BALIO SALA, JAVA...

BALIO SALA, JAVA...
2017 metų spalio – lapkričio mėnuo


Balio Kutoje viešbutį įsigijome prieš gerą pusmetį internetu už 360 eurų, tačiau mūsų akyse kambario vertė pakilo kai pamatėme jog liepos mėnesį jis čia kainuoja 1600. Prie viešbučio verandos kažkas buvo nupaveikslavęs varnėną. Laikyti paukščius narveliuose šituose kraštuose yra įprasta. Nelaisvėje gyvendami jie labai neliūdi ir greitai prisiriša prie šeimininko. Tačiau Balio varnėnas yra ne juodas kaip mūsų, o baltas. Jo paakiai mėlyni tarsi Kleopatros ir taip švariai paryškinti linija, jog tikslumo galėtų pavydėti net stileiva. Vytas pradėjo skaičiuoti kokiose šalyje ir kiek gi rūšių varnėnų mes esame matę, tačiau greitai pasimetė, mat kiek jų gyvena pasaulyje tiksliai nežino net ornitologai.

„Nei nuoga, nei apsirengusi“ – sekama vienoje pasakoje. Indonezijoje nei buvome, nei ne – galime atitarti mes. 2009 metais važiuodami iš Singapūro į Malaiziją apsistojome Melakoje. Čia sugalvojome, jog būtinai turime nukakti į Sumatrą, mat Vytas užsimanė ten pamatyti kažkokią retą smirdančią endemikę gėlę. Iš Melakos į  salą nukakti nesunku, sėdome į keltą ir nuplaukėme, bet pasirodė, kad Vyto gėlelė žydi tiktai tos salos gilumoje esančiame nacionaliniame parke. Jos žydėjimas yra labai retas, trumpas, stulbinančiai efektingas, ir jį medžioja tūkstančiai smalsuolių iš viso pasaulio, mat išvysti šitą retenybę pasipuošusią dviejų metrų pločio žiedu, reiškinys išskirtinis, prilygstantis ritualui. O mūsų laikas buvo ribotas. Taigi nieko nepešę truputėlį pasivaikščiojome po miestelį Dumai, ryte atsikėlėme ir sugrįžom atgal. Tiek to pirmojo buvimo Indonezijoj.

Šį kartą, likus mėnesiui iki išvykimo, pasaulio spaudoje pasirodė žinių jog Balyje laukiama išsiveržiant Agungo ugnikalnio. Tiksliau pasakius, jo išsiveržimo niekas nelaukia, tačiau išsiveržti jis ruošiasi pats, todėl pradėta artimiausių gyvenviečių evakuacija. Agungas pūpso 72 kilometrai nuo Denpasaro ir yra vienas iš 120 Indonezijoje veikiančių vulkanų. Jeigu žinios pasiteisins ir jis išsiverš, – šnekėjomės su Vytu,- sudie pinigėliams už bilietus, viešbučio rezervaciją, ir antrajam pasimatymui su šita šalimi „sudie“ taip pat.

Po savaitės pasirodė atnaujinta informacija jog įvykus nelaimei, Indonezijos pareigūnai lėktuvams suras kitus miestus ir oro uostus. Žodžiu, ilgai ruošėmės į Denpasarą, o atsidurti galime Lamboke ar net Džakartoje. Ir tai – geriausiu atveju. Blogiausio tikėtis nenorėjome.

Vis vartėme laikraščius, vis žiūrinėjome „kaip gyvena“ Indonezijos Agungas, o jis „rūkė pypkę“ ir dėl savo planų niekam nė šnibžt. Taip ir atėjo išvykimo diena.

Taigi - prieš akis nusidriekė pirmosios kelionės valandos; keturios iki Vilniaus, neilgas miegas Dainos namuose ir pirmasis skrydis – iki Amsterdamo. Pusės paros laukimą čia paįvairino Nacionalinio muziejaus ir Šiuolaikinio meno centro aplankymas, bei žvilgsnis į raudonųjų žibintų rajono pakraščius. Sėdėdami „pažibinčių“ kavinėje ir gurkšnodami kavutę supratome, kad mūsų verslininkai dar gali gerai „pasidarbuoti“, kol pasieksime tikrąsias vakarų kainas. Stengtis, pasirodo, dar yra ir dėl ko, ir kur. Kavinėje stebėjome kiek neįprastą ir sakyčiau net mūsuose retą vaizdelį – šeimininkas atsinešė padėklą kotletų pusfabrikačių, ir nekreipdamas dėmesio jog mes jį matom, pradėjo tuos kotletukus „mažinti“ nuo kiekvieno nugnybdamas po gabalą. Tikriausiai žydelis nusprendė, kad nėra reikalo atsibeldėlius šerti tokiomis didelėmis maisto porcijomis.

