Šią vasarą su vyru nusprendėme, kad mūsų atostogos turi būti ne tik poilsis, bet ir savotiška pasaka. Ilgai svarstėme tarp skirtingų krypčių, bet kai pamačiau Sintra nuotraukas internete – tarsi ištrauktas lapelis iš svajonių knygos – sprendimas tapo aiškus. Sintra, Portugalija, liepos mėnesį? Taip, prašau!
Į Portugaliją atskridome į Lisaboną, o iš ten – vos 40 minučių traukiniu iki Sintra miesto. Nors kelionė trumpa, bet vos išlipus – tarsi būtum atvykęs į kitą pasaulį. Sintra pasitiko mus žalia, vėsi (lyginant su svilinančia Lisabonos saule) ir paslaptinga. Tarsi rūkas nuo kalnų būtų saugojęs senovės paslaptis.
Apsistojome mažame šeimos viešbutuke, paslėptame tarp kalnų takelių. Mūsų kambarys turėjo balkoną su vaizdu į žalią slėnį ir tolumoje boluojančius Pena rūmus – jų ryškios spalvos matėsi net per miglą. Pirmą vakarą tiesiog sėdėjome balkone su vietinio vyno taure, klausėmės cikadų ir tyliai džiaugėmės, kad pasirinkome būtent šią vietą.
Pirmąją dieną skyrėme pasivaikščiojimui po miestelio centrą – akmeninės gatvės, smulkios kepyklėlės, suvenyrų krautuvėlės ir nuolat jaučiamas azulejos (tradicinių plytelių) dvelksmas. Čia pirmą kartą paragavome travesseiros – vietinio pyragaičio su migdolų įdaru. Šiltas, traškus, saldus – tikras atradimas.
Kitą dieną skyrėme garsiausiems – Pena rūmams. Spalvoti, ekscentriški, tarsi fantazijos pasaulis realybėje. Juos pasiekėme pėsčiomis per parką – šlaitai, vėjai ir kvėpavimą atimantys vaizdai. Pats rūmų interjeras – kaip mozaika, kupina detalių, kurių galėtum žiūrėti valandų valandas. Po ekskursijos tiesiog sėdėjome terasoje ir gėrėjomės vaizdu į Atlanto vandenyną tolumoje.
Trečiąją dieną aplankėme Moorish pilį (Castelo dos Mouros) – senovinę tvirtovę kalno viršūnėje. Kopimas buvo nelengvas, bet verta. Nuo gynybinės sienos atsivėrė visa Sintra lyg ant delno. Man, kaip istorijos mylėtojai, buvo įspūdinga stovėti tose pačiose vietose, kur kadaise žygiavo maurai.
Ketvirtąją dieną pasivaikščiojome iki Quinta da Regaleira – tai buvo viena keisčiausių ir įdomiausių vietų mūsų kelionėje. Labirintai, bokštai, požeminiai tuneliai ir garsusis apverstas šulinys, kuris veda žemyn laiptais, lyg į kitą pasaulį. Tai vieta, kuri žadina vaizduotę – kiekvienas kampelis turi savo istoriją. Ten praleidome visą dieną, pametę laiko nuovoką.
Vieną rytą nutarėme išsinuomoti dviračius ir pasiekti Cabo da Roca – vakariausią Europos žemyno tašką. Kelionė kalvota, bet nuostabi: pakrantės, pušynai, ramybė. Stovėjome ant uolų krašto, kur vėjas švilpė taip stipriai, kad sunkiai išlaikiau skrybėlę. Jautėmės lyg pasaulio krašte – ramūs ir maži, bet laimingi.
Vakare dažnai lankydavomės vietinėse tavernose. Vieną vakarą paragavome bacalhau à brás – patiekalo iš sūdyto menkės, bulvių ir kiaušinio. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis, bet skonis – subtilus, švelnus, gilus. Su taurėmis žėrinčio Vinho Verde ir švelniu gitaros akompanimentu fone, tai buvo vakarienė, kurią prisiminsim ilgai.
Paskutinę dieną tiesiog ilsėjomės. Leidome sau tingėti, vaikščioti be plano, dar kartą aplankėme mėgstamą kepyklėlę, nusipirkome keraminę rankų darbo plytelę su užrašu „Sintra“ – dabar ji kabo mūsų prieškambaryje. Atsisveikinti buvo sunku. Atrodė, kad paliekame ne tik miestą, bet ir dalelę savęs jame.
Sintra, Portugalija, liepos mėnesį pasitiko mus ne tik kaip turistus, bet kaip svajotojus. Tai vieta, kur karaliai statė rūmus, o paprasti žmonės atranda ramybę. Po šios kelionės žinau viena – pasakos kartais išsipildo. Ir jos kvapas – tai šiltas akmenų oras, švelni migla virš kalnų ir šviežiai iškepti travesseiros pusryčiams.
bryant6095 
biruta 
MyTravel