Marokas arba "Hello my friend! Best price for you!"

Į kelionę susiruošėme keturiese. Kaip įprasta kelionė prasidėjo nuo bilietų pirkimo. Ryanair‘as vis pasiūlydavo vienokias ar kitokias akcijas, bet viską bendrai susumavus rezultatas netenkino. Buvo pasiūlymas pirkti bilietus dalimis, bet dalis kompanijos tokiam reikalui nepasirašė... Taigi, bilietai Kaunas – Briuselis-Marakešas-Briuselis –Ryga žmogui ir ketvirčiui lagamino po visų Ryanair‘o išdūrimų (pvz. nuskaityti nuo korteles doleriais) kainavo 591 lt. Galutinė kaina nežavėjo, bet bilietai jau yra ir galima planuoti toliau. Tiesa, dar galima pridurti, kad toks skrydis į priekį – puikus pasirinkimas. Tik 3 valandas palaukus oro uoste Briuselyje skrendama į Marakešą. Tačiau atgal reiktų rinktis kitą variantą, nes lėktuvo į Rygą tenka laukti pusę paros.
Informacijos šiek tiek jau ieškojome prieš bilietų pirkimą, tačiau turint bilietus tai buvo neišvengiama ;). Nusipirkom gidą iš vienos keliautojos, buvusios Maroke. Gavome naudingų patarimų ir gerą mašinų nuomos kontaktą, ir kelionę dėliojomės toliau. Iš pradžių žadėjom aplankyti žymesnius miestus, tačiau vėliau nusprendėm daugiau pamatyti gamtos, kuri tikrai skiriasi nuo mūsiškės.
Taigi, dar neišskridę iš Lietuvos, užsisakėm mašiną ir porai dienų iki skrydžio - rezervavomės riadą Marakeše (riada tai tradicinis pastatas su vidiniu kiemu ir terasa, be stogo).

Kovo 9 d. Antradienis Vilnius-Kaunas-Briuselis-Marakešas
Nuotykiai prasidėjo dar Lietuvoje. Bendrakeleiviams paskolinome vieną kuprinę rankiniam bagažui susidėti. Mes savo rankinį bagažą dėjomės į dvi lygiai tokias pačias kuprines. Atvažiavo mūsų pasiimti, sumetėm bagažą į bagažinę, ir mintyse nusistebėjom, kad tik mūsų dvi kuprinės bagažinėje, bet gal salone yra trečia.... Kauno oro uoste paaiškėja, kad mūsų bendrakeleivė paliko kuprinę namuose!!!! Ups. Visiems šokas, jau nekalbant apie merginą, kurios bagažas liko „ilsėtis“ namie. Paklausiau ar turi pasą, nes man šioje situacijoje būtų svarbiausia išskristi. Iš pradžių dvejojusi, vis dėl to ryžtasi skristi. Pasvarstom, kad tikrai drabužius nusipirks vietoje, kažką galima paskolinti, pasidalinti.

Sėdam į lėktuvą. Vis dar lengvas šokas.. Be to Lietuvoj -20C. Mes su vasariniais batukais atrodom šiek tiek kvailai. Lėktuve niekas nieko neperka ir nesijaučia specifinio vakarykščių išlydėtuvių kvapelio, koks paprastai lydi skrendant Dublino ar Londono kryptimis. Visai kitokį vaizdelį pamatysim skrendant į Marakešą.... Spėjom pakilti ir jau leidžiamės, anksčiau numatyto laiko.

Briuselio oro uostas mažytis. Ieškom vaistinės. Ant vienintelės vaistinės durų užrašyta: „Vaistininkai irgi gali sirgti, todėl vaistinė artimiausias dvi dienas nedirbs“. Tos trys valandos neprailgsta bandant rasti rūbų bendrakeleivei, tačiau tenka tenkintis tik lagaminėliu. Ir jau turime praeiti saugumo patikrą į Marakešą. Iš Kauno oro uosto palyginti lengvai praleidžia, niekas neprašo kokią papildomą krepšį susikišti į vieną rankinį bagažą ir pan. Tai čia jau visos taisyklės galioja, rankinio bagažo išmatavimai turi atitikti standartus, turi sverti ne daugiau 10 kg ir t.t. Tad reikėjo įkišti savo prigrūstas kuprines ir pamatuoti. Na įgrūsti tai kaip nors, bet dar reikia ištraukti iš to metalinio stovo...

Lėktuve prasideda „tūsas“. Jei skrendant iš Kauno lietuvaičiai santūriai, ramiai sėdėjo savo vietoje, tai čia tik pakilus prasideda perėjimas sėdėti į priekį, prie tualeto eilės (toks jausmas, kad pusei keleivių problemos su pūsle), užsakinėja kas ką: sumuštinius, gėrimus (2 už vieno super kainą) ir t.t. Lėktuve išdalina užpildyti lapelius su savo duomenimis (vėliau pildėm tokius beveik kiekvienam viešbutyje: kas toks, vardas, pavardė, profesija (skaičiau, kad geriau nerašyti, jei esate žurnalistas) , adresas ir t.t.) ir išlipus iš lėktuvo einame stoti į eilę prie langelių, kur pasieniečiai tikrina dokumentus ir uždeda vienintelį ir nepakartojamą numeriuką.
Einant pro muitinę stebime, kaip vieni atsidarę lagaminą rodo, ką turi... O mes einam nedrąsiai, bet nesustodami, nes lagamine puikuojasi keletą butelių dezinfekcijai, dešros, ir apie 1 kg įvairios paskirties vaistų... Niekas mūsų nesustabdė, tai sėkmingai prakiūtinom. Aerouostas didelis, erdvus ir modernus. Nueinam į tualetą, išeinant valytoja nedrąsiai paprašo pinigų, bet mes drąsiai nesuprantam ko ji nori...

Atskrendam 18.30 val. (20.30 val. vietos laiku), atsisėdam ant suoliuko ir stebim kaip taksistai būriu puola ant ką tik atskridusių turistų, o mūsų vyriškiai išeina paieškoti keityklos ir šiaip apsižvalgyti.
Išeinam ir mes. Bando siūlyti taxi už 80 dh visiems (dalint iš trijų, 10 dh~3,33 lt), bet mes sėdam į Nr. 19 autobusą, susimokam po 20 dirhamų (gaunasi tas pats...) ir paprašom, kad paleistų prie Jemaa el Fna aikštės. Vairuotojas pasiūlo bilietą pirkti iš karto ir atgal, bet nesusigundom. Važiuojame, dairomės, eismas nežavi, ypač mopedai ir asilai...
Keletą stotelių pravažiavus sustoja prie parkelio ir vairuotojas rodo- jums čia. Pradeda temti. Atsisėdam ant suolelio ir išsitraukiam mūsų riados rezervaciją ir kelio iki jos aprašymą. Pasitaiko vienas kitas norintis padėti. Bet linksmybės prasideda, kai mes su lagaminu einam aikštės pakraščiu, bandom susiorientuoti, o koks šimtas akių mus stebi, ir lagamino ratelių garsas priverčia atsisukti vis daugiau ir daugiau žmonių... Vėliau juokėmės, kad reakcija tokia, lyg eitume prisikimšę pilną lagaminą pinigų, kurie nebetelpa, lagaminas pilnai nebeužsisega, ir kupiūros krenta ir krenta, ir blaškosi vėjyje jų vis daugiau ir daugiau... ;)
Lyg ir radom kelią link Riados, ėjom, ėjom, atrodo ne čia... Grįžtam. Skaitom kelio aprašymą. Pribėga mergaitė, siūlo pirkti Tempo servetėlės. Mes atsisakom, nusisukam. Tada ji išmeta ant žemės ir šaukia: žiūrėkit ką padarėt!!!

Vėl einam ta pačia gatvele (plotis panašus į Vilniaus senamiesčio gatveles), tačiau čia dar važiuoja motoroleriai, asilai, eina žmonės. Antrą kartą einant pagalbos siūlymų daugėja. O mes baimės pilnom akim įsikibę į savo mantą einam toliau. Į vieną gatvelę lyg ir reikėjo pasukti. Pasiunčiam vieną kolegą (pa nisčiastju) ar ne čia mūsų riada?!. Jis grįžta ir papasakoja kaip ta gatvelė atrodo. Vadinasi ne čia. Nes ta Riada populiari tarp turistų, negali gi būti kažkokiam visiškam užkampy. Einam tolyn... atrodo vėl ne čia... Tada jau neiškentę klausiam vietinių. Jie nežino... Mes įsibaiminę. Žodžiu... Bet paskui tie vietiniai pasiveja ir bando rodyti kelią... Veda į tą gatvelę, į kurią buvo nusukęs kolega. Pasukam vieną kartą, antrą, tamsu, siaura, mėtosi šiukšlės, niekada gyvenime ten neičiau... Beldžiasi į duris, be jokios iškabos, be nieko, tik mažas, mažas numeriukas, koks būna ant butų... Trenktas tas vietinis, na ne, juk čia gyvenamas namas, ne viešbutis, kur jis beldžiasi!!! Aaa, jaučiu pas kokį giminaitį kilimų pardavėją (aš skaičiau apie tuos bajerius, ir mūsų neišdurs)!!! Ne, sako, kad čia mūsų Riada!!! Įeinam, mūsų rezervacija yra, viskas ok. Vis dar nesitiki, kad tikrai čia mus atvedė. Na galėjom tuo pačiu keliu penkis kartus praeiti, bet tikrai patys nebūtume susiradę... Bendrakeleivis duoda kelis dirhamus ir mūsų išgelbėtojas išeina... Mums pasiūlo arbatos, bet mes norim apžiūrėti kambarius (mes vis dar netikim, atrodom kaip išprotėję)... Aprodo kambarius, tualetą, dušą, ir terasą ant stogo su ssss berberiant tent‘u (na, tik bernam iškart aišku, kas ten per berberian tent su žolės kvapu). Vaizdas nežavi, ypač tualeto ir dušo, bet jau toliau eiti ir ieškoti tikrai nesinori. Nusimetam daiktus ir einam ant stogo gerti arbatos ir viskio... Vėsoka vakare.
Pavakarojam, pažvengiam iš savo nuotykių ir einam miegoti. Mūsų kambarys trečiame aukšte ir langas išeina į lauką. Riada pastatyta kaip kokia dėžė iš išorės, o kambarių langai išeina į vidinį kiemą, stogo nėra, tiesiog jei lyja, tai lyja į vidų. Bet pas mus ji buvo uždengta kažkokiu reklaminiu brezentu... Naktį miegam, beldžiasi bendrakeleivė pas mus, nes pas juos neįmanoma miegoti... Kažkas apačioje rūkė kaljaną, ir turbūt ne tik, visi dūmai iš vidinio kiemo veržiasi pro vienintelį langą, esantį kambaryje, pykina, dusina, oro nėra, žodžiu, komforto maža.

