Kelionės pasakojimai nuotraukos

Paryžius, 2016 A.D.

Komentarai (14) Spausdinti
Kai nusipirkome bilietus į Paryžių, buvo praėję viso labo nepilni pusantro mėnesio po teroristinių išpuolių, apie kuriuos, be abejo, visi žinome ir girdėjome. Nieko keisto, kad buvo komentarų „ko ten važiuoti“ bei klausimų „ar nebijot?“. Šiuo atveju atsakymas gaunasi toks kaip ir dvejopas: viena vertus tai ne, nebijom – žaibas du kartus į tą pačia vietą netrenkia (beje, čia mitas – ir dar kaip trenkia), antra vertus, užsidaryti namuose ir virpėti dėl to, kad keli buki išsigimėliai nušovė neginkluotus žmones, tai savaime reikštų pasidavimą ir anų išgamų pergalę, nes būtent to teroristai ir siekia visų pirma – įbauginti. Galų gale, niekas nėra apsaugotas nuo gyvenimo. Gali išsigandęs išpuolio nepasinaudoti bilietais, likti Vilniuje ir būti suvažinėtas girto budulio ,eidamas per perėją. O aistra keliauti, matyti, pažinti ir atrasti visada lieka ir niekur nedingsta, kad ir kokios aplinkybės bebūtų.


Tos pačios aplinkybės taip sutapo, jog po paskutinės kelionės 2013 metų pavasarį į Portugaliją, sekanti galimybė nors trumpam dingt iš namų pasitaikė tik dabar, 2016 metų beveik pavasarį. Trys metai be kelionių man yra labai daug, tad nieko keisto, kad ši išvyka, nors ir trumpa – atskrendam penktadienį po pietų, išskrendam pirmadienį per pietus – buvo labai laukiama. Tuo labiau, kad ir oras buvo žadėtas geras, ir pažadą meteorologai šį kartą ištesėjo. Per visas keturias dienas, kiek tik buvom, nelijo, dienomis temperatūra pakildavo iki malonių 12-13 laipsnių, o vienintelis minusas buvo kartkartėm atskriejantis šaltesnio vėjo gūsis.


Apskritai Paryžius, kaip miestas, turbūt jau nebegali būt vadinamas „Prancūzija“. Bent jau mūsų kelionės metu akivaizdžiai matėsi multikultūralizmo įtaka – juodaodžiai, arabai, azijiečiai sudarė tikrai ne mažiau kaip pusę visų mieste sutiktų žmonių. Aišku, dalis jų buvo ir turistai, o ir savaime šitas faktas nėra niekuo blogas, bet, o bet, o tačiau, lygiai toks pats faktas yra ir tas, kad išmaldos prašytojai buvo tik arabiškos išvaizdos, o įkyrūs pardavinėtojai/paslaugų siūlytojai buvo tik juodukai. Nei vieni, nei kiti nėra piktybiški, bet jie erzina ir gerokai blogina bendrą miesto įspūdį bei įvaizdį – tarkim, atėjęs prie Eifelio aš ir norėčiau žiūrėti į Eifelį, fotografuoti jį, mėgautis aplinka bei momentu, o ne tryliktą kartą kartoti dvidešimt trečiam per kelias minutes priėjusiam šlamšto pardavėjui, kad ne, aš nenoriu pirkt jo penkių dišovų Eifelio pakabukų už eurą, o selfio lazda mano veidrodiniam aparatui tiks nebent jį sudaužyti.

Bendras patarimas visiems būsimiems Paryžiaus lankytojams – su tokiais prekybininkais geriau visiškai nebendrauti. Ir sakydamas nebendrauti, aš nekalbu apie pokalbius, diskusijas ar šiaip paplepėjimą – aš turiu omenyje, kad jiems nereikia net sakyti „ne, ačiū“ ar „nenoriu“ ar dar kažko. Mandagiems, išsiauklėjusiems žmonėms tai bus nelengva, bet geriausias būdas iki minimumo sumažinti neigiamą įspūdį bei poveikį yra traktuoti tuos verslininkus kaip vabalus. Nulis emocijų, nulis žvilgsnio, nulis dėmesio. Žodžiu, visiškas ignoras. Nes jie moka prisikabinti menkiausiu pretekstu, ką puikiai iliustruoja toks pavyzdys:

- OneEuroOneEuros , Five for one euro.
- No.
- Where are you from?
- Far away.
- Oh, faraway, I know, a nice country. I love faraway.

Jo anglų kalbos žinios tik tiek ir tempė, bet tai puikiai iliustruoja, kokie įkyrūs šiti šlamštprekijai gali ir moka būti. Beje, atskiro paminėjimo verti asmenys, bandantys užraišioti virvutes ant riešų ir vėliau už tai reikalaujantys pinigų. Nežinau kokiu pretekstu bandoma virvutes raišioti dabar, nes vos tik jų gauja pabandė mane sustabdyti, iškart baisiai pasišiaušiau ir labai piktai liepiau paleisti mane, neliesti ir žadėjau kviesti policiją – tai turbūt ir yra geriausias būdas kaip elgtis su šiais sukčiais. Buvo panašių ir Romoje, ir Barselonoje, tai praktikos jau turiu.


Ir nors pradėjau kažkiek neigiama nata, bet visgi reikia pabrėžti, kad tai ir buvo didžiausias Paryžiaus minusas visos kelionės metu. Aišku, kaip minusą galima traktuoti ir kainas, kurios Paryžiuje tikrai kosminės. Tarkim, pas mus apie €1 kainuojanti Milka Paryžiuj atsieis €3, pora nedidelių rūkytų vištienos ketvirčių – €4,5. Kavinėse irgi smagu – kavos kaina prasideda nuo 4 eurų, salotos – €13-14, jei kalbame apie paprastas žaliąsias, ar €16-18, jei kalbame apie Cezario salotas. Kita vertus, maisto kainas puikiai galima kompensuoti batų ar drabužių kainomis, nes, bent jau mūsų vizito metu, Vasario pradžioje, visur buvo dideli išpardavimai. Išpardavimai rimtesni, nei mūsų akropolių, kur iškabinami didžiausi plakatai apie nuolaidas iki 50%, kas reiškia, jog tuos 50% gaus kokios dvi palaikės maikutės ir viena klaiki bliuska, o visos kitos prekės bus parduodamos su maksimum 20% nuolaida. Tai ne, čia ne tas atvejis, todėl apsišopinti galima daug ir sąlyginai pigiai.


