Nuo pakrantės iki pakrantės: kalvadoso keliais pro Luarą

     Jau ne kartą teko garbė įsitikinti, jog Prancūzija yra neišsemiamas ir neišmatuojamas atradimų šaltinis. Regis, čia kiekvienas kvadratinis žemės metras turi savo istoriją. Ir kai žinai, kad tų kvadratinių metrų čia yra šeši šimtai penkiasdešimt milijonų...! Tuomet, galvodamas, kuria atostogų kryptimi pasukti šiais metais, ilgai nesvarstai: ten, kur dar tiek daug neatrasta ir neišmatuota!

Bet pradžioj atlaikom žiauriai sunkią nuomonių atakų griūtį. „Jūs jau čia kelintą kartą? Gal ką nors naujo geriau pamatytumėt?“

Baisiai reliatyvu, bet JAU MATĖM, ir DAR DAUG MATYSIM – kokia laimė turėti tave, žavusis spalvotasis pasauli! O kas, jei toje pačioje šalyje kaskart randi tiek naujo, kad įspūdžių užtenka kiekvienam surūgusiam pirmadieniui ateinantį pusmetį? Juk visada galima paskaityti pirmus ir paskutinius du knygos puslapius, tada dar santrumpą, ir vualia! Aš žinau, apie ką ši knyga! :D

Deja, bet vis dar negaliu pasakyti, kad žinau, apie ką yra Prancūzija. Bet labai tikiuosi, jog metams bėgant tikrai sužinosiu!

 Normandija... Nežinau, kodėl, bet šis žodis dar vaikystėj įgijo magišką atspalvį, lygiai kaip ir Eifelio bokštas. Kelis metus iš eilės šis Prancūzijos šiaurės perlas vis užleisdavo vietą Elzasui, Savojai ir Provansui, tad šį kartą nebėra jokių argumentų aplenkti seną svajonę.

Kaip visada – automobilis, tik šį kartą - vokiškas :)

Na ką – maršrutas kruopščiai sudėliotas, viešbučiai, apartamentai užsakyti, priešaky – daugiau kaip 6000 km. Bon voyage!

Pirmoji diena. 

Eilinį kartą praleidę galimybę surasti paparčio žiedą, ieškojimo džiaugsmą tenkiname drauge su navigacija. Po netikėtai nevarginančios dienos Lenkijoje atvykstame į šįkart naują kaimą kažkur Potsdamo pašonėj. Tokia nenusakoma vidinė prieštara – iš principo nemėgstu vokiško pedantizmo, bet kaskart, pasiekus Vokietiją, užplūsta kažkoks ramybės jausmas. Gal dėl to, kad žinai, jog čia viskas bus taip, kaip turi būt. Jokių išvedžiojimų, improvizacijų ir netikėtumų. Ir štai – (dėl ko aš taip myliu keliones „be įskaičiavimo“) pirmasis netikėtumas! Tradiciškai išėję apžiūrėti vietinių trobų, kaip vaikystėj per fizinio pamoką išrikiuotų pirmais antrais (garbės žodis, nei vieno nenuvalyto lango, nei vieno nesuleisto kampo, nei vienų durų be kokio miniatiūrinio dekoratyvinio vabalo ar varlės), stebim, kaip šeštadienio devintą vakaro vyksta ėjimo miegot pasiruošiamieji darbai (kas užuolaidas languose užtraukinėja, kas mašinas į garažą varo, kas jau seniai šviesas išsijungę poterius šneka). Norim valgyt, bet viltis šioje naktyje surast kokią gyvastį gęsta greičiau nei šviesos trobose. Ir štai – horizonte pasigirsta visai ne vokiški garsai. Einam jų link ir netrukus atsiveria šventa oazė – graikiška užeiga su tiesiog spiegiančiais balsais, muzika, kilnojamais bokalais ir tokia atmosfera, kad tos prieš minutę praeitos miegančios trobos priminė tik slogų sapną. Na ir ką – taigi čia pirmą kartą paragaujam nuodėmingai skanaus graikiško maisto. Tokio skanaus, kad jis, tiesą sakant, vėliau apsilankius Atėnuose, pasirodė tikrai skanesnis už tą vietinį. Taigi – Vokietijoje atrandam Graikiją. O kodėl gi ne? :)

IMG_3082

 IMG_3088

IMG_3090

Antroji diena.

Parlė le varlė. LILIS! Kitaip tariant, vartai į Normandiją. Tiesa, prie Belgijos – Prancūzijos sienos tenka priverstinai pasijust kaltais, sraigės greičiu slenkant pro rūsčius pasieniečius, žvilgsniu atliekančius magnetinį rezonansą. Žodžiu, trumpas nepatogumas ir mes – namie!

Lilyje suplauota tik nakvynė, bet neilgo vakaro ramiam pasivaikščiojimui visiškai pakanka pasidžiaugti tuo, kad esame čia. Prancūzijoj.  

REXW6679

MKCZ6076

SEZE2098

IMG_3175

IMG_3171

Trečioji diena

Šios dienos tikslas – žavingosios Etretat uolos, Normandijos tiltas ir vakaro stotelė (kaip vėliau pasirodys – vienas skaniausių kelionės desertų) - Honfleur.

