Į San Vicente, Philippines atvykome lapkričio pradžioje, kai Lietuvoje jau buvo pilkos dienos, o mūsų bute Kaune šnypštė radiatoriai. Aš ir mano partnerė Laura šią kelionę planavome net ne dėl nuotykių – labiau dėl ramybės. Abu dirbame daug, dažnai po 10–12 valandų per dieną, ir supratome, kad mums reikia vietos, kuri „išjungtų“ pasaulį. Internete radome kelis atsiliepimus apie San Vicente, Palawan – dar nelabai žinomą miestuką Filipinuose, su ilgiausiu smėlio paplūdimiu visoje šalyje. Pakako tų kelių nuotraukų, kad suprastume: tai mūsų kryptis.
Pirmasis susitikimas su Long Beach
Į Palawan salą atskridome iš Manilos. Nuo oro uosto iki San Vicente mus vežė triratė mašinėlė – trike. Vietiniai vairuotojai nepratę skubėti, viskas vyksta su šypsena. Mūsų viešbutis buvo šalia Long Beach, garsiausio San Vicente paplūdimio, besitęsiančio beveik 14 kilometrų. Tą pirmą vakarą išėjome pasivaikščioti – basomis, tyliai, tik bangų ošimas, o virš galvų – šiltas tropikų dangus. Laura ėmė fotografuoti kiekvieną palmę, o aš griebiau jos ranką ir sakiau: „Dabar jau niekur neskubėsim.“
Antroji diena – snorkelinimas ir Port Barton
Antrąją dieną važiavome į Port Barton, mažą žvejų miestelį, kuris priklauso San Vicente regionui. Laiveliu išplaukėme į salų turą – tik keli keliautojai ir mūsų gidas, jaunas vaikinas vardu Dover. Vanduo buvo toks skaidrus, kad jau nuo borto mačiau koralų lopus. Snorkelinant buvo jausmas, kad esi kitame pasaulyje – neoninės žuvelės, violetiniai koralai, vėžliai, kurie plaukė taip ramiai, lyg niekada nepatyrę žmonių skubos.
Laura prisipažino, kad snorkelinimo bijojo – vandens siaubo turėjo nuo vaikystės. Bet čia, San Vicente, ji lyg pamiršo baimę. Laikiau ją už rankos, o ji pirmą kartą nardė virš koralų. Kai išlipome į laivelį, jos akys buvo šlapios ne nuo jūros – ji tiesiog džiaugėsi.
Trečioji diena – lietus, mango ir kalbėjimas
Lapkritis Filipinuose dar turi lietaus sezono pėdsakų. Trečią dieną lijo visą rytą. Paplūdimiu vaikščiojome su skėčiu, tada prisėdome mažame paplūdimio bare. Užsisakėme mango sulčių ir tradicinį patiekalą – pancit. Visoje Philippines mango skonis kitoks nei Lietuvoje: saldus, bet ne „kompotinis“, o gaivus.
Prisipažinau Laurai, kad jaučiuosi tarsi „išjungtas“ – jokio spaudimo, jokio grafiko. Ji tik nusišypsojo: „Tam ir atvažiavom.“ Vakare žiūrėjome audrą ant vandenyno – nedidelius žaibus, atspindinčius bangose. San Vicente tuo metu atrodė kaip filmų scena: apniukęs dangus, bet šiltas oru ir žmonių švelnumu.
Ketvirtoji diena – sala, kur katės valdo krantą
Ketvirtą dieną Dover pasiūlė išplaukti į „Cat Island“. Iš pradžių juokėmės, nes vardas skambėjo kaip interneto memų žemė, bet pasirodė, kad ten tikrai gyvena daug beglobių, bet draugiškų kačių. Jos ateina prie laivų, prie restoranėlių, mėgsta žuvis ir fotografuotis. Laura buvo ekstazėje – esame kačių žmonės, namuose turime dvi.
Paplūdimiu ėjome kartu su saulėlydžio spalvomis – oranžinės, rožinės, violetinės. Filipinų saulėlydžiai San Vicente turi kažką hipnotizuojančio – neįmanoma jų žiūrėti „iš šono“. Tu tiesiog sustoji, tyliai sėdi ir stebi, kaip dangus keičiasi kas minutę.
Penktoji diena – žvejų rytas
Norėjome patirti vietos gyvenimą. Prie pat krantinės susipažinome su žveju vardu Elvin. Jis pasiūlė plaukti kartu anksti ryte. 5:30 – dar tamsu, o mes jau laivelyje. Žvejai dirba tyliai, tik vandens pliaukštelėjimai ir tinklų garsas. Grįžę į krantą valgėme šviežią tuną su česnaku ir citrina. Elvinas pasakojo, kad San Vicente tampa turistine vieta, bet tikisi, jog išliks „tikras“ – be masinių viešbučių ir spąstų.
Šeštoji diena – pasiklysti tarp palmų
Šeštąją dieną išsinuomojome motorolerį. Važiavome palei ilgą kelią, vedantį tarp palmynų ir ryžių laukų. Nuo karščio ant odos atsirado druskos druskelės, bet važiuoti buvo lengva. Sustojome mažame kaime, kur vietinės moterys gamino halo-halo – desertą iš ledo, kondensuoto pieno ir vaisių. Tai buvo saldaus chaoso dubenėlis, kurį sunku paaiškinti.
Septintoji diena – atsisveikinimo maudynės
Paskutinę dieną nesinorėjo nieko planuoti. Grįžome į Long Beach, ten kur viskas prasidėjo. Nusirengėme ir bėgome į vandenyną. Bangos buvo švelnios, lyg sveikintų mus atgal. Praleidome kelias valandas vandenyje – kalbėjome, apie tai, ką grįžę pakeisime gyvenime, ir kaip norime daugiau „Filipinų ramybės“ mūsų kasdienybėje.
Kernys 
A6