Turmanto kryptis

  • Patalpinta: 2011-01-03
  • Lietuva (Zarasai)
MARŠRUTAS: Zarasai - Lupenka - Smalvos - Turmantas - Tilžė - Padrūkštė arba Raipolė - Liaudėnai - Visaginas - Švento ežeras - Zarasai

Šis maršrutas daliai keliaujančių gali pasirodyti kiek neįprastas, nes jis pristato tas Zarasų rajono vietoves, kurių didžioji dalis jau seniai buvo įtraukta į  norinčių pažinti kraštą keliones. Ir dar - keliausite pakankamai arti Ignalinos atominės elektrinės, tad galėsite įvertinti ir šios poveikį gamtai bei gyvenamajai aplinkai. Tikime, kad mūsų pateikta istorinė medžiaga ir jūsų pamatytas Aukštaičių aukštumos šiaurinės dalies, vadinamos Sėlių aukštuma gamtinis potencialas padės suformuoti teigiamą požiūrį į tikslinį Ignalinos AE regioną, kurį sudaro Ignalinos bei Zarasų rajonai ir Visagino miestas, todėl abejojančių poilsio arba pažintinio turizmo galimybėmis šiose vietovėse sumažės, nes regionas pasižymi kraštovaizdžio įvairove.        


Pirmas maršruto sustojimas Lupenkos kaime, prie Nežinomo Karžygio kapo (1), kuris yra 25 m į vakarus nuo rytinio įėjimo į kaimo kapinaites. Štai ką vietiniai gyventojai pasakoja apie Nežinomo Karžygio mirtį: 1920 metų spalį į Antakalnio kaimą užsuko trys Lietuvos kariai, kurių vienas buvo sunkiai sužeistas. Kariai paprašė sužeistąjį nuvežti į ligoninę. Ūkininkui Miškiniui bekinkant arklį, kaimą užpuolė dvylikos lenkų partizanų būrys ir ėmė šaudyti. Iš ūkininko trobos išbėgus dviems lietuviams kariams, keli lenkų partizanai puolė trobon ir netrukus pasigirdo šūvis…Ūkininkas įpuolė į vidų ir rado ant grindų gulintį aimanuojantį karį, kuris vėliau mirė. Tuomet keli lenkų kariai nurengė mirusįjį, paėmė jo laikrodį, ginklą, dokumentus ir įsakė čia pat, pakelėje, užkasti. Nors vietiniai gyventojai norėjo nušautąjį palaidoti Zarasų kapinėse, leidimo tam negavo ir tik po ilgų derybų kareivis buvo palaidotas Lupenkos kaimo kapinaitėse.    Pirmosios istorinės žinios apie Smalvas mus pasiekia iš 1580 m. Tada, pasak B. Kvyklio, jos priklausė Kelbauskams, apie 1600 m. tapo Podbereskių nuosavybe, vėliau jas valdė Gintautai ir Bartoševičiai.

Lenkijos generolo L. Želigovskio invazija į Vilniaus kraštą, apsunkino ir smalviškių gyvenimą, nes Smalvos pateko į lietuvių – lenkų fronto liniją. Kadangi lenkai stengėsi užimti Daugpilio – Vilniaus geležinkelio liniją, ir ties Smalvomis bei jose vyko kautinės, po kurių 1920 m. lapkričio 3 d. lenkai paliko Smalvas. Deja, neilgam – jau lapkričio 5-ąją vėl grįžo, o demarkacijos linija paliko jas lenkų pusėje. Smalvų okupacija tęsėsi iki 1939 m. rudens.  Kai keliaudami palypėsite į kalną, ant kurio įsikūrusios Smalvos, prieš akis atsivers nuostabus kraštovaizdis – ežerais ežerėliais pasipuošusios Smalvų apylinkės, Smalvo – Smalvykščio landšaftinis draustinis (2), kuris įsteigtas 1960 m. tam, kad būtų apsaugotas mokslui vertingas landšaftas, būdingas Aukštaičių kalvotų ir ežeringų aukštumų fiziniam geografiniam rajonui, kuriam charakteringos riedulingos moreninės kalvos. Pats didžiausias draustinyje esantis daugybės įlankėlių, iškyšulių ir ragų Smalvo ežeras užima 334 ha plotą, o šalia mažesnis – Smalvykštis, kaip ir pridera „vaikui“, net tris kartus mažesnis už Smalvą. Šiuos ežerus supančiose žemapelkėse užregistruoti augant į „Lietuvos raudonąją knygą“ įrašyti bendrijas sudaranti šakotoji ratainytė, pelkinis vikšris, pelkinė uolaskėlė, dvilapis purvuolis, liūninė viksva, kai kurie orchidinių šeimos augalai, nepatikrintais duomenimis čia auga ir vienas iš rečiausių Lietuvoje krūmų – beržas keružis. O kiek apylinkėse dar mažesnių ir didesnių ežerėlių! Bet visus juos galima pamatyti tik labai giedrą dieną, kai nuo ežerų pakyla rūkas, o dangus lieka giedras ir vaiskus.