Kovo 10 d. Trečiadienis Marakešas-Ouarzazate
Ryte atsikeliam. Po dušą ir tualetą kiti riados gyventojai laksto basi, nors muiluotas vanduo ir tai, kas ko nepataikė į tualetą kaupiasi balose terasos viršuje. Mūsų vaizdelis nesužavi. Mes dviem pirštais apsiskalaujam ir užteks. Dar ant stogo randam vėžliukų. Vargšiukai... Gal juos specialiai ten užtempė, turistų džiaugsmui. Vyrukai nubėga nupirkti vandens, chėbra šluojasi, tvarkos... Pusryčiams arbata, bandelės, sviestas, sūris. Bekramsnodami stebime kiek užsimiegojusių ir užtinusių riados gyventojų išlenda iš savo kambarių. Susikraunam šmutkes ir atsiskaitom su savininke (berods prancūze). Išeidami apsižvalgome ir suprantame, kad net diena mes įėjimo į riadą nerastume, nes reikia užsukti nuo pagrindinio keliuko (jei galima taip pavadinti, nes į pagrindinį jis nelabai panašus) dar tris kartus, einant keliuku, kuris negrįstas niekuo, ir stovi balos su pliurza... Žvelkime pozityviai, visokia patirtis reikalinga, tik gaila, kad tie kambariai toli gražu ne pigiai atsėjo. Jemaa el Fna aikštė ryte pilna šiukšlių, žmonės šluojasi. Bet sulčių ir riešutų kioskeliai turbūt dirba ištisą parą. Ta proga ir įkalam apelsinų sulčių... Laaabai skanios, ir tik 3 dh (1 lt.) Skambinam į nuomos punktą, kad mašiną privarytų arčiau, nes pagal žemėlapy velniai žino kur užsisakėm (atrodė pora km, bet su lagaminais tas kelias dar pailgėja). Kol laukiam mašinos, taksistai siūlo mums savo paslaugas, bet greit palieka mus ramybėje. Atvaro mūsų mašinytę. Tikėjomės Dacia Logan, o atvaro Suzuki Celerio (tokia praktiškai be bagažinės, į Yaris panaši). Ups... mūsų keturių daiktai netilps... Na, bet kažkaip sukišam. Svarbiausia galinio stiklo neišstumti. Nufotografuojam visus įbrėžimus. Mašiną atvaręs vyrukas nelabai įkerta angliškai, bet kaina mes laaabai patenkinti (nors dabar arba pakėlė, arba nusiderėjom, kai laiškais susirašinėjom, nes jų puslapyje jau pora eurų brangiau), o ir mašinos rida – 10810km. Mašinų nuomos tinklapiukas. Na ką, pirmyn!

Pirmas darbas- pasirūpinti bendrakeleivės apranga, kol esam didesniame mieste. Bandom važiuoti ten, kur nupasakojo riados savininkė. Toli horizonte pamatome keistus debesis. Ne, ten ne debesys! Ten kalnai su sniegu!!! Vau! Toliau ieškome parduotuvių. Važiuojame gal moderniu alia prospektu, dvi kelio juostos į vieną pusę, tada žalioji zona su šaligatviais, medžiais, gėlėmis, suoliukais, ir dvi kelio juostos į kitą pusę. Šalia stovi prabangūs viešbučiai. Na lendame kur giliau, ir mažiau prabangos. Surandame ir gan sėkmingai apsiperka! Na, dar užsukame pavalgyti, nes kažkaip jau pilvai urzgia. Nuostabus tadžinas! Niam niam! Įkalam arbatos, lepioškių, salotų ir į trasą!
Važiuojam per Atlaso kalnus. Šiandienos tikslas – Ouarzazate (lietuviškai Uarzazatas)! Vieni vaizdai keičia kitus. Iš pradžių jaučiamės kaip Meksikoj: daug aukštų kaktusų, net pabandom jų vaisų paragauti, tpu, tpu kokie rūgštūs, susibadėm pirštus, net liežuvį, maža to, įlipau į š... Vėliau matom vaizdus kaip mėnulyje – augmenijos nerasta, dar vėliau atsiradom arti snieguotų viršūnių. Važiavom ir stebėjomės krovinių pervežimo ypatumais: prikrauta mašina šiaudų kitkų gerokai daugiau, nei siekia priekabos ilgis ir bortai, tik saugokis, kad neužkristų. Arba kalnų keliais veža antrame (o gal jau trečiame) aukšte stovinčias karves ant tokių alia grotų. Viena, mums važiuojant iš paskos, paslydo ir daugiau nebeatsikėlė... Nemalonus vaizdas, tai jau tikrai. Sustojam ties kalnų perėja. Vietiniai pardavinėja fosilijas (kalnų kristalus, suakmenėjusius moliuskus ir t.t.). Pradedam fotografuotis, o ten lietuvės! Iš pradžių pagalvojau, kad ten mūsų bendrakeleivio pažįstamos, nes kažkaip jis iš kart prie jų nuėjo pasikalbėti. Galvoju, na čia taip geras, susitik gi tu man kažkur Maroko kalnuose pažįstamą lietuvį. Bet pasirodo ne, tiesiog kiekvienas tautietis svetur – senas pažįstamas. Važiuojam toliau. Jau sutemo. Norėjau užsukti į Ait Ben Haddou. Deja, nemačiau nei nuorodos nieko, nors akylai stebėjau ženklus. Privažiavom Ouarzazate, palei dalį miestelio eina siena, ir stovi kariškiai su automatais... Brrr... paskaitau gide, kad Prancūzų okupacijos metu čia buvusi kariuomenės dislokavimo vieta berods. Aišku viskas. Užsipilam benzo Afriquia degalinėj (argi nežavu) ir ieškomės viešbučio. Sustojam prie vieno, vaikinai eina sužinoti kainos. Liksim nakvoti čia. Tai nėra pigus viešbutis Maroko kainomis, tačiau po paskutinės nakties bendrakeleiviai nenori rizikuoti poilsiu. Na, ką, einam. Bepildant lapukus iš kur mes atvykom, kur vykstam, vardo, pavardės ir profesijos į viešbutį užsuka dar vieni lietuviai. Geras! Mergina tarėsi dėl sąlygų su viešbučio darbuotoju, o mes su jos bendrakeleiviais apie tolimesnius kelionės tikslus. Jie po poros dienų važiuos į dykumą, kaip ir mes. Tik jie ruošiasi vykti į Mhamid miestelį (skaičiau, kad ten mažiau nutrypta turistų, tačiau ir kopos žemesnės), o mes į Merzougą. Na, keliai skiriasi. Ne tik dėl dykumos, bet jie ir neapsistojo tame viešbutyje.

Kovo 11 d. Ketvirtadienis Ouarzazate-Ait Ben Haddou-Todra Gorges
Atvažiavom naktį ir tik ryte pamatėm vaizdą pro langus. Vau!!! Sėdim balkone, priešais palmių giraitę, o už jos nuostabaus grožio kalnai, tokie kaip netaisyklingi tortukai. Laabai gražu! Vien dėl vaizdo verta čia apsistoti! Ryte pusryčiaujam: švediškas stalas, daugybė visokių bandelių, dešros yra, tik daržovių mažoka. Vis dėl to sukamės atgal, pravažiuojam Atlas filmų studiją (na čia pateikiama informacija išsiskiria, nes vienur rašoma, kad būtent šioje studijoje, kitur rašoma, kad filmuota Ait Ben Haddou miestelyje tokie filmai kaip: „Gladiatorius“, „Mumija“. Taip pat žinau, kad kažkur Maroke filmuoti filmai: „Babelis“ su Brad‘u Pitt‘u, „Žalioji zona“ su Matt‘u Damon‘u, „Laiko smiltys“).

Važiuojam ieškoti Ait Ben Haddou – miesto tvirtovės, saugomo Unesco. Dienos metu tai nėra ką ieškoti, ten aiškiau negu aišku. Einame link tvirtovės, o pardavėjai bando išsiaiškinti mūsų tautybę. Ir kuo mes tik nebuvom: ir čekais ir slovakais, ir suomiais, bet populiariausia tai rusai ir lenkai: Rus? Polonia? Pasigrožėję tvirtove, pastebėję užsieniečių perkėlimo asilais per upę ypatumus, grįžtam atgal. Čia jau visi prekeiviai kaip vienas šaukia: come Lithuania come! Mūsų kelionės draugas sugalvoja nusipirkti djellabą (toks vyriškas apsiaustas su kapišonu ir šonuose skylėmis rankom įsikišti). Ilgai vyko derybos, net nufilmavom tą procesą. Nusiderėjo, ir nemažai, dar žmonai karolius išpešė. Šaunuolis! Kitas pardavėjas, kadangi iš jo nieko nepirkom, šaukė: Lithuania is not correct! Žvengėm. Kai kurie posakiai tapo kelionės perliukais. Dar siūlė keistis marškinėliais, klausė ar neturim dar ko nors mainyt.

