Kelionės pasakojimai nuotraukos

Iranas. Tolyn nuo Teherano

Komentarai (1) Spausdinti
Teherane apsistojame pas dar vieną HC narį. Šį kartą viengungio butas. Vyrukui, turbūt apie 40 ar daugiau. Kažkoks interjero dizaineris. Butas įrengtas skoningai ir labai jau europietiškai. Tik įžengus į butą jis pareiškia, kad moterys gali skaras mesti lauk, jis nepritariąs šitam absurdui. Skirtingai nei dauguma iraniečių jis daug keliauja (visada tik vienas) ir šiaip matyt, kad vakarietiškos vertybės jam artimesnės nei iranietiškos. Draugiškumu nespindi. Atrodo, kad yra nelabai patenkintas, kad štai čia mes ant jo galvos užkritom. Turbūt jis net nesimeldžia, bedievis tas. Gaila, nepaskundėm jo dorovės policijai. Numeta mums tris čiužinius ir dvi antklodes. Pasidalinkit. O mes tai penkiese, nes Ali irgi pas jį pasilieka nakvoti. Kažkaip išsitenkam su tais jo patogumais. Ali tai blogiausiai gavosi, tokį kelią žmogus atvairavo, o miegot turėjo kaip stovi. Tiesiog atgulti ant sofutės ir tiek. Nei pasiklot nei užsiklot. Vytui irgi, sakė, šalta baisiai buvo. Mes kadangi su Nijole dviese, tai šildėmės vienas kitu. Kartais gera turėti žmoną.
Mūsų nuomonė apie jį stipriai pablogėja iš ryto, kai Vytas už spintos pamato krūvą adijalų. Ot senas ožys, mes naktį dantim kalenom, o pas tą adijalai spintoje rietuvėm sukrauti. Po to dar pamatėm, kad pas jį miegamajame stovi dušo kabina, kurios jis mums net nepasiūlė. Greičiau varom iš šių namų, nes darosi sunku apsimesti draugiškais. Ponas bent jau surašo mums detaliai dienos planą Teherane, kad nesiblaškytume patys kaip vėpliai.
Teheranas nėra populiariausia lankytina vieta Irane. Tai tiesiog žiauriai didelis miestas garsėjantis dideliais kamščiais, revoliucijom visokiom, o ne turistiniais objektais.
Jis yra chroniškai perkrautas, chaotiškas, kamuojamas nuolatinių spūsčių ir didelio užterštumo. Vairuotojai sako, kad jei sugebi vairuoti Teherane, neturėsi problemų niekur kitur pasaulyje.
Kadangi Teheranas yra kalno papėdėje, tai visas miesto reljefas yra nedidelė nuokalnė. Tai gražiai išryškėja pavasarį, kai kalnuose tirpstant sniegui, tirpsmo vanduo per visą miestą teka žemyn, specialiai tam įrengtais grioveliais, skiriančiais gatves ir šaligatvius. Jie yra tarsi mažyčiai sraunūs upeliukai. Vaikštant gatvėmis pastoviai girdimas vandens čiurlenimas, todėl pastoviai norisi sysių.
Išėję į gatvę, pasijutom kaip našlaičiai, nes negalėjom jos pereiti. Mašinos juda nenutrūkstamu srautu ir perėjos neegzistuoja. Aišku, darėm kaip ir visi, praktiškai įsikabinom į parankę kažkokiam imamui ir ėjom su juo kaip kokie jurgeliai meistreliai. Buvo šioks toks šokas, bet kaip jau gyvenime būna, toks šokas daug ko išmoko. Netrukus jau kirtome gatves kaip patyrę vietiniai.
Geriausia tai buvo važiuoti miesto autobusais. Kadangi nežinai kur važiuoja, tai būna, sėdi į bet kokį ir judi kur jis veža. Vis tiek beveik nemokamai. Jei labai daug žmonių, tai pavažiuoji kur tau reikia, ir tik išlipęs nueini sumokėti vairuotojui pro priekines duris. Yra ant tiek pigu, kad jei nenueini, tai niekas nekreipia dėmesio.
Autobusas perskirtas per pusę vyrams ir moterims. Bet moteris gali eiti į vyrų sekciją, o vyras negali. Atvira diskriminacija. Mūsų moteriškės pradžioje jautėsi nedrąsios, ėjo kartu su mumis, po to, matai, išponėjo, pradėjo žiūrėti kur joms laisviau ir vietų atsisėti yra, ten ir eidavo. Mes turėdavom stumdytis su suprakaitavusiais persais, o jos tada, matai, eidavo prie moterų. Kur bendrakeleivių kolegialumas, solidarumas? Dėl to vieną kartą su Vytuku patyrėm neregėtą džiaugsmo antplūdį, kai jos įlipo į moterų sekciją ir nerado kur atsisėsti, o tuo tarpų mes vyrų skyrelyje patogiai susėdome. Kelionė buvo ilga, jos visą laiką stovėjo, o mes sėdėdami šaipėmės. Ir kai pailsėję kelionėje išlipome, net truputį gaila pasidarė mūsų nuvargusių moteriškių. Bet tik truputį. Ir trumpam. Kol jos burnų nepravėrė.
Bet su vyrais įdomiau važiuoti. Jie smalsūs, daug kalbina, bendrauja. Sykį mūsų autobusas pasuko ne ten kur mums reikia ir pakliuvo į visiškai nejudančią spūstį, todėl mes sugaišome beveik valandą tiesiog važiuodami vieną stotelę, kad galėtume išlipti ir pėsčiomis grįžti atgal. Per tą valandą autobuse sulaukėme daugybės dėmesio, buvome prašomi fotografuotis, susiradome draugų, kurių vienas taip susigraudino mūsų draugyste, kad išlipo kartu su mumis ir netgi padovanojo stručio kiaušinį, kurį vežė namo dovanų žmonai. Buvo pasiryžęs net važiuoti su mumis iki stoties, bet atkalbėjome, sakom važiuok tu namo pas žmoną, o tai per mus dar į puskablį į paakį gausi namie. O ir šiaip vyrukai, net konkuruoja norėdami su mumis pabendrauti.