Gali Smalvų apylinkės didžiuotis dar vienu – Smalvos hidrografiniu draustiniu (3). Tai Smalvos upelio, jungiančios Smalvų ežeryną su Drūkščių ežeru, baseinas Zarasų rajone. Smalvos upelio pakraščiuose ir gretimose apylinkėse auga 9 rūšys, įrašytos į „Lietuvos raudonąją knygą“: eraičininė nendrūnė, beržas keružis, miškinė žiomenė, laplandinis karklas, dvilapis purvuolis, siauralapė smiltė, tamsialapis skiautalūpis, aukštoji ir dėmėtoji gegūnė, vėjalandė šilagėlė. Teigiama, kad šis draustinis turi ne tik hidrografinę, bet ir svarbią botaninę vertę.

Neaplenkite dėmesiu ir vietinės reikšmės architektūros paminklo Smalvų Šv. Mergelės Marijos Rožinės bažnyčios (4), kuri stovi kaimo viduryje. Pirmoji medinė kaimo bažnyčia pastatyta 1598 m. 1600 m. Smalvose įsteigus reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyną, jo priežiūrai buvo perduota bažnyčia ir ji tapo parapijine (1832 m. vienuolynas buvo uždarytas). Dabartinę bažnyčią 1857 m. parapijiečių padedamas pastatė grafas Pliateris. Jos ilgis – 25,50 m, plotis – 17,60 m, aukštis apie 15 m.. Bažnyčia stačiakampio plano, interjero erdvė vientisa, tik optiškai atskiras vargonų choralas, esantys trys altoriai – baroko stiliaus. Bažnyčioje yra dailės paminklas – senas žalvarinis 1780 m. klebono P. Zviagino iniciatyva nulietas varpas su dviem ornamentų juostomis ir Šv. Jurgio bareljefu, kuris vertingas kaip unikalus liejimo meno pavyzdys. XX a. pradžioje maldos namų interjeras dekoruotas spalvingu augaliniu ornamentu.

Rašytiniuose šaltiniuose Turmanto dvaras minimas nuo 1789 m. Pirmieji žinomi jo savininkai buvo Tūrai. Teigiama, kad nuo šių šeimininkų pavardės vietovė ir gavo Turmanto vardą. Vėliau dvarą valdė Fetinghofai, Lindmanai, Majevskis, o XIX a. viduryje jį įsigijo dailininkas peizažistas, Petrapilio meno akademijos profesorius S. Vorobjovas. Ežeringos, kalvotos ir nuotaikingos Turmanto apylinkės dailininkui suteikė įkvėpimą ir kūrybiškumą. Po 1920 m. Turmantas priklausė Lenkijai ir Lietuvai grąžintas tik 1939 m. rudenį jau gerokai sulenkintas.

