Kelionės pasakojimai nuotraukos

Pietų Vietnamas: šiek tiek apie viską

Komentarai (5) Spausdinti
Į Vietnamą patenkame senu plerpiančiu laivu. Mekongo upės pakraštyje įsikūrusioje muitinėje patikrina mūsų vizas, gauname po štampą ir šiek tiek laisvo laiko belaukiant kito laivo. Laukimo salė panaši į kabaką arba atvirksčiai, nes čia abu viename. Geriame kavą metalinių chromuotų baldų apsuptyje, kažkur kampe po stalu guli senas šuo, o moteriškės kvatojasi žiūrėdamos vietinį realybės šou. Joms juokinga, tai kas vyksta telike, mums – tai, kas vyksta su jomis. Ilgai juoktis laiko neturėjome – mūsų kvailas paslaptingas šypsenas nutraukia atpuškuojanti sena didelė valtis, gabensianti mus toliau. Pajudame ir vos valandėlę paplaukę sukame lauk iš pagrindinės vagos ir keliaujame vienu iš daugybės Mekongo kanalų, taip trumpindami kelią iki Chau Doc. Moteris, kartu plaukianti valtyje yra kažkokios vietinės agentūros atstovė – gerai nusiderėję sutinkame iš jos pirkt dviejų dienų kelionės paketą (gyvensim pas vietinius vieną naktį, auštant plauksim į plaukiojantį turgų, vėliau laiveliu per džiungles, paskui nugabens iki Saigono). Susigundom, nusiperkam. Rezultatą pamatysim – niekad taip nedarydavom, keliaudavom patys, bet puiki proga išbandyt.

Reikalas jau suderintas, tad žvalgomės toliau į tai, kas mus supa. Kanalas ne upė, jis siauras - viskas šalia, tad nenuobodžiaujame. Patekome į laukinius kaimus, laukinį vietinį gyvenimą. Viskas čia vyksta prie pat, prie valties borto, namelio kieme ar seno laivo denyje - vaizdai gerai iliustruojantys gyvenimą ant vandens arba šalia jo.

Esame pastebėti – visur mojuoja vaikai, senukai, iš kiemų išbėgantys pažiūrėti, ko gero, ne itin dažnai tokiu kanalu praplaukiančių baltų turistų. Akimirką pagalvoju – šypsenų kraštas, visai kaip Filipinai. Bet tik šiomis valandomis, kol čia plaukiame. Nes laikas prabėga velniškai greit – net nepajuntu, kaip vėl išlenda plati upė (nors kanalu plaukėme net keturias valandas), kaip pradeda artėti ir mūsų išlipimo taškas. Labai didelė Chau Doc miesto dalis yra pastatyta ant vandens (vadinamoji plaukiojanti architektūra), tad artėjant pamatome tikrą pontoninę infratruktūrą, su terasomis, gėlėmis, gražiai dažytais stogais - tik viskas virš vandens. Ir transportas itin aiškus – laivai. Norisi duonos – sėdi į laivą ir pirmyn į parduotuvę. Į mokyklą – tas pats. Beveik Venecija. Gražu ir visai nemažai romantikos.

Baisiau atrodo ant karčių pastatyti namai priekrantėse – žmonės ten gyvena skurdesni, tad ir viskas paprasčiau. Ir kvapas stiprus. Nekalbant apie vaizdą po nameliais ir šiukšlių masyvą. Supratom paprastai – čia sanitaras gamta. Atėjus potvynio sezonui, Mekongas tuoletą ‚išplauna‘, viską su srove išnešdamas į Pietų Kinijos jūrą. Tada pusmetį sausuoju periodu žmonės šiukšlyną vėl užpildo, ‚prikrauna‘, o upė vėl išvalo. Aišku, tos šiukšlės nusėda kažkur, kažkuriose pakrantėse, jūrų paplūdimiuose, už tūkstančių kilometrų, bet taip yra. Azija ir tvarka nėra panašūs žodžai, nekalbant jau apie gamtą, pagarbą gyvūnams ar kažką tokio. O žodis Eco jiems turbūt egzotiškesnis nei Ufo ;)

Vėliau, po ilgo važiavimo perspaustu atobusiuku, kelionės motoroleriais, taksi, plaukimu laivu naktį kažkokiais siaurais kanalais atsidūrėme jau agentūros suorganizuotoje nakvynėje Mekongo provincijoje. Įdomu, ir egzotiška – bambukinis gana kiauras namelis ant upės kranto, gausybė cikadų, driežų ir kitos gyvūnijos (matomos ir menamos) mums leido suprasti, kad pirmą kartą miegosim artimai su gamta. Nuo jos atsiribojome tik plonu tinkleliu virš lovos, saugančių mus nuo ne mūsų. Prieš migdami, turėjome puikią vakarienę, vieną iš labiausiai įsimintinų valgymo epizodų per visą kelionę – šeimininkės paruošti gaminiai buvo itin skanūs.