Atsigeriam arbatėlės su puikiu vaizdu į tvirtovę, net nusideram, tik padavėjas prašė nieko apie tai nesakyti šalia sėdintiems anglų turistams. Pirmą kartą susiduriam su plačiai aprašytais tualetais, kuriuose nėra tualetinio popieriaus, tik kibiriukas ir šlangutė. Na ką, lekiam atgal. Vėl pravažiuojam Ouarzazate ir traukiam link Baumalnės. Bevažiuojant slėniais pastebėjome kažką blizgant tokiais mažais ploteliais ant žemės. Stojam ir einam pasicekavinti. Gi druska! Ant žemės! Geras! Ot šiaurės vaikai...
Nuo Baumalnės važiuojant keliuku link Msemir miestelio slepiasi simpatiški serpentinai ir atsiveria „pirštiški“ kalnai. Labai įdomūs... ir šiaip vaizdai keri... Laiks nuo laiko pravažiuojam tokį kelio ženklą: mašinyte ir nuo jos į šonus tyškantys trys purslai. Mintis tokia, kad reiks važiuoti per vandenį turbūt. Bet kiek važiavom, ir tą ženklą matėm, niekur nebuvo to vandens...Cha, nebuvo, tai bus! Atvažiavom! Per kelią bėga upė. Visos mašinos stoja vien paskui kitą. O mūsų mašinytė toooks guzikas, pakels srovė ir nuneš. Tai štai kas gali būti kur yra šis kelio ženklas!Bet kaip apmaudu !!! Aš tiek apie tuos serpentinus skaičiau ir še tau... O gal dar nuslūgs??? Bet grįžta šveicarų dviratininkai (gal ir ne šveicarai, bet apsirengę marškinėliais su šveicarų vėliava) iš anos pusės, ir patikina, kad už 10 km bėga tokia pati upė per kelią, tik kokių 2 metrų gylio... Na tada šią upę bandyti pravažiuoti nebėra prasmės... Na, jau turiu priežastį grįžti į Maroką. Sukamės atgal. Grįždami sustojam kavinukėj su vaizdu į tuos pirštiškus kalnus. Suvalgom patį skaniausią vegetarišką tadžiną! Skanus marokietiškas maistas. Mėgstu troškinukus su daržovėmis. O mano brangiausiąjį veža arbata: stipri žalia arbata su šviežiomis mėtų šakelėmis ir daug laaabai daug cukraus. Dar ją vadina „berberian whisky“. Pavalgome ir aptingę važiuojam link Todra Gorges.

Važiuojame link Tinghir miestelio, kuris pasirodo visai nejaukus. Pasukus link tarpeklio kelias veda palei rudus kalnus ir palmėmis apaugusias šalikeles. Moterys apsirengusios kažkaip kitaip. Sustojam prieš tarpeklį. Ateina berberas, siūlantis pirkti kilimus. Bet į lėktuvą kilimo neįsidėsi (ypač į ryanairą, nors paskui matėm chėbra šviestuvų parsigabeno), kitas klausimas, ar mus reikia kilimo ;). Paklausia, gal turim ką keistis, gal turim vaistų. Ne, ne, neturim, tik kokį kilogramėlį. Bet neaišku ar patiems mums čia jų neprireiks... Einam tolyn ir prieš akis atsiveria kvapą gniaužiantis tarpeklis. Vau... Įspūdinga. Tiesa, grįžtant atgal, visai jis neilgas pasirodo. Bet vertas dėmesio. Aukštį sunku nusakyti. Siauras, atrodo, kad sienos slegia. Skaičiau, kad kai pradeda tirpti sniegas kalnuose, patvinsta išdžiūvusios upės, per kelias valandas gali susidaryti didelės vandens srovės. Tai šioje vietoje apie kylantį vandenį negali net pagalvoti, nes srovė nuplaus kaip skruzdę.Grįždami atgal pamatom kempingą, užsukam. Turi ir nekemperistams ką pasiūlyti. Pasiliekam čia nakvoti. Užsisakom ir vakarienę su pusryčiais. Pasiklausom kvietimo į maldą. Įdomiai skamba temstant, šviečiam vos vienam – kitam žiburiui. Einam vakarieniauti. Maisto prinešė visą stalą skirtingų patiekalų. Kemšam, o kaip skanu! Išgeriam marokietiškos arbatytės („berberian whisky“ taip sakant) už Lietuvos nepriklausomybę ir einam dar į lauką pasėdėti. Man iš galvos neišnyksta tarpeklio vaizdas, tad pasiūlau ryt iš ryto dar kartelį nulėkt, bet daugiau norinčių neatsiranda, teks važiuoti link Sacharos.

Kovo 12 d. Penktadienis Todra Gorges-Erfoud -Merzouga
Ryte atsikeliam septintą valandą. Valgyt nieko nėra, padavėjo ar šeimininko, ar kas ten jis, irgi nėra. Pasitąsom po sodelį, pafotografuojam apelsinmedžius ir citrinmedžius, augančius prie baseinėlio, padrybsom gultuose ir pagaliau gaunam pusryčius: lepioškių, apelsinų, ir gal serbentų uogienės, sūrio, medaus, aliejaus, kavos, šviežių apelsinų sulčių. Sotūs pirmyn į kelią link Merzougos! Keliuose nemažai policijos. Jie pasistato ženklus, panašius į mūsų alia „muitinė“, prie kurio būtinai turi sustoti. Taigi, važiuojam iš miestuko kokiais 64 km/val. Stabdo! Ups! Pasižiūri, pakalba ir rodo važiuoti. Mano brangiausias vis dar nesuprasdamas klausia ar duoti dokumentus! Policininkas rodo važiuoti. Tas dar stovi, mes jau trise klykiam važiuoti!!!!! Galvojam, aišku, turistai, jei ne jiems, tai šaliai oho kiek pinigų palieka, tai gal todėl tokie geranoriški, gerbia turistus. Lonely planet gidas rašo, kad jų karaliaus Mahommedo VI planas per 2010 metus sulaukti 10 milijonų turistų Maroke. Bet paskui paskaičiau Dariausb aprašymą apie Maroką ir supratau, kokie mes naivūs buvom. Mums tiesiog pasitaikė atlaidūs policininkai.

Sustojam Erfoud miestelyje, nes norisi valgyti juodai. Einam į kavinukę... Na ten toks jausmas, kad turi atskirą meniu turistams, nes kainos ohoho. Naiviai tikimės, kad porcijos bus didelės. Deja, porcijos irgi nenustebina. Tai pavalgom brangiai ir šiaip sau. Dar pasiūlo nueiti į rūsį fosilijų pažiūrėti. Kainos neklausiam, bet akmeninių moliuskų dydis tikrai stebina. Pakelėse taip pat pilna prekiaujančių fosilijomis. Net berods jų fabriką pravažiuojame.

Žalia, gražu, daug palmių. Paskui palmes keičia juodžemio vaizdai, su toli, toli esančiomis ryžomis kopomis. Grįžus namo pasidomėjau tuo reikalu ir išsiaiškinau, kad tas „juodžemis“ yra Sachara, tiksliau viena iš jos dalių – regas, skaldingoji dykuma... Įvažiavus į Merzougą pilna alia kioskelių. Kaip sakė mergina, iš kurios pirkau gidą, Erika, kad kelionės į Sacharą pačios mums susiras. Taikliai į dešimtuką! Taip ir buvo. Mes turėjome atsispausdinę vieną nuorodą, kurioje aprašyta labai šauni kasbach (tvirtovė), tačiau viena problemėlė... pamiršome pasiimti atspausdintą jos aprašymą... Na kas belieka, važiuojam nosies tiesumu... Mus pradeda sekti vienas berberas, važiuojantis ant mopedo. Nori pasiūlyti kelionę į dykumą, bet mes bandom ignoruoti jį... Nuvažiuojam iki vienos Kasbos. Vyrai eina klausti kainų, mes sėdim mašinoj ir laukiam, o tas berberas pasislėpęs už kopos (matyt tokia situacija ne pirmą kartą)... Grįžta vyrai pikti, nieko nesusiderėję. Žinome, kad žygis į Sacharą ir atgal su kupranugariais maistu ir nakvyne turi kainuoti apie 300 dh. Jiems pasiūlė galutinę kainą už 500 dh ir arogantiškas veidelis pareiškė, kad amerikiečiai moka 800 dh... Eina švilp... Mes lietuviai, ir tikrai nemokėsim! Sukamės ir važiuojam atgal. Išlenda berberas su mopaku iš savo slėptuvės. Vėl bando su mumis kalbėtis. Sustojam. Pasiūlo nuvažiuoti į jo ofisą. Davai, važiuojam! Už kelionę į 350 dh, bet nusideram iki 310 dh. Ok 10 dh nepakeis gyvenimo (3,33lt). Nuveža į Kasbach, ten mes susinešam daiktus, yra dušas, tualetas, tiesa vandens spaudimas nekoks, bet gyventi galima. Pradedam ruoštis, o mūsų berberas (berods vardu Hassanas) važiuoja toliau žvejoti turistų. Mes pagulinėjame, užsisakome arbatos, fotografuojamės (nes Sachara prie pat durų)... Ateina mūsų vedlys ir ruošiasi sodinti ant kupranugarių. Pasiimam kuprines ir miegmaišius. Pasiūlo miegmaišius palikti, nes bus švari patalynė, bet mūsų nesužavi ta idėja, nes savas miegmaišis yra savas (iš tikrųjų nemelavo, buvo švari, balta patalynė). Užsėdam ant kupriukų. Buvau girdėjusi įvairių istorijų, kad jie turi blusų, kurios šokinėja ir kandžioja ir pan. Bet viskas buvo gerai ir gandai nepasitvirtino. Nesakau, kad buvo super patogu joti, bet skųstis negalėjau. Tiesa, bendrakeleivei šiek tiek buvo kreivai balnas surištas. Tai jausmas buvo ne koks, nes visą laiką atrodė, kad krenti... O vaikinams dar labiau nepasisekė: į kopą joti gerai, o žemyn – sėdi ant kiaušinių ;). Bet grįždami išmoko vieną gudrybę – žemyn leidžiantis atsilošti. Berberiukas, kuris mus vedė, pusiaukelėje pasiūlė sustoti, užlipti į kopas, pasifotkinti. Taip ir padarėme. O atjoję iki savo palapinių nubėgome palydėti saulėlydžio. Saulei leidžiantis kopos dažosi skirtingomis raudonai –rudomis, oranžinėmis spalvomis, jų atspalvių atspalviais, nusileidus saulei – iškart patampa pilkomis. Ir iš karto atšąla. Einame link palapinių, kurios sustatytos ratu. Viena didelė kaip salė, o kitose paklotos po 2 miegamąsias vietas. Vėliau bekalbėdami išsiaiškiname, kad tas arogantiškas tipas, kuris mums siūlė kelionė už 500 dh, net neturi savo palapinės Sacharoj, o nuomojasi iš tų, kurie turi, ir visus turistus iš skirtingų vietų pirkusius keliones (kurios irgi neturi savo palapinių), suvaro į vieną stovyklavietę. Žodžiu biznis toks. O mes čia visai vieni! Lafa!
Atsisėdam toj palapinėj –salėj. Ateina berberas pabendrauti su mumis. Pasirodo jis jaunas (sunku nusakyti jų amžių iš pažiūros), 23 metų, turistus vedžioja nuo 18 m. Tas savininkas Hassanas padeda mūsų vedlio šeimai, nes šeima toli, kalnuose gyvena. Klausiam, tai kiek tas toli? Na, gal 20 km. Paskui klausinėjom ar buvęs Marakeše, nes jis mums nepatiko. Tai nebuvęs. Ruošiasi vesti po 3 metų, kai bus 26 m. Dar pasakojo, kad alžyriečiai blogi žmonės, nes marokiečius, kurie turėjo ten namus, išvarė ir uždarė sienas. Na pakalbėjom apie šį bei tą. Šiaip mažai ką jis žinojo. Klausėm kiek kainuoja kupranugaris, tai tepasakė, kad laaabai daug. Dar parodėm jam nuotraukas iš Lietuvos, kur tuo metu buvo priversta sniego, o tuo metu kitas vyriškis paruošė mums valgyti. Iš pradžių buvo sriuba, po jos laaabai skanus vištienos tažinas, pjaustytas apelsinas ir arbata. Paskui pagrojo, bet mes pasakėm, kad jis neprivalo to daryti, jei nenori. Tai ir nebegrojo... gal ne taip suprato, gal įsižeidė, nežinau... mes norėjom kaip geriau. Pasiūlėm jam viskio, jis atsisakė. Sakė negeria dėl to, nes labai daug berberų yra prasigėrusių. Pavakarojom. Ir susiruošėm į tualetą, kuris, kaip vaikinukas išsireiškė: everywhere. Na visur tai visur. Bet lauke šalta, vėjas pučia... vaikinams paprasčiau, svarbiausia ne prieš vėją, o merginoms tai ką aš žinau.

