Šiais metais nusprendžiau, kad lapkritis neturi būti niūrus. Po ilgo darbo sezono, paskutinį rudens mėnesį išsirinkau kelionę į Eger, Hungary – miestą, apie kurį anksčiau žinojau tik dėl garsiųjų vynų. Kelionę planavau vienas, nes viduje kažkur kirbėjo poreikis pabendrauti su savimi daugiau nei su pasauliu. Iš Vilniaus skridau iki Budapešto, o iš ten traukiniu – į Egerį. Jau pirmą vakarą supratau: pasirinkimas buvo teisingas.
Pirmoji diena – pirmasis pasimatymas su Egeriu
Eger pasitiko mane minkštu rudens oru – apie +12°C, lengva dulksna ir šviesiai oranžinė šviesa virš stogų. Kambarys mažame šeimos viešbutyje buvo paprastas, su dideliu mediniu langu į kiemą. Viešbutį valdė pora – Ištvanas ir Marta. Jie atrodė lyg iš seno vengriško filmo: juodomis akimis, švelniu akcentu ir lėtais judesiais.
Pirmą vakarą leidau sau tiesiog vaikščioti po Eger old town. Siauros gatvės, pastatai su ornamentuotais balkonais, kavinių šviesos. Pasijutau tarsi būtum grįžęs 30 metų atgal – be skubos, be triukšmo. Vakarienei sustojau jaukioje tavernoje, kur ragavau vištienos paprikašą su nokedli. Porcijos milžiniškos, o šeimininkė, pamačiusi mano veidą, tik tarė: „Valgyk, žmogau, tai ne Lietuva.“ Nusišypsojau ir atsakiau: „Už tai čia ir atvažiavau.“
Antroji diena – Eger pilis ir Orban gatvės paslaptys
Antrą dieną skyriau Eger Castle, kuri stovi kaip miesto sargas. Rudens lapai skrebėjo po batais, lipant akmeniniais laiptais. Viršuje atsivėrė panorama: raudoni stogai, bazilikos kupolas, kalvos, kurios atrodė tarsi saugotų miestą nuo pasaulio. Užsisakiau audiogidą ir klausiau istorijų apie turkų apgultį, gynybą ir legendinę „Egerių moterų drąsą“. Sunku patikėti, kad šis nedidelis miestas XVII amžiuje sustabdė didžiulę Osmanų kariuomenę.
Grįždamas užėjau į Katedrą – Eger Basilica. Aukštos kolonos, ramus vidinis kiemas ir vos keli lankytojai. Lapkritį turistų beveik nėra – jausmas toks, lyg miestas skirtas tik tau. Paskui užsukau į nedidelį knygyną. Senas pardavėjas, pamatęs mano kuprinę su lietuviška vėliava, paklausė: „From Lithuania?“ Atsakiau „igen“ ir jis nusišypsojo: „Strong people.“ Nežinau kodėl, bet tai sušildė.
Trečioji diena – Egri Bikavér ir vyno slėnis
Trečią dieną skyriau vietai, apie kurią svajojau nuo pirmos minutės – Valley of the Beautiful Woman (Szépasszony-völgy). Tai Eger vyno širdis. Slėnis lyg ratu apsuptas mažų rūsio durų – kiekvienos šeimos vyninė su savo istorija. Ten paragavau garsiojo Egri Bikavér – „Bulių kraujo“. Nors pavadinimas skamba grėsmingai, vynas buvo švelnus, gilus, žemiškas.
Sėdėjau prie vieno rūsio su vietiniais. Vyriausias vyras vardu Bela papasakojo legendą: kad vynas gavo pavadinimą todėl, jog kariai jį gėrė prieš mūšius ir atrodė tokie stiprūs, kad turkai tikėjo – tai bulių kraujas. Moteris, sėdėjusi šalia, tik juokėsi ir sakė: „Nesąmonės, tiesiog čia geri vynai, o mes – geri pasakotojai.“
Vakare grįžau per tą patį slėnį. Lempos virš durų švietė geltonai, oras buvo šaltas, bet kažkaip labai naminis. Lapkritis čia toks, kad norisi kalbėti lėtai ir gerti šiltą vyną.
Ketvirtoji–penktoji dienos – terminių vonių magija
Ketvirtą dieną užsukau į Eger termines pirtis ir baseinus. Tai buvo akimirka, kai supranti, jog nereikia „per daug veikti“. Šilti baseinai lauke, lengvas garas, lapkričio oras, o virš galvos – žalsvas dangus. Vanduo švelniai apsupo, o kūnas „pamiršo“ automobilio ir skrydžio nuovargį.
Penktoji diena – lėta. Ryte susipažinau su Marta, kuri viešbutyje kepė bandeles. Paklausiau recepto. Ji atsakė: „Receptas paprastas: meilė ir sviestas.“ Pajutau, kad šita frazė apie daugiau nei kepimą.
Po pietų vaikščiojau po turgų. Pirkau aguonų sausainius, paprikų miltelius ir mažą keraminę taurę. Pardavėjai nebuvo agresyvūs – jie neskuba, pasiūlo paragauti, šypsosi. Tai nebudapeštiškas skubus „parduok–parduok“. Tai Eger.
Šeštoji diena – mažieji pastebėjimai
Šeštą dieną išėjau be plano. Sėdėjau mažoje kavinėje ir gėriau kapučino. Stebėjau žmones – studentus, senuką su pirkinių krepšiu, jauną porą, ginčijančiąsi dėl blynų. Tai buvo mano mėgstamiausia kelionės dalis: suprasti, kaip miestas gyvena, kai nežiūri į lankytiną objektą.
Vakare vėl grįžau prie bazilikos. Dabar ji buvo apgaubta šviesomis. Eger lapkritį – lyg miestas, kuris dar nepersimetė į žiemą, bet jau paliko vasarą. Tarpinis, tylus, labai švelnus.
Septintoji diena – atsisveikinimas
Paskutinę dieną atsikėliau anksti. Marta padavė man kavos ir sakė: „Sugrįžk pavasarį. Eger tada būna kitas.“ Aš pažadėjau. Traukinyje į Budapeštą žiūrėjau pro langą – kalvos, vynuogynai, maži kaimeliai. Galvojau, kad Eger, Hungary nebuvo „atostogos“. Tai buvo savaitė su savimi. Savaitė, kurioje nėra spaudimo, tik ramus susitikimas su miestu, kuris tave priima lyg seno draugo.
Kernys 
A6