Miegot nuėjom vos keletai valandų, nes jau penktą ryto turėjome išplaukinėt į plaukiojantį turgų. Kad ir kaip būtum pavargęs, negali negirdėti plaukiančio seno tranto, kuris atrodo, kad riaumoja tavo namelyje. Vos užmerkus akis ir pradejus snausti, pro šalį kanalu pradėjo plaukt laivai į turgų – subtilus jausmas, būnant bambukinėje trobelėje, nes atrodo, kad tuoj bus ši senų bambukų pynė taranuota plerpiančio plieno laužo. Aišku, taip nebuvo, tad dar prieš aušrą kilę išplaukėm ir mes. Turgus visada yra turgus, nesvarbu, jis kur ir koks. O čia toks egzotiškas – ant vandens. Ir dar didmenos. Nes laivai, čia prekiaujantys, viską parduoda dideliais kiekiais - laivai, pilni bananų, ananasų, svogūnų. Ir ką prekiauja, tą kabina ant karties ir kelia į orą, tad plaukdamas matai – kaba ant karties bananai, vadinasi, čia bananų laivas, kaba arbūzas – jis prekiauja arbūzais. Ir pats laivų išdėstymas netrvarkingai tvarkingas – prekeiviai užsiinkaruoja taip, kad liktų koridoriai, kurias zuja pirkėjai, dažniausiai plaukiantys gerokai mažesniais laiveliais. Kažkas sudomino – plaukia prie laivo, inkaruojasi ir pradeda derybas.

Negaliu nepaminėt ir viso po upę zujančio prekybą ‚aptarnaujančio personalo‘ – visiškai taip pat, kaip pas mus Rietavo, Gariūnų ar dar kokiam turguje čia taip pat yra daugybė žmonių, kurie uždirba dar iš pačių turgaus prekeivių ar pirkėjų. Tad plaukioja daugybė mažų valtelių, kurios prekiauja sriuba, gėrimais, saldumynais, ar netgi pačioje valtyje ant griliaus skrudinama mėsa. Viskas kaip visuose Azijos turguose, skirtumas tik toks, kad po apačia - ne betonas ar ištrypta žemė, tačiau purvinas ir sraunus Mekongo vanduo.

Vėliau, iš Mekongo deltos pajudėjome link Saigono. Pamatę šį, triukšmu ir motoroleriais užkrautą Azijos metropolitą, prieš kurį Vilnius atrodytų kaip ramus ir tylus, mielas kolektyvinis sodas su daugybe lakštingalų pušyje, labai greit nusprendėme judėt tolyn nebūnant nė vienos dienos čia.

Laukdami autobuso, nugabensiančio mus į Mui Ne miestelį, prisėdome gatvėje užvalgyt, sukeldami didelį šešiolikos padavėjų, visiškai nekalbančių angliškai, ūžesį. Sklandžia vietnamiečių kalba buvom šnekinami, kalbinami, kviečiami prisėst, o prisėdę sklandžia gestų kalba aiškinome, ko norime. Kažkaip susikalbėjome, ir net skaniai pavalgėme. Tiesa – nuo šių pietų merginoms rytojus buvo ‚sėslus‘. Kiek vėliau galvojome, turbūt mobilumo apribojimą įnešė abejotino kvapo krevetės. Per daug atsipalaidavom – kitą kart abejotinose vietose - tik ryžiai, daržovės ir nieko daugiau.