Objektų įdomesnių Teherane ne tiek daug. Azadi bokštas toks rimtesnis. Jis atrodo tarsi moderni triumfo arka. Prie jo įvyko ir 1979 m. Irano revoliucija, modernųjį Iraną pakeitusi islamistų valdoma valstybe.
Ajatolos Chomeini mauzoliejus yra atokiau nuo miesto centro, tačiau nuvykti ten privaloma. Prie jo galima privažiuoti metro traukiniu. Tai įspūdingo dydžio šventovė su parku. Ajatola Chomeini yra Irano revoliucijos tėvas, šalyje vadinamas tiesiog Vadovu.
Kiekvienais metais visame Irane vasario 1 d. 9.33 val. kaukiančios sirenos primena tą momentą, kai Irano žemėje nusileido Chomeini iš emigracijos Paryžiuje parskraidinęs lėktuvas. Tada gyvenimas šalyje kelioms minutėms sustoja. Tuo tarpu priėjus prie pat sarkofago, daugelis iraniečių verkia pasisriūbaudami.
Mūsų vienas iš malonesnių užsiėmimų tokiuose parkuose, aišku, yra prigulti ant žolytės ir ilgai gulėti kol moterys kažkur kultūrinasi. Aš sudribau kažkur kaip maišas, o Vytas, matai, gudresnis norėjo pabūti ir pamatęs žalesnės žolės lopinėlį puolė prie jos. Tik nepastebėjo, kad ta žolytė žalesnė buvo tik dėl to, nes buvo ką tik gausiai perlaistyta ir vandenukas sunkėsi kaip pelkėje. Prisėmė skandaliukus, peršlapo kojinytes. O aš gulėjau ir tyčiojausi.
Žodžiu, vaikštinėjom mes ten visą dieną, o vakare naktiniu traukiniu pajudėjome į Esfahaną. Dar traukinyje kažkam į Omnitelį džiūgaudamas tėvas Aleksas parašė, kad rytas laimėjo Europos taurę, tai gavome progą susišikti nuotaiką.
Esfahanas laikomas kiečiausiu šioje šalyje ir nenuvykimas į jį reiškia nepamatymas tikrojo Persijos grožio. Anot LP gido, mieste tvyro atsipalaidavimo ir ramybės atmosfera, lyginant su kitais Irano miestais, o mėlynai baltomis plytelėmis puoštas mečečių eksterjeras ir nuostabaus grožio tiltai, puikiai dera su saulės nualintais kaimais, įsikūrusiais miesto prieigose. LP Esfahanui skiriama pirmoji vieta Irane visom prasmėm. Žodžiu blablabla kaip gražu ir panašiai.
Neabejotinai, tai yra įspūdingas miestas. Vienas gražiausių Irane. Dėl paties gražiausio ginčyčiausi, nes grožis reliatyvi sąvoka. Aš asmeniškai, pirmuoju statyčiau Jazdą. Esfahanas judresnis, triukšmingesnis, labiau išpuoselėtas ir labiau turistinis. Žymiausias jo turistinis objektas yra Imamo aikštė. Ją supa mečetės, Al Qapu rūmai, kur galima užlipti ir iš viršaus pažvelgti į Imamo aikštę ir dar kiti rinktiniai Persijos pastatai. Jų viduje (išskyrus mečečių, žinoma) yra parduotuvėlės suvenyrų maniakams. Aikštė yra antroji pagal plotą pasaulyje, nusileidžianti tik Tianamenio aikštei Pekine. Aikštė ne tik paprasčiausiai asfaltuota, bet yra didelis fontanas ir žali plotai joje.
Tai va, ankstų ir visai nešiltą rytelį atvykę į Esfahaną, miesto autobusu trenkiamės į miesto centrą, nes stotis yra už gerų 6 km nuo jos. Dėl tos šilumos, tai atrodo būsime gerokai apsišovę. Nors yra balandžio vidurys, čia tik nedaug šilčiau nei Lietuvoj ir mūsų apranga kiek neatitinka oro sąlygų. Esame apsivilkę viską ką turim ir šiaip taip laikomės, tačiau jaučiu, kad iki peršalimo vienas žingsnis. Nebėr kaip guostis, nes nebelabai į pietus liko kur judėti. Pavydžiu moterims, kurioms su skarom šilta ir gera.
Dar apie moteris, nes apie ką gi daugiau? Kaip jau ir minėjau, mūsiškės tiek priprato prie jų, kad jei ne balti veideliai, atrodytų kaip tikros iranietės. Skaras nusiėmusios jaučiasi kaip nuogos. Kalbant apie pačias iranietes, tai jaunos merginos, savo skaras dėvi taip, kad šios ne paslepia, o tik išryškiną jų moterišką grožį. Jos įsigudrina dėvėti skaras taip, kad iš esmės paslėptų tik kaklą ir užpakalinę galvos dalį. Labai elegantiškai ir gražiai atrodo. Beveik visos jos veidą puošia madingais, dideliais akiniais nuo saulės ir atrodo, kaip ką tik nužengusios nuo madų žurnalo viršelio. Vilki džinsus, avi sportinius batelius. Dauguma merginų yra tikrai išvaizdžios, tad akis paganyti yra tikrai į ką. Ypač Teherane. Panašu, kad ten gyvena laisviausiai mąstančios Irano moterys. Ne visos, žinoma. Kitos apsimuturiavusios skudurais iki ausų.
Vyrukai rengiasi dar prašmatniau. Madingi rūbai, sulaižytos šukuosenos. Gerai, kad jų niekas iš šalies neišleidžia, nes mamyčiukai italai būtų bematant nukarūnuoti ir pasijutę vidutinybėmis lystų dar giliau po mamos sijonu iš sielvarto.
