Alžyras: kur trisdešimt yra daugiau nei trys šimtai

Jei perskaitę šio teksto pavadinmą nusprendėti prisijungti prie mano mokyklos baigiamųjų klasių mokytojos ir įtikėti, kad mano gebėjimai matematikoje yra neigiamos reikšmės, truputį palaukite. Jei ne aš, tai bet koks vizitas į Alžyrą puikiai papildys specialiąją reliatyvumo teoriją ir padės patikėti, kad viskas yra reliatyvu – t.y. realu tiek, kiek susitarsi. Tiek matematika, tiek taisyklės, tiek ir biurokratija. Vienintelis nereliatyvus dalykas didžiausioje Afrikos šalyje yra penktadienis – diena, kai visi nedirba. Ir nedirba taip griežtai, kad net ir internete gali nepavykti nusipirkti bilieto.

O dabar apie viską nuo pradžių. Alžyrietiškas reliatyvumas prasideda ambasadoje. Kadangi vizų mums reikia (linkėjimas šituo klausimu sunkiai dirbančiai mūsų užsienio reikalų ministerijai), išsiruošiu į šią nuostabą įstaigą. Įteinu ne pro tas duris (paskui paaiškėja, kad per „teisingas“ duris apskritai patekti neįmanoma). Darbuotoja paaiškina, kad reikėjo užsirašyti į pokalbį su konsulu. Užsirašyti reikia konsulato interneto svetainėje – tiek žinau ir aš – tą kažkur skaičiau ir tą man sakė telefonu. Ir dar žinau, kad jokios užsirašymo formos toje svetainėje nėra. Bet Alžyras yra reliatyvumo kvintesencija – lygiai po minutės pokalbiu mano pasas yra paimamas, nepaisant to, kad šiandien kaip ir ne dokumentų priėmimo diena.  Įdomu tai, kad už paimtą pasą ar sumokėtus pinigus jokio kvito man niekas neduoda. Tiesiog – abipusis pasitikėjimas yra draugystės pagrindas. Beje, pasą atsiimsiu irgi ne dokumentų išdavimo dieną. Tiesiog – užsukau eidamas pro šalį ir to pakanka.

Kažkur internete dar klaidžioja žinia apie tai, kad vizos neišduodamos pabuvojusiems Taivane, Izraelyje ar Malavyje. Malavyje nebuvau, bet Taivano antspaudai vizos atsiradimui nekliudo. O Izraelis ir dar geras tuzinas pasų štampuotojų apskritai priklauso kategorijai tų vietų, kurias aplankię protingi žmonės keičia pasą. Beje, likimo ironija - jau parašęs šiais eilutes su Alžyre pabuvojusiu pasu lankiausi Izraelyje. Never again!

Alžyro vizai gauti dar reikia iškvietimo. Bet iš tiesų jo nereikia, nes pakanka viešbučių rezervacijų. Net ir tokių, ant kurių parašyta, kad jas galima bet kada atšaukti. Bilietų – nereikia. Neįdomu kaip nusigausit, svarbu tik kur nakvosit. Dar reikia pažymos iš darbovietės. Ir draudimo. Tinka ir lietuviškas. Ir dar reikia 60 eurų. Šių punktų, kaip ir 10 darbo dienų laukimo, nuderėti gali ir nepavykti. Arba reikia siųsti kažką žavingesnį už mane.

Sekantis reliatyvumo etapas prasideda pradėjus tvarkyti piniginius reikalus. 2017-ųjų pabaigoje vienas euras buvo vertas 136 kablelis kažkiek dinarų. Oficialiai. O realybėje valiutos kursas buvo palaikomas dirbtinai. Tai reiškė ir labai įdomius keitimo apribojimus – pasirodo, kiekvienas pilietis turėjo teisę per metus oficialiu kursu pasikeisti apie 120 eurų lygią sumą. Reali rinkos vertė svyruoja labai įdomiai, bet laikantis rinkos dėsnių – šiuo atveju – konkurencijos. Provincialiame Konstantine (ar Konstantinoje) už eurą davė 190 ar net 195, kur kas labiau užsieniečių lankomame Alžyre be didelių derybų buvo galima gauti ir visus 220. Taip, kad sudie visi viešbučių rezervavimai ar vidinių bilietų pirkimai internetu! Tegyvuoja grynieji!

Dar aukštesnis reliatyvumo lygis yra gebėjimas suvokti kokią sumą omenyje turėjo pardavėjas. Panašu, kad gyventojų atmintyje liko daugiau nei viena monetarinė reforma, todėl kainos kartais sakomos dauginant iš šimto, o kartais – dalinant iš dešimt. Užrašas “6000” prie ūkininko pakelėje parvadinėjamo apelsinų maišo reiškia, kad kilogramas kainuoja 60 dinarų. O štai turguje išgirdus kainą “trente”, ir perklausus ar tai yra “trois cent”, sulauki linksėjimo galva.

