Kelionės pasakojimai nuotraukos

Šiaurės Korėja. Vienintelė ir nepakartojama

Komentarai (23) Spausdinti
Šiaurės Korėja. Tokio tipo reikaliukai mane visada traukė ir žavėjo. Kas baisu, kas nesuprantama, kas nepasiekiama, kas gniaužia kvapą, kas mistiška, kas ne taip kaip visur, kur sunku patekti, nuo ko šiurpsta, ko baiminasi arba bent jau ko nesupranta civilizuotas žmogus. Sovietų Sąjunga, Turkmėnistanas, Kuba, Iranas, Padniestrė, Pietų Osetija, Abchazija, Černobylis, Norilskas, Šalčininkai 1991, Šiaurės Kipras, faterlandas, lengoljerai, S. Kingas, visokie eksklavai ir panašaus plauko nenormalumai man kaip musei medus. Bet nė vienas iš jų neprilygsta dar egzistuojančiam nenormalumui – Šiaurės Korėjai.
Dž. Orvelo knyga „1984“ tapo mano vaizduotės orgazmo sukėlėju. Ją perskaitęs supratau – kad jei fantazijos nepersikels į realų gyvenimą – sprogsiu. Sprogimo pavojus buvo toks realus, kad tokius žaisliukus kaip Kuba ar Padniestrė iškart atmečiau. Pradėkim nuo stipriausio narkotiko – Šiaurės Korėjos. Kodėl nuo stipriausio? Todėl, kad greitai gal tokio stipraus šokiruojančio dalyko išvis nebebus pasaulyje. Kol dar jis stiprus ir veiksmingas, reikia skubėti paimti šią dozę.
Kažką susapnavau naktį, o atsikėlęs paskambinau Vytukui ir pasakiau: „Taupom pinigus ir lekiam į Šiaurės Korėją.“ Užsimiegojęs Vytukas atsakė: “Gerai.“
Nuo to „Gerai“, iki tol, kai pro Šiaurės Korėjos avialinijų „Air Koryo“ lėktuvo TU-204 iliuminatorių pamačiau artėjantį Pchenjaną praėjo apie penkis mėnesius. Tai buvo derinimo ir bandymo gauti leidimus patekti į šalį darbai. Per tą laikotarpį mirė Didysis Vadas tironas Kim Jong Ilas. Tai tik patvirtino mano norą patekti ten kuo greičiau, kol dar ši šalis egzistuoja tokia kaip dabar, dar nesugriuvusi ir nepaskendusi į chaosą bei pilietinius karus.
Neaprašinėsiu kas tai per daiktas yra Šiaurės Korėja. Manau, kad visi, kurie čia skaito nėra tiesiog apsispjaudę delfi komentatoriai. Esu įsitikinęs, kad šio tinklalapio lankytojai yra pakankamai išprusę kelionėse ir pasaulio situacijoje.
Visi matėme įspūdingus kariuomenės ir piliečių paradus, karinės technikos demonstravimą. Ne kartą girdėję šios šalies grasinimus panaudoti jau sukurtą atominį ginklą, paversti Seulą pelenais ir kitus gąsdinimus.
Visi matėme bekepurius vidury žiemos, alpstančius ir klykiančius iš sielvarto žmogiukus, mirus mažo ūgio Didžiajam Vadui Kim Jong Ilui. Visus šiuos kadrus rodė Šiaurės Korėjos televizija, pasaulis tik pertransliavo. Reiškia pasaulis mato tik tai, ką Šiaurės Korėja leidžia jiems matyti.
Sako, kad eiliniai šiaurės korėjiečiai masiškai skursta ir kenčia nuolatinį maisto trūkumą. Sako taip yra todėl, kad visus šalies ištekliai metami ginkluotei, milžiniškam saugumo aparatui užtikrinančiam režimo stabilumą ir milijoninei armijai išlaikyti bei atominiam ginklui tobulinti. Sklinda gandai apie vadų kultą, koncentracijos stovyklas į kurias vežami režimui nepalankūs piliečiai ir kuriose dabar kali ketvirtis milijono.
Bėda ta, kad niekas tiksliai nežino kaip iš tikrųjų šalis gyvena, nes šnipams prasibrauti į ją beveik neįmanoma, o reti turistai nė žingsnio negali žengti be palydos. Telieka tenkintis nuotraukomis iš palydovų. Tiesa, daug informacijos gaunama iš pabėgėlių, todėl panašu, kad dauguma gandų yra tiesa. Tačiau tiesiog neįtikėtina kaip mažai pasaulis žino apie šią šalį. Šiaurės Korėja neabejotinai yra pati uždariausia šalis pasaulyje.
Šiaurės Korėja atsirado kai pasibaigus antrajam pasauliniam karui Korėjos pusiasalį bandė pasidalinti sovietai ir amerikiečiai. Kariavo kariavo korėjiečiai tarpusavyje tačiau nė vieni nelaimėjo. Todėl atsirado dvi Korėjos. Teoriškai jos tebekariauja iki šiol. Tarp valstybių buvo nubrėžta demarkacinė linija ties 38-ąja paralele, kuri dabar yra vadinama labiausiai saugoma siena pasaulyje ir didžiausios karo įsiplieskimo tikimybės vieta.
Pietų Korėja pasuko kapitalizmo, o Šiaurės – socializmo kryptimi. Iš pradžių Šiaurės Korėjos ekonomika stipriai remiama SSRS augo ir ženkliai lenkė pietinius kaimynus. Tačiau netrukus situacija pasikeitė, o žlugus SSRS, Šiaurės Korėjos ekonomika tiesiog nugarmėjo į dugną. Pradėjus vykdyti genijaus Kim Jong Ilo ekonomikos reformas, dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje šalį ištiko didelis badas. Manoma, kad iš bado galėjo mirti apie 10% šalies gyventojų. Ir nors su užsienio šalių pagalba, šalis įveikė badmetį, teigiama, kad labai daug šalies gyventojų vis dar jaučia maisto trūkumą ir gyvena vos už kelis JAV dolerius per dieną. Tuo tarpu kaimyninė Pietų Korėja dabar yra viena stipriausių ekonomikų pasaulyje.
Šalies gyventojai yra visiškai izoliuoti nuo užsienio įtakos. Internetu gali naudotis tik valdžia. Gyventojams yra pasiekiamas tik vietinis intranetas. Televizija transliuoja tik vietinę programą, o pasaulio žinios rodomos tik porą valandų sekmadieniais. Mobilusis ryšys atsiradęs prieš kelis metus, veikia tik šalies viduje. Ryšys su užsieniu yra blokuojamas. Išvykti į užsienį eiliniams gyventojams yra praktiškai neįmanoma. Jei kai kurie išrinktieji yra išleidžiami, tai tik į tokias draugiškas šalis kaip Kinija, Rusija, Iranas ar Kuba. Lėktuvai skraido retai ir tik į Kiniją bei Rusiją. Siena su Pietų Korėja yra aklinai uždaryta ir joks gyventojų judėjimas yra neįmanomas. Dar geriau, gyventojams net ir keliavimui šalies viduje reikalingi leidimai. Todėl nenuostabu, kad tai kas vyksta už šalies ribų korėjiečiai tiesiog nežino. Jie negali pamatyti, kad tuo metu, kai jie sužvarbę nuo pavasarinio vėjo, su kastuvais ant pečių, iš darbą ar laukų namo skuba pėsčiomis, jų kaimynai Pietų Korėjoje naujais automobiliais skuba ten pat, rizikuodami nespėti ir neberasti vietos kieme automobiliui pastatyti. Todėl dauguma šiaurės korėjiečių tiki valdžios informacija, kad kitur pasaulyje yra dar blogiau ir kad jų Didysis Vadas sukūrė nuostabią ir klestinčią šalį. Niekas neatsakys ar jų tikėjimas nuoširdus. Teigiama, kad abejonės Didžiuoju Vadu išreiškimas plačiau nei mintyse, gali grėsti skaudžiomis pasekmėmis, net tik suabejojusiam, bet ir jo šeimai.
Žodžiu, užtenka tų pasakų. Pabandom viską pamatyti savo akimis ir bent kiek suprasti kiek tos pasakos yra teisybė. Į šalį patekti nesunku, reikia, tik laiko, kantrybės ir pinigų. Jei nesi jiems kaip nors nusikaltęs, jie tave įsileidžia. Visą tą reikalą derinome ne su jokiomis agentūromis, o tiesiogiai su Šiaurės Korėjos turizmo ministerijos įgaliotais žmonėmis.