Transportas Paryžiuje organizuotas labai gerai. Pradėkim nuo žvilgsnio į Beauvais oro uostą, į kurį turbūt ir atvyksta absoliuti dauguma šio miesto lankytojų. Taigi, iš Beuavais iki Paryžiaus centro, Porte Maillot (viso labo apie 2km nuo Eifelio bokšto) pastoviai kursuoja autobusai. Tiesa, pakankamai brangūs – 15,90€ perkant bilietą internetu, 17€ – perkant vietoje. Ir jokių nuolaidų: jei nori bilieto į abi puses, vistiek moki kaip už du bilietus ir viskas. Turint omenyje, kad atstumas nuo Beauvais iki Porte Maillot yra apie 80 kilometrų, tai keturiems žmonėms suploti virš 120 eurų už kelionę pirmyn-atgal… Na, ką aš žinau – lėktuvo bilietai žmogui kainavo 50€, autobuso – 30€. Smagumynai. Aišku, yra variantas išsinuomoti automobilį vietinėje auto nuomoje. Jis mums keturiems visoms dienoms būtų kainavęs tik kiek virš 60€. Bet vėl prasideda: reikia kreditinės kortelės. Paprastai, nuomojantis su debetine, reikia palikti kažkiek užstato ar pirkti absoliučiai viską apimantį draudimą. Būtų ok, bet Beauvais oro uosto nuomos apskritai atsisako nuomoti be kredito kortelės. Žodžiu, ok, jei nenorit jums ant padėkliuko atneštų pinigų, jūsų reikalas. Gal taip net ir geriau, nes su parkingu Paryžiaus centre tikrai ne pyragai.


Atvykus į Porte Maillot, galite iškart lįsti į Metro. Su bilietais viskas labai paprasta. Jei perki T+ bilietą, jis galioja visam miesto viešąjam transportui – metro, RER’ui (su priemiesčiais susisiekiantis traukinys, reikalingas jei, pvz., važiuotumėte į Disneilendą) ir autobusams. Yra trys turistams aktualūs variantai, kaip ir ką pirkti (beje, parduodami bilietai spec. automatuose, viskas labai paprasta ir greita). Variantas 1: 1,8€ už vienkartinį bilietą. Variantas 2: 14€ už 10-ies vienkartinių bilietų paką. Variantas 3: ~11.50€ už dienos bilietą, jei perkama 1-3 zonose galiojantis bilietas (Paryžius susikirstytas į 5 zonas, jei norite lankytis tik centre, prie visų pagrindinių lankytinų objektų, tai užtektų netgi tik 1 ir 2 zonos, bet bilietas parduodamas tik 1-3 zonai). Mes pirkome dienos bilietą, jo vieno užteko aplankyti visus pagrindinius taškus. Realiai turbūt labiau apsimoka pirkti 10-ies bilietų paką, na nebent labai jau daug planuojate važinėti metro.


Taip pat būtinai atsisiųskite ir instaliuokite savo telefone programėlę Paris by Metro. Nuostabus įrankis visiems turistams – tai yra offline rėžimu veikiantis Paryžiaus metro planas ir maršrutų gidas, veikiantis ne tik pagal stoteles, bet ir pagal lankytinus objektus. Tai reiškia, kad galite įvesti maršrutą, pvz., Eifelis – Luvras, ir programėle suras, kur arčiausiai Eifelio įlipti, kuria kryptimi važiuoti, kurioje stotelėje keisti liniją, etc. Taip pat papildomai galima atsisiųsti ir Offline veikiantį Paryžiaus centro žemėlapį. Paprastai sakant, šita programėlė padengia 80% turinio, paprastai imamo TIC’uose lankstinukų forma.


Apsigyvenome greta Trocadero parko/metro stoties, per penkias minutes pėsčiomis nuo Eifelio. Turbūt viena geriausių vietų apsistoti Paryžiuje, nes į mūsų išsinuomotą studiją išlipę iš autobuso atėjome pėsčiomis, mat buvo netoli, apie 2 km., o ir planuojant, ką lankysime, vieta gera, nes važiuojant prie pagrindinių objektų, reikia mažai persėdimų Metro ir viskas sąlyginai netoli. Patalpas susiradome per AirBnB. Nebuvo jos labai jau prabangios, bet turėjom kur pernakvoti, pasigaminti valgyt, nusiprausti, tad patalpos savo funkciją pilnai atliko, o €215 už tris naktis mums keturiems skambėjo visai gerai.


Paprastai kur nors skrendant pirmoji tikra mintis apie atostogas, tikras jausmas kad jau va, jau skrendam, kyla oro uosto užkandinėje. Mes su žmona turim tokią kaip ir tradiciją, kad atostogas pradėdami prieš skrydį visada einam išgerti alaus, ar tai būtų Vilniaus oro uostas, ar Kauno. Ne išimtis ir šį kartą – išgėrėm savo alų ir nuėjom laipintis, vieni paskutiniųjų. Keistas dalykas yra tas, kad mūsų tautinis bruožas – eilių prie oro uosto vartų formavimas – neišnyko net ir tada, kai tiek Ryanair, tiek Wizzair pradėjo pardavinėti konkrečiai vietai skirtus bilietus. Niekaip negaliu suprasti šito fenomeno: jei tu esi gavęs bilietą į 16F eilę, tai koks skirtumas, ar atstovėsi valandą eilėje, ar ateisi į pat laipinimo galą – vis tiek sėdėsi 16F. Tai kokio velnio formuoti tas eiles, laukti, kankintis prieš pat kelionę? Kas nors turi idėjų? Būtų labai įdomu išgirsti mintis ir teorijas apie tai.