IMG_20171212_092748

Apie tai, kodėl verta važiuoti

Alžyras turi visas galimybes ne tik tapti naująja Turkija, bet ir ją nukonkuruoti. Jūra – šiltesnė (visgi pietinė Viduržemio pakrantė), klimatas – geresnis, senovės palikimo – beveik tiek pat, o štai kainos – nepalyginamai mažesnės. Tiesa, egzistuoja ir begalė priežasčių, kodėl to nėra ir nebus. Tai ir turimi nuosavi angliavandenilių ištekliai, ir ne itin demokratinio karinio režimo noras išsilaikyti, ir baimė, kad liberalizavus vizų politiką, privažiuos per daug islamistų ar demokratizacijos mėgėjų.

Kad ir kaip ten bus ateityje, dabar Alžyras lieka neatrastu perlu. Beveik. Pakrantėje pilna istorinių miestų – pradedant laikais iki Karataginos ir baigiant prancūzų kolonializmo ekstravagancija. Pavyzdžiui ši žavinga apskrita II amžiaus iki mūsų eros berberų karaliaus kapavietė.

IMG_20171212_140621

Krikščionybės mėgėjai po šalies šiaurę gali klajoti kaip po antrą Vatikaną – gera pusė pirmųjų popiežių buvo kilę iš Afrikos. Pavyzdžiui Anabą verta aplankyti vien dėl to, kad ten savo karjerą pradėjo šv. Augustinas. Atitinkamai miesto pakraštyje, šalia jo vardu pavadintos prancūziškos katedros, galima rasti jo statytos bažnyčios liekanas.

IMG_20171215_170029

Orane randam įdomų pusiau lietuvišką aakcentą. Ant aukštos kalvos miesto vakaruose esančioje katedroje viena mozaika pasakoja apie tai, kad čia lankėsi tuo metu popiežiaus karjerą tik pradėjęs Jonas Paulius. Lankymosi palikimas - mozaika su Vatikano, Lenkijos ir... Lietuvos herbais. Tiesa, užrašas klaba tik apie "Polonia".

IMG_20171215_165211

Romėnų palikimo gerbėjams – dešimtys daugiau ar mažiau apleistų (ar daugiau ar mažiau išlikusių – čia priklauso nuo pomėgio matyti pusiau tuščią ar pusiau pilną taurę) romėniškų miestų. Vienas toks – Timgadas riogso už gero pusantro šimto kilometrų į pietus nuo Konstantino. Tradiciškai mūsų eros pradžioje įkurta kaip karinė romėnų stovykla, taip pat tradiciškai per pora šimtų metų Colonia Timgadina išaugo į akmeninį Antikos metropolį. Netgi daugiau – pasirodo romėnai čia buvo įkurę savotišką pensionatą tarnybą baigusiems kariams ir tokių trečio amžiaus pabaigoje čia gyveno apie penkiolika tūkstančių.

Žlugus imperijai žlugo ir miestą palaikiusi ekonominė sistema. Netrukus jis buvo apiplėštas klajokliškam gyvenimo būdui pirmenybę teikusių vietinių genčių. Dar liūdniau miestui atsiliepė europinę civilizaciją Vakarų Afrikoje išsaugoti bandžiusio Justiniano kariuomenės mėginimas įsitvirtinti regione. Bizantijos kariuomenei šeštojo amžiaus pradžioje apgriuvęs miestas-tvirtovė pasirodė per didelis. Ir todėl jie šalia pasistatė mažesnę tvirotovę, kuriai panaudojo … senojo Timgado akmenis.

Nepasant senovės berberų, graikų, arabų, taip pat kiek labiau šiuolaikinių prancūzų barbariškumo, Timgadas yra puiki vieta mėginantiems įsivaziduoti kaip atrodė senovės Romos miestai. Išliko ne tik didesnė teatro dalis, bet net ir tokia svfarbi socialinio gyvenimo dalis, kaip viešieji tualetai. O štai buvusiame forume ant akmens išraižyta miesto schema puikiai nusako ne tik miesto funkcinį padalijimą, bet ir svarbiausius gyvenimo principus. Venare – Lavare – Cudire – Ridere: Garbink – Prauskis – Valgyk – Juokis: su derama humoro doze sukurta schema nurodo kur yra šventyka, kur viešosios pirtys, kur viešojo maitinimo įstaigų rajonas, o kur – teatras.

Įdomiausia, kad visa šitą išmintį man prisitatęs vietinis gidas – akivaizdžiai dirbantis muziejuje. Aiškinti jis mėgina arabų ir prancūzų kalbų mišiniu. Ir aiškina labiau mane atvežusiam vairuotojui nei man.

storyLazyload();