Pietus tradiciniai iranietiški. Skanutėlis, sultingas, geltonai apskrudusio viščiuko šašlykas, keptas pomidoras, rauginti agurkėliai, žali svogūnai be kurių neapsieina nė vienas patiekalas ir pusė citrinos, be kurios taipogi retai apsieinama. Ir, be abejo, birutėlių ir skanutėlių ryžių su raugerškiais. Šio patiekalo kaina – 10 Lt. Mąstome, kad pas mus, pridėjus penklitį ar kitą, irgi gautum panašų patiekalą, tačiau tiek ryžių tikrai ne. Kupstelį tik nedidelį gautum ir turėtum pasitenkinti, nes mūsų rūpestingieji restoranai labai jaudinasi, kad tik klientas persivalgęs nesubloguotų. Dėl to kuria teorijas, kad jei pavalgęs nesijauti sotus, dar palauk. Arba dar pirk. Arba, kad prie mėsos niekas netinka ir todėl nieko nereikia duoti. Tik salotos lapą. Bendros kainos, aišku nemažinant dėl to.
Esfahanas gražus savo parkais. Parkuose dažniausiai stovi išpuoselėti rūmai. Juose įrengti muziejai, kuriuos galima lankyti už litą ar du. Beveik visuose Irano muziejuose kainos panašios. Bet kokia tvarka ir švara parkuose. Širdis dainuoja tiesiog. Nė šiukšlelės. Įvairios gėlės žydi, niekas jų nevagia. Žmonės labai tvarkingai elgiasi, nesispjaudo, nemėto nuorūkų, negeria alaus, negliaudo sėmkių, nedaužo butelių ir nesikeikia rusiškai.
Vakarop apturime dar vieną iranietišką ritualą – dizzy sriubos valgymą. Paklausėme kažkokių dviejų vaikinų gatvėje, kurgi mes galime rasti tos jų išgirtosios sriubos. Sulig tuo klausimu jie tapo mūsų vakaro draugais ir gidais. Nuvedė į restoraną, pavalgydino dizzy, už mus sumokėjo: “Jūs mūsų svečiai“ ir net namo palydėjo. Trūko tik, kad dar į lovą paguldytų, apklostytų ir pasaką pasektų apie persų princus jau nekalbant apie kitas paslaugas.
Šiaip Irane draugų susirasti galima momentaliai. Jei jau mes keturiese radom draugų, tai ką jau kalbėti apie vienišą keliautoją. O jei tas keliautojas dar ir mergina... O fotografuotis kaip mėgsta... Pavyzdys. Keliavom vieną vakarą upės pakrante tam pačiam Esfahane ir šnekėjom su ką tik sutiktu iraniečiu, mokančiu tik kelis žodžius angliškai. Kai pagaliau pavyko juo nusikratyti, paėjus kelias minutes, pamatėme, kad parlekia jis atgal kaip išprotėjęs. Galvojom gal kokia diversija, bet pasirodo, tiek šnekėjo su mumis, kad net pamiršo nusifotografuoti. Būtų turbūt visą gyvenimą krimtęsis ir keikęs savo žioplumą. Būtina nusifotografavimo sąlyga – apsikabinimas.
Restorane valgoma susėdus ne ant kėdžių, o ant kilimų sukryžiavus kojas turkiškai. Jos greitai pasidaro medinės, jei nesi pratęs taip sėdėti. Iš sriubos, tai jie išsityčioja. Nusunkia skystį, sugrūda mėsą su specialiu grūstuku, po to vėl viską sumaišo, suplėšo duoną į tą marmalą ir darsyk viską sumaišo. Gaunasi tokia marmalošė, kurią jie tepa ant lavašo ir valgo. Nežinau, nemiriau iš susižavėjimo. Nelabai man skanu buvo. Prisiminęs praeitų metų nesėkmingus vietinio maisto išbandymus Sirijoje, baisiai bijojau, kad pasekmės nebūtų tos pačios, tačiau šįkart skrandžio sutrikimai praėjo pro šalį. Saugiausia vis dėl to valgyti šašlykus su daržovėmis. Neekstravagantiška, tačiau saugu.
Viešbutyje vėl ta pati istorija. Radiatorius plieskia nenusakomu karščiu, nors lauke pavasarinis oras. Pas mus panašiai plieskia kai kieme –20. Kaip ir visur, radiatorius yra prie lango, tačiau atidarius jį, vėsus oras nepatenka į vidų, nes beplieskiantis radiatorius suformuoja šilumos užuolaidą, kuri blokuoja gaivaus oro patekimą į vidų. Gaila tik, kad neblokuoja nuo gatvės einančio triukšmo. Miegoti beprotiškai tvanku, atsikėlus skaudą galvą. Išprotėję jie su savo radiatoriais. Merginos vėliau sakė, kad radiatorių galima pasukinėti ir šildymą sumažinti. Pasijautėm tada ypatingais asilais. Dėl tokios temperatūros kaitos jau Esfahane pradėjau jausti pirmuosius peršalimo požymius.
Dar vienas Esfahano traukos objektas – miesto pakraštyje esantys Manar Jomban judantys minaretai. Šių drebančių minaretų esmė tokia, kad kartą per valandą į vieną iš jų įlipa senis ir pradeda kratytis smarkiai. Taip išjudina minaretą, tarp kurio ir pagrindinio pastato ant kurio minaretas stovi yra oro tarpas leidžiantis minaretui vibruoti. Tada nuo vibracijos pradeda vibruoti ir antras minaretas. Stebuklas įvyksta, žiūrovai patenkinti.
Turistų nedaug, tačiau jau galima pamatyti. Prie dar vieno perliuko – senamiestyje esančios Jameh mečetės sutinkame kelias olandes. Viena taip apsidžiaugia, kad mes esam iš Lietuvos, kad net pagalvojau, kad ji irgi iš Lietuvos. Paklausiau jos, bet sakė, kad ne, iš Olandijos visgi.