Po 2,5 val. trukusio skrydžio pagaliau leidžiamės Beauvais. Nelabai faina – visur švininiai debesys, jokios properšos, jokio vaizdo, anei jokio saulės spindulėlio. Labai nemėgstu tokių nusileidimų. Stebėti, kaip leidiesi, kaip žemėji, kokie vaizdai ir peizažai aplink man labai patinka. Iki šiol prisimenu nerealiai gražų Arecifės oro uostą Lanzarotėje, kuriame nusileidimo takas eina statmenai į vandenyną, o lėktuvai užeina kaip tik iš vandens pusės, todėl iki paskutinių sekundžių atrodo, kad tuoj tuoj leisimės į vandenį. Žodžiu, šį kartą nieko panašaus nebuvo, vienintelis nudžiuginęs dalykas buvo sausi liukų stiklai – valio, bent jau nėra lietaus. Prie pat terminalo yra ir minėtųjų autobusų (šatlų) terminalas, bilietus galima nusipirkti taip pat, kaip ir Paryžiaus metro – iš bilietų pardavimo automato. Viskas labai paprasta, netgi primityvu. Vienas bilietas galioja tris mėnesius, tad sukti galvos dėl grįžimo neverta. Beje, iš to paties Porte Maillot autobusai kursuoja atgal į Beauvais pagal oficialius skrydžio laikus, t.y., jei lėktuvas kyla 13.55, vadinasi autobusas išvyksta 10.55. Mūsų atveju gi gavosi taip, kad atvykę prieš pat laiką, nebetilpom į „mūsų“ autobusą. Bet jų ten stovi keletas, ir įsėdę į kitą autobusą išvažiavom viso labo dešimčia minučių vėliau. Tad labai nervuotis, kad pavėluosite ir nespėsite, nereikia.


Oro uoste matosi, kad sustiprintas saugumas. Patruliuoja kariškiai, pilna kovine ekipiruote, su FAMAS‘ais, vėliau tokius pačius 3-4 karių būrelius teko sutikti ir prie Luvro, Notre-Dame‘o bei kitose vietose. Nepaisant to, tikrai nepasakyčiau, kad mieste labai jaustųsi padidintas saugumas ar baimė. Nieko panašaus, verda gyvenimas, pilna žmonių. Aišku, po išpuolių jau praėjo daug laiko, tad gal ir nieko keisto.


Atvažiavę į Porte Maillot (beje, kaip tik šalia autobusų stoties yra didžiulis prekybos centras, nors parduotuvės jame jau prabangesnės, ne H&M lygio) susivedėme nakvynės adresą ir nukulniavome ieškoti savo pastogės. Po pusvalandžio kelio mes jau vietoje, susiskambiname su šeimininke, gauname raktą, wifi kodą, išorinių durų kodą ir palinkėjimą gerai praleisti laiką ir jei ką, skambinti, ir viskas. Paryžius prasideda.


Pirmoje eilėj, žinoma, čiuožiam prie Eifelio. Kaip ne kaip, praktiškai ranka pasiekiamas. Iki Jardins du Trocadero ir Palais du Chaillot komplekso – vos kelios minutės pėstute, o ir Eifelis nuo jų skiriamas tik tilto per upę. Trocadero sodai, beje, yra ta pati vieta, kurioje tik ką pradėjęs II pasaulinį karą ir užėmęs Paryžių atvažiavo pasifotkint ir pats Adolfas. Žinant šitą faktą iš anksto ir nusifotografavus atitinkamu kampu, galima sulieti savo nuotrauką su Hitlerio arba papozuoti identiškoje vietoje ir pozoje bei taip išgauti pakankamai unikalių kadrų, kaip kad ši, internete sužvejota foto.

Įdomus dalykas yra tas, kad visą laiką prieš atskrendant į Paryžių ir netgi jau atvažiavus į jį autobusu, buvau šventai įsitikinęs, kad Eifelis man nepatiks. Iš serijos, „Nu kas ten gali patikt? Nuvalkiota, šimtą kartų matyta, ir šiaip negražus“. Ir, aišku, kaip neretai tokiais atvejais būna, tik pamačiau, stalčius atsidarė ir iškart įsimylėjau. :) Taip pat turėjau tokį įsitikinimą, kad Eifelis yra daugiau mažiau, plius minus juodas ar labai tamsios spalvos. Pasirodo, kad ir čia klydau. Jis yra rusvai bronzinis. Paskutinį kartą dažytas buvo, berods, 2009 metais, o šiaip kiekviena detalė, varžtelis, sija yra perdažomi kas septynis metus. Taigi, jau šiemet ar kitąmet bokštą turėtų perdažyti. Esama spalva yra nekintanti nuo ~1970 metų, bet anksčiau bokštas yra švytėjęs labai įvairiomis spalvomis – raudona, oranžine, geltona, ryškai ruda. Iš įdomiųjų faktų – bokštas dažomas apie 18 mėnesių, bet lankytojams niekada nėra uždaromas, sunaudojama apie 60 tonų dažų, o darbų sąmata siekia 4 milijonus eurų.
Vakarais Eifelis, kaip ir dera, būna labai gražiai apšviestas, o nuo 6 valandos vakaro kas valandą pirmas penkias minutes įsijungia papildomos mirksinčios lemputės, kurios, nors ir turi šiek tiek kičinio efekto, vis tiek pakankamai žavios. Į bokštą galima pasikelti, pasirinktinai arba į antrą lygį, arba į patį viršų. Antras lygis kainuoja 11 eurų, viršus – 17. Galima (ir yra rekomenduojama) bilietus įsigyti iš anksto, tačiau visų pirma, kai žiūrėjau maždaug sausio viduryje, tai mūsų datai jų nebebuvo galimybės gauti, nes panašu, jog reikia pirkti likus bent mėnesiui, o antra, tai bet kuriuo atveju neturėjome didelio noro, nes nesame panoramų mėgėjai ir paprastai būna taip, kad užlipi, pažiūri, pasakai kažką panašaus į „nu ok“ ir keliauji žemyn. Tas pats buvo ir, tarkim, Romoje, ant didžiosios Vatikano katedros kupolo, nors jau buvo vasara, šilta, žalia ir gražu, tad nieko keisto, jog į žieminį Paryžių žiūrėt iš aukštai nepanorome. Plius ir pinigų buvo gaila, che che che. :)