Kai visiškai sutemo, pamatėme kitą grožį – dangų! Žvaigždžių buvo devynios galybės, laaabai daug ir visos taip žemai, žemai! Tik mėnulio nesimatė. Išsiaiškinome, kad jis pasirodo tik 24 val. Na užsistačiau žadintuvą. Buvo delčia, bet gal vis ką nors išvysiu... Deja, nesugebėjau prisiversti atsikelti. Na ką, antras pretekstas grįžti į Maroką – per pilnatį. Mūsų palapinė buvo kampinė, kažkaip labai gerai išsimiegojom. Tik kolegom nepasisekė, nes pūtė vėjas ir nešė smėlį į vidų :(.

Kovo 13 d. Šeštadienis Merzouga-Ouarzazatas
Ryte pasigirdęs plojimas rankomis mus pažadino pasitikti saulėtekio. Labai greitai ji kyla! Papusryčiavom tradicinių marokietiškų pusryčių ir ant atgal jojom ant kupranugarių. Parjoję davėm savo vedliui 50 dh arbatpinigių. Gal ir nedaug, bet vaikinas pripratęs prie to reikalo. Ne toks jis naivus, kaip mums pasirodė vakar vakare...
Grįžom į savo kambarį, dingo vanduo. Tada persikraustėm į kitą, nusiprausėm ir susiruošėm dar arbatos atsigerti. Padėjėja (ar kas ten) tokia vištelė nesugebėjo arbatos per nžn kiek laiko atnešti, bet tuo tarpu pabendravome su Hassanu. Na jis vyresnis, ir tikrai daugiau žino už mūsų tą vedlį. Mes bandėm pagirti, kad labai gerą darbuotoją turi, kuris nei geria, nei rūko. Šis atrėžė, kad tie, kurie geria ir rūko, pas jį nedirba. Uuu, stipru! Bet mums kaip klientams tai super. Paskui siūlė kitą kartą joti į dykumą kelioms dienom. Iš tikrųjų nebuvo to jausmo, kad esi bekraštėj dykumoj: tai kalnai matėsi, tai horizonte žaluma. O sakė, jei eini gilyn į Sacharą, tai dingsta ir augalai, ir jau tada kiek akys užmato – tik oranžinis smėlis. Mums pasisekė, kad mes buvom ne sezono metu. Sakė, tokiu metu tik marokiečiai atostogauja, o jau nuo balandžio prasideda užsienio turistų sezonas. Kvietė į moterų bagių rungtynes.
Dar paklausėm patarimo kaip mums geriau važiuoti link vandenyno, nes tuo pačiu grįžti nesinori, juk norim kuo daugiau pamatyti. Hassanas pasiūlė mums kitą kelią, parekomendavo kur pavalgyti. Susikrovėme šmutkes ir išvažiavom. Tikrai maloniai pabuvom. Nesijautė tokio dalyko, kad jei jau mes „paimti“, pinigai gauti, tai nėra reikalo vargintis ir skirti dėmesį. Jei kam bus aktualu, įdedu nuorodą: Kelionės į Sacharą.

Iš tikrųjų kelias buvo kitoks, gal prastesnis, bet vaizdai irgi kitokie: vienur atrodė, kad važiuojam Savana, matėm kaimenes kupranugarių, kalnai tokie įdomiai nutrupėję, įvairių formų. Pravažiavome Draa slėnį. Galvom nuvažiuosim toliau, bet bevažiuojant nusprendėm, kad vėl nakvosim Ouarzazate, tam pačiam viešbutuke. Sustojom Nkob kaimelyje atsigerti kavos kavinukėje, kur pilna vietinių (mes dvi mergos buvom įvykis, bent jau taip pasirodė), pasipirkom maistuko, pepsi, fanta – stikliniuose buteliuose, 1lt. Lepioškės- apie 30 centų, ką tik keptos. Mano brangiausiajam netgi pasiūlė mėsos su bandele, nuo ką tik atkąsto sumuštinio. Bet kažkodėl jis atsisakė :). O dėl ko tikrai gaila, tai, kad neparagavom vietiniam kišlake gatvėje kepto tadžino... na bet tai trečias dalykas, dėl ko reikia sugrįžti į Maroką!

Netoli Ouarzazatės pamatėm nuorodą link krioklių. Važiuojam? Važiuojam!!! Keliukas ne koks. Kalnai nutrupėję, visas kelias toks alia skaldelė, bepročiai mes, avantiūristai, kitais nepavadinsi... Atvažiuoja iš priekio turistai, išsinuomoję džipus su vairuotojais, o mes tokiu keliu su savo guziku... ant kiekvienos duobytės aikčiojam: uoj šarnyrai, šarnyriukai... ir privažiuojam duobę, kurios tikrai mūsų mašinytė neįveiks... Sukamės atgal. Sutinkam dar vienus tokius pat bepročius su maža mašinyte, bandom paaiškinti, kad nepasieks krioklių, bet jie važiuoja toliau. Na, mūsų reikalas įspėti. Išvažiuojam vėl ant normalaus kelio ir bevažiuodami pamatom nuostabius kalnus. Atrodo kaip pyragėliai, tik labai jau išgraužti vandens. Nepamenu kas, bet mums pasakojo, kad prieš 3 savaites čia buvo liūtys, kokių nebuvo 3 metus. Norėčiau stovėti toje vietoje, kai pro tuos kalnus veržiasi galinga vandens jėga! Jau dabar vaizdas gniaužiantis kvapą, o tada būtų kažkas tokio. Na bet kitus tada sunkiai pravažiuotume. Jau vieno užpilto kelio pakako.Pavažiavę toliau, pastebime, kad pradeda žydėti gėlės. Dar prieš pora dienų jų tiek nebuvo. Ir nuo kalnų jos žydi tose vietose, kur nesenai bėgo vandens upeliai. Nuostabu!
Jau visai netoli Ouarzazate pravažiuojam visuotinį šiukšlyną. Nesupratom pokšto, bet pilnas visas laukas plastikinių maišelių tokiame grožyje... Na, bet yra kaip yra, svarbu patiems neprisidėti prie to vaizdo.
Privažiuojam Ouarzazate, tas pats viešbutis, statomės mašiną, numetam šmutkes ir einam į centrą. Ten veiksmas vyksta: pilna žmonių, turistų, vaikų. Pasišlaistėm po turgų ir prisėdome vienoje kavinėje. Kol nešė maistą, stebėjom klientų pasiskirstymo subtilybes, nes viena šalia kitos įsikūrusios trys kavinės ir tik vidurinėje yra žmonių. Pakirtome, pasiklausėme vietinio, norėjusio mums pagroti kažkokiu tautiniu instrumentu ir pasivaikščiodami grįžom į savo viešbutuką. Ten įkalėm dezinfekcinių priemonių: dvi besibaigiančios Jemeson‘o mikstūras. Pribaigėm likučius ir nuėjom miegoti. Butelius palikom. Ką viešbučio tvarkytojos pamanė neaišku, nes jau ir Lietuvoje rasti 2 litrus tuščios alkoholio taros būtų stipru, o čia musulmonų kraštas. .. Tiesa, tame viešbutyje buvo net naktinis klubas ir įvairių gėrimų pristatyta ant staliuko. Bet tie buteliai jau toookie apdulkėję, tikrai senai nenaudoti, gal daugiau atlieka dekoracijos vaidmenį. Juokiamės, kad galės ir mūsų pastatyti į kolekciją.