Kadangi į mečetės kiemą įsiveržiame maldos metu, tai mus be ceremonijų išvaro iš ten. Pasijuntame baisiai įžeisti, nes jau išlepome ir pripratome prie dėmesio.
Yra dar vienas traukos objektas, be kurio Esfahanas netektų bent pusę savo žavesio. Tai tiltai per Zajandė upę. Jie yra Esfahano puošmena. Iš viso yra vienuolika tiltų, tačiau šeši yra nauji. Pats gražiausias ir populiariausias yra 33 Arkų tiltas. Papasakoti sunku, reikia pamatyti. Labai įspūdingas tiltas ir be proto senas. Jis skirtas tik pėstiesiems. Yra ir dar keli vienas už kitą įspūdingesni tiltai. Ir tik skonio reikalas, kuris yra gražiausias.
Juos visus galima pamatyti vaikštant krantine, kuri gražiai išbetonuota abiejuose upės upėse. Visus tiltus apvaikščiot tai be šansų, nes jie sustatyti per visą miestą, tas pats kaip einant krantine aplankyti 10 Vilniaus tiltų, tačiau gražiausi tiltai yra centrinėje miesto dalyje ir vaikščioti krantine bei grožėtis jais galima bet kuriuo paros metu. Naktį jie būna labai gražiai apšviesti, todėl atrodo dar gražiau nei dieną.
Bet yra vienas bet. Tiek žiurkių, kiek gyvena Zajandė upės pakrantėje, aš dar gyvenime nebuvau matęs vienoje vietoje. Gyvūnų žiurkių, turiu omeny. Jos kaip voverytės Niujorko centriniam parke, zuja visur ir nė kiek nesislepia nuo žmogaus. Tai yra pats šlykščiausias gyvulys, kurio aš baisiai bijau. Kai aplink daug žmonių, tai dar nieko, jaučiuosi kaip tikras vyras, tačiau jei uždaroje patalpoje susidurčiau su žiurke, tikrai klykdamas moterišku balsu šokčiau ant stalo, su prišiktom kelnėm dar prieš šuolį.
Nu nepatinka man žiurkės ir viskas. Dar vaikystėje Kėdainiuose, kai eidavau į rūsį bulvių, man tekdavo jų vis pamatyti mūsų rūsyje. Blogiausia tai, kad niekas nėra matęs ten žiurkių. Netikėjo manim, sakydavo, kad išsigalvoju. Atrodė, kad žiurkės tyčiodavosi iš manęs ir pasirodydavo tik man. Tada pradėjau eiti į rūsį tik su kuo nors, o nuo kokios 9 klasės apskritai nesu buvęs mūsų namo Kėdainiuose rūsy. Ne mano nervams.
Tai va, eini sau smagiai Zajandė upės krantine besigrožėdamasis tiltais ir tau per kelią perbėga dvi žiurkės ir puola į vandenį. Prausiasi. Net dabar nupurto berašant. O jei besimaudydamas pats sutiktum?
Žmonių pakrantėje vakarais daug daugiau nei žiurkių. Jiems žiurkės turbūt tai pat kaip mums žvirbliai. Ir visi žiūri į mus. Visi. Tarsi būtume ateiviai iš kosmoso. Bet visi mandagūs, šypsosi, sveikinasi. Jokio priešiškumo. Saugumas, bet kuriuo paros metu Zajandė pakrantėje užsieniečiui, o ir turbūt visame Esfahane – garantuotas.
Jazdas – oro ventiliacijos kaminų, tylos bokštų, dykumos miestas. Tai miestas, kuriam skirčiau pirmąją vietą Irane. Jis ne toks pompastiškas kaip Esfahanas, tačiau senamiestis užmušantis. Iš visų pasaulio senamiesčių į labirintą panašiausias būtent Jazdo senamiestis. Vienodo aukščio, vienodos šviesaus molio spalvos namukai ir visiškai vienodos siaurutėlės gatvytės. Namukai neturi langų išeinančių į gatvę. Yra tik durys, todėl atrodo labai mįslingai. Pasiklysti čia – pigiau grybo. Pasak UNESCO, Jazdo senamiestis yra vienas seniausių pasaulyje. Nenuostabu, taip jis ir atrodo. Ant kiekvieno namo stogo yra badgyrai –natūralūs oro kondicionieriai. Užlipus ant bet kokio namo stogo, atsiveria badgyrų panorama.
Į Jazdą mes vykstame autobusu iš Esfahano, nes traukiniai iš Esfahano yra labai nepatogūs. Kelionė trunka penkias valandas. Tačiau autobusas modernus, patogus. Negana to – duoda užkandžius kaip lėktuve. Sausainiai, riešutai, arbata.
Kadangi Jazdas yra dykumoje, matyti kaip keičiasi gamta. Įsivyrauja smėlynai, dingsta žaluma. O išlipus pučia smarkus vėjas. Čia Irano geografinis centras.
Jazdas yra zoroastų religijos centras. Tai vienintelė religija Irane, kuri iš esmės yra nediskriminuojama, arba bent jau diskriminuojama mažiausiai. Jazde dar vis gyvena senąją priešislaminę Zoroastų (ugnies garbintojų) religiją išpažįstantys piliečiai. Jie sudaro gal 25% miesto gyventojų. Tai seniausia pasaulyje monoteistinė religija.