Kelionė į Mui Ne truko beveik šešias valandas, nors kilometrų čia visai nedaug. Vietnamas itin tankiai žmonių gyvenama šalis, tad važiuodamas tu negali pabėgti nuo urbanistikos, kaimų, žmonių, didžiulio eismo, kaimų. Net ir tarpmiestinio autiko vidutinis greitis – vos 50-60km/h, greičiau, nei juda masė, čia nelabai palėksi. Jei Kambodžoj judi lėtai dėl blogų, išdaužytų kelių, kai kur senokai praradusių asfaltą, tai Vietname judi lėtai dėl apkrovimo keliuose. Tad atvykome į Phan Thiet jau gerokai po vidurnakčio, kur stotyje buvome tik mes ir keletas drąsių žiurkių, kur kas mažiau kreipiančių dėmesį į mus nei mes į jas. Greit surasto taksiuko pagalba Mui Ne atsidūrėme jau giliai naktį, bet užmiegant iš anksto bičiulių užrezervuotame viešbutyje, dar iššokome į šalia esantį klubelį. Kad užsidėt pliusą ir kad miegas būtų skanesnis;]

Gyvenimas Mui Ne musų kelionėje buvo tarsi sustojimas, tam tikras stabdžių užtraukimas judėjimo karavanui. Nes nustojome kasdien keliaut, keisti nakvynės vietas, transporto priemonės, miestus, žmones aplink. Apsistojome jaukiame hotelyje. Šalia jūra, palmių sodas, o kas rytiniai kuklūs pusryčiai valgomi terasoje, kur egzotišką pauksčių čiulbėjimą peršaukia vietnamietiško serialo herojų šeimyniniai konfliktai. Mui Ne miestelis garsėja savo vėju – neveltui daugybė vandens sporto mėgėjų čia kasmet susirenka kaituoti ir buriuoti.

Tuo pačiu tikslu čia atvykome ir mes – planuodami kelionę po Vietnamą, pirma žinojome, kad čia gerai pučia, o visas kitas kelionės maršrutas buvo lipdomas taip, kad subalansuotume kelionę kartu su sportu. Iš tiesų - pučia čia tikrai daug, ko gero, vienas vėjingiausių spotų, kuriuos esu aplankęs keliaudamas po svečias šalis. Nors ir vežiausi savo mažesnįjį kaitą (9 kvadratai), buvo dienų kuomet laiką leisdavau krante, nes per daug vėjo. Net pavadinimą buvom specialų sugalvoję – per daug pučia – ‚laikas eit valgyt vaisius‘;]. Ir valgydavom tuos vaisius ne taip retai;]

Kas buvo malonus nustebimas (arba kai kam nusivylimas) - didelės ir ganėtinai gražios bangos. Į dienos popietę jūra būdavo taip išlinguota, kad plaukdamas kartais pamatydavai ‚atriedantį kalną‘ ir supratęs, kad jis dar ne tau, staigiai apsisukdavai ir plaukdavai atgal. Nes baisu;] Pačių spotų plaukimui ten gana daug, o ypač laukinių paplūdimių, nes nėra koralų, rifų ar kitų blogybių, tad pavažiavęs į šiaurę, gali keltis kaitą bet kuriame tuščiame paplūdimyje.

Pagrindiniame Mui Ne miestelio taške, kur daugybė kaitų ir renkasi didžioji dalis vandens sporto mėgėjų, taip ir nebuvome, važiuodavome ten, kur nėra masės žmonių ir kur tuščia. Minioje dar prisiplauksim Drevernoj;] Norėjosi kažko laukinio, mažiau apkrovimo ir daugiau laisvės. Tad prisirišę prie motorolerio visą įrangą, kasdien sėsdavom ir birbdvom kažkur tolyn nuo miestelio. Ir būdavo labai smagu. Apie plaukimą Mui Ne girdėjau visokių nuomonių, tačiau man patiko. Tiems, kas ieško lygaus stiklinio vandens ir skaidrių lagūnų, - tai nėra tinkama vieta, tačiau nebijantiems bangų, panašių į Baltijos jūros košę, stiprių vėjų - tai labai tinkamas taškas. Ypač kai prisimeni, kad dugne visur lygus smėliukas, o lykra ant kūno reikalinga tik tam, kad nesudegtum saulėje;]