Kaip ir dera, kelionę į tokio tipo šalį pradėjome vakariniu traukiniu Vilnius – Minskas. Minske labai trumpa nakvynė. Kodėl trumpa? Todėl, kad su couchsurfingo partnere pas kurią nakvojome, iki išnaktų gėrėme baltarusišką degtinę ir diskutavome apie šių dienų politiką. Moteris batiuškos negailėjo, todėl žiauriai žvengėm. Penktą ryto jau sėdėjome Minsko oro uoste, nes mūsų draugė mus ten nuvežė.
Jis baisus. Negana, kad labai toli nuo miesto, bet dar ir kažkoks visas kiauras, perpučiamas vėjo ir baisiai sovietinis. Teigiamas dalykas tas, kad kainos yra iš esmės ne orouostiškos, o tiesiog baltarusiškos.
Po to kelios valandos Maskvos Šeremetjeve. Kadangi Minsko skrydis yra laikomas vietiniu, todėl Maskvoje nėra jokių tranzitinių salių, gali eiti sau į lauką ir lakstyti, jei tik nešalta. Vizą tik, aišku, reikia turėti rusišką. Vytukas pabandė pabūti gidu ir nuvesti į kažkokį sovietinį kioskelį prie oro uosto, kur neva tai viskas pigu. Bet kadangi nežinojo tiksliai kaip praeiti, nes ten vyko statybos, tai užgaišom belekiek, bėgom per kažkokias aikšteles, vos ne per tvoras lipom.
Po to nuskridome su Vytuku į Pekiną. Pasitrynėm porą dienų, susitikome atsakingą asmenį mister Čiao, kuris mums įteikė Šiaurės Korėjos turistų korteles, sėdome ir į „Air Koryo“ lėktuvėlį. Lėktuve maistas skanus ir sotus. Po poros valandų jau leidomės Pchenjane – vietoje, į kurią dar prieš pusmetį keliaudavau tik sapnuose.
Nusileidus mažasis Vytukas tarė:“ Dabar, Vaidai, bus mums mišios.“
„Durnius“, - pagalvojau. O gal ir pasakiau. Paskui pagalvojau, o velnias čia žino kas čia dabar bus. Juk tu čia esi beteisis. Atims pasus, telefonus ir kam tu pasiskųsi. Internetas gi neegzistuoja. O ir žingsnio negali žengti be palydos.
Išlipus iš lėktuvo užplūdo aštrūs jausmai ir jaudulys. Tai ji, Dž. Orvelo žemė, jau ilgą laiką nė akimirkai neapleidusi mano minčių. Ji jau nebe knygose, nebe internete ar televizijoje. Ji čia. Aš stoviu joje. Atgal kelio nėra. Kelias dienas būsime priversti praleisti šioje unikalioje, įvairiausiais gandais apaugusioje šalyje .
Oro uostas, tai kažkoks nešildomas angaras. Pro vieną angaro galą įeini, pro kitą išeini. Jokių parduotuvių, salių, kavinių ar pan. Rūstūs pasieniečių veidai nemaloniai nuteikia gomurį. Kadangi lėktuvas pakankamas retas reikalas, tai nėra ir žmonių. Kad tų žmonių ir būtų, jiems ten nebūtų kur dėtis. Nežinodami kuo rizikuojam, sukaupę neįtikėtiną drąsą, tirtančiomis kojomis, kelias sekundes pafilmavome oro uostą ir lėktuvą. Gal jums ir juokinga, esą kas čia tokio filmuoti oro uostą, bet jei būtumėte ten, taip nesijuoktumėte. Jei ką prisidirbtumėte, dingtumėte ir niekas niekada jūsų nerastų. Yra dutyfree parduotuvė. Stovi moterytė, už jos nugaros lentynose kelios prekės. Viskas kaip prie Brežnevo. Tiesa, toj pačioj parduotuvėj žiauriai smirda kanalizacija ir porą darbininkų kuičiasi atkimšinėdami tualetą. Iš suvenyrų staliuko nusiperkam Šiaurės Korėjos vėliavėlę ir ženkliukų, kuriuos tuoj pat prisisegam. Supraskit, mes čia jūsiškiai. Tai nesuminkština muitininkų, kurie piktais judesiais atima mūsų pasus ir telefonus. Už tai palieka kompiuterį, fotoaparatus ir kamerą. Tik USB laikmenas liepia atiduoti. Ir kam jie tuos telefonus atima? Nusileidus lėktuvui pabandžiau įjungti, bet jokio ryšio vis tiek nepagavau. Na ką, pabūsim kurį laiką nepasiekiami, bent pailsėsim nuo interneto. Gal ir pasijausime kaip kalėjime, tačiau po to laimingi grįšime į Lietuvėlę. Tuo tarpu vietiniai šiame kalėjime gimsta ir miršta taip ir nesužinoję, kas darosi už šalies sienų.
Viskas, mes įleisti į šalį. Mus turėtų pasitikti gidai, bet jų nėra. Ką daryti, kur eiti? Susižvalgom ir lėtai judam į lauką, nestovėsi gi kaip našlaitis mamą pametęs, nors būtent taip ir jaučiamės. Ir staiga dvi puikiai atrodančios pupos, šypsodamos visa burna pastoja mums kelią: „Mes jūsų gidės“. Ką??! Laukėm rūsčių senių vos ne karinėm uniformom, o čia kas dabar. Čia tai bent. Bjaurus oro uosto pastatas nebeatrodo toks bjaurus ir pasieniečiai jau nebeatrodo tokie pikti. Merginos vadinasi Ly ir Chly ar kažkaip ten panašiai. Minusas tik tame, kad viena moka angliškai, o kita rusiškai. Negalime bendrauti visi vienu metu.
Mus sodina į mikroautobusą ir veža į viešbutį. Nuo šiol mes esam visiškai šių dviejų poniučių malonėje. Nežinau čia skaityt gerai ar blogai. Faktas lieka faktu, be jų žinios šioje šalyje negalime nė žingsnio žengti iš viešbučio ir automobilio. Fotografuoti ir filmuoti tiktai joms leidus. Kelionės programa patvirtinta ir suderinta iš anksto be teisės nukrypti.
Šiaurės Korėjoje turistą visur ir visada privalo lydėti vietiniai gidai. Ir būtinai dviese. Be gido palydos, turistas praktiškai negali ir kojos žengti iš viešbučio. Gidai paprastai nenuleidžia akių nuo keliautojų. Kelionės programa turi būti suderinta ir patvirtinta prieš atvykimą į šalį. Joks nukrypimas negalimas. Dar prieš atvykstant, mums buvo griežtai rekomenduota gerbti vietines tradicijas, neužgaulioti lyderių, vengti diskusijų politinėmis temomis, nepiršti savo vertybių, būti mandagiems, tolerantiškiems ir gražiai elgtis. Fotografuoti ir filmuoti galima beveik viską, išskyrus armijos objektus ir vietinius žmones be jų sutikimo. Žinant tai, kad eiliniams Šiaurės Korėjos gyventojams neleidžiama bendrauti su užsieniečiais, to sutikimo paprašyti nelabai įmanoma.
Paklausiau jų, o kodėl jūs dviese. Nusikvatojo iš klausimo ir atsakė, kad čia tam jei viena jų susirgtų. Neatremiamas argumentas. Žmonės kalba, kad du gidai turi būti dėl to, kad jos dar ir sektų viena kitą, tuo atveju jei gudrusis užsienietis sumanytų pagundyti gidą pinigais ir gauti paslaugų ar informacijos kurios jam nepriklauso.
Iš įpratimo atrodo, kad tai eilinė kelionė, kai atskridęs sėdi į taksi ir važiuoji į miestą. Net užsimiršti gali. Bet pala pala... čia nėra eilinė kelionė. Mes važiuojame Šiaurės Korėjoje. Šitoje apdainuotoje Orvelo žemėje, apie kurią prirašyta siaubingiausių istorijų apie skurdą, badą, terorą, šnipinėjimą. Mes važiuojame į Pchenjano miestą. Vaizdai per langą kaip mat išblaivo. Tuštutėlė autostrada. Artėjant link miesto matosi vis daugiau žmonių ant autostrados. Visi pėsti. Kiti kažką dirba, kažkur eina, knibinėja pakelėje. Gidės sako, kad jie čia talką dirba, tvarko pakeles.