Mūsų viešbutukas yra vienas iš šlapio smėlio spalvos senamiesčio namų. Orien vadinasi. Turi didelį vidinį kiemą su baseinu ir daug duryčių, už kurių yra maži kambarėliai. Jokių koridorių nėra, atsidarai kambarėlio durytes ir išeini į vidinį kiemą. Kaina – 5$ už lovą. Vidiniam kieme yra tokia tarsi scena po stogu, kurioje patiesti kilimai ir pagalvės. Gali sau gurkšnoti arbatą išsitaisęs ant kilimų ir ilsėtis. Viename iš kambarėlių pastatyti prieštvaniniai kompiuteriai su vos bezdančiu internetu. Sužinau, kad „Airbaltic“ vėl pakeitė mūsų skrydžio atgal valandas, todėl nusipelnė kelių riebių keiksmažodžių savo adresu.
O ant stogo jie įsirengę restoraną bufetą. Vakarienė - 7$ ir valgyk kiek nori. Maistas tikrai skanus ir kas svarbiausia, stengiamasi, kad jis būtų vietinis, tačiau ne per daug šokiruojant turistus. Ryžiai su raugerškiais, daržovės, vištiena iranietiškai, jautienos mėsos kukuliai, baklažanų troškinys su daržovėmis, salotos kelių rūšių, lęšių sriuba. Labai skanu buvo. Mes kaip tikri lietuviai kimšom kiek tik galėjom, nes juk sumokėta. Gėrimai ir įskaičiuoti. Bet gražiausias to restoranėlio dalykas, tas, kad jis yra ant stogo ir puikiai atsiveria senamiesčio, vėjo bokštų, mečečių panorama. Vakarinis vaizdas labai gražus.
Dar prieš miegą išsirengiame paklajoti tamsiom senamiesčio gatvelėm. Žemėlapį galima atidėti į šoną ir eiti pagal intuiciją, Senamiesčio širdyje stovi didelė Jameh mečetė, todėl galima klajoti orientuojantis į ją. Eini gatvele ir jautiesi tarsi einantis tamsiu koridoriumi arba tuneliu, nes daug bromų, tamsu ir siaura. Toks senamiesčio stilius buvo kuriamas apdairiai, kad kuo mažiau saulės pakliūtų, juk Jazdas yra dykumoje. Čia kartais siaučia smėlio audros. Naktį apšviečia tik blausios lemputės spingsinčios prie namų durų. Žmonių nėra. Kartais tamsą perskrodžia motociklų šviesios. Motociklai čia populiariausia transporto priemonė, nes didesnės tiesiog neišsitenka siaurose gatvelėse. Kai kur ir motociklą reikia vairuoti labai atsargiai, nes nubrauksi į sieną.
Prisipažinsiu darėsi nejauku slampinėjant tamsiomis tuščiomis labirinto gatvelėmis, nes užpuolimo atveju tiesiog nebūtų erdvės pabėgti. Taip aš mąsčiau savo lietuviškų gatvių aplinkos įbaimintomis smegenimis. Tačiau nieko panašaus neatsitiko. Vytas sako, įsivaizduok jei Kaune būtų tokios gatvės. Liepiau jam eiti išsitrinti galvą.
Stovintys kalno viršūnėse tylos bokštai – dar vienas Jazdo perlas. Tai zoroastrų religijos sudedamoji dalis. Juose buvo laidojami mirę žmonęs. Jie nebuvo laidojami, jie buvo užvežami arkliais į bokštą esantį kalno viršūnėje ir ten paliekami paukščiams sulesti. Pagal zoroastrų religiją, ugnis, žemė ir vanduo yra šventi, todėl jų teršti žmonių lavonais negalima. Žinoma, tas visas buvo nelabai patogu ir higieniška, nes paukščiai ištampydavo lavonus, todėl mūsų laikas zoroastrai mirusius žmones įmūrija į betoną ir tik tada užkasa, idant lavonas neturėtų tiesioginio sąlyčio su žeme. Tylos bokštuose jau nieko nebelaidoja, jie tarnauja turistiniais tikslais. O zoroastrų kapinės įkurtos šalia tylos bokštų.
Už 10$ taksistas mus nuveža iki tylos bokštų, palieka valandai pasiganyti, atvažiuoja pasiimti ir nuveža į Ateškadė – zoroastrų šventyklos, kurioje dega amžinoji ugnis. Ten nieko įspūdingo, dega ugnis už stiklo ir tiek žinių. O tylos bokštas tai apstatyta siena kalno viršūnė, joje iškasta duobė, į kurią ir mesdavo lavonus. Norint užlipti į tokį bokštą, reikia išlieti kažkiek prakaito.
Musulmoniškosios mečetės jau kiek pabosta, nes iš esmės jos visos yra vienodos. Jų išorinis vaizdas labai panašus į melagių pilį iš filmuko „Melagių pilis“.
Jeigu Esfahane viešbutyje radiatoriai plieskė neįtikėtinu karščiu, tai čia šildymo apskritai nebuvo, o naktys pakankamai šaltos, todėl mano imuninė sistema ir neatlaikė tokių temperatūros pokyčių. Užpuolė tokia galinga sloga, kad galvojau galva išsprogs bet kurią minutę ir jaučiausi labai bjauriai.
Sykį užkandžiavom ant kilimų savo viešbučio kiemelyje, valgėm jogurtus. Nijolė mane išdurnino, kad perku tik tokius kokie yra Lietuvoje ir neišbandau įvairesnių, kaip ir priklauso smalsiam keliautojui. Tačiau kai atsidarė savo ir pamatė, kad jos kažkoks su svogūnais, tada eilė žvengti buvo man žiūrint į susiraukusią Nijolę.
Ai, dar tam kiemely kabo pasaulio žemėlapis. Jo esmė buvo ta, kad Lietuva ten parodyta be Vilniaus krašto. Nesupratau ar čia jie traktuoja kaip praeitį, ar ateitį.
Širazas – poetų, rožių ir vyno miestas. Tokiu buvo ilgą laiką, Turėjo išpuoselėtą vyno darymo kultūrą, tačiau užėjus islamui, visi vynai pasibaigė, poetai irgi aptilo. Liko tik rožės. Mes į miestą atvykome kai rožės dar nebuvo spėjusios pražysti, taigi nematėm nei vyno, nei rožių. Trumpu laikotarpiu XV a. Širazas netgi buvo Persijos sostinė.