Dabar Turmanto gyvenvietė – seniūnijos centras. Keliaujančiam vietovė gali būti įdomi ne tik 1928 m. pastatyta medine ir aukštu bokštu padabinta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (5), bet ir 1930 – 1933 m. statytais sentikių maldos namais (6), kuriuose nemažai vietinių parapijiečių dovanotų ikonų. Turmanto apylinkėse sentikiai apsigyveno jau seniai, bet religinė bendruomenė čia susikūrė žymiai vėliau, nei kitose Zarasų rajono vietovėse dėl to, kad Turmante nebuvo maldos namų. Ilgus metus apeigoms vietiniai sentikiai važinėjo į netoliese esantį Dūkštą.

Tilžė – nedidelis kaimelis, įsikūręs Drūkšių ežero krante. Šis vietovardis gerai žinančiam istoriją keliautojui neturėtų būti svetimas ir priminti seną istorinį miestą Rytprūsiuose. Prūsiški vietovardžiai Rytų Lietuvoje neatsitiktiniai – yra žinių, kad po nepavykusio Herkaus Manto sukilimo prūsai bėgo nuo kryžiuočių į Lietuvą. Kunigaikštis Traidenis bėglius apgyvendindavo Lietuvos pakraščiuose. Prūsai – karinga gentis, tad šalies pakraščiuose jie turėjo saugoti lietuvių sienas. Galimas dalykas, prūsai buvo įkurdinti ir palei Drūkšius, kad atremtų užpuolikus nuo Padauguvio – Livonijos ordino vienuolius.

Dabar Tilžėje galite apžiūrėti 1928 m. surestą medinę, vienanavę, stačiakampio plano Šv. Mergelės Marijos Karalienės bažnyčią (7), kurią dvarininkas Chodzka statė padedamas vietinių gyventojų.

Čia, Tilžėje, jums teks nutarti kur pasuksite – į Padrūkštės kaimą ar Raipolę ne tik pailsėti įrengtose tam vietose, bet ir pabūti prie pačio didžiausio Lietuvoje Drūkšių ežero (8), kuris priklauso Dysnos – Dauguvos baseinui ir kuris negalėjo neįkvėpti  žinomo poeto Maironio. Garsus jis tuo, kad prie jo susikerta trijų valstybių: Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos valstybinės sienos.     Drūkšių ežeras pirmą kartą pavaizduotas 1570 m. sudarytame G. Merkatoriaus žemėlapyje. Iki 1997 m. pasirašytos Lietuvos – Baltarusijos sutarties Lietuvai priklausė 99,4 proc. ežero, o Baltarusijai tik 253 ha ežero ploto. Po sutarties pasirašymo jai atiteko apie 700 ha Drūkšių ežero. Ežeras turi 5 salas, 3 didelius pusiasalius, 11 intakų ir 2 ištakus. Daugiausia žinių išliko apie didžiausią 21 ha ploto Pilies salą rytinėje ežero dalyje: dar XI a. pradžioje Polocko kunigaikštis Brečislavas joje pastatė pilį ir įkūrė gyvenvietę. Salą su krantu sujungė dviem tiltais. Tai buvo viena iš nedaugelio Lietuvos pilių, kaip Trakų ir Platelių, pastatytų ežerų salose. 1514 m. Žygimantas Senasis saloje pastatė medinę bažnyčią. Kadangi pro Drūkšius ėjo kelias, jungęs Vilnių su Livonija ir Rusija, Drūkšių pilis turėjo nemažai reikšmės ginant kraštą nuo Livonijos ordino puolimų. Pilis ir gyvenvietė sudegė per 1655 m. švedų antpuolį. Legenda pasakoja, kad švedai norėjo išsivežti bažnyčios varpą, tačiau jis Drūkšių ežere nuskendo ir netikėtai, neva, atsirado Gaidės bažnyčios varpinėje. Salos gyventojai išsikėlė į krantą ir įkūrė Drūkšių (Drisviatų) miestelį. Dar 1772 m. rašytiniai šaltiniai nurodo, kad saloje dar buvo likę trijų bokštų ir sienų likučiai.