Norėjau nufilmuoti, bet gidės su šypsena, bet griežtai pakartoja: „Filmuoti tik mums leidus, dabar neleidžiama“. Supykau, norėjau pasiginčyti, bet susivokiau ir pasakiau sau: “Raminkis, gal pamiršai kur esi“.
Užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad jau netrukus su gidėmis visiškai susidraugavom. Ne, jos neleido mums vaikščioti vieniems. Už tai turbūt pačios būtų skaudžiai nukentėję. Tačiau truputį susipažinus ir atsipalaidavus galėjome kalbėti ir klausinėti jų apie ką tik norėjome, netgi nevengėme ir mažyčių provokacijų. Tokių kaip: ar jūs žinote, kad Pietų Korėjoje kiekvienas turi automobilį, kad kiekvienas žmogus gali valgyti kiek nori, kad eiti kur nori, kad skristi kur nori, kad leidimų niekur nereikia, kad turi internetą, telefonus, kad žemę dirba traktoriai, o ne kastuvai ir kauptukai, kad televiziją mato kokią nori? Ar žinote, kad užsienio spauda rašo, mirus jūsų lyderiui, neverkiantiems žmonėms grėsė darbo praradimas? Ar žinote, kas užsienyje rašoma, kad pas jus badas?
Ką jos atsakė? Iš kai ko juokėsi. Atsakė, kad dauguma atveju viską žino. Bet truputį painiojosi darydamos savo įvertinimus. Sakė, taip žinome, kad kiti gyvena geriau, bet mes pasitikime savo jaunu lyderiu, mylime jį ir tikime, kad jis viską daro gerai. Tačiau dabar turime truputį ekonominių problemų, bet šiaip viskas gerai. Truputį? Jų žemės ūkio technika neturi benzino, tačiau žmonės turi kastuvus. Sako, kad kol buvo Sovietų Sąjunga, jiems viską duodavo, o dabar jiems niekas nepadeda. Daugiau jų šalyje, anot jų, viskas nuostabu. Tada aš paklausiau, ar norėtų turėti automobilį ir važiuoti į užsienį. Sakė, kad norėtų. Bet norėtų važiuoti tik į Rusiją ar Kiniją. Amerika jų nedomina.
Be kita ko, buvo matyti, kad jos iš tiesų domisi kas vyksta pasaulyje, nes aktyviai mūsų klausinėjo. O kaip ten Irane, o kaip ten Europoje, o ką spauda rašo apie mus? Netgi paprašė pavartyti Pietų Korėjos kelionių gidą. Arba pasakė: „O, jūs nešiojate džinsus. Ar jie patogūs?“. „Jie nuostabūs, tai puikus išradimas“ - pasakiau. „Mes džinsų nenešiojame, tai amerikiečių blogis“ – pasakė. „Bet jūs žaidžiate beisbolą, juk tai taip pat amerikietiškas žaidimas. Ir boulingas taip pat. Be to, pas jus atsidarė pirmoji hamburgerinė“ – pasakiau. „Čia sportas, jis universalus“ – pasakė. Žodžiu, dalykus ir atsakymus sudėlioja kaip patogiau.
Labiausiai tai jos žvengė iš gandų, kad esą korėjiečiai mano, kad 2010 m. jie laimėjo pasaulio futbolo čempionatą ir, kad Pchenjano metro neegzistuoja, o yra tik dvi stotelės, kurias rodo turistams, o jose pirmyn atgal vaikštantys žmonės yra aktoriai. Savo garbės žodžiu patvirtinsiu, kad Pchenjano metro mes paprašėme pravežti mus daugiau stotelių ir mums buvo tas leista. Taigi Pchenjano metro yra tikrai daugiau nei dvi stotelės, o bent penkios. Tos dvi kurias rodo turistams yra tiesiog puošnesnės nei kitos. O ir apie futbolą jos žino, kad žiauriai pasirovė nuo portugalų ir įmušė įvartį brazilams. Aišku vėlgi, velnią ten jas suprasi. Gidės gal ir žino, o eiliniai piliečiai gal iki šiol galvoja, kad jie laimėjo čempionatą kartu su kapitonu, vartininku, gynėju, puolėju ir visų galų dievu Kim Jong Ilu priešakyje.
Tiesa, nors nelabai gražu ir intymu, bet pasakysiu. Metro vagonuose ir kaip vėliau pamačiau traukinyje smirda. Tokia surūgusio prakaito, neplautų kojinių ir sušvinkusių drabužių smarvė. Nesupykite už skaudžią, tiesą gerbiami skaitytojai, bet man tikrai nepasivaideno. Gal jie tiesiog retai prausiasi ar neturi karšto vandens, nežinau. Bet yra kaip yra.
Tai rašydamas jaučiuosi nesmagiai. Tarsi pasakočiau kas ką turi po triusikais. Kad nuraminčiau sąžinės graužatį iškart prisimenu Šiaurės Korėjos armijos paradus matytus internete. Didingai žygiuojantys vyrai ir moterys, vėliavos, karinis orkestras, riedanti karinė technika ir iš aukštai žmonėms mojantis jau miręs didysis Kim Jong Ilas. Prie tam tikros muzikos, per kūną bėgioja šiurpuliukai nuo didybės. Negali nesižavėti. Įveskite į youtube North Korea army parade, pamatysite patys. O gyvai pamatęs tokį paradą išvis į apatinį trikotažą turbūt nulašinčiau ir pats prisiekčiau ištikimybę Didžiajam Broliui. Arba dar geriau, įveskite į paiešką „No motherland without you“ Tai daina skirta Kim Jong Ilui šlovinti. Tikrai puiki. Pasaulyje sako, kad jis baisus tironas. Aš tai nežinau. Bet taip suspausti tokią šalį, ne kiekvienas gali.
Paskutinį vakarą, gidės bandė mus nuvežti į kažkokį neva tai klubą, skirtą užsieniečiams, bet mūsų ten neįleido. Esmė tame, kad ten pamatėme tokį žmogų, žiauriai panašų į Kim Jong Ilą. Ir rūbai chaki spalvos ir ūgis mažas, ir akiniai, ir šukuosena. Pradėjom su Vytu rodyt pirštais, tai net gidė pakraipė galvą ir pasakė, kad panašus į Didijį Vadą. Nesugalvojom nusifotografuoti, būtume apgavę visus.
Žinoma, tas reikalas apie kvapą netaikomas mūsų gidėms. Jos kvepėjo nuostabiai, rengėsi gražiai ir akinamai šypsojosi ypač ta rusakalbė. Anglakalbė tai buvo griežtesnė ir pareigingesnė. Ir šypsojosi ir maivėsi mažiau. Ir dar mokėjo žygiuoti kaip armijoje. Paprašiau jos parodyti ir pažygiuoti kartu su ja, bet tik žvengė iš mano nekoordinuotų kerėpliškų judesių. Negi aš toks žlugęs, tyliai susikrimtau.
Susidraugavę su jomis per visą kelionę nevengėme jų lengvai paprovokuoti ir pašiepti. Linksmos moteriškės pasitaikė, viską priėmė tinkamai, dažnai į provokacijas nereagavo. Galiausiai priprato, numojo į mus ranka, nusimetė oficialumą, leido fotografuoti ir filmuoti ir netgi degtinytės drauge padarėme po darbo valandų. Tai gerai, nes kelionės pradžioje išsigandau, kad fragmentai išliks tik atmintyje, o ne kameros juostelėje.
Oficialiai Šiaurės Korėjoje neegzistuoja prostitucija, AIDS. Nėra nusikaltimų, narkotikų, alkoholizmo. Bet juokingiausia, kad gidės nežinojo, kas tai yra gėjai. Pagalvojo, kad gal kokie žvėrys. Kai paaiškinome, griežtai pasakė, kad tokių dalykų jų šalyje nėra. „Oho, kaip jums gerai“ - pasakiau: „O pas jus yra seksas?“. Nesuprato ironijos.
Šalyje yra tik viena politinė partija – Darbininkų partija. Būti jos nariu yra didžiulė privilegija ir garbė. Buvome patikinti, kad priklausymas partijai neduoda jokios naudos išskyrus garbę ir šlovę. Žinant daugumos mūsų didžiosios tėvynės istoriją, kažkaip nelabai patikėjau.
Aišku, jos yra treniruotos bendrauti su turistais, dėl to neretai naudoja savo šabloninius atsakymus. Ir aišku tai, kad bendraudamos su turistais jos iš jų daugiau mažiau sužino kas vyksta pasaulyje. Eiliniai korėjiečiai tokia informacija nedisponuoja ir galvoja, kad užsienyje dar baisiau.