Taigi į šį miestą nusidriekė mūsų maršrutas po Jazdo. Tai buvo septynių valandų kelionė dieniniu autobusu. Traukiniai iki Širazo nevažiuoja visai, nes nėra bėgių ten. Dėl to, net svarstėme ar neišbraukus Širazo iš maršruto apskritai, tačiau neišbraukėme vien dėl senovinio Persepolio miesto, kuris yra už 45 minučių nuo Širazo.
Kelionė buvo ne iš maloniųjų. Visų pirma dėl to, kad autobuse leido kažkokius iranietiškus filmus tokiu garsu, kad numirėlį prikeltų. Galima buvo išsijungti kolonėlę virš galvos, tačiau tai padėjo tik minimaliai. O antra, dėl to, kad sustojus kažkokioje užkandinėje pavalgyti, vieną vyruką ištiko epilepsijos priepuolis ir tiesiai prieš mano akis jis nuvirto nuo kėdės be sąmonės su kąsniu burnoj. Tokiems vaizdeliams nesu atsparus, todėl vos neišvirtau iš paskos jo. Už kelių minučių atvažiavo greitoji, Net keista, kad vidury dykumos toks operatyvumas. Vyrukas atsigavo, buvo nuvestas į autobusą ir tęsė kelionę toliau. O aš sėdėjau labai ne kokios nuotaikos. Nemėgstu tokių dalykų matyti.
Gal jau pripratome ar atbukome nuo Irano vaizdų, todėl Širazas jau nebeatrodė labai įspūdingas ir išskirtinis. Tokios pačios mečetės, paminklai, mauzoliejai, parkeliai. Vidury miesto stovi Zandų dinastijos tvirtovė. Įdomesnis objektas yra Hafezo mauzoliejus. Hafezas buvo persų poetas. Jo populiarumas Irane tiesiog milžiniškas. Kiekvienas save gerbiantis persas moka vieną ar bent kelias jo eiles ir juo labai didžiuojasi. Nežinau su kuo palyginti. Gal lietuviškasis Maironis. Na, bent jau tokio pat garsumo, tačiau populiarumo daug didesnio. Kažkodėl Maironis pas mus nepopuliarus visai, kaip ir visa poezija. Hafezas buvo tikras bohemos atstovas, hipis menininkas, amžinai neišsiblaivydavęs nuo Širazo vyno. Jo mauzoliejus pastatytas gražiame žaliame sodelyje ir yra visada pilnas lankytojų. Ten visada groja tyli muzika ir skaitomos Hafezo eilės. Prie mauzoliejaus renkasi mokiniai, studentai, poeto gerbėjai, tyliai sėdi, geria arbatą, skaito jo eiles arba medituoja prie tylios muzikos. Jauki ten vietelė. Manau, kad persams Hafezas yra kažkas tokio kaip laisvės simbolis ir būtent nuėję ten, jie tarsi jaučiasi laisvesni tapę.
Aš irgi ten pasijutau laisvas ir nuėjau ant suoliuko pagulėti, nes žiauriai šūdinai jaučiausi ir norėjau tik į savo lovą Kėdainiuose.
Jaučiasi, kad jau pradeda nusibosti iranietiškas maistas ir labai norisi lietuviškos sriubos ar grikių košės. Labai silpnai jaučiuosi, nosies beveik nejaučiu, o galva medinė, todėl jau būčiau nieko prieš atsibusti namuose, savo lovoje.
Viešbutukas mūsų, tai švelniai tariant skylė. Dviviečio kambario kaina – 16$. Nieko ir nereik norėt už tokią kainą, tačiau bent švaros galima tikėtis. Duše klaikiai smirda pelėsiais, lovos baisiai girgžda, o patalynė purvina ir skylėta. Na, tiksliai nežinau ar purvina, gali būti, kad tiesiog šimtą kartų skalbta ir jau nebeatsiplaunanti. Be to, visas viešbutukas užpildytas vietiniais gyventojais, kai kurie netgi su rėkiančiais vaikais. Matyt, kad ne užsienio turistams skirtas. Nieko, išgyvensim. Tiesa pasakius, tokioje landynėje mes greitai pasijutom savi, todėl dviviečiame kambaryje su Vytu, atsipalaidavom ir atatinkamai elgėmės – spjaudėm saulėgrąžas, mėtėm šiukšles po savim, keikėmės, raugėjom garsiai ir panašiai. Kartais gera pasijusti tiesiog kiaulėmis. Reikia tik palankių sąlygų, kad prigimtis išlystų.
Vakare, centrinė miesto gatvė labai gyva. Vyksta prekyba, prie kino teatro masės žmonių, visi sveikina mus atvykus į Iraną, bet mes jau tokie sužvaigždėję, kad net ir nebekreipiame dėmesio.
Gerą pusdienį skiriame Persepoliui. Viešbučio administratorius baigęs naktinę pamainą veža mus savo trantišku automobiliu už 8$ žmogui.
Persepolis tai senovinis persų miestas, kurį 518 m. Prieš Kristų pradėjo statyti persų imperatorius Darijus I. Pradžioje miestas vadinosi Parsa, tačiau 331 m. pr. Kr, graikai jį užkariavo, pavadino Persepoliu ir sugriovė, Tai ką mes dabar vadiname Persepoliu yra graikų ir laiko suniokoti miesto griuvėsiai. Kažkas panašaus į Sirijos Palmyrą ar Libano Balbeką. Arba bent jau Atėnų akropolį, tik, kad akropolis nesugriautas. Galima ten slankioti ir vėpsoti į nesuvokiamo senumo persų raštus ant griuvėsių. Yra ten ir kelių persų imperatorių kapai. Trinasi turistų grupės, daugiausia vokiečių.
