Geriausi įspūdžiai saulėtajame Maroke

Kaunas- Frankfurt Hahn – Fes- Frankfurt Hahn- Kaunas (2009-08-07/31)

Viso užtrukom 24 dienas, 21 iš jų Maroke.
Pratūnoję 40 valandų Frankfurt-Hahn ore uoste, pagaliau pasiekėme Maroką. Mums sakė, kad esam laimės vaikai, nes lėktuve sėdėjom prie jauno marokiečio, kuris pasisiūlė mus su savo draugais nugabenti į Fes, nes kaip žinia, nuo oro uosto iki miesto taxi kainos užkeltos. Patekom i keistoką patikrą, kuomet oro uoste praleidžia pro vartelius ir tie varteliai pradeda pypsėti, jei žmogus užsikrėtęs kiaulių gripu. Vėliau mūsų bendrakeleivis susisiekė su vaikinuku, pas kurį turėjom apsistoti (juos susiradome per couchsurfing, išties pravartus dalykas keliaujant savarankiškai). Viskas vyko sklandžiai, ir mus priėmė Abdou su savo pusbroliu Adil. Tik atvažiavę išlėkėm pavakarieniaut, tad patraukėm link kavinės Hasano II bulvaru, kur gavom tradicinės sriubos pavadinimu harira. Labai jau skani, be to, valgoma, su marokietišku cukriniu saldainiu, o Ramadano metu, dažniausiai vietiniai pirmiausiai būtent jos skonį pajunta burnoje ! Taip pat teko paragaut jų karštos saldžios mėtinės arbatos, kuri mus lydėjo visą likusią kelionės dalį (daugelis keliautojų skundžiasi, kad jie ją persaldina, tačiau būtent tokia arbata ir suteikia labai daug energijos). Ryte patraukėme nusipirkt autobuso bilieto į Khenifrą, pas berberą Rachidą (tarp kitko, per visą kelionę, nesusipažinome nė su vienu arabu, o būtent arabai ir yra valdžioje, net 98% ). Vėliau patraukėm pusryčiaut marokietiškos duonos su sūriu (kartais ją daro su šokoladu, aliejiniu padažu su medum), kuri vadinas harcha (harča) ir gėrėm apelsinų sulčių. Tada prasidėjo mūsų klajonės po Fesą, nuo naujo Feso iki Feso senamiesčio, aplankant senąją klaidžiąją mediną, žydų kvartalą su labai siaurom gatvelėm, palypėjom ant stogų pasižiūrėt odos raugyklų (mes, lietuviai, gyvenam tikrai gerai), kur odos raugiamos balandžių kakučiuose, mirkomos rūgštyse, ir visa tai kaitinant saulei sukelia nemalonius kvapus ir antisanitarines sąlygas. Visos grožybės randasi senamiestyje, kuris įtrauktas į UNESCO paveldą. Tad į rankas yra duodamos mėtų šakelės. Kadangi buvom su vietiniais, turėjom šiokį toki pranašumą, aplankėm gatveles, kurių nelabai žino turistai. Beje, mes i Maroka atvežėm lietų, lijo pirmą kartą po keturių mėnesių!
Pietum nusprendėm pagamint lietuvišką mišrainę, tik nustebom, kai jie pasakė, kad pas juos daromos tokios pat, tik be žirnelių ir raugintų agurkų! Neveltui Marokas buvo Prancūzijos kolonija, juk lietuviška mišrainė perimtoa ir patobulinta būtent iš prancūzų virtuvės. Vakare su mūsų coucher‘iais nulėkėm į vietinį „shisha house“, kur paragavom marokietiško kaljano. O vakarą apvainikavom sraigių sriuba. Velniškai neskanus dalykėlis, bet nemažas skaičius marokiečių ją vartoja vien dėl to, kad ji vitaminų bomba, kuri itin gera širdies darbu palaikytii. Grįžom labai pavargę, tad miegojom kaip užmušti. Mūsų nenaudai… Atsikėlėm tada, kai mūsų autobusas turėjo išvykti į Khenifrą, (už bilietus sumokėjom maždaug po 30Dh) tačiau mus paskatino bėgti ir spėjom pavėlavę 15 min. Bet užsitarnavom vairuotojo rūstybę :)) Tačiau kadangi Maroke viskas vyksta labai lėtai, ir kaip Abdou sakė :“Jie ne atrodo, kad nedirba, jie išties nedirba“, net įsėdę į autobusą laukėm dar kokias 20 minučių. Tada ir suvokėm, kad šitoj šaly skubėti neverta, viską reikia daryt su pasimėgavimu ir neįtikėtinu atsidavimu. Važiuodami negalėjom atsigrožėti vaizdais, bei palikti baimės užnugary, nes važiavom siaurais kalnų keliais, kurie yra nemažam aukšty, o aptvarų jokių, o dar kai važiuoji autobusu, kurį vairuoja marokietis . Jie skuba nebent kelyje, nepaisydami jokių kelio ženklų, nes anot jų, jie jiems nereikalingi, jie tiesiog žino, kitų vairuotojų tolimesnius veiksmus.