Kovo 14 d. Sekmadienis Ouarzazatas-Agadyras-Aglou
Ryte papusryčiaujame. Dar atsigeriam kavos sėdint prie mini baseinėlio lauke ir čiuožiam link vandenyno. Kelias neatrodo labai žavingas: staigūs posūkiai ir serpentinai. Ouarzazatėj viešbuty ankščiau sutikti lietuviai skundėsi, kad sunku buvo vairuoti, nes jie kaip tik tada atvažiavo nuo Agadyro, link kurio dabar mes važiavome. Tai pagalvojom, oho, naktį čia tikrai ir baisu, ir sunku vairuoti. Reikia įskaičiuoti tai, kad motorinėms priemonėms, važiuojančioms 40 km/h greičiu leistina važiuoti be šviesų, taip pat ir asilams, mulams, žmonėms. Ir jei neklystu, tai čia buvo 2007 metų ralio trasa Paryžius – Dakaras (trečias etapas buvo Nador – Er Rachidia, o ketvirtas Er Rachidia - Ouarzazate, penktas Ouarzazate – Tan Tan). Ženklų su upe per kelią buvo daug, kai kur matėsi, kad keletą savaičių atgal siautė stichija. Vienoje vietoje per kelią vėl teka upė, tačiau negili ir guzikas saugiai įveikia kliūtį.

Ant kelio pilna lariokų, parduodančių keramikos dirbinius, įvairius akmenis. Sustojam pasižiūrėti. Bendrakeleivius apgavo besiderant: lyg ir sutarė, kad suvenyrai kainuos 80 dh, bet kai reikėjo atiduoti grąžą, pasidarė 90 dh. Atseit tiek gi ir susitarėm! Na sugadino nuotaiką. Aišku, kai pagalvoji, kad tai tik 3 lt, bet pats faktas. Kažkur skaičiau, kad būtinai reikia paspausti ranką, tada jau sandėris baigtas. Na, bet dabar yra kaip yra.

Artėjome po truputį link Agadyro: pravažiavus kalnus, laukai tapo žali, žali, atsirado argano medžių, pievose žydėjo gėlės. Sustojome sukirsti dešrytės ir ištiesti kojytes. Ir vėl į trasą. Pravažiavome išdžiūvusį ežerą ir nesupratom pokšto, juk dar ne vasara. Pagal žemėlapį ežeras yra, pagal vaizdą - tik tokie alia druskingi ežero kraštai. Kada tas ežeras dingo, neaišku... Pravažiuojam Taliouine apylinkes, kuriose auginamas šafranas. Pilna žalių terasų. Būtų neblogai nusipirkti šafrano, bet nebuvo laiko ieškoti... Arčiau Agadyro kelias platėja. Lenkiam sunkvežimiukus, pilnus apelsinų dėžučių (gal ir į Lietuvą atkeliauja, su juodu rombo lipduku). Matėm tokiuose sunkvežimiuose vežant ir žmones 100 km/h greičiu. Vaizdas šiurpina. Nesakau, kad pas mus niekada to nebuvo. Tėvai dar tai prisimena tokius pasivėžinimus po kolūkius, bet mums jau kažkaip neįprasta... O jei pagalvoji kas būtų, jei koks vienas iškristų... Važiuojam sekmadienį. Pakelės soduose pilna piknikų: su šeimomis iškylauja tirštai. Tik susimąstai ar gi nėra ramesnių vietų, kur nors toliau nuo greitkelių?

Agadyrą paliekame šone, ir toliau lekiame link Tiznit miestuko. Sustojam kažkokio miestuko vietiniam turgelyje vaisių. Pasveria apelsinų, bananų, pomikų, dar kažko, ir sako 800 dh (266 lt)! Kiek???? Jūs ką? Ne, ne, juokauju, čia kaina britams, jums – 40dh. Geras pokštas.

Mūsų galutinis tikslas – Sidi Ifni. Bet sustojame ant vandenyno kranto esančiame miestuke – Aglou. Vyrukai nueina pažiūrėt nakvynės. Na ką, nakvojam čia. Viešbutis ant vandenyno kranto. Na vidus primena kažkiek tarybinių laikų viešbučius, bet mes čia tik pernakvosim. Nusimetam šmutkes ir einam pasivaikščioti. Palei vandenyną padaryta promenada, kur visi vaikštinėja pirmyn atgal. Čia viena marokietė, apsirengusi pagal europinius standartus (bliuzele ant petnešėlių) kabino kažkurį mūsų vyruką. Šie buvo ryškiai pamaloninti. Na, o mudvi su bendrakeleive tikėjomės, kad grįžus nerasim jos prie viešbučio durų :D. Būtų tikrai neeilinis potyris. Taip pat matėm pagyvenusio, labai menko grožio europietę su jaunu, simpatišku marokiečiu... Spėkit kokie gi ryšiai juos gali sieti... Pasitąsėm, palydėjom saulėlydį į vandenyną ir parėjom į kambarius. Truputį pavakaroję, ėjome anksčiau miegoti, nes iškilo tokia problema, kad mes miegam ilgai, iki 8-9 val., o mūsų bendrakeleiviai keliasi anksti - apie 6 val. ir iš ryto neturi ką veikti. Na įsivaizduoju, kad užknisa tokia situacija, bet mes nemiga nesiskundžiam, ir nesinori anksti iš lovos verstis per atostogas nors tu ką...

Kovo 15 d. Pirmadienis Aglou-Sidi Ifni-Sidi Kaouki
Papusryčiaujam vieni iš pirmųjų. Iš vakaro matėm vokiečius banglentininkus, tai jau pusryčiai ruošiami ir jiems. Važiuojam link nuostabaus grožio vandens ir vėjo padarytų arkų - Le gzira paplūdimio, esančio prie Sifi Ifni. Einam pasivaikščioti. Laaabai gražu. Prisirinkom kriauklyčių, akmenukų. Netgi radom išmestą į krantą įspūdingo dydžio medūzą. Gerai, kad atvažiavome iš ryto, nes visą laiką buvo toks jausmas, kad vanduo artėja. Tai gali būti toks variantas, kad nueini, prasideda potvynis, ir nebėra kaip grįžti... Pasėdėjom, pavalgėm. Prisistatė laukinių, ten gyvenančių šuniuko pora. Jie nekvaili, vandenyno vandens nelaka, tai bendrakeleivis įpylė jiems į indelį gėlo. Grįžtant atgal pastebėjome ką tik iš vienos arkos nukritusį į smėlį akmenį. Ups, gerai, kad mūsų ten nebuvo ir galvos liko sveikos. Pasivaikščiojom, pasigrožėjom, sėdom į mašiną ir lekiam link Essaouiros (lietuviškai Savira, žavi mane lietuviški pavadinimai, kai paskui ieškok informacijos neieškojęs, nerasi). Privažiuojam Agadyrą. Ohoho miesto dydis, visas baltas, iš pažiūros visas naujas, modernus. Neužvažiavom, ir dėl to džiaugėmės. Eismas intensyvus, ant kiekvieno žiedo stovi policija. Nžn ką ten daro. Pravažiavom, kaip supratom, aplinkkeliu, tai mums pasisekė, nes net nebandėm įsivaizduoti kas dedasi centre.

Toliau važiuojant žali vaizdai, daug žydinčių augalų, kermėkai ten pievose kartu su kaktusais auga, daug argano medžių. Pasirodo pastarieji įrašyti į UNESCO pasaulinių biosferos rezervatų sąrašą, kadangi Maroko pietvakariai – vienintelė vieta pasaulyje, kur argano medžiai auga. Iš vaisių kauliukų spaudžiamas argano aliejus, kuris naudojamas maistui, kosmetikai, medicinai. Kiek žinau anksčiau (o pavieniai žmonės ir dabar) surenka kauliukus iš ožkų kakučių (nereikia mėsingos dalies gramdyti nuo kaulo, nes ji būna suvirškinta), išdžiovina, suskaldo su akmenuku ir išspaudžia aliejų. Pamatėme ir mes ožkas, besikarstančias po argano medžius.Pakelėse apstu kooperatyvų iškabų, kuriose kviečiama nusipirkti aliejaus, išspausto šaltuoju būdu, nesugendančio net 2 metus. Taip pat daug žmonių pardavinėja jį pakelėse, kaip pas mus braškes. Na, mes nenusipirkom, nes nelabai įsivaizdavom kaip jį atskirti nuo paprasto aliejaus. Be to, įsivaizduoju, kad tai nėra pigus dalykėlis, nes iš 30 kg vaisių išspaudžiamas 1 litras aliejaus, o ant vieno medžio užauga tik apie 8 kg jų. Na, bet dabar jau pikčiau, - dar viena priežastis sugrįžti į Maroką (jau pamečiau skaičių).

Pravažiavom bananų augintojų giraitę ir miestuką. Na kaip nesustoti ir nenusipirkti bananų. Skonis visai kitoks nei tų, kuriuos galime Lietuvoje nusipirkti. Nors ką norėti, pomidorai, ir tie skiriasi namuose auginti ir parduotuviniai, o čia bananai kelis tūkstančius kilometrų pakeliavę. Suvalgome tuos 3 kilus mašinoje vienu prisėdimu... Niam niam.

Planuojam Essaouiroje pora naktų nakvoti. Bet privažiavome beveik iki jos. Tada gautųsi jau trys nakvynės. Ei, chėbra, stojam kur nors arčiau! Pasiskaitom gidą ir sukam į serfingistų rojų - Sidi Kaouki. Sustojam prie vieno žavingo viešbutuko, lyg ir remontas... Na vyrukai nueina, ir grįžta rodydami, kad nakvojam čia. Nors vyksta remontas, bet labai miela prancūzė išskyrė mums pora sutvarkytų kambarių. Laaabai jaukus viešbutukas. Po kelių dienų atsidarys ir bus surfingistų užgultas, o dabar žymiai pigiau. Šeimininkė parekomenduoja kur pavalgyti – restoranas Delfinas. Na bandom ieškoti. Randam labai lengvai, nors tai greičiau užkandinė ant jūros kranto. Bet meniu kainos nežavi. Na, vėl viltis, kad porcijos bus milžiniškos (dabar galvoju, kad ta viltis nė karto ir nepasiteisino). Bet matyt surferių išlepinta vietelė, nes porcijos nedidelės. Ech, kitą kartą žinosim ;). Išeinam, visur tamsu, nieko nesimato, gerai kad prožikas rankinuke mėtėsi. Einam miegot.

