Ispanija visada mane traukė – saulė, šiluma, aistros kupina kultūra ir nesibaigiantys skoniai. Bet šįkart, vietoje klasikinio Barselonos ar Madrido pasirinkimo, nusprendžiau vykti į širdį Andalūzijos – į Seviliją. Liepa neabejotinai buvo karščiausias metų mėnuo – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Šią savaitę Sevilijoje praleidau su savo vaikinu, o ši kelionė tapo viena įsimintiniausių mūsų gyvenime.
Atvykome į Seviliją ankstyvą liepos rytą – vos išlipus iš lėktuvo pasitiko svilinantis karštis ir kvapas, kuriame susimaišė apelsinmedžių, akmenų ir dulkėto miesto aromatas. Mus pasitiko draugiškas šeimininkas, iš kurio išsinuomavome nedidelį butą senamiestyje, netoli Santa Cruz kvartalo. Butas buvo su balkonėliu, pro kurį matėsi siaurų gatvelių labirintas ir spalvotos keraminės plytelės ant kaimyninių pastatų sienų.
Pirmą dieną tiesiog klaidžiojome gatvėmis be konkretaus plano – leidausi vedama intuicijos. Ir ji nenuvylė. Sevilija – tai miestas, kuris kalba. Jo sienos pasakoja maurų, romėnų ir ispanų istorijas. Aplankėme Sevilijos katedrą – didžiausią gotikinę katedrą pasaulyje, kurioje palaidotas Kristupas Kolumbas. Užlipome į La Giralda bokštą – nuo jo atsivėrė ne tik miesto, bet ir mano širdies panorama. Tą vakarą, jaukiai vakarieniaudami lauko terasoje, pirmą kartą paragavome tikrosios paella de mariscos – jūros gėrybių paelijos, kuri buvo tiek skani, kad net nutilome valgydami.
Kitą dieną aplankėme Real Alcázar – Sevilijos karališkuosius rūmus. Tai buvo tarsi kelionė laiku. Maurų architektūra, ornamentuoti kupolai, fontanai ir sodai paliko neišdildomą įspūdį. Praleidome ten beveik pusę dienos – fotografuodami, stebėdami povus, vaikščiodami po šešėlingus apelsinų giraites.
Kadangi buvo liepa, vidurdieniais oras pasiekdavo beveik 40 laipsnių, tad popietes leisdavome siestos ritmu – su šalta sangria rankose ir atsivėsindami mūsų buto balkone ar kavinėje su ventiliatoriais virš galvos. Vieną dieną nusprendėme aplankyti Triana kvartalą – autentišką Sevilijos dalį, garsėjančią flamenco šokiu ir keramika. Ten nusipirkome rankų darbo lėkščių rinkinį – dabar jos puošia mūsų virtuvę Vilniuje ir kiekvieną kartą primena Andalūziją.
Ketvirtąją dieną vakare lankėmės tikrame tablao flamenco – mažame klube, kuriame vietiniai menininkai šoko flamenco. Aistra, emocija, gitaros garsai ir kulniukų ritmas buvo tokie stiprūs, kad pajutome šiurpuliukus. Tai nebuvo turistinis pasirodymas – tai buvo gyvenimas, išreikštas judesiu ir garsais.
Paskutinėmis dienomis dar aplankėme Plaza de España – įspūdingą pusapvalę aikštę su tilteliais, fontanais ir Andalūzijos provincijų mozaikomis. Ten išsinuomojome mažą valtį ir plaukėme dirbtiniu kanalu, pasijutę lyg romantiškoje ispanų kino scenoje.
Liepos pabaigoje, kai saulė leidosi lėtai, o danguje sklandė oranžinės dulkės, atsisėdome ant senamiesčio stogo su vyno taure ir pažiūrėjome vienas kitam į akis – šypsodamiesi tylėjome, nes žinojome, kad ši kelionė į Seviliją, Ispaniją, paliks gilų pėdsaką mūsų prisiminimuose.
Sevilija nėra tik miestas. Tai jausmas. Tai karštis ant odos, tai gitaros aidas ankstyvą rytą, tai šokis, kuris pulsuoja gatvėmis. Ir šią savaitę mes tapome to ritmo dalimi.
bryant6095 
MyTravel 
Kernys