Mui Ne apylinkėse labai daug smėlio dykumų. Smėlynų, kopų. Ne Sachara, tačiau ir ne Nida. Ko gero, nuo jų ir kyla šis vėjas – saulei gerai prišildžius šiuos smėlio rezervuarus, kyla terminis vėjas, kartais sukuriantis nerealią dieną, per kurią puikiai atsiplaukiame, kartais mus pasiunčiantis ‚valgyt vaisių‘. Vieną tokią dieną sėdome ant savo motorolerių ir patraukėme į šiaurę tiesiog pakeliauti ir pasižvalgyt į apylinkes. Mano dideliam nustebimui, Vietnamas čia tikrai nepanašus į tą, kurį žmonės pasąmonėje įsivaizduoja iš filmų, sukurto amerikiečių apie Vietnamo karą – žalią, pilną kalnų, apgausių gūdžiomis džiunglėmis. Tokį jį nusipiešęs sau buvau ir aš. Viskas, ka matai aplink Mui Ne – nesibaigiantys smėlynai, reta savana, raudono molio dulkių keliai. Jei esate matę filmų ar nuotraukų apie Mauritaniją – čia labai panašu. Ir tos smėlio kopos, paprastos, raudonojo smėlio, baltojo smėlio ar dar kažkokios spalvos nėra gamtos saugomas turtas – gali nuomotis keturračius, krosinius motociklus ar net džipus (tie seni rusiški Viliuk‘ai) ir gadinti tas kopas kiek širdis geidžia, važinėti skersai išilgai ir kaip tik širdis geidžia. Arba ridentis, griūti, spardyt ir visaip kitaip darkyt taip gražiai supustytas smėlio keteras. Net žiūrėdamas pagalvojau, kad jei tokį vaizdą matytų koks Nidos gamtos apsaugos inspektorius – ko gero, širdis neatlaikytų;]

Šiomis pramogomis nesusigundę, gamtos niokot nepanorom ir judėjom molio keliais toliau, vedančiais mus per savaną, smėlynus, mažus purvinus, raudonu moliu nudažytus kaimelius ir tokia pat spalva juose besišypsančius vaikus. Užklydome į laukinį žvejų uostelį, nuostabioje vietoje, šalia gražaus paplūdimio ir aukštų palmių – drąsiai būtų galima pavadinti rojumi žemėje, tačiau dėl ten tūnančių šiukšlių eilinio Vietnamo šiukšlyno etiketė šiam kaimui tinka labiau. Pakeliui namo sumaišiau kelius – pasukęs trumpesniu (kaip mano atrodė) atsidūriau aklagatvyje kartu su į jį palydėjusiais dideliais, perkarusiais, piktasis ir išsišiepusiais trimis šunimis. Tokių padarų įkandimas, ko gero, padovanotų ne vieną mūsų krašto medikams net nežinomą infekciją, tačiau akimirksniu sugalvota taktika pasiteisino, nes puoliau urzgiančius priešus pirmas :]

Staigiai iki galo atsuktas motorolerio gazas, kriokiantis variklis ir važiavimas tiesiai į šunis davė savo – akimirką atšoko į šoną, o kai susisgribo jau buvo per seni, kad motorolerį pavytų. Aišku, bandė vytis, tad gerai, kad gerai man baigėsi ;] Neslėpsiu, adrenalino iš šio mažo nuotykio gavau daug. Namo grįžom jau gerokai vėlai, tačiau buvau labai patenkintas šiuo tripu. Net šunys jo nesugadino. Jei ne jis, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Vietnamas gali būti toks skirtingas, tiek daug įvairaus kraštovaizdžio.

Vėliau keliaujant į po šią šalį, tai tik dar labiau pasitvirtino – tai kraštas, kuriame itin daug skirtingų peizažų. Šią kelionę tikrai įsitikinau, kad planuojant kelionę paplūdimio malonumus ir sėslų gyvenimą reikia kelt į kelionės galą. Nes jis prirakina, prisiurbia, įtraukia priklijuoja ir niekaip nenori paleist. Kai pabuvus reikia išvažiuot ir vėl keliaut, atrodo, viskas viduje priešinasi – ir vėl neaišku, kur miegosim, vėl tampyt kuprines, gi jau daug pamatėm, nieko naujo nebus, ir taip toliau. O ypač jei vėliau supranti, kad tikrai būtų buvę geriau likt...;]

Panašiai ir mums buvo – inkarus iš Mui Ne pakėlėme tik devintą dieną, sėdę į spindintį iš lauko gulimą autobusą, kuriame sėdimos vietos pakeistomis gulimomis, pro suplyšusius apmušalus išsišovę jų metaliniai šonkauliai, o visur vikriai bėgioja linksmi tarakonai. Bet važiuot labai patogu, tik į galą sėst nereikią, nes per duobę taip meta į viršų, kad gali į lubas atsitrenkt;] Gulimo autobuso idėja labai patiko ir labai patogu, mūsų šešių valandų kelionė visai neprailgo, gan greit atsidūrėme Vietnamo pramogų sostinėje Nha Trang, kur praleidę visą valandą nepramogaudami, pajudėjome autobusiuku į džiungles.