Vienas dalykas užsienyje yra tikrai baisiau – tai nusikalstamumas. Šiaurės Korėjoje jo iš esmės nėra. Turistai ten visiškai saugūs. Tai turbūt saugiausia šalis pasaulyje. Gidai saugo ne turistus ne nuo vietinių išpuolio, bet vietinius nuo turistų, kad šie nedarytų žmonėms jokios blogos įtakos, neskleistų propagandos ir nepirštų supuvusio imperialistinio pasaulio vertybių.
Pirmieji įspūdžiai, tiek važiuojant į už 30 kilometrų esančią šalies sostinę Pchenjaną, tiek pačiame Pchenjane buvo jėginiai. Čia beveik nėra eismo. Tarsi miesto gyventojai išvažiavo atostogauti „na Dubrovku“ ir paliko miestą. Plati magistralė, kelių eismo juostų prospektai yra tušti. Prospektai tokie ne šiaip platūs, jie neįtikėtinai platūs. Kai kuriuose jų galėtų vienas šalia kito leistis du dviaukščiai „Boeing 747“.
Visuose įvažiavimuose į miestą stovi armijos postai. Jie stabdo kiekvieną kvėpuojantį padarą ir tikrina leidimus, nes sostinė yra ne kiekvienam. Patekti į sostinę reikalingi leidimai, kuriuos ne visi gauna. O ir gaunantys turi nurodyti svarią priežastį. Gyventi sostinėje apskritai yra prestižas, jos gyventojai yra šiek tiek turtingesni ir labiau išprusę, nei likusi šalies dalis. Mūsų žinoma netikrino, o kariškai atidavė pagarbą.
Automobilių mieste vos vienas kitas. Važiuoja tik perkimštas visuomeninis transportas. Viename tramvajuje net pastebėjau senį važiuojantį beveik išorėje, tik į duris įsikabinusį. Anot gidžių, gatvėmis daugiausia važinėja valstybinėms institucijoms priklausantys automobiliai, tuo tarpu vietiniams gyventojams automobiliai kol kas per brangūs. Beje, tie reti automobiliai, kurie važinėja Pchenjano gatvėmis yra apynaujai arba nauji. Senų kledarų išvysti neteko.
Kadangi artėjo Didžių Didžiojo vado Kim Il Sungo šimtasis gimtadienis, matėme krūvas pionierių ir šiaip vaikų žygiuojančių aikštėse bei repetuojančių žygio ir šokio judesius. Miestiečiai pamiršta darbus ir pamokas ir eina repetuoti šlovinti savo vadų.
Pirmas sustojimas buvo prie Triumfo arkos. Ten ir pasivaikščiojome. Kas nustebino, kad tos marios vaikų ar jų auklėtojai visiškai nekreipė į mus dėmesio. Šalyje, kur turistų vienas kitas, į tave nekreipia dėmesio. Man tai buvo naujiena. Sirijoj ar Irane atrodo, kad visas miestas žiūri į tave. O čia atvirkščiai. Geras muštras.
Pchenjanas buvo praktiškai visas sunaikintas po Korėjos karo 1953 m. Todėl dabar visi miesto pastatai yra pakankamai nauji. Vyrauja dideli, aukšti, sovietinio stiliaus chruščioviniai gyvenamieji daugiabučiai arba masyvūs administraciniai pastatai. Tas yra žiauriai gražu. Vien tik įvairiaspalviai mūrai. Visi gyventojai gyvena butuose, kuriuos jiems skiria valdžia. Pchenjanas laikomas privilegijuotųjų miestu. Naujakuriams apsigyventi sostinėje yra labai sunku.
Bet šiaip pats miestas yra toks liūdnas ir niūrus, kad tas liūdesys tiesiog užuodžiamas. Jam trūksta gyvybės, Jaučiama tarsi nykuma sieloje. Tarsi nuolatinio liūdesio aura. Tarsi užgesusios gyvybės. Pastatai nors ir dideli, tačiau kartais atrodo, kad juose niekas negyvena – kažkokie pilki ir tušti. Kaip vaiduokliai. Šito aš net negaliu paaiškinti. Kaip gali namas atrodyti kaip negyvenamas, nors jis yra gyvenamas? Būtent taip ir atrodo. Visoj šitoj šaly daug kas atrodo siurealu ir netikra.
Automobilių trūkumas, tyla, liūdni, pilki, nuleidę akis ir tylūs tarsi šmėklos praeiviai. Kadangi miesto triukšmas nedidelis, kažkaip šiurpu matyti tiek daug žmonių, kurie tyli. Vienodai apsirengę dominuojančiomis tamsių spalvų drabužiais. Mieste nėra linksmybių. Nėra naktinių klubų, nėra kavinių, šurmulio, nėra iki vėlumos veikiančių prekybos centrų. Vakarais jis paskęsta tamsoje, tyloje ir liūdesyje. Dažnai net ir šaltyje, nes nors nuo mūsų tas ir buvo slėpta, pajutau, kad daugiabučiai yra mažai arba visai nešildomi. Kaip pajutau? Du restoranai, kuriuose vakarieniavome buvo įkurti paprastų daugiabučių pirmuosiuose aukštuose. Ten buvo tikrai šalta. „Kodėl čia visur taip šalta?“ - paklausiau. Ai, sako, gal čia kas nors dabar sugedo ir šildymas nedirba. Nori tikėk, nori ne. Aš labai norėjau apsilankyti tiesiog pchenjaniškio bute ir pamatyti jo vidų. Neįmanoma.
Visur kur mus vedė – į muziejus, valiutines parduotuves, cirką, restoranus – visur buvo šalta. Niekur net striukių nėjo nusiimti. Negi visur sugedęs šildymas?
Anot gidžių, išmuštruoti šalies gyventojai nepasiduoda vakariečių peršamomis palaido gyvenimo vertybėmis, o anksti eina miegoti, kad rytojaus dieną iš pat ryto sąžiningai darbuotųsi šalies ir naujojo partijos sekretoriaus išpūstažandžio draugo Kim Jong Uno labui ir kurtų šviesų komunistinės valstybės rytojų.
Bet suprantat visa tai mane ir audrina. Liūdesys, baimė, vaiduokliai, mistika, mirtis. Dėl to aš čia ir vykau. Ne, aš nenorėčiau būti tų žmonių vietoje ir gyventi taip baisiai kaip jie. Turbūt labiausiai ir jaudina, kad tu nesi vienas iš jų, o tik moki didelius pinigus, kad čia atvyktum, pajustum šiuos aštrius pojūčius ir išvyktum laimingas toliau linksmai, šiltai ir sočiai gyventi Lietuvoje ir džiaugtis, kad nesi tos valstybės narys. Kiti gali smerkti, atseit atvažiuoja iškrypęs ponulis, pamato nelaimingus, sušalusius, pavargusius žmones ir išvažiuoja patenkintas, kad jis ne toks kaip jie, Taip jau yra, toks jau aš esu.
Apkabinau savo gražiai apsirengusią ir tikrai neblogai gyvenančią gidę per pečius ir pareiškiau, kad jų miestas yra nuostabus, jis mane sužavėjo ir pakerėjo. Ir dievas mato, tame nebuvo nė krislelio melo. Mane iš tikrųjų Pchenjanas užbūrė. Pasaulyje nieko panašaus nerasi.
Nepaisant visuotinės mirties nuotaikos, miestas yra labai gražus, švarus ir tvarkingas. Visur matomi dirbantys žmonės, renkantys šiukšles, kuopiantys aplinką ir besitvarkantys gatvėse. Gidžių buvome patikinti, kad šį žmonės tą daro savanoriškai niekieno neprašomi. Tai kodėl tada taip organizuotai? „Tai ką jiems į darbą nereikia, kad vidury dienos kapstosi gatvėje?“, - paklausiau. Neatsakė, tik nusijuokė skaidriu juoku tarsi sidabro varpelis.
Šiaip jei jau turistas patenka į Šiaurės Korėją, jam stengiamasi parodyti viską, ką šalis turi geriausia. Ir labai saugoma, kad nepamatytų tokių dalykų, dėl kurių apie šalį būtų susidarytas blogas įspūdis. Jis patalpinamas puikiame viešbutyje, gausiai maitinamas ir kitaip lepinamas, tačiau net ir žiūrint pro automobilio langą, absurdo ir skurdo nepamatyti neįmanoma. O kas būtų jei dar ir galėtum žiūrėti visur kur nori?
