Kelionės pasakojimai nuotraukos

Pasiblaškymai po Lietuvą 2

Komentarai (8) Spausdinti
Vykdydamos savo pažadą, kasmet nors po kelias dienas pakeliauti po Lietuvą, šiemet vėl judame link Žemaitijos, nes ten tikriausiai didžiausia koncentracija lankytinų vietų, be to pernai teko anksčiau grįžti namo, todėl nepasiekėme galutinio kelionės tikslo - Skuodo, kur mūsų laukė draugė, ketinusi prie mūsų pasijungti ir suteikti pastogę. Todėl šiemet užsisakome tik vieną nakvynę ir ne bet kur, o vėl malūne. Nežinau iš kur reikės kitiems kartams tų malūnų atrasti, nes abi šios vietos buvo nuostabios.

O pradžiai judame į Pažaislio vienuolyną, kuriame 11 valandai turime užsisakę gidę. Ekskursija neprailgo, sužinojome įdomių dalykų, pasivaikščiojome gražioje aplinkoje, išgėrėme kavos. Gaila, kad vidiniame vienuolyno kiemelyje buvo nužydėję senovinės rožės, šiek tiek trūksta gėlynų - bet gal jų ten daug niekada ir nebuvo...

Toliau važiuojame į Raudondvarį, kur XVII a.pilis-rūmai, kartu su 3,8 ha parko teritorijoje išsidėsčiusiais dviem oficinų pastatais, oranžerija, arklidėmis ir ledaine, sudaro vieningą dvaro ansamblį. Pačiom keista, kad čia niekada neteko būti, nes vieta labai graži, verta apsilankymo.
Bet aš žinau, kad ten dar sugrįšiu, nes didžiausią įspūdį man paliko ten valgyti pietūs Oranžerijos restorane. Niekada nemaniau, kad Lietuvoje kur nors gausiu taip paruoštų jūros gėrybių - viskas ką ragavome buvo labai skanu ir gražu. Tik neaišku kaip yra šeštadieniais, nes ten vyksta vestuvės - tiek restorano interjeras, tiek aplinka tam labai tinkama, todėl pietauti susiplanuočiau geriau sekmadienį arba darbo dieną.

Sekantis taškas - Medvėgalis, ant kurio buvome vienintelės lankytojos ir nors pradėjo lynoti, imame skėčius ir kopiame aukštyn. Manau daugelis ten buvę, todėl nenustebinsiu pasakydama, kad gražu ten, nors dėl prasto oro, tų aprašytų keliolikos bažnyčių stogų mes nematėme, bet panorama vistiek įspūdinga. Lietus baigiasi, niekur neskubame, todėl prabūname ten gerą valandą į žalius tolius besidairydamos.

Jei keliauti tokiu maršrutu, tai galima dar užsukti pasigrožėti Lietuvos architektūros šedevru - Lyduvėnų tiltu, bet mums tuo metu lijo, o ir moteriškai kompanijai tai nebuvo didelė netektis, nors mano sūnūs tuo tiltu buvo sužavėti. Na, gal kitą kartą.

O mes baigiame šią dieną Užvenčio malūne, kuriame nakvojome ... vienos.
Papriekaištauju šeimininkui, kad nesireklamuoja Bookinge,- mes taip sunkiai ieškojome nakvynės Plungės - Telšių regione, o jis čia slepia tokį grožį, bet jų tikslas ne apgyvendinimas, o vestuvės. Sako: po kiekvieno savaitgalio reikia poros dienų susitvarkyti, poros pailsėti, o po to vėl ruoštis sekančioms. Bet mums pasisekė, ir parašius jiems elektroninį laišką, mus priėmė ir nors nebuvome užsisakę pusryčių, buvo palikta ir kavos ir pieno ąsotėlis, netgi vyno taurės - visko ko mums tą dieną iki pilnos laimės ir reikėjo. Gerai, kad gana anksti atvažiavom - galėjom ilgai vakaroti nuostabioje tapytų sienų ir degančių žvakių aplinkoje.

Ryte šviečia saulė - einame apsižvalgyti po apylinkes, nes Užvenčio dvaro teritorija tikrai nemaža, daug kas išlikę, klėtyje įsikūręs muziejus, pakeliui daug visokių įdomių skulptūrų, augalų, bet malūnas - be konkurencijos - miestelio puošmena, supama tiltelių ir gėlynų.
Beje, malūnas iki šiol veikia - gamina elektros energiją.Kam įdomi istorija - neperrašinėsiu, pasiskaitykite čia.
Be mūsų dar vaikštinėja du motociklininko rūbais vilkintys vaikinai, kurie pasisiūlo mus visas kartu nufotografuoti - pajuokaujam, persimetam keliais žodžiais...
Toliau atvykę prie Šatrijos kalno vėl sutinkame tuos vyrukus - na, dabar tai rimtai užšnekiname, sakome: tai ar čia jūs mus ar mes jus persekiojame? Pasirodo keliauja savaitgalį, atsispausdinę šūsnį medžiagos iš Lietuvon.lt. Aš ten taip pat naršiau prieš kelionę, todėl pasidaliname įspūdžiais ir įdomesnėmis lankytinomis vietomis ir neatsisveikiname, nes gal dar susitiksime :)