Paskui tiksėjo 12 valandų skrydis į Singapūrą. Lėtai tiksėjo, bet vis vien tam tiksėjimui atėjo galas. Singapūro oro uoste visada jaučiuosi nuostabiai. Tarsi priartėjus prie dievo. Gaila, tačiau persėdimo laikas čia buvo vos pusantros valandos. Ir tada  liko paskutinis, neilgas nevarginantis kelio gabalas iki Denpasaro. Už nugaros įsitaisė ne pirmą kartą į Balio salą skrendančios lietuvaitės, ir visokiais būdais stengėsi apie tai pranešti pasauliui. Nekreipėme dėmesio, keliaudami visada mielai bendraujame su savaisiais, tačiau – su šiek tiek ramesniais. O tokių buvo taip pat, ir sėdėjo jie eilėje priešais. Taigi truputį pasikalbėjome, sužinojau, kad jie po salą ruošiasi judėti privačiomis mašinomis ir patarė panašiai elgtis ir mums. Tai – ekonomiškiausia. Ir išmintingiausia,- sakė. Įsidėmėjome jų patarimą.

Vos tik atsidarė lėktuvo iliuminatorius, į saloną plūstelėjo karšto drėgno oro banga – kaip visada atskridus į Tailando, Vietnamo, Mianmaro ar Kambodžos oro uostus.

Kai jau pasiekėme palmyne paskendusį savo viešbutį, tai jėgų užteko vieninteliam dalykui – išsivirti kavai ir įlipti į lovą. Tiesa – dar suspėjau žvilgtelėti pro langą ir pamatyti kedenantį palmių šakas mėnulį ir mirguliuojančius jo šviesoje baseinų vandenis. Ir tai buvo viskas.



PIRMIEJI PASIVAIKŠČIOJIMAI



Nusileidome laiptais žemyn ir atsidūrėme dideliame kieme pilname tropikų žalumos. Prie stačiakampės šiaudais dengtos pavėsinės, kurioje buvo restoranas, telkšojo didžiulis žydro vandens keturkampis – pagrindinis viešbučio baseinas. Kol perėjau kiemą supratau, kad mano net ir labai lengva apranga, yra per daug šilta spalio mėnesio Balio salos orui.

Apžvelgiau poilsiautojus ir buvau nemaloniai nustebintas jų amžiumi – beveik visi – pensininkai. Tačiau įdėmiau į juos pažiūrėjęs supratau, kad patys apie save jie taip negalvoja: didžiulės senučių dekoltės, berankovės suknutės, mini, milžiniški papuošalai, modernios rankinės, iššaukiantys bateliai, kuriais jos irklavo gremėzdišku kiemu - viskas turėjo byloti apie ką tik nori, tiktai ne apie senatvę. Tikriausiai peržengiau kažkokią ribą, po kurios atsirandi štai tokiuose senelių namuose,- pagalvojau. O rinkausi, viso labo, tiktai gerą viešbutį miestelio centre, ir kad jis būtų netoli oro uosto.

Valgis buvo įvairus: šis bei tas pakepto, šis bei tas sutepto, kelios rūšys ryžių, vištienos kepsniukai, jautienos guliašiukas ar kažkas panašaus į jį, miltiniai blyneliai su padažiukais, vaisiai, sultys. Prie atskiro stalo galėjai užsisakyti vienokiu ar kitokiu būdu iškeptos kiaušinienės, pasiimti visokiausių traškučių, riešutų. Valgėme. Pasirodė jauna panelė, gal skandinavė, iš drabužėlių pasipuošusi vien „voratinkline“ palaidinuke. Supratome, kad po ja turėjo būti dar šis bei tas, bet – tarsi tas „šis bei tas“ tenai buvo, o tarsi – ne. Pajuokavau, jog norėčiau prieiti prie jos ir pasakyti į ausį, jog kambaryje ji pamiršo pagrindinį dalyką - drabužius. Vytas atitarė, kad tokiu aprangos kodu jaunoji poilsiautoja galėtų lengvai prisišaukti ne vienos šalies moralės sergėtojus. Na, nesvarbu pagaliau kaip ta panelė atrodė, svarbu kad ji buvo jauna. Ir tai jau šis tas šitoje liūdesiu alsuojančioje pensininkų karalystėje.

Kildamas į savo kambarį galvojau kaip pasibaisėtinai kapitalizmas surūšiuoja žmones į paauglių kaimenes, šešiolikmečių  sambūrius, abejotino proto super mamyčių grupes ar senelių rezervatus. Ačiū dievui, bent jau anksčiau taip nebūdavo. Noriu pasakyti, kad tarybiniais laikais mūsų namuose prie pietų stalo sėsdavomės visi kartu – prosenelė, seneliai, mama, tėtė ir mes – keturios šeimos atžalos. Nesurikiuoti pagal amžių, pomėgius ar ligas.