Kovo 16 d. Antradienis Sidi Kaouki-Essaouira
Ryte papusryčiaujam, viešbutuko šeimininkė atsiprašinėja, mes jau pagalvojam, kad pusryčių nebus. O jie buvo, tradiciniai marokietiški pusryčiai. Viskas ore, dėl ko jaudinasi??? Susikraunam daiktus ir einam pasivaikščioti iki vandenyno. Atbėga vaikinukai pasiūlyti pajodinėti kupranugariais. Tai, kad dėkui, jau jojom, nesenai užpakalius nustojo skaudėti... Šiaip labai neįkyriai pasiūlė ir grįžo. Kaip tik atoslūgis, ir vaikai, ir moteriškės renka jūros ežius, vienas vyriškis nešasi maišiuką aštuonkojų gal. Net mums pasiūlo. Tik kur mes kepsim...?Sėdam į guziką ir minam link Essaouiros. Pakeliui sustojam pamatę ožkas medyje. Greit, greit nufotkinam. Prieky tingiai stojasi piemenys ir bando mus stabdyti. Skaičiau apie tai, kad kartais jie specialiai tas ožkas suvaro į argano medžius ir iš turistų reketuoja pinigus už fotografavimą. Mes didinam greitį. Tada užsimoja akmeniu!!! Bendrakeleivis, vairuodamas mašiną, matyt išmeta grėsmingą veido išraišką, nes piemenys greit atšoka.

Anksti atsibastom į Essaouirą. Pasistatom mašiną stovėjimo aikštelėj, atrandam marokietiškus parkavimo ypatumus: negalima palikti mašinos pastatytos ant bėgio ar rankinio žinote kodėl? Sustumdo visas viena paskui kitą, jei ateini mašinos pasiimti, ir ji kažkur vidury kitų mašinų, tai visas mašinas išstumdo, ištraukia jūsiškę ir paskui vėl gražiai sustumdo mašinas be tarpų. Susimokam už parkingą. Ten dirbantis marokietis pataria kur pavalgyti ir prašo pasakyti, kad jis mus atsiuntė, nes paskui ir jis ten gaus pavalgyti, ir einam pasižvalgyti po mediną. Pasitąsę grįžtam prie mašinos ir bandom susirasti nakvynę. Įdomumo dėlei vyrukai užeina į prabangiausiai atrodantį viešbutį su SPA, kurio kaina, jei gerai prisimenu 1500 dh naktis :D. Ieškom toliau. Susirandam viena vilą, bet siūlo gyventi vienam dideliam kambary keturiese, nes turi tik vieną laisvą kambarį. Na gal nelabai gerai, bet tingisi kažkur važiuoti ir ieškoti. Užpildom eilinį karta dokumentus ir einam gerti kavos kol mūsų kambary pristatys dar vieną lovą (kurios visai nereikėjo). Susinešam daiktus ir išsinešdinam pasižvalgyti. Neriam į mediną, kurioje mažos muzikos, kilimų parduotuvėlės, kavinukės, dailės galerijos. Nueinam iki bokšto, atsigeriam apelsinų sulčių, pasivaikštom po žuvų turgų, einam į suvenyrų parduotuvėlės . Žavu. Kiek ten nuostabių medinių daiktų iš tujos ir inkrustuotų citrinmedžiu! Vaikštom po žuvų turgų skirtą labiau vietiniams (bent jau turistų tikrai labai mažai ten), kuriame kvapas ne koks, bet kokių tik nepamatysi žuvų žuvelių. ..

Jei šis miestukas nors kiek mažiau būtų numindžiotas turistų, butų idealu. Ką veikiam? Gal einam žuvies pavalgyti į kioskelius? Einam! Šviežia žuvis, vėžiai, krevetės sudėtos ant ledo ir petražolių, priėjus tau ant padėklo sudeda pasirinktą laimikį, pasveria ir pasako kainą. Na ir prasideda derybos. Kol rinkomės, ir kito kioskelio pardavėjai šokinėjo, mojavo, kvietė pas save... Likom čia. Kad laaabai super skaniai padaryta būtų, tai nepasakyčiau. Bet neblogai. Nors kai kas iš mūsų kompanijos liko ir nepavalgę. Ėjom į turgų (ne žuvų, bet toks alia bendras). Žmonių žiauriai daug, bet toks jausmas, kad vietiniai vengia prie turisto net prisiliesti. Nusipirkom tokių sausainių, aplietų medum ir sezamu, laabai skanių. Dar pasivaikščiojom paplūdimiu. Vau koks atoslūgis! Vandenynas atitolęs kokius 300m. Visas paplūdimys apšviestas kaip stadionas ir chėbra žaidžia futbolą. Žavinga! Grįžtam namo, pavakarojam ir miegoti.

Kovo 17 d. Trečiadienis Essaouira
Rytas. Mūsų bendrakeleiviai sužino KAIP garsiai mano brungiausiasis knarkia... Yra pliusų, yra minusų keliaujant su kompanija. Bet, kad linksmiau keturiese keliauti, tai čia faktas.
Papusryčiaujam. Švediškas stalas, tik šviežiai spaustų sulčių negali išgerti kiek nori - po stiklinę gaunam kiekvienas ir viskas. Prisikemšam. Na man jau tos bulkos atsibodo. Šiaip aš jų nemėgstu, o kiekvieną rytą tai jau veee... Tiesa, čia buvo virtų kiaušinių!! Tik mes nelabai spėjom jų pagriebti. Vila ryškiai pritaikyta pasiturintiems europiečiams, todėl buvo devynios galybės pensininkų gal iš Olandijos?? Nelabai pagal kalbą supratom iš kur. Tai dėl jų mes negavome dviejų atskirų kambarių... Nors gal būtų per brangu ir būtume net neėmę.

Koks planas toliau? Į mediną! Jau ryte karšta. Banko termometras pusę dešimt rodo +39 laipsnius. Man kažkaip normaliai, net nesitiki, kad teisingai rodo. Turbūt neatrodė taip karšta todėl, kad vėjas nuo vandenyno šaltas. Nors mano bendrakeleiviai leipo nuo karščio... gal čia aš labai atspari karščiui, nžn...Einam apsižiūrėti visokių dalykėlių, rinktis ir pirkti lauktuvių, gerti apelsinų sultis, sėdėti kavinėse ir stebėti gyvenimą. Užsukam į vieną kavinukę pavalgyti. Kainos normalios, bet kažkodėl ji visai tuščia pačiame centre, kai kitos šalia pilnos?? Na, užsisako bernai po rinkinį, mes valgysim salotas. Atneša gėrimus. Toks jausmas, kad buteliai rūsy stovėjo min 10 metų... Kava užbalinta surūgusiu pienu. Pasakėm, kad kava bloga, na tai nunešė, ir kitos neatnešė (iš serijos: netinka?-eikit velniop!).... Atnešė alyvuogių, vaizdas toks, kad kažkas jas prarijo, iškakojo, ir vėl atnešė... Jau pasibaisėję laukėm toliau. Atnešė salotų ir tadžinų mini porcijas. Baigėm valgyti ir belaukiant sąskaitos pajutom toookį žolės kvapą, kad kvėpuoti nelabai buvo kuo. Galvojam, kur čia gatvėj visai šalia plėšia, kad taip smirda... Išeinam, lauke jokio kvapo!! Juokėmės, kad kavinė ryškiai ne iš maisto gyvena... Ir šiaip Essaouiroje kas trečias žmogus turbūt siūlo pirkti žolės (ir siūlo tik vyrams), tai pilna menininkų, hipių, Bobo Marlio antrininkų ir kitokių tipelių pritariančių šūkiui: make love not war!

Vidurdienį, per pačius karščius, mūsų bendrakeleiviai išvažiavo į vilą, o mes nusigrūdome vėl į turgų. Landžiojom po visokius užkaborius ir šiaip atradom įvairių dalykėlių. Vėl užėjom į žuvų turgų. Pasirodo yra stalai ir ten tau vietoj gali iškepti žuvytės. Pasiūlė, bet mes sudvejojom. Gal ir be reikalo. Toliau narvai su gyvomis vištomis, kurias labai greit paruošia vartojimui. Šviežiau nebūna! Jau buvom prisipirkę įvairios keramikos lauktuvėm, kai pamatėm šone žuvų turgaus kioskelį su užrašytom labai žemom kainom. Užsukam. Vaikinukas pardavinėja įvairius keramikos dirbinius, arbatas, prieskonius, kvepiančius muilus, argano aliejų ir t.t. Jis pradeda mums rodyti viską iš eilės, man jau atsibosta ir norisi išeiti... Kai pirkom keramiką, gerokai nusiderėjom, šio berbero kainomis vis tiek permokėjom juodai... Tai iš jo pirkdami prieskoninę nebesiderėjom...
Dar prisipirkom bananų ir ėjom pasivaikščioti gynybine siena, papietavom ir laukiam bendrakeleivių. Vėl einam valgyti žuvies tuose kioskeliuose. Jau dabar einam link to kioskelio, kur visaip mojavo vakar, kvietė. Pasirenkam ir kai pasako kainą, pasirodo ne taip pigu, nors ir kaina su bulvytėmis, salotomis ir gėrimais. Mes, mergos, pasakom ne, einam kitur. Tie nusileidžia, maždaug: gerai, gerai, už jūsų kainą. Ok, atsisėdam, pradedam valgyti. Niekaip neatneša gėrimų. Pasakom padavėjui. O tas vaikinukas, su kuriuo derėjomės pasako, kad už tokią kainą, už kokią valgom, gėrimai nepriklauso, maždaug jis subankrutuos. Sunervino juodai! Žinojau, kad visada, visada reikia paklausti dar ir dar kartą kas į tą kainą įeina. Na bet yra kaip yra. Prisiminsiu aš tą 14 kioskelį kai kitą kartą nuskrisiu!!!