Ankstesniuose literatūros šaltiniuose nurodoma, kad bendras Drūkšių ežero plotas yra 4480 ha. Tai, matyt, yra ežero plotas iki jo lygio pakėlimo. Vėlesniuose leidiniuose randame 4900 ha plotą. Ežero ilgis – 14,3 km, plotis – 5,3 km, kranto linijos ilgis – 60,5 km, didžiausias gylis – 33 m, o vidutinis – 7,5 m, baseino plotas – 613 km2 (27046,9 ha be Drūkšių ežero ploto). Per metus iš Drūkšių ežero vidutiniškai išgaruoja 600 mm vandens. Po Ignalinos AE paleidimo ežere stebimas 2-30 C vandens temperatūros padidėjimas.

Jeigu dar nepabodo ieškoti staigmenų, pailsėjus prie Drūkšių ežero siūlome vykti Liaudėnų kaimo kryptimi. Čia savo veiklą pradėjo asociacija „Baltasis mustangas“ (9). Apsilankę seserų Jelenos Galinskienės ir Irinos Krupėnienės sodyboje, galėsite atsipalaiduoti ir toliau tęsti pažintį su kraštu jodinėdami čia auginamais žirgais. Seserų meilė jiems paveldėta iš prosenelio ir močiutės: gyvendamos Vilniuje jos lankė valstybinę jojimo mokyklą, svajojo kada nors įsikurti kaime ir auginti žirgus. Metų ratui apsukus ne vieną ratą, miražu vadinta svajonė pradėta įgyvendinti nusipirktoje sodyboje. Ir nors pradžia nebuvo lengva, pastangos pradėjo duoti rezultatus: jau yra nuolatinis lankytojų būrelis, į sodybą užsuka jaunavedžiai, pasijodinėjimas žirgais dovanojamas draugui ar draugei šventės proga. Sodyboje apgyvendintas iš Trakų atvežtas Juodis (kuris, beje, dabar beveik baltas) nesispirioja kinkomas, todėl be rogių ir kaimiško vežimo, jis tampo ir senovinę Alytuje nusipirktą bričką. Tad pagrindinis Juodžio darbas – norinčius keliauti vežioti po mišką ar prie ežero. Jodinėjimui sesės Zarasuose įsigijo 8 m. Faraoną, o Utenoje – trimetį Nojų. Dabar jos pačios žirgus ir treniruoja, ir prižiūri. Norintys jodinėti nepaliekami vieni, kelionėse lydimi, yra pamokomi ir visaip kitaip globojami, kad jodinėjimas ateityje daliai apsilankiusių taptų ne tik trumpa pramoga, bet ilgalaikiu hobiu. Ir dar – kadangi ir žirgai turi teisę pailsėti, todėl norinčiųjų pajodinėti ar pasivažinėti pirmiausia prašoma paskambinti tel. 8-689 10712 ir suderinti užsiėmimų laiką. Pajodinėjimo žirgu kaina už valandą – 25 litai, pasivažinėjimas rogėm ar brička – 40 litų, tačiau nuolatiniai klientai gali tikėtis nuolaidų. Tolimesni asociacijos „Baltasis mustangas“ tikslai ir siekiai ne tik populiarinti jojimo sportą, bet įsigyti daugiau žirgų, vaikus ir suaugusius mokyti jodinėti ir galbūt parengti varžyboms ir viską tai  išplėsti iki oficialios jojimo mokyklos. O ar tai pavyks pasiekti, parodys ne tik laikas, bet norintys laisvalaikį praleisti su žirgais.

Kadangi Liaudėnų kaimas čia pat prie Visagino, siūlome valandai kitai „ištrūkti“ iš Zarasų rajono ir labiau pažinti patį jauniausią miestą Lietuvoje, kuris įsikūrė pušyne ant vaizdingo Visagino ežero šiaurinio kranto čia buvusio  kaimo vietoje. Šiandien Visaginas ne tik modernus miestas, bet ir architektūrinių sumanymų, miesto kolorito ir peizažo harmonijos pavyzdys. Jame atsisakyta dirbtinio apželdinimo, o paliktos čia augusios pušys, kurios žiemą – vasarą savo žaluma džiugina ir vietinius gyventojus, ir atvykusius miestą pažinti žmones. Ir nors Visaginas – jauniausias miestas, vietovė, kurioje jis kūrėsi, turi seną istoriją, kuri liudija, kad čia gyvenama nuo seniausių laikų: netoli Visagino ežero, prie Lapušiškės ir Kalviškių kaimų, atrasti akmens amžiaus dirbiniai liudija čia žmones gyvenus jau prieš keturis tūkstančius metų. Tai baltų genties – sėlių žemės.

