Kelionė į turistų vengiamą Iraną - 2 dalis

Į Kašano miestą atvykom vakare. Apsistojom vietiniame hostelyje. Rūsio požemyje davė kambariuką, bet labai jaukų. Visi hostelyje esantys iraniečiai prisifotografavo ir pasimatavo su broliu, užsilipę ant kėdės. Išėjom su pakilia nuotaika pasivaikščiot, paieškot nacionalinių patiekalų.

Aš džiaugiausi, kad nebereikia vairuoti, nes po miestą važiuojant prisižiūri daug karo keliuose. Kitą dieną apžiūrėjom mečetes, sultonų namus, pirtis, sodus. Kitas miestas – Isfahanas. Jame didžiosios aikštės su galingomis mečetėmis. Pastarosios labai įspūdingos, visos dengtos mėlynomis rankų darbo piešiniais puoštomis plytelėmis. Didelis turgus po stogu su vario, sidabro, keramikos dirbiniais. Čia jau ir lauktuves pradėjau pirkti.

Ryte įprasti iranietiški pusryčiai: kaimiškas baltas suris, skonis kaip fetos sūrio, uogienė, ir jų šviežia iranietiška duona (kaip perdžiūvęs didelis blynas). Aišku, kraipom nosis, nes kiekvieną dieną kišt pilvan tokius pačius pusryčius jau nusibodo.

Po Isfahano teko vairuoti apie 4 valandas ir nusprendėm sustoti nedideliam miestely, kur buvo kažkokio sultono namai. Prie mūsų priėjo iranietis ir pasiūlė apsilankyti kilimų siuvykloje, tik sakė, kad turi prieš tai paskambinti ir perspėti, kad visos moterys užsidėtų skaras. O, galvojam pasisekė, kaip aklai vištai grūdas. Siuvykla už poros minučių kelio. Užeinam, mūsų niekas nemato, o ten toks klegiasys kaip kokioj vištidėj! Visos tetulytės su skarom, pasikabinę po smulkią kilimo faktūrą, kruopščiai pirštais kažką daro ir plepa. Aišku, mus pamatę užtilo. 30 moterų per metus pagamina tik 24 kilimus. Kol po siūlą sukabina visą kilimą, praeina daug laiko. Buvom dar pavaišinti sausainiais ir atsisveikindami palikę arbatpinigių išvažiavom. Gera patirtis buvo. Kilimai, beje, iškeliauja į Europą, pas žmones, vertinančius autentišką rankų darbą.

Vykstam į Rytų Irano pusę. Kraštovaizdis atrodo įdomiai, seni miesteliai, kalnai, seni automobiliai, autostradoje kas 5 kilometrus po greičio matuoklį ir policijos automobilį, matuojantį greitį. Nežinau, kam jie reikalingi, nes Renault ir Peugeot ir taip greičiau nei 110 km/val. važiuoti negali. Kelionei prisipirkom be galo skanių pistacijų. Čia jos daug pigesnės nei Lietuvoje ir skonis pasakiskas. Didelės, šviežios, traškios, minkštos, naujų saldžiarūgščių skonių, kokių pas mus nerasi.

Privažiavom oazę! Valio! Žalumos Irane mažai, todėl labai džiaugėmės. Iš kalnų šaltinio tekantis upelis nukreiptas į kanaliukus, kurie drėkina visą kaimą. Čia radom ir vienintelį hostelį, labai gražiai tradiciškai restauruotą, sienos maišyto molio su šiaudais, visur kilimai. Norėjom čia pasilikt, bet kadangi to plane nebuvo, tai tik skaniai pavalgėm. Ir nuvykom į kitą kaimą, kur stovėjo 600 metų senumo pilis-miestas. Jos tik dalis restauruota po prieš 40 metų buvusio žemės drebėjimo. Pily maži kambareliai, kuriuosna sutilpdavo visa šeima. O vaikų patikėkit, kiek būdavo šeimose. Visas miestelis aplink pilį iš to pačio molio. Ir tokiuose namuose gyvena žmonės. Iš kitos pusės gerai, langai maži, molis gerai laiko vėsumą viduj, vasara nekaršta.

20180313_08343120180309_08380420180309_10314220180309_10363620180309_10325120180309_10402220180309_12235420180309_12302620180309_15160320180309_15162020180309_15171120180309_15195520180309_15423020180309_15280920180309_16015520180309_16091820180309_16095920180309_16125520180309_16130720180309_16425920180309_16152620180310_09395920180310_09402320180310_09414220180310_10570420180310_12564020180310_12580420180310_13184620180310_14111120180310_14182420180310_14260420180310_15020720180310_15085520180310_15192320180310_15193920180310_153344

Vykstam toliau dykumos link ir nusprendėm, kad reikėtų mum pilnai užsipildyt kuro baką. Google maps susiradom degalinę, bet sukiojam ratais ir niekaip nematom, nors ir rodo, kad esam vietoj. – Ogi va! Šaukia brolis! Pasirodo, degalinė, tai iš bačkos pompuojamas benzinas. Žmonių jokių nėra šalia. Po ilgo signalinimo atėjo iranietis ir trindamas akis 2 val. dienos užpylė mum pilną baką. Už kuro litrą mokėjom 18 eurocentų. Pilnas kuro bakas kainavo 8 eurus. Kai kur iš viso paspausdavo ranką ir nenorėdavo imti iš mūsų pinigų. Toliau į dykumą. Prasistumdom kupranugarius nuo kelio.

