Indonezija 1-a dalis

Prisėdau aprašyti kelionę į Indoneziją ir staiga suvokiau, kad nebuvau aš Indonezijoj, na ne tiesiogine prasme, bet vis dėl to. Pabuvimas Balio saloje, ar kaip mūsų atveju, dar ir Lomboko saloje, tai toli gražu ne Indonezija. Labai gerai apie tai papasakojo vietinis gidas, vežiojęs mus po Lomboko salą. Kai jis nuvyko į sostinę Džakartą, jo paklausė iš kur jis esąs. Kai pasakė, kad iš Lomboko, vieni sostinės gyventojai klausė, kokia čia šalis? Kiti, labiau išprusę, buvo nustebę, kad jis civilizuotai apsirengęs, mat galvojo, kad jie ten tose savo salose vis dar laksto nuogi kaip laukiniai. Ką jau bekalbėti apie automobilius ar kitus civilizacijos privalumus. Na, bet vis dėl to, mes susiruošėm į Indoneziją, o ne į kažkokį vietiniams nežinomą užkampį. Beje, apie Balį žino ir Džakartoje. Skridome ilgai, jei kas nors nesupranta ką reiškia žodis ilgai, primygtinai rekomenduoju atsisėsti ant kėdės, prisirišti diržu, ir taip prasėdėti pusę paros, taip taip, dvylika valandų. Dar paprašykit, kad koks kaimynas, ar šiaip prašalaitis eksperimento pradžioje ir prieš pabaigą atneštų kokią pabuvusią picą su mėgstamu gėrimu, va ir gausite ilgą skrydį. Tiesa, dar ne viskas. Dar kokie giminaičiai lai pabus Malaizijos pasų kontrolės viršininkai, tada truputį, gal kokią valandėlę atsipūskite ir vėl į kėdę, dar trims valandoms. Šį kartą kaimynai, ar šiaip prašalaičiai už maistą ir mėgstamą gėrimą, tegu prašo gražaus pinigo. Va taip ir atskridome į Balį. Na, gal tik viena smulkmena, skridome iš Amsterdamo, kuriame praleidome visą dieną. Atskridome vėlai, bet tai ne bėda, dar Lietuvoje facebuke susiradome tokį Aleksą, kuris vežioja turistus Balio saloje. Tai sau ramiai jo ir laukiame, nes taip buvome sutarę. Jau visos saulelės vakarop, o Alekso kaip nėr, taip nėr. Skambinam jam. Pasirodo, jis galvojo, kad mes atskrisim tik rytoj. Tūkstantį kartų atsiprašė ir liepė laukti 10 min. Po geros valandos mes jau sėdime Alekso automobilyje ir važiuojame į savo viešbutį Ubude. Ubudas – tai Balio rajonas pačiame salos centre. Jis neturi priėjimo prie vandenyno, gal todėl taksi važiuoja tik į vieną pusę- į Ubudą, Ubude taksi nėra, neskaitant, žinoma, „vietinių taksistų“. Su Aleksu buvom sutarę ir tolesnius mūsų maršrutus, bet dėl visa ko, primenu jam, kad poryt lauksime jo 9:00. OK, viskas sutarta. Na o dabar miegoti, kas nedarė eksperimento, tas žinoma pamiršo apie 12+3 skrydį. Nežinau kaip Jūs, bet aš bet kokią kelionę pradedu suvokti tik atsikėlęs kitą rytą. Kaip šilta, kaip šviesu, o dar tie vaizdai...DSC_6158O labiausiai smagu, kad viskas tik prasideda. Pradžioj patraukėm į Ubudo turgų.DSC_6163 Aš visad nepailsdamas kartosiu – nieko nėra geresnio už Azijos turgų. Ko tik čia nėra, ir mangų nėra, tai ne juokas, tikrai nėra. Mat mangų sezonas pasibaigęs, o kaip pas mus, apkasti smėliu ir laikyti, kol niekas neturės ir brangiau parduoti, jie neturi tokios mados. Gerai, gerai viso kito tikrai buvo daug ir ne vien tik vaisių. Tiesa, nepaminėjau, kad Indonezija musulmonų kraštas, o Balis ne. Tai lyg ir induizmas, lyg ir budizmas, kažkas labai sumišę.DSC_6165 Visur mažos šventyklėlės, smilkaliukai rūksta. Prie kiekvieno namo įėjimo padėtas maistas indelyje, toks pat yra ir viduje. Iš išorės maistas skirtas blogosioms dvasioms, kad jos pasisotintų ir neitų vidun, o viduje gerosioms, kad jos pasisotintų ir liktų viduje.DSC_6170 Kaip jos ten susigaudo kas kam priklauso, nelabai aišku. Po turgaus keliaujam į beždžionių mišką. Jo plotas kiek daugiau negu 12 hektarų.

storyLazyload();