Khenifroj mus pasitiko Rachid, dar vienas coucher‘is. nustebom, kad teks dar pavažiuoti 24 km iki kaimo Tighassaline. Važiavome Grand taxi (tai tarpmiestiniai taksi) kuriame be vairuotojo sėdi 6 žmonės, du iš jų ant priekinės sėdynės ;) Pačiam kaime buvo labai smagu, nes buvom tik 4 užsieniečiai, o miesteliopopuliacija 7346 gyventojų. Atvykome į tikrai labai finansiškai skurdų kaimelį, tačiau buvome nustebinti svetingumu. Šeimoj iš viso glaudėmės 12 žmonių: 8 vietiniai (2 vaikai tiesiog giminaičiai, nes šeimos mama juos pasiėmė vien dėl to, kad jos sesė gyveno dar skurdžiau nei jie patys), prancūzas, vokietis ir mes. Name nebuvo visiškai jokių baldų, tik daug užtiesalų ant molinės žemės. Ant tos pačios žemės jie ir sėdi, ir valgyt daro, ir maudo jauniausiąjį. Visas namas taip pat iš molio, tradicinis berberų namas. Mus pasitiko su tipiniais berberų pusryčiais: abrikosų džemu ir namine duona. Papusryčiavusi, Algina ir šeimos mama, nuėjo į pirtį – Hammam, ten dvi valandas šveitėsi kūną, kad neliktų pasenusios odos su purvu (žiemom visas procesas užtrunka iki 6 valandų, nes tai tarsi forumas, kur jie gali susitikt, padiskutuot, o ir pasišildo tuo pačiu, kūną atgaivina). Jie tai daro kartą į savaitę, todėl pas visus labai švelni ir jaunai atrodanti oda. Po 18:00 yra vyrų laikas hammam‘ui.

Pietum valgėm kažką panašaus į omletą su mamos kepta duona, o Algina su Rachido mama ir sese vakarienei pagamino Tajine, tradicinį troškinį, kurio galima gauti bet kuriame Maroko kampelyje. Vakarą praleidom ant stogo, ten ir miegojom visa gausia šeimyna.

Ryte turėjom atsisveikinti su prancūzu ir vokiečiu, nes šeimoj priimta pažadinti visus ,atsisveikint nesvarbu kada išvyksta. Pabudę išėjom į slėnį prie upės. Keliavom išdžiuvusiom molingom upės vagom, o radę geresnį kampelį ir upėj išsimaudėm, kuri dar nebuvo išdžiuvus. Susidūrėm su labai keistu reiškiniu, kalnų vanduo buvo labai šiltas ir sūrus. Bet tai nesutrukdė jaunėliui padaryt nuostabiausią dieną jo gyvenime, kaip jis sakė, tai pirmas kartas, kai jis mato upę, kai joje maudosi.

