Antalieptės kryptis

  • Patalpinta: 2011-01-03
  • Lietuva (Zarasai)

MARŠRUTAS: Zarasai – Mukuliai – Vencavai – Antalieptė.

Maršrutas ypač patrauklus keliaujantiems dviračiais

Baigę viešnagę Zarasų mieste, galite pasukti į Antaliepę. Ją siūlome pasiekti keliais Zarasai – Vencavai (per Mukulius, 21,9 km, kelio danga asfaltas) ir Vencavai – Antalieptė (9 km, kelio danga asfaltas). Vykstantiems kelio atkarpa Zarasai – Mukuliai norime priminti buvusio Mukulių dvaro istoriją, kuris buvo įkurtas XVIII a. vaizdingo Avilių ežero pietinės įlankos krante. Jį 1872 metais įsigijo įžymus Rusijos karinis veikėjas, senatorius, istorikas, pėstininkų generolas Pavelas Osipovičius Bobrovskis. 20 paskutiniųjų savo gyvenimo metų jis skyrė rusų tautos karinės istorijos mokslui. Žymus karinis istorikas karine – istorine tematika parašė per 45 reikšmingus istorinius darbus, kurie saugomi valstybinėje bibliotekoje Maskvoje. Dvaro savininkas, kaip pasakojo vietos senoliai, kiekvieną vasarą atvykdavo iš Sankt Peterburgo poilsiauti į Mukulius. Mirė P. Bobrovskis 1905 metų vasario 3 dieną Sankt Peterburge, bet, vykdant pomirtinį testamentą, jo palaikai speiguotą vasario dieną buvo atvežti į pamėgtą dvarą ir palaidoti senosiose kaimo kapinėse. Mukulių dvare 1878 metais gimė Piotras Nikolajevičius Vrangelis – baronas, generolas. Manoma, kad jo tėvai turėjo artimus ryšius su generolu P. Bobrovskiu arba jo gimdytojai čia gyveno. P. Vrangelis 1902 metais baigė Kalnų institutą, stojo į kariuomenę. Tarnavo kazokų daliniuose ir 1904 metais dalyvavo rusų – japonų kare. 1907 metais persikėlė į leibgvardijos raitelių pulką. 1914 metais pasižymėjo Rytprūsiuose. Vėliau buvo pulko brigados vadu. 1918 metų gruodį atvyko į generolo A. Denikino armiją ir dalyvavo kare prieš bolševikus. 1920 metų kovo 22 dieną perėmė vadovavimą rusų baltagvardiečiams iš generolo Denikino. Mirė P. Vrangelis Briuselyje. Vėliau, po nacionalizacijos, apie 1923 metus, Mukulių dvarą iš valstybės pirko daktaras Juozas Buzelis (1888 – 1967).                  

Vencavai – sena dvarvietė, garsėjusi savo žiauriais šeimininkais. Pasak prof. Kolupailos, vietovardis kildinamas nuo romėnų deivės Venus‘os – Veneros vardo. Kad ši nuomonė teisinga, galima spręsti iš to, kad slavų kalboje vietovardis skambėjo „Venusov“. Tad gali būti, kad slavai Vencavų pavadinimui savotiškai pritaikė „Venus“ reikšmę. Iš Vencavų dvaro buvo išaugęs miestelis, kuris iki XIX a. turėjo net turgų, čia buvo katalikų bažnyčia ir kalvinių kirkė… Dabar iš garsaus praeityje Vencavų dvaro mažai kas beliko. Tačiau gamtos grožiu ir kraštovaizdžiu šios vietos gali didžiuotis ir dabar - trys ežerai: Vencavas, Vencavėlis ir Baltys puošia šią rajono dalį, o išlikęs iki 1956 m. veikęs Vencavų vėjo malūnas – maloni staigmena kraštovaizdyje. Malūnas – architektūros paminklas, būdingas XX a. pirmos pusės šio tipo statinių pavyzdys. Jį 1937 m. savininko A. Namiko lėšomis pastatė meistras A. Žeimys.

Pažintį su Antalieptės kraštu pradėkite nuo vieno gražiausių apylinkėse archeologijos paminklų - Verslavos piliakalnio. Jis yra 2 km į pietus nuo Antalieptės, 80 m į šiaurę nuo Šventosios upės ir Sėlupio upelio, saugančio kadais čia gyvenusios sėlių genties vardą, santakos. Manoma, kad piliakalnis naudotas III – IX a. ir nors netyrinėtas, ant jo buvo randama keramikos šukių ir šlako, o pietinėje ir pietrytinėje papėdėse aptiktos senovės gyvenvietės žymės. Tiesa, tam kad pamatytumėte jį, teks nuo maršruto kelio apie 1 km eiti pėsčiomis, bet tikime, kad dėl to nepasigailėsite: natūralios pievos piliakalnio šlaituose ir papėdėje, griežlių balsai Šventosios slėniuose suteiks malonių akimirkų ir įspūdžių.

