavadinimas. Medžiai, krūmai, žolynai bujoja, kas kur nori – drąsiai jaučiasi valstybės saugomi.
Fasadas simpatiškas, su bokšteliais, tik stogas gerokai parūdijęs.
Ir freska virš pagrindinio įėjimo. Neradau jokių duomenų kodėl ir kaip ji ten atsirado.
Po karo dvare buvo įkurta tuberkuliozės sanatorija, vėliau ligoninė. Žiūrint iš fasado pusės, lyg ir viskas tvarkoj, bet pasukus už kampo tiesiog akis drasko baisingi bet kaip prilipdyti priestatai - neatsižvelgiant nei į dvaro stilių, nei į naudotas medžiagas.
Pastatas iš visų pusių apžėlęs aukščiausiomis žolėmis ir dilgėlėm. Bandome eiti kažkieno pramintu siauru takeliu. Tiesą sakant, būčiau prisiminus anksčiau skaitytas istorijas apie apleistą ligoninę, būčiau ir per tas dilgėles nuropojus pro plyšius apsidairyti viduje į nuostabias ten išlikusias kariatides. Bet yra kaip yra. Už dvaro veda takiukas į buvusį ir, atseit, valstybės saugomą parką. Pasižvalgysim, gal ką įdomaus rasim. Tik toli nenueisi. Tenka įbesti nosis į lentą su užrašu „Privati valda“. Nėra čia ko šmirinėti visokiems prašalaičiams.
Iki ežero taip pat nelabai prasibrausi, nebent su džiunglių kapokle išsikirstum kelią.
Stengiamės žingsniuoti vos matomu žolėse, turbūt tokių pat lankytojų kaip mes, išmintu takeliu. Šone, prie ežero, plytelėmis išklota aikštelė. O kas šioje vietoje buvo - neaišku.
Apsukam ratuką ir grįžtame iki automobilio. Kiek žinau, iš dvaro komplekso pastatų nekas belikę, tad ir neieškome.
Sukame link Glitiškių. Bet pakeliui stabtelime Paberžėje. Masina atidarytos bažnyčios durys. Ne taip dažnai pas mus nedideliame miestelyje rasi atvirą bažnyčią.
Aplankėme ir nuostabų Pauolios pažintinį taką. Apie viską toliau