Vakare gaminomės couscous, ir žinokit, tai buvo pats skaniausias ragautas patiekalas Maroke! Patiekalą valgėm rankomis, kaip ir kitus patiekalus, tačiau šis buvo kitoks, nes reikėjo rankoje pasigaminti rutuliukus, kas yra išties ne lengva. Sužinojom ką reiškia maudynės tikram berberiškam duše, atsitupi ant tarybinio tualeto ir piliesi vandenį ant savęs su bliudeliu, o šiknytė vis lenda pro užuolaidėles – duris, į koridorių, vaikštomiausią šeimos vietą;) Vakare Rachido sesė Souaad Alginai padarė hinaa ant rankų ir kojų (turbūt daugelis yra matęs musulmones apsiornamentavusias rankas su chna). Gulint ant stogo, prieš miegą, buvo žvaigždžių lietus, tad žavėjomės ir aikčiojom, kaipgi tai atrodo neįtikėtinai, kai aplinkui 24 kilometrų spinduliu beveik nėra šviesų, o foną užlieja vestuvininkų dainos.

Kadangi turėjom išvykt išties anksti, su šeima atsiglėbesčiavom vėlai vakare, tačiau sesutė įsimiklino ir ryte mus palydėt apkabinimais, žavia šypsena bei liūdnom akim. Visgi buvom pirmieji coucher‘iai, kurie jai visur siūlė keliauti kartu.

Mūsų laukė sekantis kelionės tikslas, Cascades d’Ouzoud, kriokliai įsikūrė didžiuosiuose Atlaso kalnuose, įsikūrusiuose Tanaghmeilt kaime. Išvertus iš berberų kalbos, ozoud reiškia aliejų, tad šį pavadinimą kriokliai gavo dėl to, kad aplinkui yra daugybė augančių alyvmedžių. Ten nusigavom su autobusu iki Beni Mellal ir tada su Grand Taxi (100km/1h) per siaurus kalnų keliukus, lenkdami autobusus, kai apačioj skardžiai ir nėra aptvarų, o dar kalnu ožkos išbėga į kelią ;) Teko ir kinkas padrebint, važiuojant per tiltą iš skardų aukštai virš upės. Šiam kelionės tarpsny ir supratom, kad su Grand‘u važinėt išties baisu.

Atvykę radom kambarį už 100Dh ir buvom labai patenkinti, nes galėjom nueiti i dušą ir miegoti lovoj (mums rekomendavo išsinuomot palapines, tačiau sąlygos ten nežmoniškos, nes palapinė viena prie kitos, praėjimų jokių, o ir takai turistam už pusmetrio padaryti, tad ramybės jokios. Na, o apie palindimą po dušu kalbų išvis nėra)! Ir nuomininkas buvo keistokas, gal net liguistas, jo aistra- Rusija. Apie ją jis žino viską, nes kainyninių šalių pavadinimus su sostinėm išmoko. Ir pasakė, kad Lietuvos sostinė Vilnius. O kas svarbiausia, išėję į kiemą, galėjom girdėt krioklio keliamus garsus. Dieną praleidom nuostabioj vietoj. Susižinojom vietą, kur nėra turistų, nebent pavieniai keliautojai apsilanko. Ir vėlgi, susipažint su vietiniais ne tik, kad smagu, bet ir naudinga, galima sužinot tikrai nuostabių vietų, kurios neaprašomos jokiam Travel Guide. O pati vietą šauni tuo, kad ten tarsi gamtos sukurtas SPA su vaizdais lyg iš atviruko: miškai, kriokliai kriokliukai, įvairūs akmenys milžinai ir lyg iš pasakų traukti tiltukai. Atsigaivinom natūraliai spaustom bambuko sultim ir matėm daug laukinių bezdžionių, išlindusių ieškot vakarienės, įsigudrinusios, žino kada lyst. Vakare buvom pakviesti paklausyti berberų muzikos. Ritmai tikrai užvedantys. Ten susipažinom su jaunu marokiečiu, kuris neretai žolės papučia, ir jo pagyvenusia žmona iš Havajų, kuri yra buvusi FTB agentė. Su šia keistoka porele vakaras nusidažė įvairiausiom spalvom. Tuomet ėmėm suvokti, kad mūsų kelyje pasitaiko vien keisti žmonės.