Ach, kaip aš vis dėlto mėgstu erdvius Azijos viešbučius,- galvojau po pusryčių prigulęs ant lovos,- didelius, aukštus, su verandomis ir didžiuliais vonių kambariais. Net musulmonų apsiprausimo „šlangos“ manęs čia neglumina, imu kartais ir pasinaudoju nebūtinai pagal paskirtį - tai kojas vandeniu apsipilu, tai šiaip atsuku į save stiprią čiurkšlę, terapijai. Protas yra labai keistas reiškinys,- galvojau toliau gerdamas stiprią savadarbę kavą,- jauni kvailėja vienaip, pasenę – visiškai kitaip. Tačiau ir tie ir anie dažnai dėl tos pačios priežasties, nes kiekvienas nori apie save ištarti kažką įdomaus, įsimintino, kaip šiandien sakoma, išsitransliuoti pasauliui. Tačiau išmintis aplanko tikrai ne visus. Dažniausiai ji pasiklysta tarp pirmųjų neišmanymo, ar antrųjų – per daug didelio noro viską išrėkti vienu įkvėpimu.

Išėjome į gatves ir pasukome oro uosto link. Mūsų didelei nuostabai jį pasiekėme po dešimties minučių. Iki jo čia buvo ne toliau nei Klaipėdoje nuo mano namų iki darbo. Tai už ką taksistas vakar iš mūsų nuglemžė dvidešimt dolerių? Gatvelės visur labai siauros, arba nebuvo iš vis. Tokiomis susikibus už rankelių nepašpacieruosi. Mano jaunystėje vyras vesdavo moterį paėmęs ją už parankės, šiandien klesti Amerikos feminisčių paskleistos mados, turinčios miestuose demonstruoti lyčių lygybę. Ir vaikšto visi susikabinę už plaštakų, tarsi tarybinių psichiatrinių ligoninių pacientai.  Bet  tai jau ne naujiena. Nei šitokios mados, nei gatvės be šaligatvių. Daugelyje Azijos miestelių šaligatviams vietos tiesiog nepaliekama taupant vietą asfaltui, kuriuo  netvarkingais šuorais, beveik liesdami namų sienas, juda automobiliai.

Užsinorėjome į oro uosto vidų. Nuėjome. O paskui jau kitomis gatvelėmis grįžome atgalios.

Pirmasis įspūdis? Nenustebino. Tokia pati vieta, kokių Azijoje yra šimtai. Tas pats karštis, tas pats pirties oras, limpantys prie kūno drabužiai ir tekantis prakaitas. Visos alei vienos moterys – ant motorolerių, visi alei vieno vyrai – ant motorolerių taip pat. Kiekvienas salietis čia turi mažiausiai po vieną tokį motociklietą. Ir kiekviena šeima gali pasigirti atskiru automobiliu. Šiek tiek panaši į Tailando, ir labai panaši į kai kurių Indijos miestelių architektūra. Nereikia žiūrėti į specialias knygas norint suprasti, kad saloje vyrauja indusų bei budistų architektūros formos. Panašių formų namų mes jau daugybę matėme Laose, Kambodžoje, Malaizijoje ar Mianmare. Ir žinoma, Indijoje. Ir Šri Lankoje. Didelio grožio šventyklų sala, labai įspūdingų namų sala, architektūra apdainuota turistiniuose leidiniuose ir naujojo gyvenimo būdo knygose. Sala kai kurių vadinama dieviškąja, kitų gi – pačio pono Dievo sala.

Kažkuo čia man panašūs ir žmonės į kitose Azijos šalyse matytus: nedideli, smulkučiai, juodbruviai, ir vyrai ir moterys – su nacionaliniais sijonais – sarongais. Vietiniai tikėjimai šiek tiek atskiesti musulmonais. O ir nenuostabu, juk Indonezija yra didžiausia musulmonų valstybė pasaulyje. Balio sala, žinoma, išimtis. Čia, kaip sakiau, induizmo oazė griežtai musulmoniškame pasaulyje.

Taigi. Čia tokios pačios kaip kitur tvoros, dangus panašus ir jame  - tiesiai virš jūsų galvų milijardai metrų elektros laidų. Panašu ir tai, jog kaip ir kitose Azijos šalyse, čia kiekviename žingsnyje atrasi kepančius, verdančius, šutinančius, plakančius, grilinančius įvairiausią maistą, smirdinančius gatves jūros gėrybėmis, kurios prieš tampant skaniu patiekalu, turi įprotį paskleisti apie save nepamirštamą smarvę. Kaip ir kitose Azijos šalyse, čia tave kiekviename žingsnyje kviečia užbėgti į kavinę, pritūpti, prisėsti, pristoti, pasotinti savo turistinį skrandį vietiniais gardalais, jūros dovanomis, kurios „kvepia“ ant kiekvieno kampo, gaiviaisiais gėralais, sultimis, kava. Ir kviečia masažui – kojų, padų, nugaros, viso kūno, kviečia susišukuoti, prisipinti dredus, pasidaryti tatuiruotę.

