Šią kelionę į Luxor, Egypt suplanavome spalio pabaigoje, kai Lietuvoje jau buvo tamsios, lietingos dienos. Mes su Rasa troškome saulės, istorijos ir vietos, kuri pažadėtų daugiau nei tik gražų viešbutį. Taip mūsų maršrute atsirado Luksoras, Egiptas – miestas, kuris daugelį vadina „pasaulio muziejumi po atviru dangumi“. Lapkritis tam pasirodė tinkamiausias – šiluma maloni, nebe taip alina karštis, o turistų srautai gerokai mažesni.
Pirmoji diena – pirmasis susitikimas su Nilu
Iš Hurghados atvykome autobusu – kelias per dykumą buvo kaip filmas: horizontas lygus, kiek akimis matosi tik smėlio atspalviai ir vėjo pėdsakai. Luksore apsistojome nedideliame boutique viešbutyje šalia Nilo, su terasa, nuo kurios kasdien vakarodavome. Pirmasis vakaras buvo tik „susigyvenimo“ momentas – karštos jazminų arbatos puodelis, ploni, saldūs datulių sausainiai ir vaizdas į lėtai slenkantį upės vandens veidrodį.
Rasa juokavo, kad Nilas atrodo gyvas – jis ne teka, o kvėpuoja. Aš tik linktelėjau. Tą vakarą miestą garsiai gaubė maldų kvietimas, ir supratome – esame vietoje, kur kasdienybė turi savo ritmą, nepanašų į europietišką skubėjimą.
Antroji diena – Karnao šventykla ir senovės Egipto didybė
Antrąją dieną skyrėme Karnako šventyklos kompleksui Luxore. Jau iš tolo jis atrodė neįmanomai didelis. Kolonada, stulpai – tokie aukšti, kad vaikščiodamas tarp jų jautiesi lyg mažas žiupsnelis laiko tarpuose. Gidas Samir – vidutinio amžiaus vyras su šiltu balsu – buvo tikras vaikščiojantis enciklopedijos tomas. Jis pasakojo apie faraonus, kasdienes apeigas ir apie tai, kaip Egipto kunigai valdė ne tik religiją, bet ir ekonomiką.
Stovėdami tarp hipostilės salės kolonų, iškeltų prieš daugiau nei tris tūkstančius metų, susižvalgėme su Rasa. Abu tyliai supratome – tai viena tų vietų, kur laikas netenka prasmės. Nusifotografavome su stulpu, kurio aukštis priminė dviejų aukštų namą, tačiau nuotraukoje jis atrodė lyg milžinas, o mes – lyg vaikai. Lapkričio saulė buvo švelni, šilta, bet ne varginanti.
Trečioji diena – Karalių slėnis ir faraonų ramybė
Trečiąją dieną mūsų tikslas buvo Karalių slėnis Luxore. Čia kelias jau vingiavo per akmenuotus kalnus, nuo kurių atsiverdavo sausi, tačiau hipnotizuojantys dykumos peizažai. Ši vieta mane paveikė labiausiai: įžengus į kapus – karščio šiek tiek daugiau, oras tirštas, tačiau sienų dažai, raižiniai, hieroglifai – ne tik išgyvenę tūkstantmečius, bet ir vis dar kalbantys.
Rasa ilgai stovėjo prieš Tutanchamono kapo sieną. Klausė: „Kaip jie sugebėjo tai padaryti be šiuolaikinių įrankių?“ Aš tik sugniaužiau ranką – čia tiesiog pajunti, kad Egiptas nebuvo tik civilizacija, tai buvo pasaulio centras tuo metu.
Ketvirtoji diena – karšto oro balionas virš Luksoro
Tai buvo ryto, kurio laukėme labiausiai. 4:20 ryto mus paėmė mikroautobusas – dykuma tamsoje yra visiškai kitokia, tyla skamba kitaip. Kai balionas pakilo virš Luxor, Egypt, horizonte pamačiau lėtą aušrą. Šviesa palietė Nilo upę, šventyklas, laukus. Oras buvo švelnus, Rasa laikėsi už manęs, o aš – už jos rankų.
Virš Karalių slėnio, virš Ramzio šventyklų, virš laukų, kur šiandien egiptiečiai augina cukranendres, pajutome visišką laiko nutraukimą. Tai ne adrenalinas – tai ramybė. Tai viena gražiausių akimirkų mano gyvenime.
Penktoji diena – vietiniai turgūs ir gyvenimas be scenarijaus
Apsilankėme Luksoro turguje. Čia spalvos, kvapai ir garsai – visiškai kitokie nei Europoje. Citrinos, pipirai, kalendros lapai, smulkūs rankų darbo papuošalai, kilimai ir odiniai diržai. Rasa nusipirko mažą papuošalą su skarabėjumi, o aš – žalios arbatos su mėtų lapais. Vakarieniaudami ragavome koshari – egiptietišką patiekalą iš makaronų, ryžių, lęšių ir pomidorų padažo. Atrodė paprastas, bet buvo neįtikėtinai skanus.
Šeštoji ir septintoji dienos – ramybės ritmas
Likusias dienas leidome lėtai. Plaukiojome feluka laiveliu Nilu – vairuotojas Mustafa parodė mums vietas, kur žvejoja jo šeima. Sėdėjome saulėje, gėrėme juodą kavą su kardamonu ir žiūrėjome, kaip saulė leidžiasi už Luksoro šventyklos silueto.
MyTravel 
Kernys 
A6