Žemaitija nuo Šatrijos kalno jau saulėta, todėl atrodo kitokia, raganų šluotos dar nuo Joninių apdegusios mėtosi - graži vieta.
Sekantis sustojimas Telšiuose - tai miestas, jau kelerius metus sulaukiantis daugiausiai pagyrų. Gaila neteko jame lankytis ankščiau, todėl negalime palyginti, bet matosi, kad tvarkosi ypač pavyzdingai. Kadangi prie turistų informacijos neradome kur pastatyti mašinos, tai pradėjome apžvalgą ne nuo to galo - jie ten duoda lankstinuką, kuriame sužymėtas maršrutas, ieškant įvairių skulptūrų, kurių pilnas miestas, ypač su Žemaitijos simboliu - meška, smagu buvo skaityti žemaičių kalba užrašytus paaiškinimus ir istorinių įvykių aprašymus.
O mes pradėjome pažintį su miestu Džiugo sūrio kavinėje, kuri įsikūrusi kaip balkone, su gražia panorama į ežerą, iki kurio galima nusileisti stikliniu liftu, ką mes ir padarome, prieš tai apžiūrėję ant kalno esančią gražuolę katedrą
...
Tada pasivaikštome pavyzdingai sutvarkyta krantine ir užsukę į TIC-ą prasieiname jų pasiūlytu maršrutu. Ne mažiau įspūdinga ir mažoji bažnyčia, nuo kurios matosi Masčio ežero toliai ir toli nusidriekę palei krantinę pėsčiųjų ir dviračių takai, pliažas - nuostabi vieta mėgstantiems aktyviai gamtoje leisti laiką. O ir svečiams yra kuo pasigrožėti.

Toliau važiuojame į Lietuvon.lt rastą įdomią vietą - Energetinį labirintų parką. Šeimininkė kiekvieną atvykusį pasitinka, parduoda bilietus ir trumpai paaiškina kaip reikia tuos labirintus įveikti. Prie kiekvieno iš jų stovi aprašymai su apibūdinimais, reikšmėmis ir poveikiu. Pamini, kad jei atsibos tais labirintais eiti, tai galima ir išeiti iš jų, nebūtina kankintis. O kai kurie vyrukai, matėsi, kad eina tik savo žmonoms iš paskos dantis sukandę ir jau gailisi kad pradėjo. Bet aplink daug gražiai sutvarkytų erdvių, kur galima tiesiog mediniuose krėsluose pasėdėti ir palaukti.
Kadangi aš esu skeptiška tokiems dalykams, netikiu jokiomis ten čakromis, jokiais horoskopais ir pan. dalykais, tai žiūrėjau į tą parką daugiau iš estetinės ir įdėto žmonių darbo pusės. Ypač nustebino kvapų, spalvų ir skonių labirintas, kurį sudaro skirtingi dekoratyviniai krūmai. Jeigu vien juo einant gal 20 min trūksta kantrybė, tai kiek kantrybės reikia norint juos susodinti? Gaila, kad neparašyti labirintų ilgiai, nes būtų tikrai įspūdingi skaičiai - nors iš pažiūros atrodo - cha, koks mažiukas, tuoj suvaikščiosiu, o kai eini - galo nesimato.
Bet koks skeptikas bebūtum, visgi tai tikrai įdomi vieta, mums patiko. Gaila, kad maistas kavinėje labai prastas, nors ir mergaitė labai mielai aptarnavo, o ir kainos juokingos, bet valgyti ten galima tik iš bado :(

Paskutinis šiandienos tikslas - didžiausias Lietuvoje Barstyčių akmuo. Mes ir vėl čia vienos, todėl užsikabarojam ant viršaus, kad pajausti įspūdingus gabaritus.

Apsistojame dviems naktims pas draugę Skuode, o rytoj planavome praleisti dieną prie jūros. Bet šią vasarą buvo tikriausiai rekordiškai mažai dienų tinkamų pliažui ir kaip niekad daug juokelių orų tema - vienas iš tokių, kad ,,Geri tie orai Lietuvoje, tik reikia nepraleisti tos dienos " .
Deja, mums pasitaikė ne ,,ta" diena, kaip ir daugumai šiemet. Todėl ryte važiuojame į Japonų sodą, nes mums šiemet nei Olandijoj, nei Monake nepavyko į juos papulti. Bet nors ir įrenginėja jį tikri japonai, bet ten visą laiką toks jausmas, kad čia viskas ką tik įrengta, nors jis gyvuoja jau kokie 6 - 7 metai ir kad jis patiktų, turi būti didelis tokių dalykų ar bent jau visokių bonsų fanas.
Lyg gražu, bet kažko trūksta. Tiesa, sudalyvavom Japoniškos Matcha arbatos gėrimo ceremonijoj, sėdėdamos ant žemės, sužinojom jos gaminimo ypatumus, nusipirkome po mažytį augalėlį, taip, kad nuobodu nebuvo, bet kažkokio ,,vau" - taip pat ne.
Be to, pasivaikščiojimui trukdė labai stiprus vėjas, kuris grasinosi nupūsti mūsų viltis bent jau pamatyti jūrą. Bet mes jam atsilaikėme ir prie pat Latvijos sienos, Būtingėje, pusvalanduką pasigrožėjome didžiulėmis bangomis ir įkvėpėme taip nuo vaikystės pažįstamo kvapo.