Šiandieninis Visaginas prasidėjo nuo 1975 metų.  1977 m. statomai energetikų gyvenvietei buvo suteiktas miesto tipo gyvenvietės statusas, o 1994 m. – respublikos pavaldumo miesto teisės.         Visaginas - žinomo tarptautinio country muzikos festivalio „Visagino country“ sostinė. Ar žinote šio renginio pradžią? 1990 m. buvo surengtas pirmasis country muzikos festivalis Kaune „Vieną kartą per Velykas“. 1991 m. šis festivalis vadinosi „Dvi savaitės po Velykų“ ir vėl vyko Kaune. Tais pačiais metais pabandyta surengti ir pirmąjį tarptautinį country festivalį, pavadintą Visagino ežero vardu. Nors buvo jis pirmas, tada jame pasirodė ir tikros žvaigždės - tokios kaip „Piper Road Spring Band“ iš JAV ar „Kukuruza“ iš Rusijos. Ir nors antrasis festivalis „Visagino country‘92“ buvo kiek kuklesnis ir be ryškių žvaigždžių – jis liko tradiciniu, o po festivalio 1995 m. gavo ne tik „Šlovės“ premiją, bet galutinai tapo plačiai Lietuvoje ir užsienyje skambančiu tarptautiniu festivaliu.

Yra Visagine ir ką pažiūrėti bei jaukių vietų turistaujančių poilsiui: poilsio zonoje miesto parke ir ant Visagino ežero kranto (10) įrengtas paplūdimio kompleksas su pantoniniu tiltu ir vaikų žaidimų bei sporto aikštelėmis, riedučių trasa (11), netoliese centrinis miesto stadionas (12), o už jo – įrengti teniso kortai (13). Visame mieste įrengti dviračių takai, visus metus veikiantys baseinai ir saunos. 2000 m. pradžioje Visagine atidarytas Akvariumų salonas-muziejus (15) *Jaunystės g. 21, tel. 8-686 15021 – pirma tokio dydžio privati akvariumų ekspozicija Lietuvoje, kurių bendras tūris daugiau nei 10 kub.m, o 140 kv. m plote eksponuojama vienuolika 600 litrų talpos, trys 700, dvylika 80 - 180 litrų talpos akvariumų, kuriuose auga ir dauginasi apie 100 rūšių tropinių kraštų gėlavandenių žuvų – nuo mažiukų centimetrinių neonų iki metrinės murenos, kilograminių piranijų ir kitokių egzotiškų gyvių. Jūriniuose akvariumuose puikuojasi ir nė kiek erdvei nejaučia nostalgijos koralinis gruperis, sparnuotė, žuvys - drugeliai, aktinijos ir krabai jau priprato prie jiems sudarytų sąlygų, murena pamėgo virtas krevetes ir jau seniai pamiršo jūrų ežių, kuriais mito Raudonojoje jūroje, skonį. Akvariumuose vešliai žaliuoja pora dešimčių tropinių kraštų augalų, tarp jų ir Madagaskaro aponogetonas, labai retas augalas Lietuvoje. Per neilgą salono – muziejaus gyvavimo laikotarpį, jame jau apsilankė daugiau kaip 15 tūkst. lankytojų, atėjusių ne tik gėrėtis, bet ir pažinti povandeninį ir mums tolimą pasaulį. Visų dėmesį patraukia ir Šv. Apaštalo Pauliaus bažnyčia 16), pradėta mieste statyti 1991 m.

