Rokiškio kryptis

  • Patalpinta: 2011-01-03
  • Lietuva (Zarasai)
MARŠRUTAS: Zarasai - Rudėnai - Suviekas - Vaidminiai - Kampuolio hidrografinis draustinis - Aleksandravėlė - Degučiai - Kriaunos - Obeliai - Rokiškis - Zarasai


Pirmieji bėgliai sentikiai iš Rusijos Rudėnuose (Rudancuose) apsigyveno dar XVII a.  Pagal archyvinius duomenis Ignatijus, Petras  ir Grigorijus Kurakinai čia 1844 m. atstatė cerkvę, kuri, pasak kai kurių šaltinių, buvo pastatyta XVIII a.  Atstačius maldos namus, jie ne kartą kentėjo ir nuo gaisrų, ir nuo caro valdžios draudimų, ir nuo kitokių nelaimių, tačiau ši sentikių bendruomenė po kiekvieno sukrėtimo, tegul ir ilgesnės pertraukos, atstatydavo bei atnaujindavo savo kaimo šventovę. XX a. viduryje, mažėjant kaimo gyventojams, cerkvė neteko savo parapijiečių, ilgą laiką buvo uždaryta, o 1992 m. išardyta. Dabar jos vietoje stovi 2004 m. gegužės 23 d. atidengtas vienintelis Lietuvoje paminklas sentikiams (1), kuriame įrašyta: „Šioje vietoje XVIII a. buvo įkurta sentikių cerkvė. Ateikite ir nusilenkite“. Tikime, kad ateisite į vietą, kuri susijusi su daugelio žmonių likimais, įamžina šventovę, atminimą tėvų ir protėvių, visų tų, kurie čia gimė, buvo pakrikštyti, meldėsi…

Suvieko kaimas (seniau ir dvaras) yra į vakarus nuo Zarasų, prie Suvieko ežero. Žinoma vietovė jau seniai – dar nuo lietuvių kovų su Livonijos ordinu laikų. Pasak pasakojimų, Suviekas kitados buvo didelis miestas, turėjęs 700 namų, aptvertas siena, kurioje buvo dveji vartai. Net tris kartus jis buvo sunaikintas, nes ne kartą esanti Lietuvos pakraštyje vietovė buvo puolama ir siaubiama: po 1275 m. kalavijuočių įsikūrimo Dinaburge (Daugpilyje), kovose žuvo narsus krašto gynėjas – kunigaikštis Žytas, o gyvenimas Suvieko apylinkėse atgijo tik nusistovėjus sienai su Livonija. Istoriniai šaltiniai liudija Suvieką kaip stambų kaimą ir mini jį XV a. raštijoje, 1522 m. minima medinė bažnyčia, 1533 m. vietovė vadinama miesteliu, iš 1596 m. dokumentų sužinome apie Suvieko dvarą, o iš 1617 m. – evangelikų reformatų bažnyčią ir unitų vienuolyną. XVIII a. pradžioje, Šiaurės karo metu, Suviekas buvo sugriautas, o 1802 m. perduotas Ilūkstės unitų vienuolynui. Palikta Suvieko žemėje ir Prancūzijos istorijos ženklų: 1812 m., prancūzų karo metu, po jos apylinkes klaidžiojo prancūzų kariai, o vienas jų ir šeimą čia sukūrė. Dabar Suviekas – seniūnijos centras, kurio apylinkių puošmena – 144 m (kai kuriuose krantuose prie Vėdarių kaimo – net iki 180 m) virš jūros lygio pakilęs sėlišku vardu pavadintas Čičirio ežeras (2). Tai didelis, turintis 715 ha plotą ir 35,4 km ilgio kranto liniją bei keistus konturus ežeras, kurio ilgis su Didėjos atšaka – 11,6 km, didžiausias plotas – 2,5 km, giliausia vieta – 39,2 m, o vidutinis gylis – 7,7 m. Ežere esančios 6 salos - Šienaujama, Didžioji, Perkasas, Astraviukas, Juodoji ir Didėjos išsibarsčiusios abiejose ežero atšakose, kurios, žiūrint iš viršaus, primena „V“ raidę, o prie vieno iš įtekančių 9 upelių, Melnytėlės, kadaise veikė malūnas, kurio žymės matomos ir dabar. Čičirio pakrantėse yra Didėjos ir Vėdarių kaimai, kuriuose dar išlikę senosios kaimų kapinaitės. O štai ką apie Čičirio ežerą pasakoja sena legenda: kartą sumanė velnias išmatuoti Čičirį ir Rokiškio rajone esantį Dirdų ežerą. Kaip tarė, taip ir padarė, tik bėda - išmatavęs pastebėjo, kad Čičirio ežeras yra didesnis. Sumanė velnias abu ežerus dydžiu sulyginti – pasiėmęs didelį kaušą jis pradėjo iš Čičirio į Dirdų ežerą vandenį nešioti. Gal ir būtų pavykus jo užmačia, bet nešant dvyliktą kaušą ėmė ir užgiedojo gaidys: kaušas iškrito, išsiliejęs vanduo nutekėjo į nuolaidesnę vietą ir atsirado naujas nedidelis ežerėlis, žmonių Kaušeliu pavadintas. 