Dar aplankom kažkokius senovinius persų paminklus esančius netoli Persepolio, įspūdinga gal. Prisipažinsiu nesu tokių dalykų didelis žinovas ir gerbėjas, todėl tiesiog ramiai pagulėjau ant suoliuko, kol kiti vaikščiojo ir žiūrinėjo. Vytas dar išmokė administratorių pasakyti Vaidas dūchas.
Grįžus iš Persepolio, panos nukeliavo žiūrėti dar kažkokių eilinių mečečių, Vytas išėjo šiaip pasitrinti, o aš pasiėmiau taksi ir nuėjau gultis į lovą, nes jaučiausi pobaisiai ir pilnomis baimės akimis, regėjau vaizduotėje, kaip kūno temperatūrą rodantis termometro stulpelis muša rekordus. Grįžęs pasimatavau ir pamačiau, kad temperatūros neturiu. Gulėti greit atsibodo, todėl nuėjau į administratorinę, nusprendęs, kad gulėti lovoj ir sėdėti ten ant sofos yra tas pats. Ir dar norėjau pasimaivyti prieš simpatišką administratorę. Greit prisijungė Vytas. Sėdėjome jau dviese prie įjungto teliko ir maivėmės prieš administratorę. Ši atnešė mums arbatytės, kaip ir priklauso. Neilgai trukus pradėjo rinktis žmonių ir sėsti ant kitos sofos ir kėdžių. Galvojom, ar čia mes toks traukos objektas, ar juos visus čia traukia Šiaurės Korėjos gamybos filmas einantis per teliką. Pirmą kartą mačiau per teliką korėjietę moterį be skaros. Su normalia galva. Kokie bedieviai, pasibaisėjau. Gal paskųsti? Jau tapo įprasta, kad moterys turi būti su skaromis. Paprastai Irane nerodo vakarietiškų filmų, tai problemų su galvų retušavimu nedaug tekyla, nebent per žinias kokias.
Velykų rytą, penktą valandą lekiam į oro uostą taksi. Pradedam keliauti namų link. Skrendame į Teheraną. Telefonu administratorius su taksistu sutarė, kad iki oro uosto mums kainuos 4$, tačiau taksistas atvažiavęs nurodė, kad visgi penki. Pabandėm pabūti principingi ir pusiaukelėje pareiškėm, kad jei sukčiauji, tai mes nevažiuojam, sustok, mes rasim kitą taksą. Tai senis pasiuto rėkti, labai išsigandom, užsičiaupėm ir tylėjom visą kelią iki oro uosto.
Lėktuve sveikinam vienas kitą su Velykomis ir perduodame linkėjimus Lietuvai iš saulėto Irano. Saulėto todėl, kad mes virš debesų. Skrendame Iran Air avialinijomis, kurių lėktuvai reguliariai krenta, rusiškuoju TU-154. Toks aplūžęs laineris, visur rusų kalba. Vienas iš stiuardų moka rusiškai, todėl praeidamas pastoviai prisipisinėja lyg mes būtume kokie rusai. Nors lėktuvas tikrai atrodo trantiškai, tačiau skrydis labai sklandus ir po pusantros valandos leidžiamės Teherane.
Miestas jau atrodo savas. Efektingai pastatome visus taksistus į vietą ir einame į autobusą. Nežinom nei kokio mums reikia, nei apskritai kur jie važiuoja, nei kurioj pusėj miestas, tačiau jaučiamės tvirtai ir tikime, kad nuvažiuosim ten kur reikia. Be abejo, taip ir įvyksta, nors ir su paklaidžiojimais. Vakare mes naktiniu traukiniu važiuosin į šiaurę, į Tabrizą. Nebeblūdijam Teherane per daug. Nusigauname iki traukinių stoties ir gulime parkelyje iki pat išvykimo laiko. Žiurkės zuja aplink. Gyvūnai žiurkės.
Į traukinių stotį įeiname per išėjimą, kaip visada. Jei neklystu naktinis traukinys kainavo 6$. Traukinys labai patogus ir prašmatnus. Keturviečiame kupė labai smagiai sau vakarojame ir džiaugiamės, kad judame namų link.
Naktį vėl ta pati giesmelė. Traukinio radiatorius plieskia tokį karštį, kad reikia laikyti kupė duris atidarytas, nes kvėpuoti nėra kuo. Tikras šūdas, tiesą pasakius, jaučiu, kaip man ne į sveikatą tokie skersvėjai.
Į Tabrizą atvykstame apie pusę septynių ryto ir užmiegotomis akimis žvelgiant pro langą, netikiu savo jomis. Sninga. O mes tik su sandalais. Lauke gal nulis laipsnių, mes neturim net striukių, juk vykom į pietus. Aš jaučiu, kad jau beveik neprakalbu. Tai tau ir pavasaris Irane. Išlipus Tabrize, paaiškėja, kad mūsų traukinukas tęsia savo kelionę į Jolfą prie Azerbaidžano sienos. Negaištame laiko ir keliaujame juo toliau. Kelionė namo einasi tikrai greitai. Už 130 km kelionę sumokame 2 litus. Nepaliauja stebinti kainos.
Traukinyje prie mūsų pristoja vienas vaikinas. Kalbina, priverčia klausytis savo mobiliake esančių melodijų, fotkina mus, rodo kaip moka repuoti persiškai ar turkiškai ir negana to – priverčia mus pademonstruoti kokį mokame lietuvišką repą. Pasirenkame kultinį ŽAS gabalą „Jis gyvena stotyje“. Vaikinas kažkodėl pristoja tik prie manęs, turiu jam repuoti, maivytis ir dar velniažin ką. O man taip sunku, galvoju, atstok tu nuo mano biednos galvos, lysk prie Vyto. Net ir prie mano žmonos lysk, iškentėsiu, tik atstok nuo manęs. Norėdamas būti modernus, vaikinas paleidžia 50 cents „In da club“. Tačiau matosi, kad labai įsitempęs ir vis dairosi ar nieks neina pro šalį. Matyt, kad amerikietiškos muzikos leidimas viešai, Irane yra pakankamai drąsus reikalas. Net krūpčioja vaikinas nuo menkiausio garselio. Galiausiai pamatęs mano savijautą iš kažkur suvairuoja man karštos arbatos puodelį, už kurį aš jam nepaprastai dėkingas, nes tai buvo tas dalykas apie kurį aš visą rytą svajojau. Turbūt matė, kad bendrauju su juo kančią kęsdamas.