Negana to, jau berašydamas šį pasakojimą lietrytyje užmačiau neaiškų straipsnį(?) apie kažkokio kvazi-įžymaus choreografo ir jo žmonos atostogas Paryžiuje, kurie buvo atvažiavę lygiai kaip ir mes – nuo penktadienio iki pirmadienio. Nu ok, pakeliavo žmonės – gerai, lietrytis parašė – bala nematė, tegul. Aš va irgi logorėja užsiiminėju. :) Bet kai perskaičiau, kad ta pora laukė tris valandas eilėje, kad pasikeltų į Eifelį... Negana to, tik į antrą aukštą. Ir negana to, žmona dar bijo aukščio – nu atidėkim pagaliau politinį korektiškumą į šalį ir paklauskim žmonių: „Ar jūs veikti neturit ką? Atvažiuoti į Paryžių tik dvejoms pilnoms dienoms ir porai pusdienių, ir tokio riboto laiko išteklius švaistyt stovint eilėj? TRIS valandas, ir dar per lietų?“ Nežinau, gerbiami skaitytojai, kaip jums, bet man tai čia atrodo beprotiškai prastas savo laiko naudojimas, netgi nepaisant to, kad demokratinė Europos santvarka garantuoja teisę ir laisvę kiekvienam naudoti laiką taip, kaip jis nori ir netgi švaistyti jį visai beprasmiškai. Tris valandas! Per lietų! OMFG. Gerai, išsiliejau, galim grįžti prie MANO kelionės.


Po Eifelio nusprendėm, kad laikas nukulniuoti iki Luvro. Nors realus atstumas – ne toks ir mažas, apie 4 kilometrus jei eiti tiesiąja (o kas taip vaikšto, atvažiavęs paturistauti į nematytą miestą?) bet apie kitą variantą nei pėstutę net ir nesvarstėm. Metėmės, kaip mums atrodė, į reikiamą pusę ir pasileidom klajoti tamsėjančiu, vakariniu miestu. Dabar, žiūrėdamas nuotraukas ir gatvių žemėlapius matau, kad praėjome ir pro garsųjį Invalides – Paryžiaus karo muziejų bei šiaip gan įspūdingą pastatą, ir pro Burbonų rūmus, ir dar galas žino pro ką. Bet buvo labai gražu ir smagu, be to, iš Lietuviško nulio laipsnių atvažiavus į +12 buvo labai geras, pavasariškas jausmas tai pasivaikščioti, tad visai nieko nesigailim, buvo labai smagus pasivaikščiojimas, nors bendroj sumoj ir prisukom apie 20 kilometrų pėstute. O juk atvažiavom į Paryžių tik apie 15 val.

Po kurio laiko, gerai pasibastę ramiomis gatvelėmis, praėję eilinį mitingą ar protesto akciją (ją Paryžiuj matėm ne vieną, ne veltui sako, kad prancūzai nieko daugiau nedaro, tik protestuoja), prakulniavę naktinės Senos krantine, atsibastėm ir prie Luvro. Debesys šiek tiek prasisklaidė, tad nors mėnulio ir nebuvo, bet didžiulis iš visos pusės spiginančių šviestuvų kiekis kūrė labai gražų kontrastą tarp Luvro, eismo ir dangaus. Besėdint ant suoliuko šalia šio, turbūt labiausiai pasaulyje žinomo muziejaus, aš kokį penkiasdešimt kartų apgailestavau, kad nepaėmiau trikojo savo fotikui ir fotografuot tenka kaip išeina. (sumoj per šitas keturias dienas dėl to apgailestavau tiek kartų, kad net ir skaičiuot mečiau :) )

Nežinau, kodėl, bet ta vieta, naktinis Luvras, man pasirodė kažkokia magiška, labai miela, labai sava. Ir net ta stiklinė piramidė, gausybės kritikos, pasipiktinimo ir apkalbų objektas, man atrodė visai graži ir visai vietoj.
Grįždami praėjom ir pro Place de la Concorde, tačiau bent jau šiuo metu ten pastatytas didžiulis apžvalgos ratas, tad iš principo be jo nieko daugiau ir nematėm. Pažioplinėjom bei pašniukštinėjom aplink, ir viskas. Beje, kaina - €12 žmogui.

Grįždami praėjome kažkokią mums neįprastai pasirodžiusią laisvalaikio vietą – ar tai restoranas, ar tai naktinis klubas, įrengtas baržoje. Prie jo pirmą kartą gyvai pamačiau vaizdus kaip iš Holivudo filmų apie krūčiausius naktinius klubus: sausakimšos patalpos, varteliai su virve ir ilga ilga eilė laukiančiųjų, kada gi jiems nusišypsos laimė ten patekti. Prisipažinsiu, tokius vaizdus stebėti man yra keista, nes kaip racionalistui, pirmiausiai peršasi mintis „jei čia tokia eilė, reikia eiti kitur, kur eilės nebus“. Todėl vėlgi įdomu, ko žmonės ten laukia ir kuo jau ta vieta tokia išskirtinė.

Kitą rytą, gerai išsimiegoję, papusryčiavę ir susiruošę išeinam ilgam ir intensyviam turui po likusias pageidaujamas aplankyti vietas. Pirmoji sąraše – Sacre Coeur bažnyčia. Nesu didelis architektūros žinovas, bažnyčios man iš principo kaip ir nesukelia jokių išskirtinių emocijų, tai šitas vizitas buvo greičiau toks turistinis varnelės uždėjimas, nei tikras, akcentuotas vizitas. Kita vertus, Sacre Coeur yra Monmartro rajone, į kurį šiaip ar taip jau tikrai norėjom patekti, tai kodėl gi nenušovus dviejų zuikių vienu šūviu.