Archeologijos paminklas – Vaidminių akmuo su „arklio“, „meškos“ ir kitomis pėdomis (3) yra Vaidminių kaime, apie 400 m į rytus nuo kelio Zarasai – Samaniai. Sako, kad 170 x 142 cm dydžio akmuo pėduotas arklio, meškos, katės ir vaiko pėdomis. Jis - netaisyklingos formos, plokštokas, šiaurės ir vakarų pusėse apsamanojęs, gilokai prasmegęs į žemę. Pasakojama, kad po akmeniu yra paslėpti turtai, tad dažnai vakarais ir naktį virš jo matomos ugnelės. Išvydę šviesą žmonės teigia, kad tai dega auksas, nes akmens prislėgti turtai yra užkeikti ir nepaimami. Šis maršrutas atves jus ir į kaimyninio 180,6 tūkst. ha ploto Rokiškio rajoną – kraštą, dažnai vadinamą miniatiūrine Lietuva. Šį teiginį patvirtina rajono kontūrai žemėlapyje, didžiausią šalies upę Nemuną primena šio krašto upė Nemunėlis, kalvota ir ežeringa rytinė dalis – Aukštaitiją, vakarų dalis – Žemaitiją, o nuo Sartų ežero Rokiškio pusėn plytinti lyguma – Vidurio Lietuvą. 

Kampuolio valstybinis hidrografinis draustinis (4)
šioje kelionėje sujungia du kaimyninius Zarasų ir Rokiškio rajonus. 1992 m. įsteigtas 458 ploto draustinis įkurtas tam, kad išsaugotų Sėlių aukštumai būdingus raiškios vingiuotos konfigūracijos Kampuolio bei Ilgio ežerų kompleksus. Kampuolis – sudėtingos formos ežeras, kuris užima 88 ha plotą, giliausia 16,3 m vieta yra šiaurės vakarinėje jo dalyje, vidutinis gylis - 4,66 m, o kranto linijos ilgis – 7,8 km. Ežeras išraižytas įlankomis ir pusiasaliais, jame daug seklumų ir daubų.

Aleksandravėlė – kaimas Rokiškio rajone, kiek į šiaurės vakarus nuo Ilgio ir Kampuolio ežerų. Čia buvęs dvaras žinomas nuo XVIII a. Pirmieji jo šeimininkai – Radvilos. 1782 – 1796 m. vienas iš dvaro savininkų -  Ignas Marikonis Aleksandravėlėje pastatė dabartinę akmens mūro, originalaus klasicistinio stiliaus Šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčią (5). Stačiakampio plano bažnyčios plotas 15 x 30 m, aukštis iki stogo 10 m, jos viduje yra 3 barokiniai altoriai: Didysis, kuriame Čenstochovos Dievo Motinos su kūdikėliu Jėzumi paveikslo reprodukcija,  Šv. Mergelės Marijos altorius su Aušros Vartų Marijos ir Šv. Kazimiero paveikslais ir altorius su bažnyčios globėjo Šv. Pranciškaus ir Šv. Ignoto paveikslais. XIX a. antroje pusėje Aleksandravėlėje klebonavo kunigas Pranas Savickas, vienas iš nedaugelio to laikotarpio poetų, rašiusių lietuviškai. Aleksandravėlė nuo seno garsėja Dievo Motinos atlaidais. Paminklinis akmuo poetui P. Širviui (6), ant kurio yra skulptoriaus V. Žuklio sukurtas bareljefas, poeto tėviškėje Degučių kaime buvo atidengtas 1986 m. Poeto gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susieti su Rokiškio kraštu, kuriame jis augo, mokėsi, dirbo ir kūrė. Kriaunų kaimas išsidėstęs gražioje, kiek pakilioje lygumoje, o aplinkiniai jų ežerai, upės ir miškai malonūs ir akiai, ir romantiškai nusiteikusio keliautojo sielai. Šiose žemėse žmonių gyventa jau akmens amžiuje. Pirmą kartą vietovė paminėta 1505 m. XIV a. dabartiniai Kriaunų plotai priklausė Užpalių Radvilams.

