Kelionės pasakojimai nuotraukos

Islandija: automobilio gelbėjimas ugnikalnio papėdėje

Komentarai (2) Spausdinti
Šioje kelionėje mudviem su sese kildavo nesklandumų dėl to kaip, kur ir kiek keliauti. Viena iš nesklandumų kilimo priežasčių buvo mano noras mažuoju išsinuomotu automobiliu važiuoti jam sunkiai pravažiuojamais keliais, uždarytais keliais ir šunkeliais. Na, ir kadangi aš visą laiką vairuodavau, tai aš ir leisdavau sau važiuoti tokiais keliais. O sesė nenorėdavo, kad važiuotume. Jai būdavo baisu, ji tokia jautri bailiukė. Na, o aš neįvertindavau jos tų baimių, buvau pamiršęs jas, buvau pamiršęs supratimą apie jas ir vis tiek važiuodavau. Nes Islandija tokia šalis, kuri labai vilioja važiuoti šunkeliais. Bet aš važiuodavau tik ten, kur žinodavau, kad nieko nenutiks. O ji vistiek bijodavo, o aš vistiek važiuodavau. Ir tada buvo tokių jos rimtų pasipiktinimų. Na, po jų tai aš jau nebevažiavau. Prisiminiau apie sesės baimes ir stengiausi jau tų baimių jai nebekelti ir būti gražioje brolybėje. Tai viskas tada jau gerai klostėsi.
Ir šįryt sesė anksti išskrido, o aš dar turiu visą dieną iki savo skrydžio. Ir važinėju jau vienas tuo mažuoju automobiliu, ir važinėju ten, kur su sese tikrai nevažiuočiau. Bet kadangi man patinka automobiliniai ir kitokie nuotykiai, rizika ir avantiūrizmas, tai truputį ir prisivažinėju. Nes vienas būdamas važiuoju ir ten, kur nesu tikras, ar nieko nenutiks.
Ne kartą yra tekę ieškoti pagalbos - kas galėtų padėti man ištraukti, išvikti, išstumti kur nors įstrigusį automobilį. Teko ir šiandien. Ir teko tai daryti gerokai atokioje vietovėje. Nuvažiavau šunkeliais per lavos laukus šiaip ne taip iki kažkokių geizerių kalnuose apie 10 km nuo normalaus kelio. Nei vieno automobilio, nei vieno garselio tik ženklas, draudžiantis važiuoti toliau, ir kelios iš nežinia kur atsiradusios avys. Ignoruoju ženklą ir važiuoju į priekį. Kylu siauru keliuku į kalną, užstringu. Važiuoju atbulas - dar labiau užstringu. Jau dabar taip, kad be pagalbos neišsiversiu. Sunerimstu, pasikeikiu, papanikuoju kokią minutę. Galvoje tokios mintys: nereikėjo čia važiuoti, durnius, draudimo bendrovė nepadengs gelbėjimo darbų (nes važiavau už draudžiančio ženklo), teks labai brangiai susimokėti už ištempimą, kažin ar spėsiu susitvarkyti iki skrydžio, teks užtrukti dar bent dieną Islandijoje, teks pirkti brangius skrydžio bilietus kitą dieną, gal net teks kulniuoti pėsčiomis per lavos laukus iki kelio ieškoti pagalbos 10 km ir t.t. ir pan.
Bet nusiraminu ir pradedu veikti. Galvoju - jeigu buvo avių, gal šiek tiek aukščiau kalne yra kokia sodyba, gal sodyboje yra koks traktorius ar džipas, gal ten rasiu pagalbos. Sunkiai pravažiuojamu keliuku einu į kalną pėsčiomis. Už kilometro prieinu keliuko pabaigą ir geizerius. Sodybos nėra. Esu jau visiškai šlapias nuo merkiančio lietaus. Matau - užuovėjoje stovi maža palapinė. Nustembu - iš kur tokioje dykynėje per lietų palapinė. Šūkteliu - ar yra joje kas nors. Vilties mažai, kad ten kas nors tūnos 13 val. Turistai, matyt, bus iškeliavę kopti į šalimais esantį ugnikalnį. Bet atsiliepia vyriškas balsas ir iš palapinės išlenda užsimiegojęs veidas. Pasirodo, vokiečiui turistui pabodo keliauti per kalnus lietui lyjant ir jis nusprendė dienelę palūkėti palapinėje, kol lietus nurims. Paprašiau pagalbos. Nors jis angliškai nekalba, o aš nekalbu vokiškai, jis mane suprato. Sutiko padėti. Sutarėm, kad jei pavyks ištraukti automobilį, pavežėsiu jį iki jam reikiamo miestelio. Nors susikalbėti nelengva, susiderinam gelbėjimo planą, nusilaužiame ir pasiimame kelias lentas nuo medinių padėklų, besimėtančių prie geizerio, ir kulniuojame prie įstrigusio automobilio. Ten užtrunkame apie 1 val. Ir mums pavyksta. Esame abu purvini, šlapi, bet labai džiaugsmingai nusiteikę, nes pasisekė. Teko lentomis kasti daug žemės ir akmenų, tvirtinti pagrindą, kasti kelio pakilimus, statyti atramas ir pan. Dirbome plikomis rankomis, panaudojome ir tas lentas. Na, tradiciniai strigusio automobilio gelbėjimo darbai. Purvinos ir šlapios kelnės, batai, kruvinos rankos, bet puikus nuotykis. Sutarėm, kad 40 min. palauksiu kol jis suvaikščios iki savo stovyklos, susipakuos ir grįš. Laukiu jau 1,5 val. Bet nenoriu išvažiuoti. Jis gal nepatikėjo, kad aš tiek lauksiu. Bet aš palaukiau. Ir einu dabar jo ieškoti.
Pradėjo rimti lietus, išlindo keli saulės spinduliai. Atsivėrė puikūs kalnų vaizdai. Užkylu iki geizerio, matau, kad vokiečio palapinė stovi, kaip stovėjusi. Belaukiant automobilyje apačioje kilo minčių, kad jis nerizikuos pakuotis šlapių daiktų ir leistis kilometrą nuo kalno, nes bijos, jog aš nesilaikysiu savo žodžio ir nelauksiu tiek ilgai, išvažiuosiu. Nes iš mano kuklių vokiečių, o jo kuklių anglų kalbų žinių nesusirišo labai patikimas pokalbis ir susitarimas. Bet aš palaukiau ir užlipau, ir jis labai atsiprašinėjo, kad nenusileido, ir sakė liekąs čia dar nakčiai. Tai gerai, dar kartą labai jam padėkojau, bet jau neraginau pakuotis ir atsisveikinau.
Kadangi oras gerokai pasitaisė, užkopiau į kalnelį, pasivaikščiojau apie kilometrą įspūdingu upelio kanjonu tarp įvairiaspalvių uolienų ir grįžau prie automobilio. Pakeliui dar susirinkau tas lentas, kurias naudojome automobilio gelbėjimo darbams. Nunešęs jas prie industrializuoto geizerio įrengimų, pamačiau, kad šalia garų kamino yra puikus natūralus karšto vandens baseinas. Ilgai ieškotas malonumas atrastas. Gaila, kad sesės kartu nėra. Su ja labai norėjome atrasti kokį karštą natūralų baseiną laukinėje gamtoje. Bet kažin ar jai būtų patikęs paieškos procesas.
Į kalnelį strigęs auto vokiečio palapinė kalnuose
baloje
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.