Šiaip apie pačią bažnyčią tikrai nieko blogo negaliu pasakyt, pakankamai daili, ant kalniuko, tad kiekvienam ateinančiam suteikiama proga šį pastatą pamatyti ir įvertinti iš pakankamai netradicinio vaizdo kampo, (Aš dabar bandžiau prisiminti kokią nors kitą bažnyčia, prie kurios reikia prieiti ne horizontaliai, bet kampu pakilti iš apačios. Iš tradicinių Europinių bažnyčių tokios neprisiminiau. Jei išbrauktume žodžius „tradicinė“ ir „europinė“, tada vienas variantas vistik iškyla – Gergeti Sameba bažnyčia Gruzijoje, netoli Kazbegi miesto.) todėl jau vien dėl šio bruožo Sacre Coeur tampa pakankamai unikalia. Dar girdėjau atsiliepimų, kad vakare ji labai apšviesta ir todėl sutemus atrodo dailiai, bet šių gandų negaliu nei patvirtinti, nei paneigti.


Beje, būtent prie šios bažnyčios susidūrėm su anksčiau minėtais virvelių raišiotojais, tai turėkite šitą faktą omenyje ir būkite pasiruošę. Pačios prieigos sutvarkytos labai neblogai - skvereliai, gėlynai. Gan neįprastai atrodė vasario pirmomis dienomis žydinčios gyvos gėlės tuose gėlynuose. Nesu įsitikinęs dėl istorinio Paryžiaus klimato, bet turiu įtarimą, kad prieš 100 metų vasarį gėlės nežydėjo. Dabar žydi. Papasakokit man, kad jokia klimato kaita nevyksta ir tai tik išsigalvojimas. :)


Prie pačios Sacre Coeur, užlipus į patį viršų, padaryta nebloga apžvalgos aikštelė, kuri turėtų patikti panoraminių vaizdų mėgėjams. Tiesa, iš šios vietos žiūrint Paryžius man nepasirodė labai gražus. Gatvių lygmenyje šis miestas daug patrauklesnis, nei iš viršaus. Bet jei mėgstate apžvelgti miestus plačiai ir iš viršaus, tai ateiti į šią vietą bus privaloma.

Nuo Sacrės patraukėme toliau, tiesiog be išskirtinių ar konkrečių planų pasibastyti po Monmartrą. Čia, mytripse, buvau prisiskaitęs ankstesnių pasakojimų apie „purviną, nušiurusį“ rajoną, kuris kiek geriau atrodo tik sutemus. Turiu tokį įtarimą, kad aš buvau kažkokiame kitame Monmartre, nes jis man labai patiko tiek dieną, tiek ir naktį. Nei jis purvinas, nei nušiuręs. Taip, jame nemažai kičinių menkniekių parduotuvių turistams. Taip, jame pilna pigių nekokybiškų batų ar drabužių parduotuvių ir kebabinių ar dešrainių kioskų. Tikrai faktas, kad sexshopų – nors vežimu vežk. Bet man tai visai netrukdė, priešingai, tai kaip tik kūrė labai gerą, smagią, pakankamai unikalią atmosferą. Bevaikščiodami dar pastebėjom ir „Sexodrome“ – išskirtinio dydžio sexshopą, išsidėsčiusį per kelis aukštus ir savo užimamu plotu prilygstantį normaliai vidutinio dydžio miestuko, pvz. Raseinių ar Kupiškio, Maximai. Nu tai kaipgi neužeisi į tokią rimtą lankytiną vietą. Aišku, kad reikia. Tiesa, negalėčiau pasakyti, kad asortimento dydis atitinka patalpų dydį. Žinoma, asortimento buvo, bet kažkaip tikėjausi daugiau ir platesnio. Vat ko šioje parduotuvėje netrūko, tai įvairių drabužių (jei juos taip galima vadinti) ir kitų aprangos elementų. Savaime suprantama, kaip ir priklauso normaliai, šiuolaikinei, save gerbiančiai parduotuvei, 90% “drabužių“ yra skirti moterims. Bet gal tuo labai stebėtis ir nereiktų.

Prisimindami ne kartą puikiai susiklosčiusius pusryčius/priešpiečius/pietus kokiame nors miesto parkelyje, buvom nusprendę, kad reikia tą patį daryti ir čia. Taigi, viduryje Monmartro atsisėdę ant suoliuko, puikiai papietavom paprasčiausia bagete su kumpiu. Na, galbūt, labai pabrėžiu, kad tik galbūt, dar atsirado butelaitis sidro... Beje, vėliau pamačiau specialiai viešoms erdvėms skirtą ženklą dėl alkoholio vartojimo. Prancūzų kalbos nemoku, bet viskas ten buvo labai paprastai, tai pavyko ekstrapoliuoti siunčiamą žinią: alkoholio vartojimas viešose vietose Paryžiuje yra draudžiamas nuo Gegužės 01 iki Spalio 31 dienos imtinai, nuo 16 val. vakaro iki 7 val. ryto. Kadangi tai man pasirodė labai keista, jau grįžęs į Vilnių nusprendžiau pasigoolinti, kaip yra iš tikro. Turiu pasakyti, kad gauti rezultatai yra tokie, kad man dar keisčiau. Bendros politikos šiuo klausimu nėra. Negana to, šie nuostatai skiriasi priklausomai nuo Paryžiaus rajonų (arrondissement). Vienas gali leisti piknikautojams pakelti taurę vyno mano nurodytomis valandomis, kitas gali tą visiškai drausti bet kuriuo paros metu. Todėl Paryžiuje yra unikali situacija, kai vienoje gatvės pusėje gali viešai vartoti alkoholį, tačiau perėjęs gatvė į kitą pusę – nebegali. Arba viename parke prie pikniko butelis vyno yra visiškai ok, o kitame parke už 300 metrų dėl to paties butelio gali susilaukti žandarų dėmesio. Žodžiu, kaip ir sakiau, labai ir labai keista.