Na ką, tai einam kur nors ko nors atsigerti! Atsisėdam vienoj kavinėj, paprašom kavos su pienu ir išvystam nusivylusį veidą, kai į klausimą ar nieko nevalgysit, atsakom, kad nea. Bendrakeleiviams dar reikia vieno suvenyro. Vedam pas mūsų berberiuką (berods Amzilas vardu) iš to tikrojo žuvies turgaus. Atėję sakom, va atvedėm klientų. Mus pasodina lauke, klientus įsiveda į vidų ;). Paprašo draugelio padaryti mums arbatos. Na mes neatsisakom, bet žinom, kad nieko nemokamo nėra. Dzin, susimokėsim! Atneša arbatinuką su žaliąją arbata. Tada Amzilas pradeda mums pasakoti, kad yra tokia karališka (royal) arbata, kurią daro tik Essaouiroje ir jis mums padarys. Gerai. Rodo ką deda, duoda pauostyti. Tai ko ten tik nedėjo: cinamono lazdelių, verbenos, anyžiaus, rožių žiedų, kažkokios šlykščiai kvepiančios šaknies, kažkokios žolės, vadinamos viagra (labai jam daug juoko sukėlė, kai mano vyras paklausė: like a camel?) ir dar daug ko, jau nepamenu. Pradėjom gerti. Laabai skani arbata, aišku su daug cukraus, bet tikrai skanu. Pradėjom kalbėti, tai jis negali tuoktis su savo mergina, nes neturi kur gyventi. O būstas brangus, nes užsieniečiai perka butus ir taip sukėlė kainas. Pvz.: nuomotis jiems mažą butuką kainuoja apie 2000dh (666 lt). Na tikrai nepigu. Baigę gerti arbatą paklausėm kiek skolingi, tai jis pasakė, kad vaišina ir mes neskolingi. Vat ir kontrastas: prieš 2 valandas išdūrė, dabar pavaišino... Nuoširdus žmogeliukas.Na ką, bendrakeleiviai išbandė petit taxi (Essaouiroje jie mėlyni). Tai iš bet kurios vietos dieną 6 dh, vakare -7 dh. Ta proga ir mes išbandėm: labai greit parvarėm, kokio velnio anksčiau pėškom vilkomės iki senamiesčio?!

Kovo 18 d. Ketvirtadienis Essaouira-Marakešas-Ouzoud kriokliai
Berods 6 ryto paskambina iš recepcijos ir liepia keltis...Čia dabar kas??? Nesupratom pokšto!!! Einam pusryčiauti, tikimės, kad olandų pensininkai visų kiaušinių nesuvalgys. Bet jie jau visi papusryčiavę ir ruošiasi išvažiuoti... Juokėmės, kad matyt mus palaikė jų kompanjonais.

Išvažiuojam iš Essaouiros link Ouzoud krioklių pro Marakešą. Kurį laiką važiuojam remontuojamu keliu ir per dulkių debesis nelabai ką matom. Tvanku, norisi miego, jaučiasi nuovargis. Marakeše eismas košmariškas. Sustojam pavalgyti ir toliau į kelią. Privažiuojam prie vietos, kur turėtų būti kriokliai. Iškarto pripuola vietiniai, siūlantys statytis mašiną į alia mokamą aikštelę. Na pasistatom. Tada atsiranda alia oficialus gidas, kuris ruošiasi mus pavedžioti, parodyti krioklius, beždžiones ir t.t. Mes atsisakom. Prasidedam važiavimas ar čia tipo mums didelė kaina??! Na kaina nedidelė, bet įkyrėjo visur visada už nieką mokėti. Einam keliuku tolyn. Mums šaukia, kad krioklys į kita pusę. Bliamba, jokio garso, kaip susigaudyti kur tas krioklys... Susivarėm. Neapsisuksi ir nepripažinsi, kad ups suklydom, ačiū, kad pasakėt! Atšaunam, kad mes tipo einam iš pradžių ne prie krioklio, ot, o pavyzdžiui nakvynės paieškoti! Tada prisistato kitas snukelis, kuris mus nuves iki viešbučio, bet jis tikrai ne gidas, tik nebijokit. Mes tai nebijom, tik užkniso. Nuveda į viešbutį. Na iš išvaizdos nieko, daromas kosmetinis remontas, nes Ispanai už poros savaičių atvarys, jiems prasideda kažkokios visuotinės atostogos (gal kokios Velykinės, nesuprantu, kiek jie tų atostogų turi).... Nori iš karto pinigų, bet mes stengėmės niekur nemokėti iš anksto, nebent pusę sumos. Jie šito bajerio niekaip neįkerta. Na, mums dzin, mes iš anksto nemokėsim. Pasidėjom šmutkes, pabandom lįsti po dušu, bet vanduo bėga neaiškiai, džiaugiuosi, kad tualete nusileidžia. Pasiklausiam kaip čia prie to krioklio prieiti. Sako, tai čia pora minučių kelio.... Jokio garso, kad šalia krioklys... Nesąmonė kažkokia. Turėtų būti didžiausias krioklys šiaurės Afrikoje, o net menkiausio vandens garsiuko nesigirdi. Na einam maždaug į tą pusę, kur parodė. Čia eilinį kartą stebimės, kai už viešbučio sienos, paėjus kelis metrus yra duobė, kur verčiamos šiukšlės, visai netoli krioklio... Ir atsiveria vaizdas. Vau! Ulia lia! Taigi aišku kodėl to garso nebuvo. Mes esam pačioje viršūnėje, krioklys lyg išgraužęs tokį tarpeklį ir krenta vanduo pakopomis žemyn. O žmogeliai kitoj krioklio pusėj mažuliukai, nekalbant apie esančius apačioje. Reikia nusileist ir mums žemyn! Leidžiamės kažkokiu asilų taku, kitame krante matosi turistams pritaikytas kelias. Prieinam kavinę. Iš jos atsiveria puikus vaizdas į krioklį. Užsisakom arbatos. Ji kainuoja tiek pat kaip ir visur. Vat tas Maroke maloniai stebina, kad galima gražiausiuose objektuose rasti paslaugų už normalią kainą (kita vertus, gal eiliniuose objektuose kainos užvirintos turistams??). Besėdint ir besigrožint vaizdais, ateina mūsų gidu norėjęs tapti vaikinukas, jau pasigavęs keletą aukų. Hello, Lithuania! Labas, labas. Jie atėjo iš kitos pusės. Cha, mums ir reikia kažkaip pereiti krioklį, nes tuo asilų taku lipti atgal tikrai nesinori. Pasižiūrėjom kur ėjo, ir mes paskui timpinam. Persikeliam su tokiais plaustais (apačioje plastikiniai buteliai pritvirtinti, kad neskestų) ir lipome aukštyn. Šitoj, turistams pritaikytoj pusėj vaizdai geresni. Lipam ir gėrimės. Tolėliau pamatėm beždžiones. Na va, gal tas gidas kokias specialias vietas žinojo, nes taip norisi tas beždžionėles pamatyti iš arti, o arti jų nesimato... Virš galvų pradėjo šakos šnarėti. Oooo, štai ir beždžionėlės, ir ohoho kiek jų. Vietiniai maitino riešutukais, kruopytėm ar kuo ten. Mes išsitraukiam raugerškio saldainių (žinau, kad negalima, bet neatsispyrėm pagundai laukinėje gamtoje pamaitinti bezdžionėles), pačiažinam maišiuką, ir visos beždžionėlės mūsų! Cha, matyt jau žino saldainių skonį! Smagu.Grįždami nusiperkam daržovių, lepioškių ir jau tamsu. Na, tuo keliuku tamsoj eiti nelabai jauku. Pirmą kartą Maroke man taip. Šiaip tokių kaimo keliukų ir Lietuvoj pilna, kur mašinų išmalta pliurza, asfalto nėra ir neaišku kaip eiti, bet čia vietove nepažįstama, nžn...
Likusius saldainiukus nunešu vaikučiui, sėdinčiam prie mūsų viešbučio vartų. Norėjau duoti pora, o likusius šalia futbolą žaidžiantiems vaikams, bet jis ėmė ne už saldainių, o už maišiuko. Na, bet kokiu atveju, žaidžiantieji pribėgo prie jo, ir neaišku ar ten jam kas liko.

Varom į kambarį. Reik pabaigti savo maisto atsargas, gi nesitampysim pirmyn atgal. Ant savo lovos randu plaukų, ryškiai ne mūsų. Patyrinėju patalynę – patiestos 4 paklodės viena ant kitos. Jooo... Gerai, kad miegmaišius turim! Nulipam dar atsigerti kavos. Kyla mintis, kad būtų faina nueiti prie krioklių naktį, bernai iš kažkur ištraukė, kad jie bus apšviesti. Na, vaizdas turėtų būti įspūdingas, bet vėl tuo pliurzinu keliuku eiti pirmyn atgal nesinori, tai tiek to. Apseisim. Einam liulki.

Kovo 19 d. Penktadienis Ouzoud kriokliai-Marakešas
Ryte atsikėlus kai kas eina po dušu. Gaunam pusryčius. Berniukai gano mus akimis, kad nepabėgtume ir jų be pinigų nepaliktume. Susimokam ir iškart chėbra atsipalaiduoja. O mes į Marakešą. Kelionės nuovargis daro savo. Susirandam viešbutį, nusiprausiam, padrybsom, atiduodam mašiną (nuvažiavom apie 2600 km, nors galutinio skaičiuko nepažiūrėjom, bet neperseniausiai mašinos rida rodė ~13400 km). Ryt išskrendam. Koks planas šiandien? Majorelio sodai, raugyklos ir Jemaa el Fna. Pasigaunam taxą, varom į Majorelio sodą! Labai gražu, bet kažkaip įsivaizdavau didesnį... Dabar jamam raugyklas. Pasižiūrim žemėlapį, ir varom link raugyklų. Sunku eiti pagal žemėlapį kai eini kelių keliukų raizgalyne, gali tik maždaug laikyti krypti. Vaikai eina, alia rodydami kelią. Mane tai knisa. Užkaukiu nesavu balsu, dingsta.... aaa, ragana. Žmonių vis daugėja... Ir taip maždaug belaikydami kryptį prieinam... Jemaa el Fna aikštę.... Nesupratom!! Turėjom praeiti krašteliu senamiesčio, aikštė turėjo likti šone... Na, ta proga išgeriam sulčių. Prisikabina kažkokie durneliai, siūlantys pirkti medines gyvates. Atsisakom, bet jiems norisi pasiknisinėti, tai pradeda „ieškoti sliekų“. Mūsų kelionės draugas apsirengęs marškinėliais, ant kurių parašyta kažkas apie armiją. Vienas perskaito, ir nusprendžia dingti. Fui, šlykšynės. O mes einam ieškoti raugyklų (tanneries gide vadinasi). Čia ir prisistato įvairaus plauko gidų, norinčių padėti. Parodo vienas raugyklas, alia savam kieme padarytas. Ne, mums šitos neįdomu. Išėjom už senamiesčio sienos... Niekaip nesusigaudom kur tos raugyklos pagal žemėpalį. Neaišku ties kuriais senamiesčio vartais esame. Bendrakeleivei nutrynė kojas juodai, mano brangiausiais prisitrynė puslių ant padų. Žodžiu be žodių. O aš užsiciklinus ant tų raugyklų, vis tiek rasiu!!! Nueinam į kažkokį alia odų turgų, kuris užsidarinėja (esu jį mačiusi per Travel kanalą). Grįžtam. Aš jau visus juodai užknisau su tom raugyklom. Vėl užeinam į vienas, čia turbūt tos ir yra, tik Marakeše jos mažesnės nei Fese. Be to jau vakaras, skylės uždengtos, niekas nedirba... Žinok žmogau, kaip čia kas. Vienas diedas pasiūlė mums parodyti raugyklas iš savo balkono. Ai, nafik, nėra ką ten žiūrėti. Čia reik ryte atvažiuoti.