Važiuojant nuo Lilio Etretat kryptimi visai ant tako išsidriekęs Amiens miestas, garsėjantis aukščiausia gotikine bažnyčia Prancūzijoje. Taip pat tai miestas, kuriame iki pat mirties gyveno Žiulis Vernas.  Ir dar – iš čia kilęs ir dabartinis Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas! Kągi – ta gražia gaida tenka prisipažinti, jog šis miestas liko neaplankytas, nes šios dienos tikslai saugiai susipakavę į laiko lagaminą. Ir vienas iš tų tikslų jau visai arti! Kaimą keičia kaimas, darbščių rankų išpuoselėtos sodybos viena už kitą įspūdingesnės. Gaila, kad kaimo konotacija mūsų artojų žemėj neturi nieko bendro su tuo, ką matom čia. Nei Rekso su nudilusiu lenciūgu, nei nebevažiuojančio zaporožiečio, tarnaujančio kaip lauko spinta kiemo rakandams, nei vietinių C2H5OH ambasadorių, iš visų jėgų bandančių sukovoti su tik jiems įsivaizduojamu vėju. Iš tikrųjų – kaimas čia kitoks. Jis žydi, klesti, žavi, kvepia. Ir tikrai ne Dioru.

Dar keli kilometrai spalvingo provincijos peizažo ir... ta pati šaltą žiemos vakarą per google street view atrasta automobilių stovėjimo aikštelė. Aikštelė, iš kurios puikiausiai matyti priežastis, dėl kurios čia atsibeldėm. Bent vienas iš „dramblių“, tingiai siurbiančių Lamanšo vandenį, sėkmingai įstringa ir į akis, ir į širdį... Ilgai nesvarstę nusprendžiam pietauti ne kur kitur, o ant kalvos, iš aukštai stebint visus tris dramblius,  mažytį Etretat kaimelį, sėdintį didingų uolų saujoj, ir prancūziškomis gėrybėmis dalinantis su žuvėdromis. Ėch,  la vie est belle!

 

IMG_3211

HSQN6377

IMG_3220

IMG_3231

IMG_3233

IMG_3234

IMG_3257

KTSQ2817

WDOF4855

GVSP9944

Laikas judėt pirmyn. Pirmyn! Vėl suvirpa paslėpsniuose pagalvojus, kad pravažiuojam pro Havrą, antrą pagal dydį Prancūzijos uostamiestį. Bet taip, kaip neįmanoma suvalgyti visų pasaulio krosanų, taip neįmanoma (o gal greičiau nesinori) surinkti visų prancūziškos žemės deimantų, pasiliekant juos vis kitiems kartams. Ruanas, kuriame buvo sudeginta Žana D‘Ark, taip pat vienas iš tų deimantų, kurį atrasim kitą kartą.

Važiuojam per garsųjį Normandijos tiltą, vendantį per Seną. Taip, tą pačią upeliūkštę, su kuria pirmą kartą susipažinom Paryžiuj. Čia ji visai kitokia. Čia ji didelė. Labai didelė.

Jau vakarėja, kai pasiekiam lentelę su užrašu „Honfleur“. Klaidžios apartamentų paieškos  kiek išblaivo jau spėjusias apsvaigti akis nuo neapsakomo grožio. Ne veltui Honfleur vadinamas gražiausiu Normandijos miesteliu. Po velnių, kaip pataikiau! Niekaip kitaip jo nepavadinsi, kaip tik „Žengiant į paveikslą“... Skambantis impresionizmu, stipriai kvepiantis jūra, išmoningai siaurų pastatų įrėmintas spalvotasis Normandijos gražuolis. Rodos, čia viskas kurta dailininko molbertui. Tie pieštukiniai, cukriniai spalvoti namukai... Kaip gerai, kad tie, kas juos statė, iš tiesų labai gailėjo mokėt žemės mokestį, todėl taip glaudžiai juos surėmė petys į petį ir išstiebė į viršų.

 

IMG_3326

IMG_3301

IMG_3355

UXCZ4838

Atsitiktinai atsiduriu gatvėj, kurios fragmentą yra nutapęs Claud Monet. Brrr... Net šiurpas dabar pereina, prisiminus, koks pritrenkiamas jausmas buvo stovėt ir jausti tą akimirką, momentą, metus, amžius! Kad ją kur tą jautrią prigimtį...

Tas pats gatvės fragmentas dailininko paveiksle ir realybėj!

IMG_3383

             ...Slampinėjam po senamiesčio gatves, grožėdamiesi half-timbered stilistikos statiniais ir ta neapsakoma normandiška ramybe. Ir nors ekspertai pasakytų, jog austres birželio mėnesį valgyti labiau proletarui, nei aristokratui tinkantis veiksmas, bet velniop tą ponų reikalą ieškot priekabių mėnesių pavadinimuose (antai negalima austrių valgyt tais mėnesiais, kurių rašyboje nėra raidės R; šiuo atveju JUIN šios raidės neturi). Tad sukertam riebią lėkštę skaniųjų šiaurės draugių ir giliais atodūsiais palydim nuostabiai šiltą ir kvepiantį vakarą į naktį, - kol spalvoti cukriniai nameliai virsta į mažus laimės žiburius.   

storyLazyload();