Beje dėl tos atjunginėjamos elektros tai vieną vakarą buvom gerokai šiktelėję. Jau atsigulus į lovas, viešbutyje dingo elektra. Amen, pagalvojau. Turbūt Šiaurės Korėja paleido savo raketą (kaip tik tuo laikotarpiu planavo), o atsakydami kas nors užmetė bombą ant Šiaurės Korėjos. Vytas buvo teisus, pagalvojau, mums tikrai dabar bus mišios. Bet už kokio pusvalandžio elektra atsirado. Tada ėjom išsikratyti apatinio trikotažo.
Kadangi atskridome į Pchenjaną jau gerokai po pietų, tą dieną mūsų programa buvo trumpa. Truputį pasivažinėję buvome pristatyti į viešbutį esantį saloje. Prie šio viešbučio eiliniams korėjiečiams net prisiartinti neįmanoma. Kambarys buvo 38-ame aukšte nuo kurio vėrėsi nuostabi miesto panorama. Dar ir langai atsidarinėjo. Viešbutis puikus, jame šilta, daug maisto, puikūs liftai, valiutinės parduotuvės, restoranai, baras, boulingas, bilijardas, stalo tenisas. Kambariuose galima žiūrėti vakarietiškus ir Pietų Korėjos televizijos kanalus. Atrodo viskas prašmatnu, tačiau tik viduje. Už lango sutemus miestas paskęsta tamsoje. Silpnai spingsi vos keli žibintai gatvėse. Tiesa, ne visur. Į paties Didžiausio Vado draugo Kim Il Sungo suprojektuotą, Čiučės idėjos amžinosios ugnies paminklą turbūt nukreipti visi šalies elektros rezervai. Reikia pripažinti, Čiučės bokšto vaizdas naktį yra kerintis. Jis turbūt yra tiek miesto, tiek visos šalies simbolis.
Tik atvežus mus į viešbutį apėmė kažkokia euforija tarsi haliucinogeninių grybų užvalgius. Mes visgi čia atvykome. Pradėjom klykti žviegti kaip bepročiai ir per kamerą pardavėme linkėjimus visiems „urodams“, kurie laikė mus durniais, kad čia važiuojame. O Vytukas prie viso to dar jiems nurodė uostyti kiaušus. Žinau, kad negražu taip rašyti, bet juk iš dainos žodžių neišmesi.
Kadangi viešbutyje turėdavom praleisti ištisus vakarus, tai iš neturėjimo ką veikti, daug pokštavom ir žvengėm. Vieną vakarą nusprendėme, kad šiame kambaryje mus tikrai seka Didysis brolis, todėl ėmėmės darbo bandydami surasti, kur kambaryje įtaisytos slaptos kameros ir mikrofonai. Nuėmėme veidrodžius, paveikslus, atjungėm kažkokią seną radiolą, išsukom lemputes. Kadangi nieko neradome, nusprendėme, kad didysis brolis mus stebi iš televizoriaus ekrano, kaip per „1984“. Kalbėdavome su juo, rodėm jam cirkus.
Jei rimtai, tai nežinom ar teisingos kalbos yra, kad kiekviename kambaryje yra įmontuoti mikrofonai ar tai tik mitas.
Sykį turėdami žurnalą su ant viršelio besipuikuojančiu Kim Jong Ilo portretu vaizdžiai rodėm ko negalima daryti su šiuo žurnalu, pvz lenkti, sukti, glamžyti ar valytis užpakalio.
Teatleidžia mums miręs didysis vadas Kim Jong Ilas, bet sykį įėję į kambarį radome įjungtą televizorių, kuris rodė reportažą apie didijį Kim Jong Ilą ir jo gyvenimą. Todėl to vakaro kvailiones skyrėme tik jam. Pažiūrėję reportažą nusprendėme, kad Kim Jong Ilas yra ne žmogus, o dievas. Kodėl? Todėl, kad jis viską gali ir žino. Kad ir kur jis nuvyktų – pas ūkininkus, į mokyklas, į statybas, į sportą, visur viską žino ką visi turi daryti. Visi juo seka, jis visus pamoko, visi net knygelėse užsirašo jo pamokas, daro kaip jis pasako ir viskas pradeda sektis kaip sviestu patepta, problemų nebelieka ir gyvenimas sužydi naujomis spalvomis. Iki tol, matai, blogai sekėsi statyti namus, blogai sėti, blogai pjauti, bet atvykdavo filosofiją baigęs Kim Jong Ilas ir visus pamokydavo kaip teisingai dirbti visus darbus. Argi toks žmogus ne dievas? Čia ne aš sugalvojau, čia reportažas mums taip įdiegė.
Čia panašiai kaip ir draugas Putinas. (Tiesa, didysis Kim Jong Ilas išmintingesnis už Putiną, nes tik visiems nurodo kaip reikia daryti. Toks ir turi būti didis vadas. Putinas tai pats ir lėktuvą pilotuoja, ir lobius randa, ir pianinu skambina, ir tigrus tramdo. Turbūt ir visas moteris apsėklina. Kad ir koks šaunus būtų draugas Putinas, jam dar daug mokytis iš Didžiojo vado.)
Galiausiai apakinti ir sužavėti reportažo apie Didijį Vadą, nusprendėme, kad jis nešika ir neperdžia, nes dievai tai to juk nedaro.
Neįsižeiskite skaitytojai, mes tiesiog mėgėjai papjauti grybą, visą tą nufilmuoti, paskui žvengti. Kartais net šiurpinti kitus. Tėvelis Aleksas pažiūrėjęs mūsų grybapjovius tik už galvos susiėmė: „Ir kaip, durniai, sau galit taip leisti elgtis tokioje šalyje? Juk taip prisidirbti galima. Ten žmonės nuvyksta prišikę į kelnes, o jūs tai išsidirbinėjat.“ O mums kas? Mes turtingi turistai, atvažiavome gerai praleisti laiko, ir jei mūsų niekur neleidžia, belieka šaipytis atgal. Neverksime gi, kad korėjiečiai badauja. Prisirydavome iki soties, prisigerdavome alaus, (tiesa, čia tik aš, Vytukas alaus negeria, todėl mielai jo dalį išgerdavau) žaidėme boulingą, flirtavome su gidėmis ir žvengėme iš visko. Bežaidžiant boulingą Vytukas dar pabandė pagraudinti, kad mes čia vykdome puotą maro metu, atseit prisikišę pilnus gūžius korėjietiško maisto laidom rutulį, o korėjiečiai miške rankioja šakneles ir žabarus pakuroms. Graudu, bet negi dabar dėl to turime sėdėti ir godoti.
O jei rimtai, tai toje šalyje tu esi kalinys. Su tavimi elgiasi gražiai, mandagiai, atsakinėja į tavo klausimus, bet paties svarbiausio dalyko – laisvės tu neturi. Tau į sprandą visada kvėpuoja sargai. Ir jokio nukrypimo nuo programos būti negali. „Nepoloženo“ Pradžioj ima juokas, bet po poros dienų ta nustatyta programa ir ta nuolatinė priežiūra ima slėgti. Jokios saviraiškos.
Galiausiai paklausėme, ką jos tokio čia taip slepia. Atsakymas buvo toks, jog paleisti turistai fotografuoja armiją bei neturtingus žmones ir tuomet pasaulyje paskelbia, kad šalyje tik armija ir skurdžiai. Na, jei būtų kitaip galėtų pykti, bet ten iš tikrųjų tik armija ir skurdžiai. „Atvažiuokit pas mus į Lietuvą ir filmuokit ką norit“ – pasakiau. Nepažadėjo.
43-ame viešbučio aukšte yra restoranas. Pro langus matyti, kad tie gražūs Pchenjano mūrai yra tik vienoje miesto pusėje. Kitoje gi stovi mažiau gražūs keliaaukščiai namai, panašūs į gorodokinius namus. Ten pat matosi ir daug ilgų ferminių pastatų. Įspūdis, tarsi ten būtų kažkokios kareivinės ar panašiai. Tie rajonas iš aukštai atrodė gerokai prasčiau, nei tie po kuriuos mus vežiojo. Kaži kas ten per rajonai?
Tame pačiame restorane stovi pianinas. Iškilmingai ten sugrojau Lietuvos himną. Vytukas pakomentavo, kad gal Pchenjane pirmą kartą viešai skambėjo „Tautiška giesmė“. Vincukas Kudirka būtų didžiavęsis manimi.