Savo kelionę siūlome baigti prie Švento ežero (17), prie kurio tiesiog nevalia nepabūti, nes jis garsus ne tik Zarasų krašte bet ir už jo ribų, paslaptingas ir labai gražus. Plyti ežeras tarp miškų ir yra Nemuno – Dauguvos upių takoskyroje. Senoliai porina, kad labai seniai Švento ežero visai nebuvo, o jo vietoje stovėjo bažnyčia. Bet vėliau išsiveržęs iš žemės vanduo apsėmė šventovę ir apylinkęs. Taip vietoj maldos namų atsiradęs ežeras, kurį žmonės pavadino Šventu. O gal teisūs buvo tie, kurie pasakojo, kad seniai seniai, apledėjimo metu, šis ežeras buvo milžiniškas luito guolis. Ištirpo ledynas, ėmė ir atsirado šioje vietoje dubuo, sklidinas krištolinio vandens. Todėl tinka jam ir „Lietuvos Baikalo“ vardas, nors jo plotas tik apie 440 ha, ilgis – 2,1 km, o didžiausias gylis – 18,2 m. Šventas – benuotekinis ežeras, unikalus lygio svyravimais. Žvilgtelėję nuo kalnelio – nustebsite. Rodos, net giliausiose jo vietose, pro skaidriai žydrą vandenį, lyg ant delno galima stebėti povandeninį ežero gyvenimą. Pasakoja, kad jau seniai norėta įminti Švento paslaptis, todėl žvejai ėmėsi tokios gudrybės: sugavo žuvų, jas paženklino ir vėl išleido į ežerą, girdi, kur jos atsidurs. Sako, kad paženklintas žuvis sugavo kituose ežeruose. Jeigu taip, tai gal yra ežere povandeninės arba požeminės upės? Tiesa, tik sako, tik sprendžia, o kaip yra iš tiesų – niekas nežino.

Švento ežero krantai lėkšti, dideli atabradai, grynas, baltas ir smulkus, visai kaip prie jūros, smėlis… Tai unikalus hidroklimatinis režimas „apnuogino“ pietinę telkinio pakrantę – čia vienintelė Lietuvoje tokia smėlėta ežero pakrantė.

Pasakojimai pasakojimais, tačiau yra ir faktai, kuriuos būtina žinoti keliaujantiems šia Zarasų rajono dalimi: 1998 m. yra įsteigtas Švento ežero kraštovaizdžio draustinis. Dabartinę Švento ežero situaciją lėmė istoriškai susiklosčiusios palankios gamtiniu atžvilgiu sąlygos: čia niekada nevyko intensyvi žemdirbystė, aplinkui visada augdavo miškai, o dėl nedidelės žmonių įtakos ir geologiškai susiformavusių sąlygų ežeras ir apyežerio miškai yra patrauklūs ir vertingi gamtiniu bei estetiniu aspektu. Augalija ir gyvūnija šiame kraštovaizdžio draustinyje taip pat ypatinga ir pasižymi retųjų rūšių gausa: čia auga 11 sparčiai nykstančių augalų rūšių, peri arba randa prieglobstį 5 nykstančių paukščių rūšys, „Raudonosios knygos“ saugomi drugiai. Ypatinga globa reikalinga šiame ežere augančiai pražangiažiedei plunksnalapei, kuriai Šventas vienintelė jos augimo vieta Lietuvoje. Dar vienas saugotinas augalas – rykštinis maurabragis, kuris randamas Europoje tik Lietuvos, Vokietijos, Austrijos ir Italijos ežeruose. Švento ežero draustinio statusas riboja turizmą šiose teritorijose, bet nedraudžia jo: galimas trumpalaikis poilsis be nakvynės, maudymasis nustatytose vietose, ramus pažintinis turizmas pėsčiomis arba dviračiais.

Tikime, kad pateiktas maršrutas bus įdomus ir tiems, kurie domisi gamta, ir tiems, kas domisi Lietuvos istorija. Svarbiausia, jog tai bus dar viena galimybė pažinti spalvingąją Aukštaitiją.


Informacijos šaltinis: www.zarasai.lt