Padustis – kaimas šalia Antalieptės. Ramu jame, bet neslegia tyla čia gyvenančio ir kuriančio medžio drožėjo Sauliaus Savicko. Sunku ir pasakyti, kada pirmąkart Saulius suvokė tą vidinį poreikį kažką sukurti, nes kūrybinį troškulį malšina tik droždamas medį. To mokėsi specialioje literatūroje ieškodamas atsakymų, kurį laiką buvo kėdainiškio skulptoriaus J. Urbonavičiaus pagalbininku. Pirmasis jo iš medžio drožtas darbas labai simboliškas – „Rankos“. Vėlesni jo kūriniai pasklido ne tik po kraštą, Lietuvą, bet ir už jos ribų – Latviją, Norvegiją: „Trimituojantis angelas“, „Angelas“, „Diana – medžioklės deivė“, kryžiai, koplytstulpiai, namų kolonos, langinės, darbais papuoštos privačios sodybos, bažnyčios…Neaplenkite Padusčio, jaukių meistro namų ir tikrai netruks kalbų apie tikrą medį, namus ir kūrybinę laisvę (būtina susitarti iš anksto tel. 8 687 79846).

Turtinga relikvijų tarsi jaunosios kraitis Antalieptės žemė. Nuo amžių čia srovena Šventoji, atsiremdama į gimnazistų svajonių kalną. Apie Antalieptę esančių kultūros paminklų, piliakalnių gausa liudija, kad ši vietovė skaičiuoja ne vieną šimtmetį. Apie vietovės pavadinimo kilmę pasakojamas toks padavimas. Senais laikais, kai visas Zarasų kraštas buvo apaugęs miškais, pro tą vietą, kur dabar stovi Antalieptė, žygiavo kareivių būrys. Išalkę ir išvargę, jie sustojo pailsėti. Vieta kareiviams labai patiko. Jie nutarė čia kelioms dienoms apsistoti. Nukirto keletą medžių, per Šventąją pasidarė lieptą, kuriuo pereidavo į kitą upės krantą, ant jo žvejodavo. Grįžusius į būrį, kiti kareiviai klausdavo, kur jie buvo. „Ant to liepto“ – atsakydavo paklaustieji. Iš čia, sako, ir kilo miestelio pavadinimas. Vietovardžio kilmę aiškina ir taip: jis sudarytas iš Zarasų krašto tarmėms būdingo priešdėlio „anta-“ ir šaknies „liept-“, nes gyvenamoji vietovė kūrėsi prie ją apjuosusios Šventosios upės krantų, per kurią jau tada galėjo būti lieptas. Senoliai pasakoja, kad praeityje miestelis net gražiai ir Lieptine vadintas. Antalieptės praeitis – 2000 m. gruodžio 5 d. patvirtintame jos herbe, kuriame tiltas – lieptas simbolių kalboje reiškiantis susivienijimą ir atskirų dalių jungtį. Daugelyje tautų paplitusi nuomonė, kad tiltas jungia dangų su žeme. Herbe esantis kryžius išreiškia čia ilgai veikusių vienuolių ordinų žymius darbus.                       Rašytiniuose šaltiniuose Antalieptė pradėta minėti nuo 1580 metų: pirmiausia „Užantalieptėnų ūkininkų sąrašuose“, vėliau grafų Strutinskių, Pliaterų, Tiškevičių giminės dokumentuose. 1620 m. Antalieptė ir žemės valdos į pietryčius nuo jos su Salako ir Smalvų žemėmis priklausė grafams Berlič – Strutinskiams, kilusiems iš Lenkijoje buvusio Strutynės dvaro. 