Tada merginos pareiškia norą paragauti žemaitiškų patiekalų, kurie sužavėjo mus pernai Kretingalės ,,Kukūdroj". Tikiu, kad tos cibulynės yra gal net čia pat, kur nors Šventojoj, bet gi nevaikščiosi iš vieno restorano į kitą jos ieškodamas. Draugė sužino, kad panašus patiekalas yra prie Kretingos esančiame ,,Vienkiemyje" - važiuojame - tik jis ten vadinasi ,,Šmakalas" - tai kaip šaltibarščiai, tik kefyre su svogūniukais ne burokėliai, o keptos silkės gabaliukai. Labai visoms patiko. O ir kiti patiekalai buvo nuostabūs. Jei mėgstate pietauti HBH, tai geriau važiuokite į ,,Vienkiemį" - aplinka panaši, o maistas tikrai skanesnis.

Pakeliui į Skuodą dar apsilankome Mosėdyje, senajame vandens malūno pastate įrengtame akmenų muziejuje ir Into sodyboje, po kurią už simbolinį mokestį pavedžioja buvusio sodybos įkūrėjo Vaclovo Into sūnus, visų vadinamas Vaciuku. Linksma ekskursija apie sodybos kūrimą, bei gydančias akmens galias - ant šito reikia pagulėti, čia į tą girną galvą įkišti ir iki 15 suskaičiuoti, kad migrena pradingtų ir panašiai.
Ant akmens nesiguliau, bet galvą į tą girną įkišau - dėl visa ko. Draugės netiki, kad aš tai padariau, - sakau, kai man migrena, tai aš tą galvą bile kur kiščiau, jei būtų nors menkiausias šansas, kad praeis :)

Pasivaikštome dar po šalia esantį parką, kuriame eksponuojami įvairiausi rieduliai, pavyzdingai tvarkomą miestelį, kuris prieš kokius 25 metus, to paties V.Into dėka tapo garsenybe, nes jis pirmasis akmenimis pradėjo puošti aplinką, vežėsi įspūdingiausius iš visur ir kūrė grožį ne tik savo sodyboje, bet ir puošė gyvenvietę. Jau tada Mosėdžio parke vaikščiojo povai ir prie užtvankos plaukiojo juodos gulbės. Dabar jau sunku kuo nors nustebinti, nes visi miesteliai stengiasi tvarkytis, tačiau dabar už įdomesnį akmenį gėlynui kartais tenka ir nemažai sumokėti, o V.Into sodyboje yra tikrai įspūdingų egzempliorių, nes tada jų niekam nereikėjo.

Paskutinė diena, ilgai pusryčiaujame, atsisveikiname su mus priėmusia drauge ir važiuojame link namų. Pirmiausiai norime apžiūrėti Plungės dvaro ansamblį, iki kurio pernai neprivažiavome. Ir nors didžiąją dalį kelio lyja, tačiau imame skėčius ir lipame iš automobilio. Bet mums su lietumi sekasi - nors prognozės buvo nekokios, bet tuos skėčius mes du kartus tik sušlapinom. Ir dabar - lietus greitai liaujasi ir išlindusi saulė nušviečia šį prabangų grožį - tik karietų trūksta.
Ne prastesnis ir arklidžių pastatas, o Grafų Zubovų pastatyta pilaitė su laikrodžiu bokšte yra Florencijoje esančių Palazzo Vecchio rūmų kopija.
Norėjome ir dvaro muziejų aplankyti, bet ten nieko autentiško nėra, pastatas naudojamas šiuolaikinio meno kūriniams demonstruoti, todėl nėjome.

Artėja pietų metas, laiko dar turime, todėl pietausime Šeduvos malūne įrengtame restorane. Įdomi vieta, gražiai sutvarkyta aplinka, skanūs buvo cepelinai ir sterko kepsniai, ragavom įdomaus imbierinio nealkoholinio alaus. Ir gražiai baigėme šią akmenų, malūnų, dvarų, gėlynų, piliakalnių bei magijos pilną kelionę. Iki kitos vasaros!

Pasiblaškymai po Lietuvą 1
Medvėgalis Telšiai Plungė Plungė
Plungė Pažaislis Raudondvaris Raudondvaris
Užventis Užventis Užventis Užventis
Energetiniai labirintai Japonų sodas Užventis Pažaislis
Mosėdis Japonų sodas Telšiai Pažaislis
Raudondvaris Užventis Užventis Užventis
Telšiai Telšiai Telšiai Energetiniai labirintai
Energetiniai labirintai Mosėdis Mosėdis Mosėdis
Šeduva Šatrija Užventis Telšiai
Barstyčiai Lietuva Mosėdis Plungė
Raudondvaris
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.