Kai mes ten lankėmės vyko pagrindiniai pasiruošimai Kim Il Sungo šimtmečio jubiliejui, todėl mieste pastoviai marširavo paradai. Todėl sykį sustojome, prie vieno viešbučio tam, kad gidė paimtų traukinio bilietus iš ten. Vytukas užkalbino kitą gidę, o aš slėpdamasis už autobusų nuslinkau už viešbučio į kitą gatvę, kad pafilmuoti paradą be seklių. Kvėpiau laisvės orą gal pusę minutės kol pamačiau atlekiančią gidę išsprogdinusią veizolus: „Negalima vieniems vaikščioti!!“ Atsiprašiau tą kartą, ką jau darysi, bet paskui pradėjau erzinti. Pokalbis maždaug toks:
„O ką jūs darytume jei mes pabėgtume?“
„Turėsite problemų“.
„O kas bus?“
„Jus deportuos“.
„O kas bus jums, kad mūsų neišsaugojote, ar jus pasodins į kalėjimą?“
„Neeeee“.
„Tai ką jums padarys?“.
„Eeeee, mus gali sukritikuoti darbe“.
„Tai ačiū dievui, nes galvojau gal prarasite darbą ir į kalėjimą pasodins“.
„Neeee“.
„O ar tiesa, kad mirus lyderiui, jei neverkėte galėjote prarasti darbus, kaip pasaulio spauda rašo?“.
„Neeee, nesąmonė“.
„O tu verkei?“
„Verkiau“.
Kur jos neverks, jeigu net paukščiai verkė.
Žodžiu linksmus pokalbius mes ten su jomis užvesdavome. Merginos turėjo humoro jausmą, tai liūdna nebuvo. Pradėjom labai prašytis į namus pas vieną, bet nesutiko pasikviesti, mat neįrašyta į programą. Tai bent namą parodė kuriame gyvena.
Viešbučio kambariuose yra televizoriai, kurie turistams rodo labai daug programų. Tokių kaip CNN, Pietų Korėjos televizija ir kitas laisvo pasaulio televizijas. Paklausiau gidžių ar jos savo kambariuose taip pat mato jas. Pasirodo, nemato. Jų penktas aukštas yra skirtas gidams, o ne turistams. Pasiūlėm ateiti pas mus į kambarį pasižiūrėti. Atsisakė. Sako, kad jų nedomina ką rodo pasaulio kanalai. Užsienio naujienas jie gali pamatyti sekmadieniais dvi valandas per dieną. Va kokia naujienų dozė. Įsivaizduoju kas joms būtų jei būtų sutikusios užeiti. Turbūt gidėmis dirbtų kalėjime.
Mūsų programoje buvo trys dienos Pchenjane ir dvi dienos už jo ribų. Pchenjane mus vedžiojo po muziejus, aikštes, buvome vedami prie grandiozinių paminklų, gausiai maitinami restoranuose, klausėmės propagandos, liaupsių režimui, prakeiksmų JAV imperialistams, japonams ir marionetiniei Pietų Korėjai ir t.t. ir pan. Dar vedė į kažkokį siuvimo cechą, dailės dirbtuves dar kažkur. Lankėmės amerikiečių laive „Pueblo“, kuris stovi prišvartuotas upėje kaip karo trofėjus pagautas šnipinėjant. Ten žiūrėjome propagandinį filmą, o eilės patekti į laivą laukę Šiaurės Korėjos armijos kariai, stovėjo ant kranto ir spoksojo į mus tarsi į teatro aktorius. Lankėme kažkur kaime pavyzdinį ūkį, kur stovi kompiuteriai ir viskas labai gerai. Dar leido tame kaime užeiti į kolūkio pirmininko namus. Ten irgi viskas buvo gerai. „Kodėl niekas nedirba prie kompiuterių, jei čia jų tiek daug“, - paklausiau. „Visi laukuose“, - atsakė.
Pagrindinė miesto Kim Il Sungo aikštė kiekvieną dieną buvo pilna šokančių, žygiuojančių ir dainuojančių korėjiečių. Šios aikštės apžiūrėjimas buvo įtrauktas į mūsų programą, tačiau kiekvieną kartą ten nuvykus ir pamačius, kad pilna žmonių, vairuotojas susukdavo vairą ir veždavo mus šalin. Kai jau iškilo grėsmė, kad šios aikštės apskritai neišvysime, tuomet užburbuliavome ir mes. „Ką pagalvotų Didysis Vadas jei jo svetingos šalies piliečiai, turistų nenuvežtų į jo vardo aikštę. Apsiverstų karste iš gėdos turbūt. Juk programoje parašyta“. Tad jau paskutinį vakarą, sutemus gidės ryžosi mus ten nuvežti. Žmonės jau skirstėsi, bet kai kurie dar žygiavo ir dainavo. Visi judesiai ir net garsai – produktyvūs, nukreipti į tikslą. Ideali tvarka, drausmė ir tyla. Jokio bereikalingo chaoso, neorganizuoto triukšmo, klegesio ar juoko. Žmonės tylus, rimti, susikaupę. Įspūdis buvo puikus. Aikštė ir kitame upės krante esantis Čiučės amžinosios ugnies paminklas atrodė nuostabiai. Trūko gal tik daugiau šviesos. Esu įsitikinęs, kad tiems kam pavyko pamatyti ne repeticiją, o realų pasirodymą balandžio 15 d. labai pasisekė. Tokių vaizdų ir masinių, gerai surežisuotų demonstracijų nepamatysi niekur kitur pasaulyje. Vienaip ar kitaip, tai buvo mums žiauriai fainas atsisveikinimas su šia baisia, tačiau ir nuostabia šalimi. Net verkiau truputį.
Teko apsilankyti ir cirke. Cirkas yra labai populiarus ir svarbus Šiaurės Korėjoje kaip režimo dalis. Jis labai mėgstamas korėjiečių. Deja, ne visi jį mėgsta, tą įrodė Vytukas puikiai užsnūsdamas.
Nuostabaus grožio Rjugjongo viešbutis yra bent dvigubai aukštesnis nei aukščiausias Pchenjano pastatas. Pradėtas statyti 1987 m. jis atrodo didingai ir ištaigingai, tačiau nėra įrengtas. Buvo pradėtas statyti kaip aukščiausias pasaulio viešbutis. Tačiau statybos nutrūko sulig SSRS žlugimu ir nežinia ar kada nors apskritai bus įrengtas.
Diktatoriai mėgsta didybę, Pchenjano Triumfo arka yra aukštesnė nei paryžietiškoji, o Gegužės Pirmosios stadionas, kuriame vyksta masinės gimnastikos pasirodymai yra laikomas didžiausiu stadionu pasaulyje.
Buvome maitinami tiek viešbučio, tiek kituose restoranuose. Maistas buvo labai įvairus ir jo daug, prie jo visada eidavo alus, tad badauti tikrai neteko. Tačiau kuo toliau, tuo maistas patiko vis mažiau. Nepratę mes prie tokio maisto. Kuo toliau, tuo labiau norėjosi bulvienės ar grikių košytės. Ar bent jau picos. Tos korėjietiškos žolės ir prieskoniai erzindavo skonio receptorius. Nacionalinis maistas kimči iš pradžių pasirodė nieko, bet paskui apkarto. Vytukui išvis buvo sunku, jis dar išrankesnis, todėl manau, kad paskutines dienas išvis laikėsi dietos. Kiniškas maistas yra gerokai arčiau širdies nei korėjietiškas. Na bet alus buvo nuostabus. Puikus alus, net į Lietuvą parsivežėm. Ir salstelėjusios degtinės sondžiu parsivežėm, bet jau viską išgėrėm.
Ką tik berašant šią rašliavą perskaičiau, kad Šiaurės Korėjoje užsieniečiams bus galima įsivežti mobiliuosius telefonus. Na va, kaip aš ir galvojau, tuoj tokios nepakartojamos šalies kokia ji buvo nebeliks. Ji tiesiog taps kaip ir visos. Atsiras internetas, makdonaldai ir panašus šlamštas. Galiausiai režimas sugrius kaip SSRS arba stipriai reformuosis kaip Kinijoje. Gerai, kad spėjom nuvažiuoti laiku.
