Bom dia arba savaitė Madeiroje

Mama kažkada užsiminė, kad labai norėtų į Madeirą, o man tas pavadinimas tuo metu beveik nieko nesakė. Bet ta mintis nusėdo kažkur galvoje, vis pasiieškodavau informacijos ar paskaitydavau kokį į rankas papuolusį straipsnį, kol galiausiai labai aiškiai suvokiau - NORIU! Pradžioje to noro nepavyko įgyvendinti nepavyko, nes neradau kompanijos, kai netyčia ir neplanuotai mano gyvenime pasimaišė toks pat nuotykių ieškotojas, kurį pavyko savo norėjimu užkrėsti :) Tada sekė dar daugiau guglinimo, ką toje Madeiroje galima nuveikti, pamatyti ir buvo nuspręsta, kad mėgausimės tuo, ką Madeira turi geriausio – gamta, ir kiek įmanoma labiau išlįsime iš komforto zonos. Agentūros paslaugomis naudojomės tik todėl, kad kol kas tiesioginis skrydis į salą galimas tik užsakomaisiais reisais, o visą savaitės veiklą suplanuoti padėjo įvairūs forumai, youtube ir grupės Facebook'e.

Taigi vėsią ir vėjuotą rugsėjo pabaigos dieną paliekame Lietuvą su vitimi, kad Madeiroje bus gerokai šilčiau ir neišsipildys orų prognozės, kurios visai savaitei žadėjo lietų. Madeiros oro uostas pakliūna į 10 pavojingiausių oro uostų pasaulyje, kadangi pakilimo takas yra ganėtinai trumpas ir dalis jo nutiesta ant polių tiesiog vandenyne, o kad nebūtų per lengva, sąlygas neretai sunkina stiprūs šoniniai vėjai. Nusileidimas buvo neįtikėtinai sklandus ir švelnus, ir štai mes atvykome! Pirmas įspūdis - ir kaip tie žmonės pasistato namus ant uolos ir dar ant skardžio automobilį priparkuoja...

Kol autobusiukas veža į viešbutį suprantu dar vieną dalyką: teks iš naujo įvertinti vairavimo įgūdžius, kadangi keliai (išskyrus greitkelį) be proto statūs, vingiuoti ir siauri. Bet kas mums jauniems, nevedusiems :)

Kas labai maloniai nustebino - visoje saloje be galo švaru. Ar tai būtų sostinės centras, ar mažas miestelis vidury niekur: visur švaru, lyg ką tik išplauta. Dar vienas skirtumas nuo Lietuvos – vairavimo kultūra. Sostinės Funšalio senamiestyje beveik nėra kelio ženklų, ypač žyminčių pagrindinį ar šalutinį kelią, vairuotojai prie sankryžos sustoja, vienas kitam mosteli – važiuok, kitas nusišypsojęs pamoja ir visi patenkinti. Arba siauroje vienpusio eismo gatvelėje prie mokyklos mama sustabdo automobilį, ramiai padeda susirinkti vaikui daiktus, su juo atsibučiuoja, o tuo tarpu visa susidariusi mašinų kolona už jos stovi ir kantriai laukia. Pabandžiau įsivaizduoti tą pačią situaciją Lietuvoje ir kiek sekundžių reiktų, kad būtum užpypintas ir palydėtas keiksmais...

Vairavimas Madeiroje vertas atskiro paminėjimo. Keliai siauri, statūs, vingiuoti ir dažniausiai visi išvardyti komponentai eina kartu. 40 proc. įkalnė ar nuokalnė ten visai natūralus reikalas. Taip ir važiuodavom, arba visą kelią pirma-antra pavara mašina pūškuodama lipa į kalną, arba mini stabdį ir tikiesi, kad prie kokio posūkio ant skardžio stabdžiai nepaves :) Didelėje salos dalyje yra greitkelis, kuris leidžia komfortiškai vairuoti, tačiau jis jungia tik pagrindinius miestus, o norint pamatyti kažką įdomiau ar leistis į žygį levadomis tenka įjungti drąsos režimą ir lįsti į gatvių labirintą. Kelių kokybė Madeiroje tikrai puiki, net atokiausiame kaimelyje virš debesų gatvė atrodo kaip vakar išasfaltuota. Beje, kad ir kokios atrodytų beprotiškos sąlygos vairavimui, per savaitę nepamatėme nei vienos avarijos, brūkštelto šono ar nudaužto veidrodėlio. Važiuojant į oro uostą vairuotojas pasitaikė labai šnekus, tad ir apie vairavimą užklausėme. Anot vyriškio, didžioji dalis avarijų įvyksta būtent greitkelyje, kur kelias platus, leistinas greitis didesnis, automatiškai mažėja koncentracija, o ir jaunimas, kaip ir visame pasaulyje palenktyniauti mėgsta.