Tatuiruotės čia daromos kiekviename žingsnyje. O kaipgi be jų, juk Balio salos miesteliai – serfingiečių rojus, o serfingą propoguojantis vyras gyventi be tatuiruotės negali. Kaip baikeris be panelės ant motociklo sėdynės, ar šuo be blusų.

Tai kuo gi Balio sala skiriasi nuo kitų Azijos vietų?

Tikriausiai žemės ir paplūdimių spalva. Ji čia tokia plieniniai pilka. Juk Indonezija – ugnikalnių kraštas, 120 veikiančių vulkanų ne juokai. Laikas nuo laiko visi jie mėgsta pasispjaudyti pelenais ir pagardinti orą sieros smarve. Taigi ta spalva čia vyrauja dirvoje, pakelėse, daržų lysvėse, paplūdimių smėlyje ir žmonių veiduose Netgi atvežtas ir kruopščiai išvalytas smėliukas, po savaitės kitos čia įgyja salėnams gerai žinomą juosvos pilkumos spalvą. Amžinybės spalvą...

Ir dar vienas pirmojo pasivaikščiojimo pojūtis. Degalų, tepalų, viokiausių salerkų ir kitokių automobilinių atliekų smarvė. Aš ją pajutau vos stabtelėjęs skverelyje atsipūsti. Oras buvo ramus, nosis suspėjusi prisitraukti į save visko. Tačiau agresyvus degalų kvapas permušė visus kitus. Dar kartą įkvėpęs identifikavau: šitą smarvę esu daugybę kartų uodęs vaikystėje, socializme, gamyklų garažuose, kuriuose stovėdavo dešimtys „gruzovikų“, telkšodavo balos benzino, žibalo, klanai tepalų, o šitų garažų šoferiai dvokdavo tuo šlykščiu kvapu net po pirties. Tikriausiai ta smarvė buvo neatprausiama, ir žmogus su ja iškeliaudavo net ir į kitą pasaulį.

Tokiu kvapu kvepėjo sala tą vakarą. Ir visus kitus vakarus taip pat. Ir dienomis. Ir anksti rytais. Kartais šiek tiek silpniau, o kartais pykinančiai. Ir tada gatvėse pasirodydavo vis daugiau žmonių, prisidengusių burnas kaukėmis...Romantiški turistai iš viso pasaulio atvyksta į Balį ieškoti rojaus. Bet man pasirodė, kad jie greičiau čia atranda neužsklęstus vartus į pragarą. Balio sala – rojus prie pragaro vartų,- kažkas pajuokavo. Ir aš įsitikinau, jog šitas pastebėjimas yra velniškai tikslus šitam žemės gabalėliui apibūdinti. Balio sala tai rojus, kurį apsukrūs verteivos jau seniai pavertė paprasčiausiu pasilinksminimų ir atrakcionų parku...



AGUNGAS, KANTAMANI, RYŽIŲ TERASOS, BEZDŽIONYNAI...



Balio sala yra viena labiausiai lankomų Indonezijos vietų. Vos čia atvykęs pajunti atsidūręs kitame pasaulyje, kitoniškoje gamtoje su kitokiu gyvenimo būdu ir kultūra. Salos gamta, deja, ne nekalta, kaip dažnai apie tai mėgsta rašyti turistiniai leidiniai, tačiau labai patraukli ir įvairi: išvaizdžios ryžių laukų terasos, gojeliai palmių, bananų plantacijos ir paslaptingų atogrąžų girių likučiai, kuriuose veisiasi beždžionės ir egzotiški paukščiai. Negalima nepastebėti, kad visa sala orientuota vien tik turistams. Jos ilgis 153 kilometrai, plotis 112. Salos sostinė Denpasaras. Balio gyventojų kultūra nesistebėti beveik negali. Tai vienintelė sala musulmoniškoje Indonezijoje, kur glaudžiai persipynę induizmo ir budizmo pradmenys. Dėl labai paprastos priežasties ji iš tiesų panaši į milžinišką šventovę, mat iš seno gyvuoja tradicija kiekvienai giminei turėti savo maldos namus. Gyventojai čia meldžiasi tiktai savo namų arba savo giminės šventovėse, į svetimas neina. Šventyklų atmosferą sustiprina vietinių iki šiol nešiojami nacionaliniai kostiumai, į plaukus segamos orchidėjų puokštelės. Čia daugybė amatininkų ir menininkų, meno turgų ir krautuvių.

storyLazyload();