Liaudiško klasicizmo bruožų turinti Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčia (7) statyta 1818 - 1829 m. Jos statyba rūpinosi Bagdoniškio ir Kriaunų dvarų savininkas M. Remeris, grafas K. Pliateris ir klebonai I. Tarvydas ir J. Šileika. Statyta ji iš lauko akmenų, yra stačiakampio plano 40 x 20 m dydžio, joje yra trys  įspūdingi altoriai, 1911 m. įrengti šešių registrų vargonai. Kriaunų bažnyčioje buvo pakrikštytas poetas kunigas Antanas Strazdas.

Rokiškis – muziejų kraštas. Praeities relikvijas saugo dažna šeima, tad ir Kriaunos – ne išimtis. Lietuvoje jos garsėja  vienu turtingiausiu Kriaunų istorijos muziejumi (8) * tel. 8-458 41718, kurio siela -  jau spėjusi pagarsėti ragana A. Raugienė. Apsilankę šiame įspūdingame muziejuje, iš eksponatų ir įdomių jo šeimininkės pasakojimų sužinosite apie šio krašto buitį ir kultūrinį palikimą, duonkepės paskirtį Kriaunose, apie krosnyje gaminamą alų, gyvą lino gyvenimo istoriją, sūrių gaminimo techniką, kuri būdinga tik šiam kraštui. Šio krašto istorijos muziejus – vienintelis šalyje muziejus, kuriame yra kaimo išradėjų ekspozicija: mašinos linų sėmenims malti, sėmenų aliejui spausti, obuolių ir bulvių sultims spausti, kojomis minamos kalvės dumplės, rankinė vilnų karštuvė. Gausi ir “Raganų palėpė” – jau daugiau nei 500 raganų, laumių, suvedžiotojų, fėjų, undinių, pribuvėjų, žolininkių ir gėlininkių, “čeraunykių”, girinių ir naminukų yra suskridę į palėpę. Ir tai dar ne viskas – ekspozicijoje pasakojama apie čia gimusių garsių bei žinomų žmonių gyvenimus – kad ir apie sovietinės Lietuvos komunistų partijos vadą P. Griškevičių: ar galite patikėti, kad mokėsi jis prastai, bet štai iš tikybos turėjo… penketą. Obeliai – unikali vietovė: manoma, kad miestelio pavadinimas kilo iš to, kad anksčiau šiose vietose augo daug obelų. Pirmą kartą Obeliai paminėti 1509 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismo aktuose, nors čia jau XV a. būta dvaro. Nepraleiskite progos apsilankyti neogotikinėje, turinčioje ir baroko elementų Obelių Šv. Onos bažnyčioje (9), kurios statytojas – klebonas V. Sirutavičius. Bažnyčia – erdvi ir puošni, joje trys gotikiniai altoriai, paauksuota sakykla, o garsi tuo, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą joje vargonavo kompozitorius Mikas Petrauskas. 1998 m. pabaigoje kraštiečio, buvusio partizano A. Dručkaus asmeninės kolekcijos pagrindu buvo įkurtas Obelių istorijos muziejus (10) (tel. 8-458 78825). Dabar jo ekspozicijoje pristatoma Obelių krašto ir Lietuvos valstybės istorija, lietuvių liaudies menas, Lietuvos kariuomenės, partizanų kovos šiaurės rytų Lietuvoje, įvairių šalių bei istorinių laikotarpių numizmatika, medaliai, apdovanojimai ir kiti pasižymėjimo ženklai, etnografiniai ir istoriniai eksponatai, Žuklių skulptūros. Muziejaus ekspozicijose pasakojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, pateikiama gausi ir vertinga spaudos draudimo laikotarpio leidinių kolekcija. Besilankydami muziejuje, galite apžiūrėti išsaugotą 1863 m. sukilimo herbą, sovietinės okupacijos metais platintus pogrindžio leidinius, tarp jų ir Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Muziejuje sukaupta gausi medžiaga apie legendinį Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą, o liaudies meno ekspozicijoje pateikiamos įvairios drožtos skulptūrėlės, kurios kurtos talentingų liaudies meistrų nuo XVII a. pradžios iki XX a. vidurio. Atskira muziejaus salė skirta partizanų kovoms  šiaurės rytų Lietuvoje atminti. Didžiąją jos ekspozicijos dalį sudaro unikalūs Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų štabo dokumentai, fotografijos, asmeniniai kovojusių daiktai, naudoti ginklai (šios kuopos partizanai veikė Rokiškio, Zarasų ir Utenos apskrityse, Daugpilio, Ilūkstės ir Aknystės rajonuose (Latvija). Ypatingas šios muziejaus dalies eksponatas – Vytauto apygardos vado B. Vaičėno – Pavasario parašytas testamentas. Besidomintiems karyba – originalios nuotraukos, antpečiai, uniformos, ginklai, amunicija.