Bevaikščiodami užsirovėme ir ant paties Moulin Rouge‘o. Tas jų malūnas man atrodė visai žavus, dieną gal net ir fainesnis, nei naktį, kai aplink pilna lempų. Įdomumo dėlei užmetė, akį į bilietų kainą. Žmogui - €130, bet dar užtat gauni pusę butelio šampano. Ok, užsuksim... Kitą kartą. :)


Beklajodami kažkur netoli Mulen Ružo pamatėme ir nuorodą, vedančią į Monmartro kapines. Suprantama, šitą vietą irgi reikia patikrinti, juolab kad viena kompanijos narė jau yra buvusi, sakė, kad faina. Nuėjom – pasirodo, nemelavo. Tikrai labai gražios kapinaitės, su daug medžių, kriptomis, na ir kas be ko nemažai jose palaidota žymių žmonių. Man buvo žinomi E. Zola, Stendhal‘is, A. Diuma (sūnus), bet manau, kad yra ir daugiau. Kapinės, beje, pritaikytos turistiniams vizitams. Prie įėjimo stovi didelis stendas su planu, kuriame nurodyta, kur kieno kapas (viso apie 105 pavardės, tai manau, jog tiek iš tikro ir yra daugiau ar mažiau žinomų žmonių, bent jau Prancūzijos mastu), o jei stendo neužtenka – šalia vartelių kabo laminuoti lapai su miniatiūriniu kapinių planu – jei nori, prašom, imk, vaikščiok, žiūrėk. Tik išeidamas pakabint to lapo atgal nepamiršk. Lietuvoje tokių kapinių neturime, pas mus vis dar klesti mirties kultas, kai svarbu daryti pakazūchą – kuo krūtesnį paminklą, prabangesnį karstą ir kuo didesnį gėlyną ant kapo. Čia gi - visiškai atvirkščiai. Gal vienintelės Vilniaus Rasų kapinės kažkuo primena šias.

Po Monmartro atėjo eilė Notre-Dame‘o katedrai. Sėdom į metro, pavažiavom, persėdom į kitą, reikiamoj stotelėj išlipom, pažiūrėjom į kairę, pažiūrėjom į dešinę, nu nesimato tos Katedros. Ok, varom nosies tiesumu jos ieškot. Ir, aišku, nei vienam iš mūsų neatėjo geniali mintis pažiūrėti atgal. :) Žodžiu, pasivaikščiojom, apsukom visą salą (nes, kaip žinia, katedra pastatyta Senos upėje esančioje saloje) o eidami atgal žiūrim, kad nagi va, štai kur ji, „slapukė“. Kaip ir buvo galima tikėtis, prie katedros – milijonas žmonių. Viena vertus erzina, nes nei normaliai pafotografuosi, nei pažiūrėsi, o ir šiaip minioj stumdytis nėra faina. Kita vertus pamažu suvoki, kad ir pats esi toks pats mikimauzas ir tos pačios minios dalis, ir kad pats atvažiavai pažiūrėt katedros tam, kad užsidėtum varnelę, nes iš tikro tau ji nėra labai įdomi. Po tokių minčių net ir susierzinimas nuslopsta, apeinam katedrą iš galo, o už jos, pasirodo, labai dailus parkelis su krūva suoliukų, ir svarbiausia, kad apytuštis. Labai džiugu, tokia proga reikia pasinaudoti. Prisėdam atsipūsti. Išlenda saulė, greta supynėse supasi vaikai, priešakyje bučiuojasi tik ką susitikusi porelė, prieš akis Notre-Dame‘o katedra, šone Sena. Tikrasis Paryžius.

Atsipūtę ir nelaukdami, kol pasislėps saulė, pajudėjom tolyn. Jokių konkrečių tikslų šiai dienai daugiau neturėjome, tad nusprendėm, kad reikia eiti į Lotynų kvartalą prie Panteono. Pats kvartalas turėtų daug kam patikti, ypač tiems, kam architektūra ir autentiškas 18-19 amžiaus Paryžius yra labai prie širdies. Šis kvartalas taip pat pasižymi ir dideliu kiekiu knygynų, mokslo įstaigų bei užkandinių ir bistro, todėl jis visada kupinas žmonių bei gyvas.
Panteonas yra pastatas, savo laiku statytas kaip bažnyčia, bet po to įvairiai keitęs funkcijas bei paskirtį. Šiuo metu tarnauja kaip muziejus ir mauzoliejus.

Pasivaikščiojimas lotynų kvartale neužtruko, kai praėjus juo vos kelis šimtus metrų moteriškosios kompanijos atstovės pastebėjo, kad vienoje iš paraleliai einančių gatvių įsikūrė daugybė parduotuvių. Nori nenori, teko joms nusileisti ir sekančios ~pusantros valandos buvo skirtos tik šmirinėjimui iš, į bei matavimuisi. Beje, jei kartais kam nors būtų aktualu ir įdomu, tai būtent šiame kvartale tikrai galima apsipirkti. Saint-Germain bulvaras yra kupinas prabangių parduotuvių, tokių kaip Cartier ar Sofia Rykel, o štai Saint-Michel bulvaras yra skirtas paprastesniems mirtingiesiems, kurių poreikius bei įgeidžius patenkina ir Benneton, Salamander, Desigual ir panašūs prekės ženklai.