Anksti ryte tranzavom į Marrakech‘ą (per 5 valandas su keturiom mašinom, atminkit, kad tranzavom per kalnus, nuvykom kažkur 300km). Miestas įsikūręs Aukštųjų Atlaso kalnų papėdėje. Taip pat šio miesto senamiestis įtrauktas irgi į UNESCO paveldą. Čia atvykę iškart nulėkėm į viešbutuką, kurį rekomendavo Rachid, nes jis pažįsta administratorių, tad gavom kambarį iki vakaro nemokamai ir terasą su galimybe nueiti į dušą, bei saugiai palikti daiktus ir viskas už 80Dh nakčiai dviem žmonėm. Beje, viešbutis vadinasi Hotel Al Hilal. Prisivalgėm vietinėj užeigoj dviese už 3 eurus, ir vėlgi nuskilo dėl to, kad tik atvykę, susipažinom su viešbučio savininko sūnum, kuris tą landynę mums ir parodė. Tačiau valgyt vietinėse užeigose yra gerokai skaniau, negu turistam siūlomose, nes tose užeigose (tačiau į jas pirmą kartą geriau eiti su marokiečiu) jie tave laiko kaip draugu, o ne objektu iš kurio siekia pasipelnyt ir aplink pirštą apsukti.

Vakarop nusprendėm eiti į visų išgirtąją Jamma el Fna aikštę. Tačiau mus nuvylė visas ten vykstantis veiksmas. Per daug žmonių, ypač turistų… Na, o kadangi miestas turistinis, tai ir visas aikštės veiksmas pritaikytas turistam, negalėjom nė trupučio atsipalaiduot, nes jei tik žvilgsnis nuklysdavo į kerėtojus grojančius belenką su savo pasipiktinusiom kobrom, iškart atbėgdavo vyrukas ir reikalaudavo pinigų, na o kadangi tu gyvačių begalybė, tai besikabinėjančių vyrukų taipogi. Akrobatai, turbūt nekeičiantys savo repertuaro 50 metų. Moteriškės, rėkiančios “Madam, Madam, chna”, bet Algina atsiginti galėjo, ji jau buvo pasidabinusi hinaa. O ir raganaitės, norinčios ateitį pasakyt arabų kalba, lyg ji mum būtų gimtoji… Beje, lenkai užvaldė ir Afriką, nors nei vieno nesutikom, bet kiekvienas prekeivis spėdavo, kad esam iš Lenkijos. Na, o vakarą pabaigėm terasoje šnekėdami ir dalindamiesi įspūdžiais su kitais keliautojais (kaip sakėme, sutikom daug įdomių žmonių: du vaikinai keliavo namo iš Togo, kur statė biblioteką, kita panelė su draugu, norėjo sužinot daugiau apie tai iš kur kilęs jos tėtis, ir įminti didžią paslaptį, kodėl ji turi labai garbanotus plaukus).