Be abejo į mūsų programą įėjo ir demilitarizuota zona, Šiaurės ir Pietų Korėjos pasienis. Ten irgi jėga. Sako, tai labiausiai saugoma siena pasaulyje ir didžiausia tikimybė trečiajam pasauliniui prasidėti yra būtent ten. Ten sutelktos nerealiai didelės kariuomenės pajėgos iš abiejų pusių. Būnant ten atrodo taip taiku, tylu ir ramu, nors turbūt tuo metu tave stebi ne vieno ginklo taikiklis. Šiurpas ima pagalvojus. Ėjome į mėlynuosius namukus, kurių viduriu eina valstybės siena, durys yra skirtingose šalyse. Demarkacinė linija yra tiesiog mažas bortelis kaip šaligatvio. Jį peržengti užtruktų sekundę. Vienas žingsnelis ir didžiulis skandalas arba net karas visame pasaulyje. Koks patrauklus kąsnelis kokiam nors psichui.
Jei negalite patekti į Šiaurės Korėją, į mėlynuosius namukus leidžia ir iš Pietų Korėjos pusės. Tik, kaip supratau, pietų Korėjos pusė yra gerokai labiau pridėjus į kelnes dėl turistų elgesio prie namelių. Jie griežtai riboja laiką, labiau bijo, neleidžia net pirštais rodyti į šiauriečių kareivius. Aš juos suprantu, jie civilizuoti žmonės jaučia baimę, nes nežino kas gali užplaukti neprognozuojamiems šiauriečiams. Šiaurės Korėjos pusėje nėra tokios baimės. Kai mes buvome namukuose, pietų Korėjos kareiviai net nepriėjo simboliškai pastovėti kitoje bortelio pusėje. Matyt pasitiki kolegomis iš šiaurės. Pietų Korėjos pusėje buvo visiška tuštuma ir tyla.
Aš nebegalėčiau atvažiuoti į demilitarizuotą zoną iš Pietų Korėjos pusės. Širdis plyštų, kad aš ne toje pusėje, kurioje noriu būti.
Išklausėme rūstaus kareivio pasakojimo, kaip netikėliai amerikiečiai su marionetine Pietų Korėjos vyriausybe kėsinasi okupuoti jų šalį. Dėl to šiaurės korėjiečiai turi budėti dieną ir naktį ir tam išlaikyti didžiulę armiją. Anot kareivio, jei jų šalis būtų užpulta, jie netruktų sutriuškinti amerikiečius, išlaisvinti Pietų Korėją ir pagaliau Korėjos būtų suvienytos. To trokšta kiekvienas šiaurės korėjietis. Po neilgos paskaitos, buvo mūsų paklausta, kodėl gi, mūsų manymu, Korėja vis dar nesuvienyta. Tąkart nekilo noras pokštauti ir kaip uolūs mokinukai atsakėme, kad to nenori amerikiečiai. Po to rūstusis kareivis davė antrą klausimą: „O kas būtų jei amerikiečiai mus pultų?“ Atsakėme, kad jūs juos sutriuškintumėte. Rūstusis kareivis šyptelėjo ir supratome, kad mūsų atsakymas tiko. Drebėdami iš baimės jo paklausėme, kas būtų jei mes tiesiog peržengtume tą demarkacinės linijos bortelį. Mums buvo maloniai paaiškinta, kad tuomet jie mus nušautų. Nusprendėme nebandyti sužinoti ar sako tiesą.
Dar ta proga nupirkome atvirutę, kurioje narsus šiaurės korėjietis rėkdamas „Mirtis Amerikai“ durtuvu duria jam po kojų pargriuvusiam persigandusiam jankiui ir su nedelsiant, širdingiausiais linkėjimais ir bučiniais nusiuntėme ją į JAV, savo mamai JAV pilietei.
Aplankėme ir pietuose esantį Kaesongo miestą. Ten buvome ypatingai prižiūrimi ir vos tik kamera nukrypdavo ne ten kur reikia, būdavome drausminami. Tas pats buvo ir kitame mieste Nampo. Gidės akivaizdžiai tuose miestuose tapdavo nervingesnės. Manau taip buvo dėl to, dėl didelio skirtumo tarp prestižinės sostinės ir kitų regionų. Nampo tai išvis perliukas – kaip ir didmiestis, plačiausia gatvė, nė vienos mašinos ir pilna žmonių einančių ta gatve. Ne tik einančių, bet ir tiesiog būreliais sėdinčių vidury gatvės. Jie net nesijaudina atvažiuojant automobiliui, juos tiesiog apvažiuoja. Mačiau netgi jautukus su vežimėliais vedamus šaligatviu. Ir daug daug namų vaiduokliškų daugiabučių, kurie skirtingai nuo Pchenjano buvo vienspalviai ir dar labiau vaiduokliški. Jaučiausi kaip praeityje, kaip mirusiame pasaulyje, nors gyvybės ir daug. Keistas jausmas. Dar ir tos parduotuvės sovietinio stiliaus. Sako, kad veždami turistus, vairuotojai paprastai važiuoja greitai, idant kad turistai neturėtų laiko nei per daug pamatyti, nei per daug paklausti. Kitur gal ir ne, bet bent jau Nampo mieste mūsų vairuotojas tikrai spaudė greitai. Dažnai tik prasti keliai versdavo važiuoti lėtai.
Šiaurės Korėjos provincija primena Lietuvą... Algirdo ir Kęstučio Lietuvą... Kad ir kaip stengiamasi neparodyti turistui šalies skurdumo, keliaujant užmiestyje to paslėpti tiesiog neįmanoma. Automobilių nebelieka visiškai, keliai baisūs, vargingų, vienodai nudriskusiai apsirengusių, keliaujančių dviračiais arba pėsčiomis, nešinų kastuvais ar susuktais žabarais, nenuspėjamo amžiaus žmonių minios palieka slogų įspūdį. Laukuose neburzgia traktoriai, ar kombainai. Kartais pasimato ariantys sudžiūvę jautukai, tačiau daugiausia žmonės dirba kastuvais ir dažnai, iki kelių stovintys ryžių laukų balose. Daug kartų mačiau miškuose tupinčius žmones, grėbliukais grėbiančius samanas ir kažko ieškančius. Anot gidžių tie žmonės ieško ženšenio šaknų, o traktorių nėra todėl, kad kaip tik šiuo metu jie negali gauti kuro. Baisiausia buvo, kai mačiau ant tuščio kelio tupinčius žmones ir renkančius kažką nuo kelio. „Ką jie ten renka“, - paklausiau. Rusakalbė atsakė, kad nežino, o anglakalbė bandė kažką vapėt apie tai kaip gyventojai ten džiovina grūdus. Wtf, kas ant greitkelio džiovina grūdus?
Aišku, nieko nuostabaus, tokio skurdo pilna visa Afrika, bet tie bent jau neapsimetinėja ir neslepia, kad viskas čia gerai. Ir su Vytuku diskutavom, bliamba, nieko neslėptų, apžiūrėtum per pusdienį ir atsibostų, o dabar kuo labiau tuo labiau įdomu visur gilintis.
Buvome vežami prie Nampo miesto hidroelektrinės, kuri skiria Taedongo upę nuo Geltonosios jūros. Ji buvo pastatyta norint parodyti didžiulius socializmo laimėjimus, atskirti Geltonosios jūros vandenį nuo gėlo upės vandens ir sujungti abu upės krantus. Tikrai įspūdingas statinys.
Lankydami Didžiojo Vado paminklus, visada buvome prašomi kartu su gidėmis nusilenkti ir pagerbti amžintąjį prezidentą. Ar tą darėme? Be abejo.
Beje, niekur nematėme benzino kolonėlių.
Kas dar paliko įspūdį už sostinės ribų? Keliai. Kai kur baisūs. Kai kur geresni. Tačiau apie Pchenjaną labai platūs. Turbūt po dešimt juostų į kiekvieną pusę. Tačiau visiškai tušti. Kas netiki, kreipkitės asmeniškai, parodysiu video reportažus. „Boeing 747“ gali leistis po kelis vienu metu. „Kam jums reikia tokių kelių, jei čia mašinų visiškai nėra“! - nesusilaikiau. Nusikvatojo sidabro varpelių juoku ir kažką sumalė, kad čia Kim Il Sungo vardo autostrada vedanti iš Pchenjano į Nampo, kuris yra svarbus uostas, todėl dažnai važiuoja kroviniai. Kokie dar kroviniai, nė vieno nemačiau. Už tai mačiau, kad toje 100 metrų pločio autostradoje dar yra ir šaligatviai, kuriais eina žmonių minios. Ką jie eina iš Pchenjano į Nampo??? Vytukas pakomentavo, kad kroviniai važiuoja turbūt tik per Kalėdas, bet kadangi Kalėdų Korėjoje nėra, tai ir nevažiuoja.