Jolfoje kartu su savo draugu suvalgome po paskutinį iranietišką kebabą. Jau taip atsibodo, kad vos nuryti eina. Sprangu ir neskanu. Lauke toks vėjas, kad atrodo peruką nupūs nuo galvos. Atsisveikiname su savo draugu, kuris vyksta į Azerbaidžaną, užsirašome jo elektroninio pašto adresą, kurių jau esame sukaupę gerus porą tuzinų, net atsimename kuris kieno, sėdame į jo suieškotą taksi ir leidžiamės Armėnijos sienos link. Paskutinės mūsų šaltos akimirkos Irano Islamo Respublikoje.
Sieną pereiname pakankamai sklandžiai, ypač Irano pusėje. Armėnai kiek užlaiko, nes reikia suruošti vizas, pasiaiškinti, kodėl visų keturių lietuvaičių yra skirtingi pasai. Dar išknisa Julijos bagažą iki apatinių iš neturėjimo ką veikti, nes perėjimo postas visiškai tuščias. Armėnijos pusėje, kartu su armėnų vėliava plevėsuoja ir rusų, o pasus tikrina blondinas pasienietis rusiška uniforma, atėjęs armėnų gelbėti ir saugoti.
Armėnijoje jau jaučiamės kaip namie. Tie patys išarti keliukai ir namai griuvenos pakeliui į Agaraką. Moterys be didelio noro ir entuziazmo nusiriša skaras, nes lauke labai šalta. Tiesiog, kad taip jau reikia. Ir atrodo keistai, nes per dvi savaites kitaip jų ir neįsivaizduojame. Prisistatome į savo jau pažįstamą viešbutėlį, kurio savininkas rėksnys su beisbolo kepuraite, maloniai mus sutinka. Tikrai, jausmas kaip namuose. Nieko nebeveikiame likusį pusdienį, tiesiog šiltai ilsimės kambariuose ir darome galutinį Irano aptarimą. Šeimininkas dar atneša po keturias likerio taureles on the house.
Tas pusdienis ir šilta naktis viešbutyje, man buvo kaip balzamas. Ryte atsikėliau kaip naujas žmogus. Turbūt tiek ir tereikėjo, bet Irane vis negalėdavau kaip žmogus pailsėti, vis reikėdavo kažkur lėkti. Taip ir būna, kai kelionėje – sergi, kai laikas grįžti namo – pasveiksti.
Vėl tas pats lėtas kopimas per snieguotus kalnus su nekalbiu vairuotoju. Mat pasnigę buvo smagiai iš vakaro. Taksi važiuojame į Jerevaną visą dieną. Vietiniai kelių gaideliai su BMW mus šauniai, kaip tikri vyrai, aplenkė kalnų kelyje, o po dviejų minučių pamatėme jų automobilį stovintį šalikelėje atidarytomis durelėmis, o abu gaideliai apsikabinę vėmė. Pervertino jėgas matyt smarkuoliai. Per kalnus nepervažiuosi greičiau nei jie tau leidžia.
Mūsų skrydis į Rygą ketvirtą ryto, todėl turime vakarėlį Jerevane, kuris praeina labai šauniai, nes susitikti su mumis ateina Astghik ir mes vakarojame picerijoje, kur valgome normalią picą ir nėra jokių kebabų į kuriuos turbūt kelis mėnesius negalėsiu žiūrėti. O ir nebus reikalo, nes Lietuvoje iranietiškų kebabų neparduoda. Ir dar geriame NORMALŲ alų.
„AirBaltic“ jau trečią kartą pakeičia skrydžio laiką, ir vidurnaktį atvažiavę į oro uostą sužinome, kad skrydis ne ketvirtą, o septintą ryto. Baisiai putojamės ir keikiamės, o po pusvalandžio skrydžio laikas keičiamas ketvirtą kartą. Vėl grąžinamas ketvirtos valandos skrydis. Esmė tame, kad pakliuvome ant kažkokio eksperimentinio skrydžio, kuris yra netiesioginis, iš Tbilisio per Jerevaną į Rygą. Tarsi to būtų maža, paaiškėja, kad egzistuoja išvykimo iš Armėnijos mokestis lygus 27 eurams. Koks siurprizas. Mano bendrakeleiviai dar labiau įsiburbuliuoja, kad oro uosto darbuotojas turi atsiprašinėti, kad pas juos taip nelogiška. Kiek girdėjau, tas oro uosto mokestis jau yra įtraukiamas į bilieto kaina, tad tokių siurprizų išskrendant iš Armėnijos jau nepasitaikys.
Užmušinėdami laiką su Vytu žaidžiame pizdabolą ir stebime kaip oro uosto darbuotojai mušinėja kamuolį futbolo. Vienas truputį stipriau numušė kamuolį, kuris įskriejo į duty free zoną. Tas darbuotojas nuėjo paimti ir nebegrįžo. Turbūt išsiuntė jį iš šalies.
Taip būtų galima ir užbaigti šiuos nepaprastus įspūdžius, tačiau dar paminėsiu, kad ryto metą Rygoje, iš bagažo išimta Nijolės kuprinė buvo šlapia ir labai svaigiai kvepianti. Mat joje skrydžio metu sudužo puslitrinis subrandinto konjako „Ararat“ butelis. Penkių žvaigždučių.
Iran air
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.