Pabudę ir super gerai išsimiegoję, nulėkėm į Jardin Majorelle (prancūzo sukurtą egzotiškų, iš viso pasaulio, augalų sodą), norėjosi ten buti kuo ilgiau bet laikas spaudė.. Bet tame sode tikrai yra ką pažiūrėt. Akys nuolat užkliūna už kokio reto augalo ar paukščio, o ryškios spalvos pakelia nuotaiką iki begalybės. Atsigavę užsibrežėm, rasti berberiškas kelnes ne daugiau kaip už 12 eurį (120Dh) ir spėkit ką ? pradžioj siūlė 45 eurus, o nusiderėjom iki 10 ;) Algina būtent šiame mieste sulaukė daug palyginimų, pvz.: Shakira, Aisha, Aguilera, nors nė iš tolo ne į vieną nepanaši ;) Taip pat jai nutiko nelaimė, užkliuvo ir nusilaužė dalį kojos nago, tad pradėjus plūst kraujui, išgirdo pasiūlymą atnešt medikamentus, deja gavo tik kokio penkiasdešimtmečio sulaukusio languoto popieriaus. Tad iš medinos teko eit namo, tvarkyt žaizdos, na, o grįžę radom savo lovose keistus vyrus ir vargšus vokiečius nukabinusius nosis prie savo lovos, nes ir jų lova užimta jau buvo, bet administratorius Mohammedas viską sutvarkė : du suguldė į vieną lovą, o storulį paliko ten kur jis voliojos , o mums ,kaip ypatingiem svečiam, davė visiškai naują čiužinį, tik, deja, dar neišpakuotą, tad miegodami girgždinom celofaną. Štai ir tokių kuriozų galima sulaukt keliaujant po Maroką. Tačiau tai nuotaikos nė trupučio nesugadina, atvirkščiai, priverčia su nuostaba stebėtis ir pratintis būtent prie tokio gyvenimo būdo.

Ryte išsiruošėm į Sidi Ifni. Šį miestą pasirinkom vien dėl gamtos sukurtų skulptūrų, kurios yra paplūdimy, tik kaip toli, taip ir nesužinojom… Į šį miestą nusprendėm tranzuot, nes bilietai išties gan brangūs pagal marokietiškas kainas (300km/30 Lt). Pastovėję autostradoje 15 min susistabdėm vyrą, kuris pavežė visus tuos 300km su superine mašina ir dar pusryčiais pavaišino, tuo metu brangiausioje ir prašmatniausioje kavinėje, kokioje dar tik esam valgę. Beje, jis suprojektavo pagrindinius Maroko kelius bei tiltus. Tad važiavom su protingu žmogum, kuris pasakojo daugybę istorijų, bei suteikė žinių apie Argan medį, kuris auga vieninteliame Maroko regione. Pametėjęs iki Agadir miesto paleido ties Tiznit. Ten per 15 min (į 15 min įeina : sulčių gėrimas, vandens pirkimas, ėjimas i tualetą ir 5 min atėjimas iki kelio) susistabdėm du brolius ir jie mus pavežė iki Tiznit. Ten jau nekaip sekės tranzuot, nes mašinų praktiškai nebuvo (o dar ir vieta nesmagiausia, prie kalėjimo, aplink kurį vaikščiojo uniformuoti vyrai su automatais, karts nuo karto išleisdami mašinas, pilnas nusikaltėlių), tad paskutinius 80 km lėkėm su Grand taxi. Šioje 500km kelionėje išleidom nepilnus 15lt (už vandenį, sultis, taxi ir mažus pusrytėlius Marakeše ), tad jei kas sakys, kad tranzuot neverta, galėtume ir pasiginčyti ;)

Mus atvykusius pasitiko šaltas vėjas ir vandenynas. Tad užvaldė niūri nuotaika, nejau visą likusią kelionės dalį, keliaujant palei krantą, mus tokie vėsus orai ir lydės (o dar, kai mum visi sakė, kad Essaouira yra pats šalčiausias miestas, o mūsų tuometinis taškas visos kelionės metu buvo pats piečiausias)? Na ir miestas pasirodė neįprastai ramus, nei žmonių, nei kačių, nei muzikos garsų, net prekiautojų nebuvo.. Tačiau kai tik atsigulėm, suvokėm, kad pirmas įspūdis buvo klaidingas, mieste prasidėjo „Tebūnie Naktis“ (jos vyksta kas naktį), garsai iš visų įmanomų kampų, miestas atvėrė visą širdį iki 3 nakties. Pats miestelis jaukus, įsikūręs gan kalnuotoje vietovėje, tad vaizdų pagaut galima buvo žavių.

Booking.coms
storyLazyload();