Grįžtam link aikštės. Prieš tai nenorėdami nugrybavom į Jemaa el Fna, dabar tai jau tikrai lengvai rasim. Taigi visi keliai veda į ta aikštę, jau papraščiau nebūna!!! Alia kažkokiu tai būdu prašaunam gerą gabalą pro šoną. Atsisėdam ant šaligatvio. Prieinam vaikinas, norintis padėti. Padėkojam, kad nereikia pagalbos. Bet šis parodo kur link eiti, ir dar papriekaištauja, kad bandėm atsisakyti pagalbos. Pradeda temti. Pamatom mėnulį. Jis gulintis! Geras! Jemaa el Fna aikštėj vyksta tūsas. Bandom užeit pavalgyti. O ten vienas per kitą šaukia, kviečia, kabinėjasi. Na sėdamės, kainos normalios, bet porcijos pasirodo mažokos. Ir, kad išskirtinai skanu būtų, tai nepasakyčiau. Dar pasivaikštom. Tie patys virėjai pasiūlo užsukti antrą kartą. Kad ačiū, jau ir pinigų nelabai turim. Pastebim per aikštę einančius keturis turistus su lagaminais ant ratukų. Juokiamės, kad šviežienos padavė. Taksų aikštelėj pasiriejam su taksistais. Tie papriekaištauja, argi mes negalim sumokėti 5 eurų?! Nejaugi mums čia daug! Mes savo ruožtu paaiškinam, kad už pora kilometrų tai yra daug ir mūsų šalyje taip niekas neapiplėšinėja (na nebent važiuojant iš Vilniaus oro uosto)! Viešbutį pribaigiam ką turim ir ko toliau veikiam? Einam į bariuką! Pasėdim lauke, išgeriam marokietiško vyno ir miegot.

Kovo 20 d. Šeštadienis Marakešas-Briuselis-Ryga-Vilnius
Ryte einam pusryčiauti atskirai. Kompanjonus ryškiai užkniso mūsų ilgas miegojimas. Yra pusryčiams sriubytės. Bet kažkokia nelabai. Išsiregistruojam, bet paprašom pasaugoti daiktus. Eisim kur nors pasitąsyti. Užeinam į traukinių stotį, kuri laabai moderni. Į peroną leidžia tik su bilietais ir dar prieš tai apieško su metalo detektoriumi. Vaikštom vaikštom, kaip ir nealkani, į kavinę eiti nesinori... ir randam... prekybcentrį! Vau! Perkamės lauktuvėms muilų su argano aliejumi, šokoladų, alyvų aliejaus, bet mūsų lagaminas pilnas. Reikėjo išsipirkti galimybę parsiskraidinti 2 lagaminus iš Maroko.... Dar randam atskiroj patalpelėj uždrausto vaisiaus – alkoholio skyrių! Nusiperkam alaus. Kur dabar jį išgerti, gal negalima...?! Na, susivyniojam į maišiuką, ir sėdėdami gatvėj atsigaivinam. Ech... Baigėsi atostogos. Nusiperkam paskutinį kart apelsinų sulčių, pasiimam šmutkes iš viešbučio, pasipykstam su taksistu, kuris laaabai nepatenkintas nuveža mus į oro uostą už toookią sumą!!! Išpindėję taksistai juodai.
Oro uoste pradedam sverti tašes. Pramėtom daiktus, nes netelpam į svorį. Pildom eilinį kartą lapelius kas tokie, iš kur, ką veikiam. Brangiausiasis eina priduoti lagamino. Ir grįžtą susiparinęs! Mūsų internetinė registracija negalioja! Reikia visiems eiti greičiau užsiregistruoti, nes didelės eilės prie muitinės. Aaaaa, tai gerai, kad lagaminą turėjom, nes būtumėm dar ilgai sėdėję atsipūtę. Prie muitinės eilės. Viena ilgesnė, kita trumpesnė. Aišku stojam visi į trumpesnę. Atsisuka vyriškis, kažką mums subalbatuoja. Ups, yra ženklai, kad vyrai į vieną eilę, moterys į kitą. Geras. Stojamės į kitą eilę. Paima pasus, pasiklausia ar tikrai neturiu jokio priduoti bagažo, ar man tikrai nereikia vizos. Tikrai, tikrai man nereikia. Nežinau kur tos eilės, apie kurias kalbėjo mergina prie registracijos, bet tikrai jos nedidelės. Einam į laukimo salę. Diena prieš pradėjo streikuoti britų avialinijos, bardakas jaučiasi ir čia. Dalis skrydžių vėluoja. Uoj. Na mums aišku, skrydis iš Briuselio tik ryt, tai kaip ir dzin. Bet vis tiek ima nerimas.

Dar vienas stebėjimasis marokiečių sugebėjimais. Einam į tualetą. Iš pradžių kažkoks darbininkas atsistoja prie tualeto, parodo kuris vyrų tualetas, kuris moterų (tipo neaišku) ir išeinant laukia su ištiesta ranka, kurioje skamba keletas monetų, reiškiančių: mokėk! Paskui prie jo prisijungė ir moteriškė. Ėjau pro šalį pasipiktinus, nesuprasdama kaip gali tokiu naglu snukeliu prašyti. Bet įdomiausia tai, kad buvo žmonių, kurie mokėjo!! Juk jau išskrendam, jau visi pabuvę čia ir perkandę jų bajerius!!! Pabuvus neįmanoma nesuprasti apgaulės, net jei esi išlepęs, viskuo aptekęs turtingos šalies pilietis. Bet paskui bepliotkindami apie tai padarėm išvadą, kad jei tu vis laiką gyvenai prabangiam viešbuty, vežiojo tave gidai su 4 WD, tai kada turėjai pajusti, kad tavim naudojasi ir išdūrinėja?!

Atskrido mūsų lėktuvas. Greit, greit vienus išlaipino, kanalizaciją išpylė, lagaminus nuvežė ir mus jau leidžia. Atostogos baigėsi! Nusileidom Briuselyje. Ant vaistinės tas pats užrašas: „Vaistininkai irgi gali sirgti, todėl vaistinė šiandien nedirbs“.

Lietuvoj potvynis, viskas plaukia, upės išėjusios iš krantų. Atostogos baigėsi! Bet taip atsipalaidavusi nebuvau nei po vienos kelionės. Dar kurį laiką Lietuvoj vaikščiojau kaip iš medžio iškritusi...

Pastebėjimai, mintys ir šiaip informacija:
Po keliones išbėrė. Iš pradžių draugus, paskui ir mus. Padarėm išvadą, kad galėjo nuo tų krioklių dušo. Vanduo greičiausiai iš vietinės kokios nors balos galėjo būti. O Maroko giduose įspėja, kad nebraidyti po stovinčias balas, nes yra gyvių, kurie prasigraužia per odą... Bet praėjo savaime, tai taip ir neišsiaiškinom kas ten buvo.

Dar vienas dalykas liko neaiškus: kodėl daugumoje kavinių pastatytos 3 kedės, buvo viešbučių, kuriuose 3 atskiros lovos (čia kam? Gal vyrui, žmonai ir uošvei?).

Turėjom „Rough“ gidą ir dalį „Lonely planet“ gido. Tai pastarasis variantas žymiai labiau patiko. Čia aišku, kiekvienam savo, bet pavyzdžiui buvo viešbučių nurodytos kainos, kad galėtum orientuotis ar iš vis verta į jį važiuoti (nes vidutinė klasė kartais buvo ulialia, mūsų kišenei net labai prabangi).

Vietinis transportas:
Yra dviejų tipų taxi: Grand taxi – 6 vietos (2 priekį be vairuotojo ir 4 gale), važinėja užmiestyje, Petit taxi – 3 vietos (1 priekį be vairuotojo ir 2 gale), važinėja tik po miesto teritoriją. Skirtingi rajonai – skirtingos taxi spalvos. Tarpmiestiniais autobusais nevažinėjom, tai komentuoti negaliu. Bet skaičiau, kad yra gan komfortiški. O traukiniai geresni nei pas mus. Bet pati tuo neįsitikinau, tik mačiau traukinių stotį.
Visą laiką mus lydėjusios frazės, iš kurių paskui jau šaipydavomės: Hello my friends! Where are you from? Poland? Russia? Best price only for you!

Per visą kelionę taip ir neatsipalaidavau, neįdrįsau draskyti akis, nesijaučiau laisvai, vis atrodė, kad apgaus, išdurs. Keliautojų aprašymuose skaičiau, kad važiuojant į Maroką, reikia pamiršti etiketą ir mandagumą kai kuriose situacijose. Na, teks grįžti, ir ištaisyti klaidas. O šiaip šalis draugiška turistams ir įvairi savo gamta.