Jau kurį laiką su vyru svajojome pabėgti nuo kasdienybės ir pasinerti į gamtos grožį. Kadangi abu mėgstame kalnus, ežerus ir ramią atmosferą, pasirinkome kelionės kryptį – Interlakenas, Šveicarija. Tai nedidelis, bet kvapą gniaužiantis miestelis tarp dviejų ežerų – Thun ir Brienz – ir apsuptas didingų Alpių kalnų. Liepa pasirodė tinkamiausias metas: šilta, žalia, o gamta kupina gyvybės.
Atvykome į Interlakeną liepos pradžioje, nusileidę Ciuriche ir traukiniu atvykę iki pat miestelio centro. Kelionė truko kelias valandas, tačiau langų vaizdai – tiesiog neįkainojami. Pasirinkome apsistoti šeimos valdomame svečių namuose netoli Höhematte parko – šis parkas tapo mūsų rytinių kavos pasivaikščiojimų vieta.
Pirmąją dieną skyrėme miestelio pažinimui. Interlakenas – tylus, bet kupinas gyvybės. Gatvės pilnos keliautojų iš viso pasaulio, o fonas – visada tas pats: snieguotos viršukalnės ir žydra ežerų ramybė. Aplankėme garsųjį Höheweg bulvarą, ragavome vietinių šokoladų ir pirmą kartą gyvenime paragavome šviežiai keptos šveicariškos raclette sūrio porcijos su bulvėmis – paprasta, bet nuostabiai skanu.
Antrą dieną pakilome į Harder Kulm – Interlakeno „namų kalną“. Funikulieriumi per kelias minutes pakilome į 1322 m aukštį, o nuo apžvalgos aikštelės atsivėrė nepakartojamas vaizdas į Eiger, Mönch ir Jungfrau viršukalnes. Abu stovėjome tylėdami – tai buvo viena tų akimirkų, kai jauti, jog gyvenimas yra stebuklas.
Liepos viduryje oras buvo puikus, todėl leidomės į dienos žygį link Bachalpsee ežero, netoli Grindelwaldo. Ežeras, kalnų viršūnės ir tyluma – tarsi patekom į atviruką. Po žygio atsigavome gurkšnodami gaivią Rivella, o vakare valgėme tradicinį šveicarišką fondiu – šį kartą kalnų užeigoje su židiniu ir žvakėmis. Romantika liejosi per kraštus.
Vieną dieną nusprendėme skirti vandens pramogoms – išsinuomavome baidares Brienz ežere. Ežeras – skaidrus kaip krištolas, o kalnai atsispindi vandenyje kaip veidrodyje. Sutikome draugišką porą iš Italijos, su kuriais vakarop susitikome bendroje terasoje ir dalinomės įspūdžiais prie taurės vietinio balto vyno.
Taip pat nepamiršome aplankyti Lauterbrunneno slėnio – vieno įspūdingiausių Šveicarijoje. Stačios uolos, virš 70 krioklių, ir nedideli kalnų kaimeliai – pasijutome lyg pasakoje. Staubbach krioklys, krintantis tiesiai nuo uolos, paliko didžiausią įspūdį. Vakare grįžome į Interlakeną pavargę, bet nepaprastai laimingi.
Paskutinę dieną skyrėme poilsiui – tiesiog sėdėjome prie Thun ežero, stebėjome burlaivius, skaitėme knygas ir mėgavomės paskutinėmis akimirkomis. Nusipirkome keletą vietinių suvenyrų – medinių karvučių, šokolado plytelių ir mažą Šveicarijos vėliavėlę, kuri dabar puošia mūsų virtuvę.
Ši savaitė Interlakene buvo ne tik kelionė į kitą šalį – tai buvo kelionė į mūsų vidinį pasaulį, kurį gamta, ramybė ir paprasti malonumai iš naujo pripildė džiaugsmo. Šveicarija, o ypač Interlakenas, tapo mūsų širdies vieta. Žinome, kad vieną dieną tikrai grįšime – galbūt su vaikais, o gal vėl tik dviese.
Kelionės pabaigoje supratome viena – kai gamta ir širdis kalba ta pačia kalba, laikas sustoja. Ir tai mes radome būtent Šveicarijoje, Interlakene.
bryant6095 
biruta 
Kernys