1790 – 1810 m. pagal giminės palikimą Antalieptė su Balčių dvaru priklausė bajorams Korsakams, 1810 – 1831 m. – grafui J. Tiškevičiui. Daugiau žinių apie Antalieptę turime nuo to laiko, kai čia apie 1700 m. Ukmergės pavieto stalininko, Infliantų kašteliono, pulkininko J. M. Berlič – Strutinskio globojami apsigyveno vienuoliai – basieji karmelitai, įsteigę vienuolyną, kuris gyvavo visą šimtmetį. 1732 m. jam buvo priskirti keli kaimai, pradėta statyti mūrinė baroko stiliaus bažnyčia. Basieji karmelitai – gana griežtos Šv. Teresės iš Avilos ir Šv. Kryžiaus Jono suformuotas regulos vienuolių ordinas. Pagrindinis jo tikslas - apaštalavimas tarp katalikų. Amžininkai pasakojo, kad vienuoliai buvo labai darbštūs, vaikščiojo basi ir tik per didžiausius šalčius įsispirdavo į medinius sandalus. 1832 m. vienuolynas buvo uždarytas, 1844 m. jo rūmus paėmė karinės žinybos, nuo 1877 m. vienuolyno rūmai daugiau nei 10 metų stovėjo tušti, apleisti ir nuolat grobstomi, kol 1880 m. juos perėmė Kauno gubernijos valstybės turtų valdyba. Norint išgelbėti vienuolyno rūmus, Lietuvos stačiatikių vyskupas 1889 m. čia pasiūlė įkurti stačiatikių vienuolyną. Pasiūlymas buvo priimtas ir rūmai perduoti Šv. Dievo Motinos gimimo moterų stačiatikių vienuolynui. I-ojo pasaulinio karo metais vienuolės apleido Antalieptę. 1915 m. Antalieptėje apsigyveno vokiečių pulkas, kuris vienuolyne įkūrė karinį štabą, 1918 m. jame apsigyveno bolševikų karinis būrys, 1919-1924 m. patalpose veikė lietuviška pradžios mokykla, 1924 m. pastatus perėmė Lietuvos katalikių moterų kultūros draugija, vėliau – Šv. Jėzaus širdies seserys – vienuolės. Vienuolyne buvo įkurdinta mergaičių Žemės ūkio mokykla, tarmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas. Dabar buvusio vienuolyno rūmai gražinti XVIII a. statytai Antalieptės Šv. Kryžiaus bažnyčiai, kuri reprezentuoja vėlyvojo baroko architektūros laikotarpį. Jis Lietuvoje gyvavo beveik du šimtmečius: nuo 1600 iki 1790 m. Šiam stiliui būdingas didelis emocinis poveikis, kurį architektai pasiekdavo virtuoziškai žaizdami pastato dydžiu ir formų elementais. Daugiausia formų įvairovės ir dinamikos atsirado vėlyvajame baroke, kuris  Lietuvoje apėmė visą šimtmetį: 1690 – 1790 m. Bažnyčia stovi šventoriaus viduje, iš rytų prie šventoriaus jungiasi vienuolyno rūmai. Po 1831 m. sukilimo bažnyčia buvo uždaryta, kurį laiką joje buvo laikomi arkliai. 1832 m. ji tapo provoslavų cerkve, 1887 m. ji buvo pakeista: interjeras, sunaikintos freskos, pašalintas Didysis altorius. 1915 m. vokiečiai bažnyčią pavertė automobilių garažu ir tada ji dar kartą nukentėjo. Dabar bažnyčios interjere mažai beliko pirmapradžio grožio, būdingo barokui - tik šoniniai altoriai barokinių formų. Antalieptės Šv. Kryžiaus bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra vertingas ir urbanistiniu požiūriu: vertikalus bažnyčios tūris dominuoja miestelio užstatyme bei praturtina jo panoraminius vaizdus.  

Tik 0,5 km nuo Antalieptės, buvusio Gaidelių dvaro laukuose, yra pirmoji, didžiausia Pabaltijyje 2620 kilovatų galingumo kalnų tipo hidroelektrinė, jos statybos metais buvusi gana sudėtingu hidrostatiniu (būtina susitarti iš anksto tel. 8-682 30166). Dar 1937 m. atlikti profesorių S. Kolupailos ir K. Pakšo matematikiniai paskaičiavimai įrodė šios statybos ekonominį tikslingumą, bet pirmasis statybos pradžią žymintis kuoliukas įkaltas tik 1954 –aisiais (statybos darbai baigti 1959 m.). Vanduo joje slėgimine derivacija ant turbinų ratų krinta iš didžiausio Lietuvos sąlygomis 35 m aukščio. Antalieptės hidroelektrinės rezervai dideli: jos vandens saugyklos – tvenkinio plotas 1900 hektarų, o tvenkinio naudingas tūris net 23,5 milijono kubinių metrų vandens. Ir dar - šio tvenkinio vandens paviršiaus lygis virš turbinų pakilęs net 34 m.

Antalieptės pėsčiųjų tiltas yra skirtas pereiti Šventosios upę. Jis yra miestelio centre, medinis, pakabinamas ant metalinių lynų, o jį laiko dvi poros betoninių stovų su atramomis ir atatampomis, pastatytas 1986 m., ypač įdomus vaikams ir paaugliams ir jų vadinamas „beždžionių tiltu“. 1999 m. tiltas įrašytas į istorijos – technikos paveldo objektų sąrašą. Dar vienas šio sąrašo objektas Antalieptėje - vietos meistrų akmenskaldžių pastatytas vandens malūnas. Jis yra ant dešiniojo Šventosios upės kranto, statytas 1855 m. iš skaldytų ir apvalių lauko akmenų, raudonų plytų ir kalkių skiedinio, stačiakampis ir vienaukštis. Sako, kad apie 1924 m. Antalieptėje užsidegė elektros lemputės, mat, tais metais malūne pradėjo veikti mažytė elektros stotis, kurios energija naudojosi keli miestelio gyventojai. Pastačius Antalieptės hidroelektrinę, malūnas buvo elektrifikuotas ir eksplotuojamas iki 1966 m. Dabar jis privati nuosavybė.      

Tik vos už 1,5 km nuo Antalieptės rasite vietinių pamėgtą vietą, kurią jie maloniai „Šveicarka“ vadina ir sako, kad joje esantys šaltiniai - nepaprasti ir turi gydomųjų sąvybių. „Šveicarkos“ papėdėje, ten, kur sraunus, akmenimis grįstas Šavašos upelis rengiasi pulti į Šventosios prieglobstį, pačioje upelio vagoje guli nemažas plokščia briauna akmuo su ženklu. Jo briaunoje ryškiai matosi įspausta kažkokia pėda. Ar tai gamtos tvarinys, ar žmogaus rankų darbas – sunku pasakyti, nes akmuo nėra tyrinėtas.

Nepalikite be dėmesio ir Lūžų piliakalnio, kuris yra apie 2 km į pietus nuo Antalieptės, prie keliuko Antalieptė – Jakštai, apie 100 m į šiaurę nuo pralaidos per Šavašos upelį, jo kairiajame krante. Tai aukštas, mišku apaugęs kalnas ir jeigu įveiksite jį, užlipę galėsite pasigrožėti aukštu slėniu.

1,5 km Šavašos pažintinis takas – Lietuvoje vienintelis geologinis takas palei tikrų tikriausią kalnų upę Šavašą, kuri įteka į Šventosios senvagę šalia Antalieptės. Kintanti jos „nuotaika“ ir malonus čiurlenimas lydės visos kelionės metu, o aukšti slėniai, įsimintinas kraštovaizdis svaigins ir reikalaus šiek tiek jėgų ir net turitinių įgūdžių. Atkreipkite dėmesį į informacinius stendus, ženklinančius šį taką, kuriuose yra visa kelionėje reikalinga informacija apie nuostabią Šavašos upę ir jos aplinką: bebrynę, Lūžų mišką, kertinę miško buveinę, tris geologines stoteles: petrografinę, geomorfologinę ir fliuvialinę, išsamūs topografiniai žemėlapiai, atskleidžiantys žemės istorijos paslaptis. Bet tai dar ne viskas - dešiniajame vingiuotos ir akmenuotos Šavašos upės krante yra keistas tik 1970 m. rastas Lūžų akmuo su dubeniu – tarp aukštų upės slėnių XVI- XVII a. buvusios senovės lietuvių šventyklos liekana. Kada užgeso šventovės ugnis, tyrinėjimai duomenų nesuteikė. Pagal įrengimą, ši šventykla gali būti panaši į Mosėdžio šventyklą, kuri datuojama XVI-XVII a. Vadinasi, ji veikė praėjus 100-200 metų po krykščionybės įvedimo. Ko gero, kad jau krikščioniškajam laikotarpiui priklauso ir Antalieptės šventykla. O kai keliaudami  taku pavargsite, „Meilės salelė“ akmenimis čiurlianančiame Šavašos upės vingyje suteiks ramybę ir palaimą, antalieptiškio medžio drožėjo Z. Strižkos sukurti ir suresti originalūs mediniai liepteliai, tilteliai, pavėsinė bei apžvalgos aikštelė tikrai pamalonins jūsų poilsio ir kelionės akimirkas…

6 km nuo Antalieptės, prie garsiųjų Antalieptės marių, aukštame, pušaitėmis apaugusiame krante – Senadvario kaimas, poeto F. Kiršos gimtinė. Šio poeto žemiškos kelionės materialus palikimas buvo labai kuklus: dar iš Europos atvežti keli lagaminai, kuriuose tilpo jo asmeniniai daiktai. F. Kiršos bičiuliai liudijo, kad poetas paskutiniais savo gyvenimo metais rašė lyg pats sau. Sodybą Senadvaryje XIX a. įkūrė poeto tėvas. Kalbama, kad gyvenamasis namas, kuriame gimė F. Kirša, sudegė ir ant tų pačių pamatų pastatytas dabartinis namas. Paskutinį kartą poetas Senadvaryje lankėsi 1943 m. vasarą. Dabar namas – dailininko A. Každailio nuosavybė.


Informacijos šaltinis: www.zarasai.lt