Dar prieš atvykstant sutarėme, kad Madeiroje visą dėmesį skirsime aktyviai veiklai gamtoje, tad sąmoningai ignoravome bažnyčias, muziejus ir kt. Tad jei ir jums patinka išbandyti save žygiais gamtoje, dalinuosi kelionės maršrutu, galbūt kažkam bus naudingas planuojant savo kelionę :) Dauguma žygių saloje eina palei drėkinimo kanalus – levadas, kuriose vanduo net ir šiltą dieną gelia rankas. Labai paranki pasirodė dar prieš kelionę už 5 eurus į telefoną parsisiųsta programėlė WalkMe. Joje sužymėti visi saloje esantys pėsčiųjų žygių maršrutai su galimybe išsifiltruoti juos pagal ilgį, sudėtingumą ir pan. Rinkomės ilgesnius žygius ir pažymėtus kaip Moderate arba Hard, nes pagalvojome, kad paprastai pasivaikščioti ir Lietuvoje galim.

1 diena. Kadangi gyvenome Funšalyje, beveik visi objektai buvo nutolę panašiu atstumu nuo sostinės. Pirmąją dieną aplankėme garsųjį Cabo Girão. Tai 580 metrų virš jūros lygio esanti apžvalgos aikštelė stiklinėmis grindimis. Pripažinsiu, vaizdai labai gražūs, tačiau nėra baisiai jauku stovėti ir žiūrėti sau po kojomis, nes kažkur pasąmonėje stiklas vis dar neatrodo pati tvirčiausia ir patikimiausia medžiaga, tinkanti išlaikyti daugelio žmonių svorį. Po to leidomės ieškoti žygio Levada do Moinho – Levada Nova. Navigacija truputį ne ten nuvedė, tačiau sutikome daugiau tokių pat klaidžiojančių keliautojų ir štai, pirmasis žygis! Akis dar nepratusi prie kalnų ir skardžių, tad norėjosi stoti ir fotografuoti kiekviename žingsnyje, o kaklą paskaudo nuo bandymo aprėpti žvilgsniu visą gamtos didybę. Įdomioji dalis ta, kad pasiekus vienos levados pabaigą arba ištakas atgal grįžti jau palei kitą levadą, kuri pasiekiama užlipus stačiais laiptais. Antroji levada naujesnė, eina aukščiau, netrūksta vietų kur nėra apsauginių tvorelių ir reikia eiti apie 30-40cm. pločio betonuotu taku, kurio vienoje pusėje levada ir kalnas, o kitoje – šimto ar daugiau metrų aukščio skardis. Tuomet tenka pastovėti kelias sekundes ir nuraminti save prieš einant toliau. Dar vienas smagus dalykas šiame žygyje: vienoje vietoje tiesiai virš tako krenta krioklys ir netgi bandant jį aplenkti vis tiek gauni dušą. Kadangi lauke šilta, stipriai nesipriešinome nemokamam dušui.

Grįždami dar prasukame pro Calheta miestelį, nes ten yra vienas iš nedaugelio smėlio paplūdimių saloje, tačiau vandenynas buvo gan banguotas ir maudynės nesugundė, tad likusį vakarą paskiriame klajonėms po siauras Funšalio gatveles.

2 diena. Pagal planą turėjome žygiuoti tarp dviejų aukščiausių Madeiros viršūnių, tačiau jau pusryčiaujant dangus buvo pilnas piktų debesų ir prognozės rodė lietų. Nenorėdami prarasti dienos iškeliavome į ryčiausią salos tašką – Vereda da Ponta de São Lourenço, nes kiek domėjausi, dėl kalnų, sulaikančių debesis, ten beveik niekada nelyja. Ir išties, vos išlipus iš mašinos pasijutome lyg kitoje planetoje – aplink vien plikos uolos nuklotos raudonomis dulkėmis, kur ne kur pavienis žolės stiebelis. O danguje nebuvo nei debesėlio, kuris bent kartais leistų atsikvėpti nuo kaitrios saulės. Ir išties, nors šis žygis nebuvo nei ilgiausias per kelionę, nei turėjo stačiausias įkalnes, tačiau išvargino labiausiai būtent dėl to, kad visą laiką kepino saulė, nuo kurios pasislėpti nebuvo kur. Bet būtent šioje vietoje netrukdomai gyvena devynios galybės driežų. Nedideli, gal delno ilgio, spalvoti, kartais tik išgirsti, kaip sukruta akmenukai jam nubėgant iš po kojų nespėjus pamatyti paties. Bet jei turi maisto, draugų garantuotai susirasi! :) Prisėdau ant uolos suvalgyti obuolio ir pasijutau kaip driežų valdovė – pradėjo lipti ant kelių, kuprinės, su viltimi prisikasti iki mano obuolio ir jį atimti. Pasidėjau gabaliuką obuolio ant delno, ant jo tuoj pat sušoko keli driežiukai, tarpusavyje dar susikalė, kurio čia kąsnis, o sotesnis dar ir gražiam kadrui papozavo. Grįžtant sustojome Machico miestelyje, nes jis taipogi turi smėlio paplūdimį, kuris pasirodė ir didesnis, ir ramesnis nei esantis Calhetoje. Pats miestelis nedidelis, be galo jaukus, jame beveik nėra turistų, tad į jį grįžome dar ne kartą pasimaudyti ar tiesiog lauko kavinukėje suvalgyti ledų.

storyLazyload();