 

MESR

Mesras – dykumos kaimelis, kuriame stovi keli vienetai vietinių namelių. Viename iš jų ir apsistojome. Miestelį supa smėlio kopos. Namų šeimininkas čia gyvena praktiškai nuolat, išskyrus vasarą, kai būna 40 C karščio. Tada pradeda iš visur lysti gyvatės ir skorpionai. Ir visas tas gėris sulenda į namus. Todėl tris vasaros mėnesius visi iš čia dingsta. Kitą rytą, kol nekaršta, išėjom palakstyt po kopas. Kas keisčiausia, šiame kaime esančiame tarp kopų, yra auginamį javai. Iš kažkur toli esančių kalnų atbėga siauras upelis ir jie sugeba susidrėkinti savo pasėlius. Auga jie smėlyje, bet taip gražiai žaliuoja ir yra visiškai ekologiški.

Vakarienei mum paruošė puode pelenuose po laužu troškinamą kupranugarieną su aviena. Buvo įdomu stebėti visą gaminimo procesą. Daug įvairių vietinių patiekalų, kaljanas, pasakojimai, dar prisijungė vietiniai keliaujantys iraniečiai, grojo, dainavo, tai buvo geras vakaras. Smagu matyt, kaip atėjus naujiem žmonėm pavakarot, jiem į rankas paduodamas ne alaus butelis, o arbatos puodelis. Ir jie dar linksmiau laiką leidžia nei lietuviai, be jokio alkoholio.

Rytas prasidėjo nuostabiai. Pusryčiam pateikė ne tik standartinius duona, sūrį ir uogienę, bet iškepė kiaušinienę ir papjaustė vaisių! Arbata gaminta ant laužo irgi buvo ypač skani.

Vykstam toliau į sekančią oazę. Joje yra labai gražus miestelis. Buvo jau vakaras, saulė jau pradėjo slėptis už kalnų. Nusprendėm, kad čia pasiliksim pernakvot, nes buvo labai gražu. Žinoma susirast tokioje vietoje, kur nakvoti nėra taip lengva, kai niekas nekalba angliškai. Pasiklausinėję gestų ir kitokiais judesiais nakvynės neradom ir nusprendėm nakvoti prie toliau esančio kanjono.

Kadaise tekėjusi upė išgraužė gilią vagą ir suformavo įspūdingą kanjoną. Atvykę radom moksleivių grupę. Žinoma, pamatę mus jie pamiršo, ko čia atvažiavo. Perėję tikrai gražų kanjoną, grįžom prie automobilio. Prie mūsų prieina su barzda, purvinas, lygtais baltaodis. Pakalbėjom angliškai, pasirodo ispanas, keliaujantis autostopu. Jau tapęs tikru geru „džiumbru“-„backpakeriu“ sugalvojo nakvoti kanjone esančiose olose. Aišku, maisto pasiimt nereikia su savim, nes turbūt skrandis ir taip susitraukęs. Pamiegojo porą naktų oloje, sušalo, išbadėjo ir paprašė mūsų, ar galėtumėm jį parvežti iki miesto. Atidavėm savo turėtus bananus ir nuvežėm tiesiai prie užkandinės. Kartu pavalgėm, tai buvau seniai bematęs, kaip gali būti žmogui skanu valgyti.

20180310_19033320180310_21561620180311_07343620180311_07394520180311_07484220180311_07515120180311_08183520180311_08045020180310_17234920180311_09070220180311_09160120180311_17051920180311_17134120180311_17280320180312_07350020180312_07360520180312_07373720180312_07382120180312_07473220180312_07512320180312_100812(0)

Vykstam toliau į Rytus, link Afganistano sienos. Toje pusėje yra labai gražių senovinių molinių miestelių kalnuose, gražių oazių. 100 km iki pasienio prasideda apsaugos postai. Mūsų nestabdo, nes vairuoju prisispaudęs prie prieky važiuojančio automobilio, kad nematytų, kad esu baltas. Mažai, kas gali pagalvot, kai ir taip praktiškai nėra turistų, ir kad tuo labiau turistas vairuotų automobilį. Ir, deja, vienas pamatė ir susdabdė. Na, ką, su pasais į būdelę. Mes šypsomės, jie šypsosi. Rankas mums spaudžia. Toks įspūdis, kad sustabdė ne tikrint, bet paįvairint sau dieną, į mus pasižiurėt. Iš netoliese esančio bokštelio nulipęs atbėgo kareivis su automatu. Jam gi irgi žmogui idomu. Gavo gerai rėkt nuo būdelės viršininko ir vėl bėgte į bokštelį. Didis viršininkas atsivertė mano pase esančią Vietnamo vizą, žiūri į kažką. Išsitraukė tualetinio popieriaus lapelį, perlenkė per pusę, kad tušinukas nesulystų ir nusirašė vizos numerį. Patikėkit, kiek viduj turėjau juoko, tik negalėjau jo išlaisvint, kol stovėjom būdelėj! Po turistinio registravimo grįžę į automobilį, gerai prisijuokėm ir nuvykom iki nakvynės kaimelio. Molio kaimelis buvo sugriautas žemės drebėjimo, bet jame gyvenę 3 vyrai dabar įrengė svečių namus. Karavanserija – taip senais laikais vadinosi karavanų varovų nakvynės namai. Ją atstatė, įrengė kambariukus. Vakare pasiklausėm jų pasakojimų, patys papasakojom apie Lietuvą ir Europą. Parūkėm kartu kaljaną. Iš Lietuvos buvom pasiėmę dovanų, tai šiuose namuose dalį jų ir įteikėm, nes labai jau draugiški buvo šeimininkai. Atmosfera, kurią sukūrė namų istoriją ir šeimininkai, buvo be galo gera. Būdamas tokiose vietose, jauti tikrąjį Iraną. Papusryčiavom ryte ant stogo. Nors ir buvo standartine duona, sūris, uogienė, bet aura, kuria dvelkė visi namai, pusryčius padarė stebuklingus.

storyLazyload();