Beje, kaip ir priklauso, savo gides išmokėme raiškiai pasakyti „Labas. Aš tave myliu“. Išmoko greitai ir nesispyriojo. Kartais kartodavo net ir neprašomos. O paskutinį vakarą rusakalbę gidę privertėme gražiai atsistoti naktinėje Kim Il Sungo aikštėje (kur vyksta visi kariniai paradai) ir raiškiai prieš kamerą pasakyti: „Aleksai, linkėjimai iš Šiaurės Korėjos“. Po tekstu įdėjau ir video įrašą, jei kas netiki. Tai buvo puikios lauktuvės mūsų tiatiai. Neskaitant alaus, žinoma. Už alų tiatia nieko geresnio nežino. Nebent daugiau alaus.
Šalį palikome traukiniu į Pekiną. Pabučiavome gides, nubraukėme ašarėlę, išgavome pažadą aplankyti mus Lietuvoje ir įlipome Kiniją vykstantiems skirtą vagoną. Pažadas, žinoma, buvo tik šiaip sau. Mes ne tik nepasimatysime, bet ir niekada nesusisieksime, nes žmonės negali gauti elektroninių laiškų, o paštas yra pirmiausia perskaitomas atsakingų institucijų. Mūsų vagone keliavo ir į Kiniją vykstantys Šiaurės korėjiečiai. Juos išlydėti atėję giminės ir artimieji verkdami bėgo paskui traukinį, vos ne bučiavo lango stiklą, tarsi ne į kaimyninę šalį, o į karą išleisdami artimuosius. Paskutinį kartą neskaniai ir nešvariai pavalgėme korėjiečių vagone restorane. Sėdėjome su dviem danais ir dalinomės savo įspūdžiais. Gerai nors, kad leido ten eiti, galėjom be palydos pereiti vagonus, kuriuose važiavo tik korėjiečiai šalies vidaus maršrutais. Tai buvo visa mūsų laisvė Šiaurės Korėjoje.
Dar visą dieną pro traukinio langą galėjome stebėti šios šalies peizažą, stotis, jose stovinčius kareivius, darbininkus ir šiaip gyventojus. Išvykstant pasieniečiai tikrino fotoaparatus, norėdami sužinoti kokios nuotraukos buvo padarytos. Pergudravome juos išsikėlę nuotraukas į kompiuterį ir prisipažinę jog ištrynėme savo noru. Turbūt pergudravome ir patys save, juk bent kelias nuotraukas reikėjo palikti. Kvailai gi atrodai išvis be nuotraukų. Tačiau nebelindo prie mūsų daugiau.
Šiaurės Korėjos ir Kinijos siena eina Jalu upe. Kitoje upės pusėje yra Dandongo miestas. Kažin ką jaučia korėjiečiai per savo šaltų butų langus matydami už upės kaip Las Vegasą spindintį Dandongą? Gal tą patį kaip kaliniai pro kalėjimo langus matydami gatvės gyvenimą? Tik kaliniai žino kiek jiems liko sėdėti, o korėjiečiai gali tik spėlioti, kada jiems atsivers šalies sienos ir laisvė keliauti. Gal rytoj, o gal po šimto metų. O gal jiems išvis uždrausta žiūrėti į Kinijos pusę? Gal tie pasienio daugiabučiai tušti? Neatsakysiu, nes nežinau.
Nežinau ar viskas taip blogai. Šiaurės Korėjos televizija rodo linksmus ir dainuojančius pionierius, žygiuojančius karius, šviečiančią saulę, plušančius darbininkus, kranus prie kylančių mūrų, raudonas vėliavas, žmones besididžiuojančius savo valstybe ir duodančius amžiną priesaiką gerbiamam Lyderiui ir partijai. Žiūrint susidaro įspūdis, kad žmonės laimingi. Primena mano laimingą vaikystę sovietinėje diktatūroje.
O gal tie žmonės iš tiesų laimingi, nes nežino kaip yra kitur? Jie tau niekada to nepasakys. Bet jei jau viskas taip gerai, kodėl tada taip viską slėpti? Kodėl savų žmonių neišleisti į užsienį. Ir ne tik į užsienį, niekur neišleisti. Jie gi grįžtų, jei viskas taip gerai.
Galima tikėti televizija, tačiau galima tikėti ir savo akimis arba pabėgėliais. Akys mato, kad vaizdelis nekoks, o pabėgėliai pasakoja šiurpias istorijas iš gyvenimo šalyje kalėjime. Galite paieškoti Barbaros Demick knygos „Neturime ko pavydėti“. Ten yra pabėgėlių istorijos. Perskaičiau ją per dieną.
Baigdamas nerašysiu tos banalios “būtinai ten sugrįšiu“, frazės, kuri užbaigia daugumą pasakojimų. Nors ta šalimi nenusivyliau nė kiek, joje patyriau visus tuos stiprius jausmus, kuriuos ir tikėjausi. Ir net svajoju, kad galėčiau ten nuvykti dar, tačiau antrą kartą svajonės realybe netaps. Ten tikrai negrįšiu. Kodėl? Nes grįžęs tikrai nusivilčiau. Šalis keisis. Ir jei nebus taip, kaip numatė Dž. Orvelas, tai šalis keisis į gerąją pusę. O aš deja, pamilau ją tokią, kokią mačiau savo akimis. Noriu, kad tokia ji ir išliktų mano atmintyje. Savanaudiškas požiūris, bet bent jau neapsimestinis.
Net ir dabar rašydamas, jaučiu kaip pasiilgau šios šalies. Seku visas naujienas apie ją ir pavydžiu kiekvienam kas ten važiuoja.
Tai buvo įspūdingiausia mano gyvenimo kelionė, be abejonės. Buvo žiauriai įdomu grįžti į praeitį, į totalitarinę valstybę. Tik šį kartą būti ne jos dalyviais, o stebėtojais. Šis jausmas geresnis. Užteko kelias dienas pabūti prižiūrimam, sekamam, kad suprasti, ir įvertinti laisvę. Ir suprasti kokioje nuostabioje šalyje mes gyvename.
Ir užjausti Šiaurės Korėjos gyventojus, kurie tokios galimybės dar neturi. Bet tikrai turės. Visos diktatūros sugriūna.
Kirsdami Jalu upę, priekyje matydami spindintį Dandongo miestą Kinijoje, o atsigręžus atgal Šiaurės Korėjos Sinuidžu miesto tamsius ir pilkus daugiabučius, paskutinį sykį pamojavome šiai agresyviai, unikaliai, tačiau vienišai, liūdnai, atsilikusiai, sustojusio laiko šaliai.

Šiaurės Korėjos viza Maistas "Air Koryo" lėktuve Stiuardesė Leidžiamės Pchenjane
Pchenjano triumfo arka Pionieriai Repeticija Pro mūsų kambario langą
Pchenjanas naktį Pchenjanas Autostrada į Kaesongą Autostrada. Šiaurės Korėja
Kareivis gidas demilitarizuotoje zonoje DMZ Kareiviai saugo duris vedančias į Pietų Korėja Už namukų - Pietų Korėja
Kaesongo miestas Kim Il Sungas. Amžinasis prezidentas Pchenjano prieigos Pchenjano prieigos
Pchenjanas Pchenjanas Pchenjanas Pchenjanas
Rusakalbė gidė Pchenjanas Pchenjanas Pchenjanas
Pchenjanas Eismo reguliuotoja Pchenjane Pchenjanas Pchenjanas
Repeticija Repeticija. Už žmonių Čiučės bokštas Žmonės kaime Šiaurės Korėjos kaimas
West Sea Barrage Autostrada Autostrada Nampo - Pchenjanas Autostrada Nampo - Pchenjanas
Amžinasis prezidentas Kim Il Sungas Pavyzdiniame kolūkyje Įvažiuojame į Pchenjaną Pro viešbučio langą
Pchenjanas Viešbučio restorane Iš amerikiečių atimtas laivas "Pueblo" Laivas Pueblo
Pchenjano metro Pchenjano metro Karo muziejus Pchenjano metro
Kim Il Sungo aikštė Čiučės bokštas Pchenjano stotis Mūsų pupulės angelai sargai
Išvažiuojame Šiaurės Korėja Šiaurės Korėja Traukinyje Šiaurės Korėjoje
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.