Bevykstant tokiems lyriniams nukrypimams nuo paprastojo turistavimo būdo, atėjo vakaras, saulė nusileido, niekas namo neįleido. Ne, pala, čia iš kitos istorijos. Taigi, saulė nusileido, mes praalkom, o ir naktinį Monmartrą aplankyt norėjosi, tad vėl sujungėm šiuos du tikslus į vieną ir iškeliavom atgal į mažąjį Las Vegasą pažiūrėti mirksinčias lemputes bei suvalgyti po kebabą. (Taip, mes Paryžiuje valgėm kebabą. Ir ne, nesigailim ir nenorėjom nieko geresnio. Beje, kebabas buvo visai neblogas). Apie šitą dienos dalį nelabai ką ir beturiu pridurti, kaip tik tai, kad vėl smagiai pasibastėm, ir kad naktį Monmartras lygiai taip pat žavus, kaip ir dieną. Tiesa, šiokį tokį nukrypimą nuo temos sau leisiu: niekaip nesuprantu, kodėl Vilniaus Užupį vadina lietuviškuoju Monmartru. Man tai jie visai nepanašūs. Jei reiktų su kažkuo lyginti, tai užupis greičiau jau būtų panašesnis į Lotynų kvartalą. Bet geriau pagalvojus, nieko keisto – beveik kiekviena šalis nori turėti kažką „savo“, panašaus į geresnę kaimynų nuosavybę. Kas antra šalis Europoj turi savo Veneciją (Briugė Belgijoje, Aveiro Portugalijoje, Mingė :) Lietuvoje), kas antra futbolą žaidžianti šalis turi savo Messi (kuris dažniausiai kaip didžiausią pasiekimą gali įvardinti porą trejetą sezonų šiek tiek aukštesniame nei vidutinio lygio klube), ir t.t. Nieko keisto, kad Vilnius turi „savo“ Monmartrą. Geriau pagalvojus, juk būtų keista, jei vilniečiai Užupį vadintų, pvz., lietuviškuoju Paryžiaus Lotynų kvartalu, ane? Neskamba. O štai lietuviškas Monmartras – prašom, kaip išdidu. Ir net vieną kitą turistą pavyksta tuo suvilioti.

Pavalgę, prisifotografavę, prisisėdėję ant suoliuko ir prisižiūrėję į lemputes (bling-bling, mirkt-mirkt) sugalvojom, kad gal reiktų pamažu traukti į savo nakvynės vietą, bet tuo pačiu, kadangi buvo dalinai pakeliui, o dar ir aš baisiai norėjau, nuvažiavome iki Triumfo arkos pažiūrėti, kaip ji atrodo naktį. Naktį ji neatrodo labai įspūdingai, bet pripažinsiu, kad vis tiek gražiai. Dar ilgesingu žvilgsniu nužvelgiau Eliziejaus laukus, bet kojytės sakė „ai, gal nereikia, rytoj“, tai nusprendžiau su jomis labai nesiginčyti ir patraukėm namo. Apskritai, diena buvo gera. Nors ir numynėm nemažai kilometrų, bet padarėm tai turiningai, o ko daugiau bereikia keliaujant?

Sekmadienį atsikėlėm labai labai anksti, praktiškai kaip eidami į darbą – apie 7 ryto. Tam tikra prasme, mes ir ėjom į darbą. Sekmadienis pas mus buvo iš anksto suplanuota kultūrinės programos diena. Kodėl sekmadienis, ir kodėl iš anksto planuota? Tai va, dabar visi, planuojantys lankyti Paryžių, klausykit ausis ištempę (nu arba skaitykit akis išpūtė): nuo spalio iki balandžio, arba kai kuriais atvejais nuo lapkričio iki gegužės bei visos kitos šių mėnesių variacijos), pirmasis mėnesio sekmadienis yra ta diena, kai didžioji dalis muziejų yra atviri lankytojams nemokamai. Galioja šita taisyklė ir Luvrui, ir Tripadvisor tinklapyje aukščiausią reitingą iš visų Paryžiaus lankytinų vietų turinčiam D‘Orsay muziejui, ir dar gyvam galui kitų. Eifeliui, kadangi tai - ne muziejus, ši taisyklė negalioja, kaip negalioja ir trečiam mūsų lankytam muziejui – erotikos, nes jis privatus, tad iš valstybės dotacijų negauna, jei teisingai supratau, ką aiškino kasininkė. Bet apie viską iš eilės:
Taigi, kodėl mes kėlėmės taip anksti? Kadangi Luvras atidaromas nuo 9 valandos ryto, o įėjimas nemokamas, tai neužtrunka, kol susidaro eilė. O laukti tris valandas eilėje nesinori nei prie Eifelio, nei prie Luvro. Apskritai, kelionių gidai pataria ateiti apie pusę 9 ir tada įeisite greitai. Tokiu laiku atvykti nespėjom, buvom lygiai 9. Tai jau teko atsistoti į eilę, bet ji dar nebuvo labai didelė (Luvro mąstais tie keli šimtai žmonių – smulkmena), todėl užtrukome tik 20 minučių ir viskas, mes jau meno šventovėje. Beje, yra ir daugiau įėjimų, nei pagrindinis – Piramidės įėjimas, tad jei eilė ilga, pabandykit laimę per kurį kitą.

Kadangi kiekvienas apie meną turi savitą supratimą, pernelyg nesiplėsiu, papasakosiu tik tiek, kad pradėję nuo senovės Egipto salių buvome šiek tiek jomis nusivylę, nes kažkaip tikėjomės mumijų, pergamentų, kažko tokio, o realiai tai buvo pagrinde akmenys ir molis, viena kita statula, vienas kitas papuošalas, ir viskas. Na taip, buvo ir viena nusususi mumijikė, bet kas ta viena mumija, palyginus su didingais mūsų lūkesčiais.
Neabejotinai labiausiai patikusi muziejaus dalis buvo Denon sparne įkurta 17-18 amžiaus prancūzų tapytojų kolekcija. Tai buvo topas ir iš turinio pusės, nes tiek aš, tiek mano žmona nelabai mylime pompastiškus renesansinius paveikslus, ypač religine tematika, kurie kaip tik tuo periodu ir dominuoja, bet labiau – portretus, peizažus, pastoralinius ar istorinius vaizdus, o kaip tik tą šioje kolekcijoje ir gavome, ir iš aplinkos pusės, nes visa kolekcija įkurdinta nedidelėse, jaukiose salytėse, maksimum 15x10 metrų dydžio, plius, vos atsidarius muziejui arba visi pirmiausiai nulėke prie Džokondos, arba ši kolekcija beveik niekam nebuvo įdomi. Bet kuriuo atveju, mus tai labai tenkino, galėjom sau ramiai vaikštinėt, žiūrinėt, mėgautis momentu.