Pagal tai, ką skaitėme ir buvome susirinkę, ši vieta turėjo būti mūsų trijų dienų rezindencija ir artimas pasibuvimas su gamta, laukine fauna bei itin paprastomis gyvenimo sąlygomis. Bet koją mums pakišo lietus – nors ir nebūdinga tam metų laukui, tačiau visas ateinančias dienas turėjo lyti. Tad žliaugiant lietui ir avint kedukus, neturint net normalių rūbų nuo lietaus (celofaniniai paltai nesiskaito), kelionė po džiungles ir molynus neturėjo nei prasmės, nei kėlė didelį entuziazmą. Išmiegoję itin primityviame bambukiname namuke ir grožėdamiesi aplink esančiais kalnais, žaluma, džiunglėmis, nusprendėme, kad likt čia nėra prasmės... Nes ant batų molio kiekis svėrė daugiau nei pats batas, o tris dienas sėdėt ir skaityt knygas pastogėje per didelė prabanga ;] Nors vieta tikrai graži. Apsuptas laukinių, tankių žalių džiunglių, didelių kalnų, gražaus paplūdimio šis backpackerių kurortas tikrai įdomus, būtų buvę šaunu, jei mūsų pradinis planas būtų likęs pradiniu. Prieš išvykstant padarėme nors trumpą kelionę motoroleriais, kad apsižvalgyt po apylinkes. Trumpas apsižvalgymas tapo bene ekstremaliausia kelionės dalimi.

Nuotykiai prasidėjo jau tada, kai išsinuomoję motorolerius, gavome su mechaninėmis pavaromis – sakė, kalnuose pravers...;] Ir pravertė. Kai nuvažiavome keletą kilometrų ir baigėsi asfaltas, kelias virto ralio trasa. Pražliugęs molis, daugybė vandens, kalnai pakalnės, virtimai ant šono, kojos balose, purvas visur šią kelionę darė velniškai įdomią. Kartu su vietiniais važiavome per purvynus, klimpome, stūmėmės, kilome į kalnus, leidomės – buvo kažkas tokio. Ir net gerą važiavimą po kurio laiko supratau – žemas bėgis, daug greičio, gazo ir kriokiantis mopedas, taškydamas molį iš po ratų visiems ir visur, pradeda klausyt. Labai sunku nupasakot, tačiau pasijutau grįžęs kažkur atgal į vaikystę, kai išsipurvint buvo smagu, išmindžiot purvą būtina, o neįlipt į balą tiesiog neįmanoma. Tiesa, vaizdai, kuriuos matėme, ir šis regionas sužavėjo dar labiau – pajudėjus kalnų keliais privažiavome laukinius paplūdimius, gražias lygias bangas, didžiulius slėnius, laukines džiungles, jų masyvus, tad esu tikras, kad likę čia, tikrai būtume radę, ką veikt. Sustojus ir įsiklausius, išgirsdavau džiunglėse krykštaujančios gyvūnijos garsus ir šlamėjimą visur – naktį miegot laukinėmis sąlygomis čia turėtų būt rimtas išbandymas. Bet mes jo neturėjome, o mūsų planas buvo kitoks. Nes lietus.

Gerai, operatyviai susisukę ir vakarop atvykę atgal į Nha Trangą, spėjome pasikeist ‚Vietnam Airlines‘ bilietus ir dar tą pačia dieną vėlai vakare išskridom į Vietnamo sostinę Hanoi. Viską padarėm itin greit – operatyvus bilietų pasikeitimas, skubus pervažiavimas iš miesto į oro uostą, prieš pat lipan į lėktuvą paskubomis užsirezervuotas hosteliukas. Po geros valandos skrydžio jau leidomės šiaurėje, kur šilta taip, kaip lietuvišką gegužę, kur reikės išsitraukti storesnius rūbus, o apie tropikų šilumą ir gulėjimą paplūdimyje jau galvosim, kaip apie sekančios kelionės į egzotiškus kraštus atributą.

Šaltinis: 101svajone.blogspot.com
Vietnamas Gyvenimas palei upę, Vietname Vietnamas. Turgus ant vandens Maisto ruoša Vietname
Vietnamas. Gyvenimas ant vandens Vaisiai Kaitavimas Vietname Mui Ne apylinkės
Vietnamo žvejai Motoroleriu Vietnamo džiunglėmis Vienamo pakrantės peizažai
Jūsų komentaras: