Birželio viduryje, kai Lietuvoje dar ne visada drąsiai galima pasitikėti oru, mes – aš (Justina) ir mano vyras Mantas – nusprendėme trumpam pabėgti į saulėtąją Turkiją. Nors anksčiau jau buvome lankęsi Antalijoje ir Stambule, šį kartą norėjosi kažko ramesnio, gamtos arčiau ir mažiau turistinio. Taip atradome Fethiye – miestą pietvakarių Turkijoje, kur kalnai susitinka su žydra jūra, o gyvenimas teka ramiai, tarsi lėtai banguodamas su Viduržemio jūros ritmu.
Atvykimas ir pirmieji įspūdžiai
Į Fethiye atvykome per Dalaman oro uostą. Kelionė nuo oro uosto iki miesto truko kiek daugiau nei valandą – važiuojant serpantinais kalnuose jau supratome, kad vieta ypatinga. Iš anksto buvome užsisakę nedidelį apartamentų tipo viešbutį netoli Calis paplūdimio. Nors jis nebuvo prabangus, turėjo viską, ko reikia: terasa su vaizdu į jūrą, tylą, oro kondicionierių (be kurio čia sunku išgyventi net birželį) ir labai svetingą šeimininką Mehmetą, kuris kiekvieną rytą pasitikdavo mus su šypsena ir šviežiomis bandelėmis.
Pirmąjį vakarą tiesiog nuėjome iki paplūdimio, įmerkėme kojas į šiltą jūrą, ir stebėjome, kaip saulė leidžiasi į horizontą, nudažydama dangų oranžiniais tonais. Tą akimirką supratome – atvykome ten, kur ir turėjome būti.
Plaukimas į Oludeniz ir Mėlynąją lagūną
Antroji diena buvo skirta tam, dėl ko žmonės iš viso pasaulio vyksta į šį regioną – Oludeniz paplūdimiui ir Mėlynajai lagūnai. Iš ryto atvažiavome į nedidelį uostą, kur mūsų laukė laivelis. Visa diena buvo tarsi iš gražiausio atviruko: maudynės skaidriose įlankose, poilsis ant denio, nardymas prie Drugelių slėnio. Net Mantas, kuris paprastai bijo gilesnio vandens, išdrįso iššokti nuo uolos į jūrą – viskas dėl vietos atmosferos, kuri kažkaip išlaisvina.
Vakare grįžome pavargę, bet laimingi. Užsukome į nedidelę šeimos taverną, kur paragavome tikros turkiškos vakarienės – keptų baklažanų, grilio vištienos, šviežios duonos ir, žinoma, neapsieita be baklavos. Mūsų padavėjas net atnešė mums po stiklinę „çay“ (turkiškos arbatos), sakydamas: „Draugystei!“
Fethiye senamiestis ir turgus
Trečiąją dieną nusprendėme skirti pažinčiai su pačiu miestu. Fethiye senamiestis pasitiko mus siauromis gatvelėmis, rankų darbo suvenyrais ir jaukiomis kavinukėmis. Mantas nusipirko odinį diržą iš vietinio meistro, o aš – tradicinį turkišką šalį, kurį jau dabar dažnai naudoju ir Lietuvoje.
Aplankėme ir garsias Fethiye uolų kapavietes – iškaltas kalno šlaite. Lipant aukštyn buvo karšta, bet vaizdas nuo viršaus atpirko viską – visas miestas atsivėrė lyg ant delno. Popietę leidome Fethiye turguje – paragavome vietinių figų, alyvuogių, sūrių. Grįžome pilnomis kuprinėmis ir dar pilnesnėmis širdimis.
Diena paplūdimyje ir vakaras jachtoje
Ketvirtą dieną nusprendėme tiesiog ilsėtis – leidome laiką Calis paplūdimyje. Gulėjome ant gultų, skaitėme knygas, gėrėme šviežiai spaustas granatų sultis. Vakare mūsų laukė siurprizas – iš anksto buvome užsisakę romantišką vakarienę jachtoje, su trumpu pasiplaukiojimu palei pakrantę. Tą vakarą, sėdėdami po žvaigždėtu dangumi su taurėmis baltosios vynuogienės rankose, tyliai suspaudėme vienas kitam rankas – žinojome, kad tai viena tų akimirkų, kurios lieka visam gyvenimui.
Paskutinė diena ir atsisveikinimas su Turkija
Penktoji diena buvo kupina jausmų – žinojome, kad netrukus teks išvykti. Ryte dar kartą pasivaikščiojome pajūriu, atsisveikinome su Mehmetu, kuris mums padovanojo mažą keraminį amuletą – „nazarlık“, apsaugai nuo blogos akies. Sakė: „Kad grįžtumėt.“
Rolanx 
biruta 
MyTravel