Be abejo, aplankėm ir mes tą išreklamuotąją Mona Lizą, bet nei didelio grožio, nei kažkokios magijos ten nebuvo. Didelė salė, nukabinėta gražiais, žymių autorių paveikslais, ir atskira siena, išskirta vien Monai. Ir aišku, niekam tie kiti paveikslai nerūpi, visi lipa vienas kitam per galvas, kad tik nufotografuotų Lizą. Tuo pačiu dar ir sužlugdysiu mitą, kad nesvarbu iš kokio taško žiūrėtum į paveikslą, visada atrodo, kad jos akys žiūri į tave. O vat ir ne. Bent jau man pasirodė, kad žiūrint iš dešinės, t.y., iš Džokondos kairės rankos pusės, ji tikrai įsmeigusi savo veizolus į žiūrintįjį. Tas pats ir iš priekio. Bet žiūrint iš kairės pusės, arba jos dešiniosios rankos pusės, žvilgsnis nebepasiekia žiūrėtojo nuo kažkurio momento. Taigi, mitų griovėjai sėkmingai sugriovė dar vieną mitą. :)

Apie pietus matomai padaugėjo muziejaus lankytojų, tad nusprendėm, jog pats laikas nešdintis iš Luvro, juolab jau buvome jame praleidę virš keturių valandų, norėjosi ir gryno oro įkvėpti. Tiesa, daug tuo oru neprikvėpavom, nes ėjom į D‘Orsay muziejų, kuris yra visai priešais Luvrą, tik kitame upės krante.
D‘Orsay savo esme yra visai kitoks muziejus nei Luvras. Jis įkurdintas buvusioje senoje geležinkelio stotyje, ir priešingai nei Luvras, orientuojasi į gerokai modernesnius laikus. Būtent šiame muziejuje rasite dideles Van Gogo, Rodeno, Gogeno darbų kolekcijas, skulptūrų, na žodžiu, gerokai daugiau plius minus šiuolaikiškų darbų bei daug mažiau klasikos nei Luvre.

Teko palaukti eilėje ir prie šio muziejaus, kita vertus, jis turi neginčijamą pliusą lyginant su Luvru – jame nėra Mona Lizos, todėl automatiškai daug mažiau japonų bei kinų turistų, su savo erzinančiais selfiais ir jų lazdomis, o ir šiaip bendras įspūdis – kultūringesnės ir intelektualesnės publikos.

Išėję iš D‘Orsay buvome sumoje muziejuose praleidę jau šešias valandas, tad tam momentui meno ir kultūros nebesinorėjo. Pasileidome pusiau aklai klaidžioti, tokiu būdu vėl nusigavome iki Lotynų kvartalo, praėjome mano jau minėtu Saint Germain‘o bulvaru, o galų gale nusprendėme, kad laikas prasieiti ir viena įžymiausių pasaulio gatvių – Champs Elysees. Tiesa, žmonių joje buvo masė. Panašiai, kaip pas mus per Kaziuką. Ar tai buvo kažkokia šventė, ar joje sekmadieniais visada taip, o gal apskritai kiekvieną dieną vyksta tas pats? Nežinau atsakymo, bet žmonių masė buvo įspūdinga. Labai juokinga buvo užeidinėti į šioje gatvėje įsikūrusias parduotuves. Aš nešiausi kuprinę, todėl kiekvienoje parduotuvėje mane tikrino. Bet ne išeinant, o įeinant. Matomai, buvo saugojamasi naujų teroristinių išpuolių. O jei kažką pasivogei, įsidėjai į kuprinę, tai niekam neįdomu. Apsauginis tave patikrino įeinantį, savo darbą atliko, daugiau tu jam neįdomus.


Po visų apsišopinimų laukė kelionė namo ir vakarienė. Turėjom nusipirkę krevečių, tad pasigaminome karališką paskutinę Paryžiaus vakarienę. Bet kažkaip atrodė ne į temą 8 vakaro jau likti sėdėti namie ir niekur nelysti lauk, tad po mano trumpo zirztelėjimo vėl išsiruošėm į Monmartrą, nes bevaikščiodami ten buvom nusižiūrėję erotikos muziejaus iškabą, tad pagalvojom, jog 9 vakaro, paskutinę dieną visai kažkaip tinkama lankytina vieta gautųsi. Kaip jau minėjau, pirmo sekmadienio nuolaidos čia negalioja, taigi susimokam po €10 ir jau esame viduje. Apėjom gan greitai. Negalėčiau pasakyti, kad šitas muziejus yra kažkoks stebuklas, ar kažkuo labai žavintis. Iš esmės tai geri 70% jo kolekcijos yra paprasti ranka piešti skečai. Verdiktas – jei esat šalia, neturit ką veikt, tai galit užeit, bet specialiai važiuoti į šį muziejų neverta. Nieko išskirtinio.

Kitą rytą susipakavom, nupėdinom iki metro, dar spėjom paskutinį kartą pavėpsot į Eifelį ir išvažiavom į Beauvais. Vienintelis smagus dalykas buvo tas, kad vos išvažiavom iš Paryžiaus ribų, kai prasidėjo lietus. Pasidžiaugėm, kad tai nutiko ne per vieną iš mūsų „lankymo valandų“. Bendrai paėmus, Paryžius man tikrai patiko. Mielai kada nors, prie progos, sugrįžčiau.
Eifelis Eifelio fragmentas Eifelis vakare Naktinė gatvė
Luvras Luvras Luvras Klubas/restoranas
Apžvalgos ratas ir Sena Sacre Coeur Panorama nuo Sacre Coeur Sexodrome @Monmartre
Monmartras Moulin rouge Monmartras E. Zola kapas
Monmartro kapinės Notre-Dame katedra Šalia Notre-Dame Šalia Notre-Dame
Lotynų kvartalas Lotynų kvartalas ir Panteonas naktinis Monmartras Naktinis Mulen Ružas
Triumfo arka Ekspozicija luvre eilutė Denon flange, Luvre
Prie Mona Lizos Van Gogas d'Orsay muziejuje Eksponatas iš erotikos muziejaus
Eksponatas iš erotikos muziejaus Eifelis Adolfas Eifelis
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.