Netoli muziejaus – Ramintos versmė: legenda pasakoja apie mergaitės Ramintos ir karžygio, negrįžusio iš mūšio, meilę. Kad dabartinio Rokiškio miesto vietoje kadaise augo girios – abejonių nėra: juk ir rašytiniuose šaltiniuose miestas pirmą kartą paminėtas 1499 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Alensandro privilegijose dėl girios kirtimo. Manoma, kad pasauliui Rokiškio vardas plačiau žinomas nuo tada, kai čia išauginti linai XVIII ir XIX a. ėmė plisti užsienio rinkose.

Nuo 1715 m. Rokiškis buvo Tyzenhauzų nuosavybė. Unikalios  ir žinomos Rokiškio krašto muziejaus (11) (Tyzenhauzų al. 5, tel. 8-458 52261, 52639) ekspozicijos. Tai muziejus, išsaugojęs dvarų kultūros ir buities palikimą, o jo fonduose – apie 70 tūkst. ekstonatų, vieni vertingiausių iš jų – garsiausio Lietuvoje dievadirbio L. Šepkos unikalūs drožiniai. Muziejuje eksponuojamos XVII –XIX a. sukurtos liaudies meistrų šventųjų skulptūros, tapybos, grafikos, taikomojo meno eksponatai iš Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių kolekcijos, dvaro interjeras, rūbai. Atskira muziejaus ekspozicija įrengta minint Rokiškio miesto 500 metų jubiliejų. Jo rūsiuose įkurdinta XVIII –XIX a. dvarų medžioklės trofėjų ekspozicija. Muziejuje – mineralų pavyzdžiai, archeologijos radiniai, kurie atkeliavo net iš I tūkst. pr. Kr., medinių pilių maketai, piliakalnių ir alkaviečių planai, Mindaugo laikų šarvai, kalavijai ir senovinė patranka, praėjusių amžių stomotologijos įrankiai, muzikavimo priemonės, kasmet pasipildanti naujais eksponatais prakartėlių kolekcija...

Rokiškio Šv. Mato Evangelisto bažnyčia (12)
– vienas iš gražiausių neogotikos ansamblių, kurį 1868 m. pradėjo statyti Silezijos mūro meistrai. Jos fundatorius – Rokiškio grafas Reinoldas Tyzenhauzas. Bažnyčios atidarymas įvyko 1885 m. Jos vidų puošia garsiausių Europos amatininkų dirbtuvėse pagaminti meno dirbiniai, dailūs vitražai, vienintelė Lietuvoje pagal visus liturginius reikalavimus įrengta krikštykla, 1885 m. Valckerio firmoje pagaminti  24 registrų vargonai.

Medžio skulptūrų parkas (13), skirtas dievadirbio L. Šepkos atminimui, vienas iš pagrindinių šiuolaikinio medžio paveldo objektų Rokiškio mieste. Parke – skulptūros garsiojo dievadirbio kūrybos ir gyvenimo temomis, kurias sukūrė garsiausi Lietuvos medžio skulptoriai.

“Sūrio kelias” (14)
– įdomi gurmanams skirta programa, kuri patiks ir vaikams, ir suaugusiems. Apsilankę AB “Rokiškio sūris” sužinosite apie senuosius pieno produktų gaminimo būdus, pamatysite pieno gaminių gamybai naudotus indus, ragausite sūrius. Dėl šios programos skambinkite iš anksto tel. 8-458 31512, daugiau apie edukacines programas Rokiškio krašto muziejuje.

Nepriklausomybės aikštė (15)
– Rokiškio miesto širdis. Aikštės centre – skulptoriaus L. Žuklio ir architektės N.Bučiūtės paminklas.


Informacijos šaltinis: www.zarasai.lt